Mokymo metodai
5 (100%) 1 vote

Mokymo metodai

112131

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………..3 psl.

Mokymo metodai……………………………………………………………………..4 psl.

Vaizdiniai mokymo metodai……………………………………………………..4 psl.

Žodiniai mokymo metodai……………………………………………………….6 psl.

Praktiniai mokymo metodai……………………………………………………..9 psl.

Mokymo metodų tarpusavio ryšys…………………………………………….11 psl.

Išvados…………………………………………………………………………………..12 psl.

Naudota literatūra……………………………………………………………………13 psl.

Įvadas

Mokymo būdai arba metodai – tai mokytojo veiksmų modeliai. Jie turi atitikti siekiamus mokymo ir ugdymo tikslus bei uždavinius, mokymo turinio pobūdį. Mokymo metodai pasirenkami ir vartojami racionaliai ir sistemingai. Pedagogo darbe stengiamasi remtis suderintais jų komplektais. Sykiu mokymo metodai – tai ir mokymo stiliai, nusakantys mokytojo ir mokinių bendro darbo pobūdį, jų sąveikos savitumus. Visi mokymo metodai turi būti suderinti su bendraisiais mokymo siekiais.

Mokymo metodų pasirinkimas. Siekdamas bendrųjų mokymo tikslų, mokytojas turi visišką laisvę pasirinkti tinkamus mokymo metodus ar susidaryti jų derinius, kurtis autentišką darbo stilių. Tai daroma atsižvelgiant į realią situaciją: mokinių poreikius ir galimybes, paties mokytojo gebėjimus ir savybes, kintantį sociokultūrinį kontekstą.

Sėkmingiau mokytojo darbui, jo gebėjimui pasirinkti reikiamus mokymo būdus turi šios prielaidos:

• geras profesinis pasirengimas

• konceptualaus mąstymo gebėjimai

• gebėjimas matyti tikrovės kaitą, įžvelgti jos tendencijas, ją apibendrinti, vertinti, suprasti faktų bei reiškinių ryšius, sieti mokymo turinį ir tikslus ir atitinkamai lanksčiai bei kūrybiškai modeliuoti savo veiklos būdus.

Dabarties mokytojui nepakanka remtis tik kognityviniais dėstomo dalyko metodais. Labai svarbu perprasti ir gebėti kūrybingai naudoti bendruosius asmens mokymo, įvairiopų jo galių bei kompetencijų plėtotės būdus. Pasirengimas šiuos būdus išmintingai naudoti labiausiai priklauso nuo mokytojo asmenybės dorinės, kultūrinės bei visuomeninės brandos, nuo mokytojo žmoniškumo.

Tad kokius mokytoja metodus naudos ir kokius rezultatus pasieks kūno kultūros pamokose irgi priklauso nuo visų anksčiau išvardytų dalykų.

Mokant tiek ikimokyklinio, tiek mokyklinio amžiaus vaikus kūno kultūros pamokose fizinių pratimų, sudarant įgūdžius pagrindiniams judesiams, juos tobulinant ir įtvirtinant įvairiomis atlikimo sąlygomis,taip pat siekiant gerinti vaiko fizinę būklę, sveikatą, treniruojant organizmo funkcijas ir sistemas, formuojant kūno kultūros pagrindus labai svarbu parinkti tinkamus mokymo metodus. Šiame amžiuje naudojami mokymo metodai yra skirstomi į tris grupes: vaizdumo, žodiniai ir praktiniai.

Mokymo metodai

Vaizdumo metodai

Pagrindiniai vaizdumo metodai naudojami fizinių pratimų vaikų juntamajam suvokimui ir matomojo judesio vaizdiniui sudaryti. Ypač svarbią vietą vaizdumo metodai užima, mokant judesių ankstyvojo ir jaunesniojo amžiaus vaikus. Šio amžiaus vaikai dar ne visiškai supranta žodžio reikšmę ir jiems daugiau vyrauja regimasis vaizdinys. Šio amžiaus vaikai geriau atlieka judesius juos matydami ir imituodami. Vaizdumo poreikis tiesiogiai susijęs su fiziologiniu ir psichiniu išsivystymu.

