Mokymo mkokybė
5 (100%) 1 vote

Mokymo mkokybė

Įvadas

Mokymo kokybe

Ateities karta. Nuo ko priklauso kokia ji? Kas darnios, praktiškos, rezultatyvios kartos pradininkas? Dėl atsakymo į ši, klausimą, galima pasiginčyti. Tėvai? Darželis? Mokykla? Aš manau, kad tai vieno nuo kito labai priklausomos sąveikos rezultatas. Tad šiame darbe aš nagrinėsiu kaip mokinių tėvai supranta mokyklos duoklę bręstančiai asmenybei. Kaip išmatuoti šios duoklės kokybę mokiniui?

Temos aktualumas. Tema yra aktuali, nes mokinių mokymas yra pagrindinė Lietuvos visuomenės modernizavimo jėga. XXI amžius – tai technologijų, informacijos amžius. Norėdami neišnykti, mes turime didelį dėmesį skirti intelektualios ir išsilavinusios visuomenės kūrimui. Šį vaidmenį kol kas geriausiai atlieka švietimo įstaigos. Tačiau jos susiduria su daugybe problemų, kaip gyventojų skaičiaus mažėjimas, finansavimo problemos.

Tyrimo objektas. V – XII klasių tėvų samprata apie mokymo paslaugų kokybę.

Tyrimo tikslas: išsiaiškinti tėvų sampratą apie mokymo paslaugų kokybę.

Tyrimo uždaviniai:

1. Alikti tėvų apklausą keliose Šiaulių miesto mokslo institucijose.

2. Išanalizuoti anketas (interviu), į kurias jie atsakinėjo.

3. Išsiaiškinti tėvų sampratą apie mokymo paslaugų kokybę.

Tyrimo hipotezė: kokybiškos mokymo paslaugos suteikia mokiniams galimybę pasiekti daugiau gyvenime, pasiekti tai, ko jie nori, atrasti savo pašaukimą, vertybes.

Tyrimo metodai:

• teoriniai: pedagoginės, psichologinės, vadybinės, bei kitos su darbo tema susijusios, literatūros analizė, leidžianti atskleisti teorinius tiriamos problemos pagrindus bei apibendrinti šio tyrimo rezultatus.

• empiriniai: mokinių tėvų anketavimas (interviu), kuris padės išsiaiškinti, jų požiūrį į paslaugų mokymo kokybę.

• statistiniai: matematinės statistikos metodais atlikta tyrimo duomenų analizė. Gauti anketavimo (interviu) duomenys buvo užkoduoti ir apdorojami statistinės analizės

programa SPSS. Atvirų klausimų atsakymams išvestos tendencijos ir suskaičiuotos atsakymų proporcijos. Diagramos sukurtos Excel programos pagalba.

1. SAMPRATA

1.1. Kokybė ir ugdymo kokybė

Bendriausiais bruožais, sąvoka kokybė – siejama su trūkumų neturėjimu, pranašumu arba naudingumu (Vikipedija). Socialinėje sveroje, kokybė yra gana subjektyvi sąvoka.

Kokybė – tai visuma produkto savybių, apsprendžiančių to produkto tinkamumą tenkinti tam tikrus vartotojų poreikius konkrečiose gaminio vartojimo sąlygose, sutinkamai su jo paskirtimi.

Verslo praktikoje kokybė dažnai suprantama žymiai siauresne prasme – kaip produkto savybių rodiklių atitikimas standartų, kitų norminių dokumentų bei prekybinio kontrakto sąlygų.

Kokybės vadyba – tai sistema priemonių, nustatančių bei palaikančių konkurentiškai būtiną produkto kokybę, jo projektavimo, gamybos, realizavimo ir popardaviminio aptarnavimo metu.

Kokybės vadyba atliekama sistemingai kontroliuojant ir darant kryptingą poveiki į visus veiksmus, turinčius įtakos produkto kokybei. Kokybės vadyba yra bendrosios valdymo funkcijos dalis, nustatanti kokybės politiką, tikslus ir visą tai įgyvendinant naudojant šiuos 4 vadybos kokybės sistemos elementus: kokybės valdymas, kokybės planavimas, kokybės užtikrinimas ir kokybės gerinimas.

