Mokymosi strategijos
5 (100%) 1 vote

Mokymosi strategijos

11213141

T U R I N Y S

ĮVADAS 2

1 DALIS 3

2 DALIS 8

IŠVADOS 13

Literatūros sąrašas: 14

ĮVADAS

Šiuolaikinėje visuomenėje ūkio plėtra ir žmonių gerovė pirmiausia priklauso nuo žmogiškųjų išteklių apimties bei kokybės. Todėl visų darbingo amžiaus gyventojų įtraukimas į darbo rinką ir pagalba įsitvirtinant šioje rinkoje yra svarbi šalies ekonominės bei socialinės gerovės augimo sąlyga. Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, formuodama ES struktūrinių fondų panaudojimo 2007–2013 m. politiką ypatingai akcentuoja užimtumo lygio didinimą, visų darbingo amžiaus gyventojų dalyvavimą darbo rinkoje, palankias sąlygas pensinio amžiaus asmenų užimtumui, investicijų į žmonių žinias, gebėjimus, aktyvumą, verslumą didinimą. Kita vertus, užimtumo didinimas yra svarbi sąlyga socialinės atskirties mažinimui, gyvenimo kokybės ir socialinės sanglaudos didinimui. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programai Lietuvoje naujuoju programavimo laikotarpiu numatoma skirti 3,7 mlrd Lt struktūrinių fondų lėšų. Šiame kontekste neabejotinai svarbiu tampa sunkiau integruojamų į darbo rinką socialinių grupių, tokių kaip vyresnio amžiaus žmonės, neįgalieji, asmenys, neturintys pagrindinio išsilavinimo, įtraukimas į darbo rinką, pagalba įsitvirtinant joje. Mokymasis visą gyvenimą jau nėra tik vienas iš švietimo ir mokymo aspektų; jis turi tapti svarbiausiu principu siekiant integracijos į socioekonominį ir visuomeninį pasaulį.

Mūsų darbo tikslas – atskleisti mokymosi visą gyvenimą nuostatų neturinčiųjų pagrindinio arba vidurinio išsilavinimo integracija į socioekonominį pasaulį per mokymąsi aspektu. Uždaviniai :

1. atskleisti mokymosi visą gyvenimą nuostatų neturinčiųjų pagrindinio arba vidurinio išsilavinimo integraciją į socioekonominį pasaulį per mokymąsi remiantis mokymosi visą gyvenimą memorandumu;

2. atskleisti mokymosi visą gyvenimą nuostatų neturinčiųjų pagrindinio arba vidurinio išsilavinimo integraciją į socioekonominį pasaulį per mokymąsi remiantis mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija;

3. Remiantis minėtais dokumentais atskleist tendencijas Lietuvos atžvilgiu;

Analizuojamo darbo metodai – literatūros dokumentų (mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija ir mokymosi visą gyvenimą memorandumas bei kiti šaltiniai) kritinė ir sisteminė analizė.



1 DALIS

Mokymosi visą gyvenimą memorandumas

Europa įžengė į žinių amžių ir tai turi įtakos kultūriniam, ekonominiam bei socialiniam gyvenimui. Mokymosi, gyvenimo ir darbo modeliai labai sparčiai keičiasi. Vadinasi, ne tik individai privalo prisitaikyti prie pokyčių, bet turi keistis ir veiklos būdai. Mokymosi visą gyvenimą memorandumas paliečia visą švietimo sistemos tinklą – nuo Lietuvos iki plačiosios Europos pamatų.

Tai liečia visus, nes esame visi europiečiai, esame bendroje sąjungoje, todėl visų bendras tikslas – pradėti visos Europos diskusiją apie išsamią mokymosi visą gyvenimą strategiją individualiu ir instituciniu lygiu visose visuomeninio ir asmeninio gyvenimo srityse.