Vaizdumo metodą sudaro pratimo rodymas, gamtos reiškinių, gyvulių bei paukščių, žmonių judesių imitacija (mėgdžiojimas), vaizdumo priemonės, įvairūs orientyrai : regimieji, garsiniai.

Pratimą rodant, jo vaizdą vaikams sudaro regėjimo organai. Pratimas rodomas visoms amžiaus grupėms, ypač, kai mokomasi naujų judesių. Kai pratimas rodomas, atsižvelgiant į konkrečius kiekvieno mokymo etapo uždavinius, į vaiko amžiaus ypatumus, reikia laikytis šių reikalavimų: 1) 1-jame mokymo etape, sudarant teisingą viso pratimo vaizdinį, reikia rodyti labai taisyklingai, gerai, visa jėga, reikiamu ritmu, tempu, pabrėžtinai lengvai; 2) 2-jame mokymo etape, prieš rodant pratimą, reikia išaiškinti vaikams, į kokias judesio detales reikia atkreipti dėmesį; todėl, rodant visą pratimą lėtai, akcentuojami momentai, į kuriuos vaikai turi atkreipti dėmesį; 3) 3-jame mokymo etape reikia rodyti atskiras judesio detales, kurios vaikų sunkiai atliekamos; 4) aiškinti pratimą, jei vaikai suprato, jie ji darys sąmoningai,o ne mechaniškai; 5) prieš rodydama pratimą, auklėtoja turi gerai pasirengti; reikia paruošti vietą, įrankius ir organizuoti grupę taip, kad visi galėtų gerai matyti; rodyti pratimą aukėtoja gali stovėdama veidu, šonu į grupę. Rodant pratimą rate, auklėtoja turi stovėti rate kartu su vaikais. Jeigu pratimas rodomas, einant voroje po vieną, auklėtoją pratimą turi rodyti judėdama prieš vorą.

Pratimų rodyti galima retkarčiais kviesti vaikus, kurie įvairius judesius atlieka geriau. Be to, vaikus kviesti rodyti pratimus rekomenduotina dar ir dėl vaikų aktyvumo skatinimo. Matant
gerą savo draugo atlikimą, kitiems vaikams atsiranda ryžtas, noras pratimus daryti taip pat gerai kaip jo draugas daro.

Auklėtojos praktiniame darbe naudoja šiuos pratimų aiškinimo bei rodymo variantus: 1) aiškinimą, o paskui pratimo rodymą; 2) auklėtojos aiškinimą ir pratimo rodymą kartu su vaikais; 3) auklėtojos aiškinimą ir rodymą, o paskui vaikų pratimo darymą; 4) vaikų pratimo darymą iš karto po paaiškinimo; 5) vaikų pratimo darymą po auklėtojos parodymo; 6) vaikų pratimo darymą kartu su auklėtojos aiškinimu; 7) auklėtojos aiškinimą ir vieno vaikų pratimo rodymą, o paskui visų vaikų pratimo rodymą. Labiausiai naudotinas mokymo būdas – kartu aiškinti ir rodyti, o paskui reikalauti daryti pratimą vaikus. Aiškinimas ir rodymas turi būti kuo trumpesnis, vaizdingesnis, kad vaikai galėtų suprasti pratimo esmę ir daugiau liktų laiko pratimo darymui. Manyčiau, kad visi šie pratimų aiškinimo ir rodymo būdai yra geri, tik reikia, kad auklėtoja naudotų kuo įvairesnių variantų, kad vaikams pratimą būtų malonu atlikti, kad jie jį darytų su džiaugsmu.