Ugdymo kokybė dažnai suprantama, kaip ugdymo tikslų pasiekimų laipsnis.

Pasak P. Gudyno Lietuvos viduriniam ugdymui aktualiausi šie trys kokybės aspektai:

• Švietimo institucijų dagrbingumas (bendrųjų reikalavimų, planų, ir susitarimų vykdymas, vidinis kokybės užtikrinimas).

• Atsižvelgimas į vartotojų poreikius (mokinių, tėvų, darbdavių, aukštųjų mokyklų.).

• Atsižvelgimas į besikeičiančios visuomenės poreikius (lygios galimybės, bazinis raštingumas, bendrosios kompetencijos, gyvenimo demokratijos sąlygomis gebėjimai.)

Ugdymo kokybei svarbūs ne tik akademiniai mokinių mokymosi pasiekimai:

Mokykla atsakinga už dviejų rūšių mokinių mokymosi pasiekimus:

– Akademinių žinių, gebėjimų ir nuostatų įgijimą

– Socializaciją

Socializacija labai priklauso nuo mokinio gyvenimo mokykloje patirčių.

Mokyklos klimatas – svarbus ugdymo kokybės veiksnys

Kaip udymo kokybę matuoti ir įvertinti? Tai galima daryti įvairiai, tačiau dažniausiai pasitelkiamos trys matavimo kategorijos.

1. Atitikimas ekspertų nustatytiems kokybės standartams (pvz. švietimo standartams).

2. Atitikimas susitarimu nustatytiems kriterijams (pvz. sutartys, susitarimai).

3. Individo poreikių tenkinimas, t.y. atsižvelgimas į konkrečias kiekvieno vaiko reikmes.

2. VEIKSNIAI, SĄLYGOJANTYS MOKYMO KOKYBĘ BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOSE

2.1. Ugdymo organizavimas

Ugdymo kokybei svarbūs ne tik akademiniai mokinių mokymosi pasiekimai, mokykla atsakinga už dviejų rūšių mokinių mokymosi pasiekimus:

– Akademinių žinių, gebėjimų ir nuostatų įgijimą

– Socializaciją

Socializacija labai priklauso nuo mokinio gyvenimo mokykloje patirčių. Mokyklos klimatas – svarbus ugdymo kokybės veiksnys

Ugdymo paslaugų kokybė priklauso ir nuo jos organizavimo. Sparčiai plėtojanis technologijoms, vykstant visuotinei ejonomikos globalizacijai, nuolat didėjant darbo jėgos jujdrumui, vienu iš
svarbiausių darbo jėgos veiksniu tampa gerai suorganizuotas švietimas [2].

Švietimo lygmenys pagal Lietuvos švietimo klasifikaciją [2]:

IKIMOKYKLINIS UGDYMAS.

Pirmasis organizuoto švietimo lygmuo, kurio paskirtis talkinti šeimai užtikrinant vaiko socialinį saugumą, tenkinantį individualius poreikius, sudaryti sąlygas sąvojo „aš“ identifikacijai, asmenybės raiškai, kurybiškumui, socializacijai, padėti perimti tautos kultūros pagrindus, pasiekti mokyklinę brandą.

Pagrindiniai požymiai:

• Programos turi pasižymėti ugdomosiosmis ypatybėmis;

• ugdymas vyksta tam tikslui skirtoje institucijoje;

• mažiausias vaikų, kurioms skiriamos šios programos amžius;

• didžiausias vaikų, kuriems skiriamos šios programos amžius;

• pedagogų klasifikacija.

PRADINIS MOKYMAS.

Pirmoji bendrojo lavinimo pakopa skirta kurti pamatus dąmoningai, savarankiai, socialiai aktyviai asmenybei, teikiant žinių ir ugant individualius gebėjimus jas kaupti, analizuoti ir interpretuoti. Dalyviai išmokomi skaityti, rašyti ir matematikos pradmenų. Kartu suteikiamas elementarus supratimas apie kitus dalykus.

Pagrindiniai požymiai:

• pradedamas sistemingas ugdymas;

• ugdymas vyksta švietimo institucijose;

• programos trukmė;

• pedagogų kvalifikacija.