Ką vadiname mokymosi visą gyvenimą, kokia jo reikšmė kiekvienam iš mūsų individualiu bei visuomeniniu lygmeniu? Kodėl tai reikalinga? Ir kaip tai pasiekti? Komisija ir šalys narės, remdamosi Europos užimtumo strategija, apibūdino mokymąsi visą gyvenimą kaip tikslingą mokymosi veiklą, kurios nuolat imamasi, siekiant didinti žinias, įgūdžius ir kompetenciją. Mokymasis visą gyvenimą jau nėra tik vienas iš švietimo ir mokymo aspektų; jis turi tapti svarbiausiu principu, dalyvaujant pilname mokymosi kontekstų kontinuume. Visiems Europos gyventojams be išimties turi būti suteiktos lygios galimybės prisitaikyti prie besikeičiančių socialinių ir ekonominių sąlygų ir aktyviai dalyvauti kuriant Europos ateitį.. Mokymasis visą gyvenimą liečia kiekvieno ateitį, tik kiekvienu individualiu atveju kitaip. Mokymasis visą gyvenimą yra tarsi skėtis, po kuriuo turėtų vienytis įvairios mokymo ir mokymosi rūšys. Norint įgyvendinti mokymąsi visą gyvenimą, reikia, kad visi dirbtų drauge ir veiksmingai – tiek kaip individai, tiek kaip organizacijos.

Kalbant apie visuomenės narius, kurie neturi pagrindinio ar vidurinio išsilavinimo ir jų integraciją per mokymąsi, tai pirmiausia turi būti pasiekta taip pat dirbant visiems kartu. Europos užmojai yra didžiuliai, tikslai, kuriuos ji nori pasiekti, gal ir bus įgyvendinti kai kuriose sparčiau, daug greičiau, be atodusio plušančiose šalyse, bet kaip pasiekti, kad visa Europa vieningai žengtų į tą žinių pasaulį, nepalikdama už borto tuos, kuriems gal ir nebuvo suteikta galimybė įgyti išsilavinimą bent jau pagrindinio lygio, o ką kalbėti apie mokymąsi visą gyvenimą.

Štai svarbiausios tezės, kurias pirmiausia sugalvojo vieningoji Europa, ir kurias ji siekia įgyvendinti:

Ø “garantuoti universalią ir nenutrūkstamą mokymosi galimybę, siekiant įgyti naujų įgūdžių ir atnaujinti senuosius, kurių reikės žinių visuomenėje.

Ø padidinti investicijas į žmogiškuosius resursus, kad prioritetą įgytų brangiausias Europos turtas – jos žmonės.Kurti veiksmingus mokymo ir mokymosi metodus bei sąlygas mokymosi visą gyvenimą kontinuumui.

Ø patobulinti būdus, kuriais suprantamas ir vertinamas dalyvavimas mokymosi ir rezultatai, ypač
neformaliojo ir informaliojo mokymosi.

Ø užtikrinti, kad kiekvienam būtų lengvai prieinama kokybiška informacija ir patarimai apie mokymosi galimybes visoje Europoje per visą gyvenimą.

Ø sudaryti mokymosi visą gyvenimą sąlygas kuo arčiau besimokančiųjų – jų bendruomenėse ir, kai tik įmanoma, suteikti informacinėmis kompiuterinėmis technologijomis aprūpintas patalpas.”(Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2001, psl. 2-3)

Partnerystės sistema turėtų padėti mobilizuoti resursus, kad mokymasis visą gyvenimą vyktų visais lygiais.

Įgyvendinus šį planą, tikima, kad pasikeis ne tik vienos šalies visuomenė, bet keisis visa Europa. O bus taip:

· “kuriama visus narius įtraukianti visuomenė, suteikianti lygias aukštos kokybės mokymosi galimybes visą gyvenimą visiems žmonėms. Švietimas ir mokymas grindžiami pirmiausia ir daugiausia individų poreikiais bei reikalavimais;

· keičiami ir pritaikomi švietimo ir mokymo būdai; organizuojamas apmokamas darbas, kad žmonės galėtų mokytis visą gyvenimą ir planuoti, kaip suderins mokymąsi, darbą ir šeimos gyvenimą;

· siekiama aukštesnio švietimo ir kvalifikacijos lygio visose srityse, kad būtų garantuotas aukštos kokybės mokymas ir mokymasis, kad žmonių žinios bei įgūdžiai atitiktų besikeičiančius darbo vietų, darbdavio reikalavimus ir darbo metodus;

· žmonės visapusiškai skatinami ir ruošiami aktyviau dalyvauti visose šiuolaikinio bendruomenės gyvenimo srityse, ypač socialinio ir politinio, apimant ir europinį lygį.” .(Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2001, psl. 3)

Visų bendras tikslas – sukurti tokią Europą, kurioje kiekvienas galėtų pilnai vystyti savo gebėjimus ir jausti, kad gali prisidėti prie savo bendruomenės. Ir tai galima pasiekti įtraukiant visus, kurie gali mokytis, tačiau gal neturi tam galimybių, todėl ši sritis yra labai jautri, reikalaujanti greitų ir veiksmingų sprendimų. Kiekvienas iš mūsų, kuris tampa Švietimo sistemos gamybos “klaida”, gali grįžti į žinių visuomenę, siekti mokslo, išsilavinimo, jei turės pirmiausia motyvacijos, paskatinimo, paramos ir galimybių tai įgyvendinti.