Įvairius gyvulius, paukščius, vabzdžius, gamtos reiškinius mėgsta imituoti jaunesniojo amžiaus vaikai. Šio amžiaus vaikai būdinga mėgdžioti visa tai, ką jie matė, girdėjo, skaitė ir t.t. Vaikai, mėgdžiodami žvėrių, paukščių judesius, stengiasi daryti judesius kaip tik tokius, kokius jie įsivaizduoja, o tai leidžia pasireikšti jų vaizduotei.

Emocingai mėgdžiodami įvairių gyvulių, paukščių judesius, vaikai ne taip greitai pavargsta, judesį gali daug kartų pakartoti. Tai leidžia susidaryti kur kas tvirtesniam judesio įgūdžiui. Vaikai geriau supranta judesio struktūrą, atkreipia dėmesį į technikos elementus, pavyzdžiui, norėdami, kad vaikai bėgiotų ant pirštų, galime pasakyti: “bėgiokime kaip pelytės” ir panašiai.

Vaikai gali mėgdžioti paukščius ( žąsis, antis, gandrus ir kt.), gyvulius (arklius, šunis, kates, meškas ir kt.), vabzdžius ( drugelius, uodus, bites ir kt.), augalus ( žolę, gėlę, medžius); transporto priemones ( automobilius, traukinius, troleibusus), įvairius darbus ( namų statybą, drabužių siuvimą, skalbimą ) ir kt.

Imitacija naudojama visose amžiaus grupėse, vaikai turi suprasti vaizdų esmę, pavyzdžiui, ką reiškia virti, kepti, kalti ir t.t.

Vaizdumo priemonės. Mokant judesių, kad vaikai geriau suprastų naudojamos vaizdumo priemonės: piešiniai, nuotraukos, plakatai, paveikslai, brėžiniai, schemos ir kt. Įvairias vaizdumo priemones geriau naudoti, kai vaikai iš dalies susipažinę su judesiu. Kai pratimai kartojami, šias priemones geriausia naudoti ne per pamokėles, o pasivaikščiojimų metu, kai vaikai būna lauke, grupėje ir kt. Vaikai, stebėdami vaizdumo priemones, geriau supranta judesį. Darant įvairius pratimus, ypač sudėtingus, reikalinga pagalba. Ją suteikia auklėtojos, patys vaikai, pataisydami kūno padėtį, atskiras kūno dalis. Padedant auklėtojai, judesys atliekamas geriau. Pagalbą galima suteikti, naudojant įvairius daiktus: smėlio maišelius, gimnastikos lazdeles, virves ir kt.

Regimieji orientyrai. Įvairūs daiktiniai orientyrai, pagalbinės linijos padeda vaikams geriau padaryti fizinius pratimus, tiksliau laikytis auklėtojos nurodymų. Žaidimų taisyklės nuteikia vaikus daryti pratimus energingiau, nuotaikingiau, geriau, skatina vaikus judėti. Šie orientyrai naudojami visose amžiaus grupėse. Jie gali būti ant kūno, rankose, šalia vaikų, ant grindų, pakabinti ir t.t., pavyzdžiui, mokant vaikus šliaužti pilvu 1-2 metrus padedami ryškios spalvos žaislai, vėlaivėlėes ir t.t. Orientyrais nustatoma judėjimo kryptis, plotas, atstumas ir pan.

Be matomųjų orientyrų ritmui pajusti, naudojami girdimieji orientyrai: tai muzika, būgnelio mušimas, ritmingas skaičiavimas, eilėraščių deklamavimas ir kt. Dažnai auklėtoja ploja delnais, švilpauja svilpuku. Vaizdiniai mokymo būdai padeda teisingiau suvokti, geriau įsivaizduoti judesį, kontroliuoti save, reguliuoja judesių atlikimo tempą ir ritmą.