PAGRINDINIS UGDYMAS.

Šio lygmes usgdymo turinys yra skirtas baigti pagrindinį ugdymą, kuris prasidėjo pradinio mokymo lygmenyje, arba kartu sudaryti sąlygas įgyri profesinę kvalifikaciją. Ugdymo tikslas – padėti dalyviui įgyti bendrąją-asmenybinę ir sociokultūrinę brandą, visapusiškai išugdyti asmenį, plėtoti jo visuomeninę, kultūrinę ir pilietinę kompetenciją, padėti pagrindus mokytis visą gyvenimą.

Pagrindiniai požymiai:

• pasiekiama bendroji asmenybinė ir socialinė kulrūrinė branda;

• dalykinės sistemos pradžia;

• galutinai įtvirtinami pagrindiniai įgūdžiai ir (ar) ęgyjama profesinė kvalifikacija;

• dalyvių amžius;

• programos trukmė.

VIDURINIS MOKYMAS.

Šis švietimo lygmuo paprastai prasudeda, pasibaigus visai privalomojo ugdymo programai. Jo paskirtis – padėti dalyviams pasirengti to paties ar aukštesnio lygmens tolesniam ugdymuisi, sudaryti sąlygas siekti vidurini išsilavinimą profesinę kvalifikaciją. Šio lygmens mokymo dalykų specializacija turi būti didesnė nei pagrindinio mokymo lygmenyje, be to, pedagogai yra aukštesnės kvalifikacijos ir dalyko specialistai.

Pagrindiniai požymiai:

• siekimas įgyti vidurinį išsilavinimą;

• ugdymo dalykai dėstomi plačiau ir aukštesniu lygiu nei pagrindinio mokymo lygmenyje;

• udymo turinio specializacija;

• moduliniai mokymo elementai;

• priimamų mokytis amžius;

• programos trukmė.

Remiantis šia Lietuvos švietimo klasifikacija, kurioje nurodomi programos lygmenų požymiai, tyrime aiškinsiuos kiek jie atitinka tikrovę.

2.2. Mokinių pasiekimai, vertinimas

Dabartinė moksleivių mokymosi rezultatų vertinimo sistema daugeliui labiausiai asocijuojasi su vertinimu pažymiais. Ji dažnai neatitinka pakitusių ugdymo tikslų ir uždavinių. Viena iš didžiausių tradicinio vertinimo pažymiais ydų yra ta, kad toks vertinimas moksleivius nepakankamai skatina siekti mokymosi kokybės. Mokytojų sukurti testai neretai skatina mechanišką, paviršutinišką mokymąsi. Net ir labai profesionaliam mokytojui sunku kurti kokybiškus testus. Daugeliu atvejų kritiškai nenagrinėjama, kokią informaciją teikia mokykloje taikomi vertinimo būdai. Tiek žodinė apklausa, tiek testavimas raštu (ir netgi projektiniai darbai, jeigu jie virsta nekūrybiškai parengtais referatais) skatina moksleivius koncentruotis į žinias, jų įsiminimą, bet ne į kritinį mąstymą ir interpretavimą. Moksleiviai dezorientuojami, jie nežino, kokių mokymosi tikslų siekti, nes skirtingi mokytojai vertina skirtingai. Daugeliu atvejų vertinimas pažymiais nepagrįstai didina moksleivių nerimą ir trukdo jiems mokytis. Ypač didelį stresą sukelia netinkamas viešas pažymių skelbimas ir aptarimas. Vertinimas pažymiais dažnai naudojamas kaip pagrindinė mokymo proceso apskaitos ir drausmės palaikymo priemonė. Tai trukdo jam atlikti svarbią, ugdymo vientisumą laiduojančią vertinimo funkciją –

užtikrinti mokymosi grįžtamąjį ryšį. Be to, vertinimas pažymiais sukuria galimybę mokytojui niekur nefiksuoti moksleivių mokymosi analizės, būtinos ugdymo proceso tobulinimui.

P. Gudynas teigia, jog sparčiai auga reikalavimai mokymo ir mokymosi kokybei. Vertinimas, užtikrinantis ypač greitą ir veiksmingą ugdymo proceso grįžtamąjį ryšį, yra būtina švietimo kokybės sąlyga. Šiandieniniai moksleiviai turi būti pasirengę mokytis visą gyvenimą. Tik nuolat mokydamiesi, savarankiškai keldami savo kompetenciją, jie galės būti aktyvūs žinių visuomenės nariai. Bet savarankiškas mokymasis neįmanomas be gebėjimo įsivertinti, todėl kiekvienas moksleivis turi išmokti įsivertinti savo mokymosi rezultatus. [23].

2.3. Pedagogų paruošimas

Mokinių mokymo kokybė labai susijęs su mokytojų kvalifikacija. Galima išskirti pagrindines šias sąsajas [ 9 ].

• Mokinys – mokykla – mokytojas.

• Mokinių mokymas – mokytojų rengimas.

• Programos – mokymas – mokytojų rengimas.

Mokyklos, programų, mokymo sąvokos čia suprantamos lanksčiau, jos aprėpia įvairias formas: nuo formalaus iki
tradicinio stacionaraus iki nuotolinio bei atvirojo mokymo ir mokymosi.

Mokytojų mokymas grindžiamas įvairiais principais, keliami daugiatiksliai reikalavimai. Pagrindinės mokytojų rengimo dirbti moderniomis sąlygomis informacinėje visuomenėje nuostatos galėtų būti šios:

1. Technologijos turi įsilieti į visą mokytojų rengimo procesą (suprantama, ir apskritai į visą mokymo sistemą).

2. Technologijų turi būti mokoma susiejant jas su mokomuoju turiniu.

3. Mokiniai turi mokytis naujoviškais metodais technologiškai turtingoje aplinkoje.

Šių principų reikėtų laikytis planuojant kiekvieno dalyko mokytojų rengimą, jie turėtų vienaip ar kitaip atsispindėti mokytojų rengimo programų tiksluose ir uždaviniuose.

Ypatingą reikšmę turi pagrindinių kompetencijų išskyrimas ir formavimas. Paprastai dauguma bendrųjų kompetencijų būtinos ne tik rengiant mokytojus, bet ir daugelį kitų specialistų, tačiau mokytojui tai itin svarbu ir reikšminga.

Pagrindinės šiuo metu pasaulyje vyraujančios mokytojo kompetencijos:

1. Kritinis mąstymas.

2. Bendrosios intelektinės kompetencijos (skaitymas, rašymas, skaičiavimas – jų sintezė).

3. IKT kompetencijos, leidžiančios būti ekspertu savo srityje.

4. Problemų sprendimas.

5. Kintančių situacijų apdorojimas.

6. Grupinis, komandinis darbas – kolektyvinis intelektas.

7. Veiksmingas komunikavimas.

Šios kompetencijos turėtų būti nuolat aptariamos institucijose, rengiančiose pedagogus, atliekami tyrimai, kokiais būdais siekiama įgyvendinti šias kompetencijas, kiek studentų jas įgyja, kas sekasi sunkiausiai ir pan. Be abejo, šios kompetencijos reikalingos ne tik mokytojui, bet ir mokiniui – mokytojas turi siekti, kad mokinys palaipsniui jas įgytų.

Iš pagrindinių bendrųjų kompetencijų išskiriamos sritys, kurioms mokant mokytojus turi būti teikiamas išskirtinis dėmesys. Tai: 1) turinys ir pedagogika, 2) technologiniai gebėjimai, 3) bendradarbiavimas, 4) socialiniai aspektai. Šios mokytojų rengimo sritys glaudžiai susijusios su visa informacine visuomene (ŽR 2 PRIEDĄ PRIEDUOSE).

Socialinės pedagogikos bakalauro ir magistro studijų programose [10] rašoma: Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992) pedagogo socialinė parengtis, josocialinė ir profesinė kompetencija vertinami kaip pertvarkа lemiantys veiksniai. Рirmame dokumente rašoma: “Lietuvos švietimo ir visuomenės atsinaujinimo tikslai gali būti sėkmingai įgyvendinami tiktai parengus pedagogus, gebančius kuo geriau išplėtoti ugdytinio prigimtines, fizines ir dvasines galias, sudaryti sąlygas laisvai skleistis individualybei ir tobulintis asmenybei”.