Žodiniai mokymo metodai

Žodiniai mokymo metodai padeda vaikams suprasti, kaip tą judesį reikia taisyklingai atlikti. Žodiniai mokymo metodai aktyvina sąmoningą judesio supratimą, padeda susidaryti teisingus judesio vaizdinius. Žodis, stebint fizinius pratimus, padeda pastebėti reikiamus judesių momentus, taip pat padeda susidaryti reikiamam judesio vaizdui ir jį atlikti pagal pavadinimą, aiškinimą, nurodymą. Žodis vaikus supažindina su užduotimi, nurodo, kaip ją įvykdyti : analizuoja ir įvertina pasiektus rezultatus, taiso klaidas ir t.t.

Dėl žodžio funkcinės reikšmės vartojami šie mokymo metodai: pratimo pavadinimas, apibūdinimas, paaiškinimas, aiškinimas, nurodymas, paliepimas – komanda, klausimai vaikams, pasakojimas, pokalbis. Kiekvieną iš šių metodų apibūdinsiu plačiau.

Pratimo pavadinimas. Fiziniai pratimai turi sąlyginį pavadinimą, kuris atitinka to judesio struktūrą, pavyzdžiui, meškos ėjimas, paukščių skridimas ir t.t.

Auklėtoja, rodydama pratimą, aiškindama, kaip jį reikia daryti, nurodo į kokį vaikams žinomą judesį ar vaizdinį pratimas panašus ir pasako pratimo pavadinimą.

Paskui, kai vaikai pratimą išmoksta, auklėtojai užtenka pasakyti to pratimo pavadinimą, o vaikai be auklėtojos parodymo sugeba
padaryti. Pratimo pavadinimas padeda vaikams susidaryti regimąjį, to judesio vaizdinį, o auklėtojai padeda taupyti laiką.

Pratimo apibūdinimas. Tai nuoseklus pratimo technikos paaiškinimas. Jis reikalingas, sudarant bendrą judesio procesą. Auklėtoja, rodydama pratimą, paaiškina to pratimo darymo techniką. Vaikai, stebėdami pratimo rodymą, ir girdėdami jo apibūdinimą, geriau supranta, kaip atlikti reikiamą judesį, to pratimo vaizdinys susidaro pilnesnis, gilesnis.

Pratimo paaiškinimas daugiausiai naudojams, tobulinant pagrindinių judesių įgūdžius, atkreipiamas vaikų dėmesys į tuos technikos elementus, kurių bus mokomasi toje pamokėlėje. Paaiškinimas turi būti trumpas, konkretus, aiškus, raiškus,emocingas suprantamas vaikams. Paaiškinimo turinys priklauso nuo pamokėlės uždavinio, vaikų kontingento ir pasiruošimo, nuo vaikų emocinės būklės. Aiškinant naują pratimą, reikia remtis vaikams jau žinomais pratimais.

Aiškinimas – žodinis pratimų arba veiksmų pavaizdavimas. Aiškinama, vaikams darant pratimus, tikslinant atskirus judesio momentus, akcentuojant vieną ar kitą judesio detalę. Aiškinimui šiuo atveju tenka pagalbinis vaidmuo. Jis turi būti trumpas, vaizdingas, vaikams lengvai suprantamas. Aiškinti reikia taisyklinga, literatūrine kalba, o tam reikia specialiai rengtis, nuolat rūpintis savo kalbos kultūros ugdymu. Nepatariama piktnaudžiauti vaizdingais palyginimais, nes jie nuvargina vaikų dėmesį.

Nurodymai naudojami, mokantis pagrindinių judesių, juos įtvirtinant arba tobulinant. Nurodymų turinys keičiasi nuo uždavinių, kuriuos auklėtoja iškėlia pamokoje. Nurodymais galima paaiškinti arba patikslinti užduotį, išsiaiškinti, kaip atlikti judesį, perspėti triukšmaujančius vaikus, taisyti klaidas, pagirti gerai darančius pratimą. Nurodymais galima žadinti vaikų norą daryti pratimą geriau, greičiau, tiksliau.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1735 žodžiai iš 3417 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.