Būsimųjų socialinių pedagogų studijų turinį lemia pedagogų rengimo kvalifikaciniai reikalavimai, suformuluoti Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos 1995 m. patvirtintuose “Pedagogų rengimo nuostatuose”.

Socialinės pedagogikos bakalauro studijų programа sudaro privalomi, privalomai ir laisvai pasirenkamieji dalykai. Auditorinio ir savarankiško darbo, kaip ir privalomųjų bei pasirenkamųjų dalykų, santykis kiekviename kurse nuosekliai kinta – aukstesniuose kursuose daugiau laiko skiriama savarankiškoms studijoms ir pasirenkamiesiems dalykams.[5]

Socialinės pedagogikos bakalauro ir magistro studijų programos [ 10 ] teigia, kad būsimojo socialinio pedagogo kaip specialisto pasirengimą dirbti ugdymo įstaigose apibūdina trys tarpusavyje susijusios pedagogo profesinės ir dalykinės kompetencijos sritys:

1) bendrasis (humanitarinis ir socialinis) išsilavinimas,

2) pedagoginis ir psichologinis išsilavinimas,

3) dalykinis (specialybės) pasirengimas.

Bendrąjam (humanitariniam ir socialiniam) išsilavinimui įgyti studijų turinys orientuotas į tai, kad būsimas Universiteto absolventas (socialinis pedagogas):

• gerai išmoktų lietuvių kalbа, žinotų jos ištakas, išmanytų savo specialybę, mokėtų bent vieną Vakarų Europos kalbа ir gebėtų puoselėti ugdytinių kalbos kultūrą;

• žinotų lietuvių etninės kultūros pagrindus ir tradicijas, suvoktų jas kaip pasaulio kultūros dalį, gebėtų jas puoselėti, saugoti ir perduoti ugdytiniams; žinotų svarbiausias pasaulio vertybes, gebėtų jomis remtis ugdymo procese;

• žinotų demokratinės, humanistinės ir pilietinės visuomenės formavimosi principus bei svarbiausias socialinės minties srovių bruožus ir, remdamasis šiuo žinojimu, plėtotų ugdytinių pilietinę kultūrą ir patriotizmą;

• žinotų pagrindines Lietuvos ir pasaulio filosofų kultūros tradicijas ir jomis remdamasis gebėtų ugdyti bendramokslinę filosofinę moksleivių kultūrą, suvoktų šiuolaikinės filosofijos, pažinimo teorijos, etikos, estetikos, religijų ir kt. problematiką;

• įgytų šiuolaikinės informacinės kultūros (kompiuterinio raštingumo, dalykų programų sudarymo, bibliografinės informacijos gavimo ir kt.) pagrindus ir gebėtų juos taikyti praktinėje veikloje;

• suvoktų šiuolaikinės ekonomikos vystymąsį, jos principų taikymą visuomenėje, šeimoje, švietimo procese, gebėtų tuos principus taikyti ugdymo procese;

• įgytų vaiko ir paauglio organizmo vystymosi, higienos, sveikos gyvensenos, ekologijos žinių ir įgūdžių bei gebėtų juos taikyti darbe, žinotų pagrindinius mokymo patalpų ir mokymo proceso higieninius, sanitarinius normatyvus, darbų saugos principus ir tai, kaip elgtis ekstremaliomis
Pedagoginio ir psichologinio ciklo privalomieji bei privalomai pasirenkamieji dalykai turi būti orientuoti į tai, kad būsimas Universiteto absolventas (socialinis pedagogas):

• suprastų asmenybės ugdymo tikslus ir uždavinius, asmenybės ir jos raidos psichologijа, žinotų pagrindinius ugdytinių pažinimo principus, metodus bei gebėtų juos taikyti ugdymo procese;

• žinotų įvairaus amžiaus tarpsnių ugdytinių ypatumus, įžvelgtų jų socializacijos, vystymosi ir mokymosi sunkumus, padėtų juos įveikti, gebėtų teikti psichologinę ir pedagoginę pagalbą specialiųjų poreikių ugdytiniams, auklėjant juos kartu su kitais ugdytiniais;

• žinotų pagrindinius pasaulio pedagoginės minties ir švietimo raidos bruožus, žymių Lietuvos pedagogų ir švietėjų idėjas, jų reikšmę šalies švietimo raidai, suvoktų dabartinės švietimo reformos konceptualiąsias nuostatas ir principus, gebėtų įsitraukti į reformos įgyvendinimа, nuolat tobulintis ir bendradarbiauti su kitais mokyklos bendruomenės nariais sprendžiant ugdymo problemas;

• gebėtų kurti humaniškus ir demokratiškus, tarpusavio pagalba grindžiamus mokyklos ir bendruomenės narių santykius, savo darbe vadovautis pagrindiniais švietimą reglamentuojančiais dokumentais, žinotų ugdymo įstaigų organizavimo ir valdymo principus, reikalavimus įvairiems jų tipams, mokėtų taikyti švairias vadybos metodikas.

Dalykinis būsimojo socialinio pedagogo pasirengimas studijų metais turi būti toks, kad jis:

• turėtų tvirtus studijuojamų dalykų teorinius pagrindus; žinotų mokslo srities, kuria grindžiamas studijų dalykas, istorinę raidą, dabartines šios srities teorines ir metodologines programas, svarbiausius jų sprendimo būdus;

• suprastų specialybės dalykų taikomąją ir praktinę reikрmę, suvoktų prasminius jų ryšius su aktualiomis asmeninio ir visuomeninio gyvenimo (sveikos gyvensenos, ekologijos, etninės kultūros, krašto ūkio ir ekonomikos, socialinėmis, pilietinės visuomenės ir kt.) problemomis;

• būtų pasirengęs tęsti studijas aukštesnėje pakopoje (magistrantūroje, doktorantūroje) ir suvoktų, kad įgyto bazinio išsilavinimo, jo suteiktos kompetencijos, reikalingos socialinio pedagogo profesijai, nepakanka ir, kad šiа kompetenciją reikia tobulinti atsižvelgiant į naujus darbo reikalavimus ir žinių poreikį visuomenėje, kad studijų metais privalu išsiugdyti norа turimas žinias nuolat papildyti naujovėmis.

Magistro studijų programos tikslas – parengti profesionalius edukologus su socialinio pedagogo profesine kvalifikacija, gebančius dirbti įvairiose ugdymo ir kitose institucijose, analizuoti socialinę ekonominę situaciją regione bei krašte, profesionaliai spręsti vaikų sociopedagogines ir sociokultūrines problemas.

Šis pagrindinis tikslas suponuoja gretutinius, praktinius tikslus, kurie įgalina parengti specialistus, gebanččius:

• analizuoti sociokultūrinę šalies ir regiono situaciją ir rengti atitinkančias šią analizę rekomendacijas situacijai gerinti;

• optimizuoti ugdymo institucijų sаveiką su kitomis socialinėmis institucijomis bendruomenėje;

• padėti moksleiviams susipažinti su mikro ir makro socialine aplinka, tinkamai integruotis į mokyklos ir bendruomenės gyvenimą, padedant vaikams įsisavinti ir įtvirtinti vertybinius prioritetus (ankstyvoji prevencija);

• sudaryti sąlygas įvairių socialinių grupių vaikams keisti mokymosi motyvaciją, įsijungti į intensyvias užimtumo, pradinio profesinio parengimo, įdarbinimo ir papildomojo ugdymo programas (pagalbos prevencija);

• stabilizuoti vaikų ir paauglių nusikalstamumo augimo tendencijas, taikant rizikos grupių vaikų monitoringą, individualizuotas socialinės pedagoginės reabilitacijos ar reintegracijos programas.

Šie teoriniai ir praktiniai programos tikslai numato parengti edukologijos magistrus (socialinius pedagogus) profesionaliam darbui švairiose ugdymo institucijose gebančius:

• tirti, analizuoti edukacinius, socialinius, pedagoginius reiškinius sociumo kontekste, identifikuoti socialines – pedagogines problemas, jų priežastis bei ieškoti jų sprendimo galimybių;

• rengti socioedukacines programas, kurti individualią darbo vietа sociokultūriniame

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2598 žodžiai iš 8638 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.