Siekiant įgyvendinti mokymąsi visą gyvenimą, labai svarbu integruoti mokymąsi į suaugusiųjų gyvenimą. Kalbant apie mokymąsi visą gyvenimą, visas mokymasis laikomas vientisu kontinuumu „nuo lopšio iki karsto“. Esminis pagrindas – aukštos kokybės pagrindinis išsilavinimas visiems. Pagrindinis išsilavinimas, po jo sekantis profesinis mokymas ir lavinimas turi suteikti jaunuoliams pagrindinius įgūdžius, kurių jiems prireiks žiniomis grindžiamoje ekonomikoje. Būtina, kad jie išmoktų mokytis ir teigiamai žiūrėtų į mokymąsi. Skatinamosios programos ir kitos paramos priemonės gali stiprinti individų, miestų ir sričių iniciatyvų požiūrį į mokymąsi visą gyvenimą. Aktyvus mokymasis reiškia motyvaciją mokytis, gebėjimą daryti lemiamus sprendimus ir mokėjimą mokytis. Nepakeičiama mokymo esmė – ugdyti žmogaus sugebėjimą kurti ir naudoti žinias.

Jei žmonės norės mokytis, jie susiplanuos nuoseklią mokymosi veiklą. Tačiau jie nenorės mokytis, jeigu ankstesnė mokymosi patirtis buvo nesėkminga ir asmeniškai neigiama. Jie nenorės tęsti mokslo, jei galimybės praktiškai neprieinamos laiko, spartumo, vietos ar pasiūlos prasme. Jie neturės mokymosi motyvų, jeigu jo turinys ir metodai neatitinka jų kultūrinių perspektyvų ir gyvenimiškos patirties. Jie nenorės gaišti laiko, dėti pastangų ir pinigų į tolesnį mokymąsi, jei anksčiau įgytos žinios, įgūdžiai ir patyrimas tinkamai nepripažįstamas dėl asmeninių priežasčių ar neįvertinamas darbe. Individuali mokymosi motyvacija ir įvairios mokymosi galimybės yra esminės sąlygos mokymuisi visą gyvenimą sėkmingai vykti. Būtina didinti mokymosi poreikį ir plėsti pasiūlą, ypač tiems, kurie iki šiol iš švietimo ir mokymo pelnę mažiausiai. Kiekvienam turi būti sudarytos sąlygos siekti mokslo pagal pasirinkimą, o ne prievarta parenkant dalykus.

Štai trys pagrindinės tikslingos mokymosi veiklos kategorijos:

· “formalusis mokymasis vyksta švietimo ir mokymo įstaigose. Moksleiviai gauna pripažintus diplomus ir kvalifikacijas.

· neformalus mokymasis vyksta šalia pagrindinių švietimo ir mokymo sistemų. Moksleiviai paprastai negauna formalizuotų sertifikatų. Neformalusis mokymas gali būti teikiamas darbo vietose, juo gali užsiimti pilietinės visuomenės organizacijos ir grupės (pvz., jaunimo organizacijos, profsąjungos, politinės partijos), taip pat organizacijos bei tarnybos, įkurtos formalioms sistemoms papildyti(meno, muzikos, sporto užsiėmimai ar privačios pamokos, ruošiantis egzaminams).

· informalusis mokymasis – tai natūralus kiekvieną dieną vykstantis mokymasis. Skirtingai nuo formaliojo ir neformaliojo informalusis mokymasis nebūtinai tyčinis, todėl jo gali nepripažinti net patys individai, papildantys savo žinias ir įgūdžius.” (Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2001, psl. 7)

“Visaapimantis mokymasis reiškia, kad formalusis, neformalusis ir informalusis mokymasis papildo vienas kitą. Jis primena mums, kad naudingas ir smagus mokymasis gali vykti ir vyksta šeimoje, laisvalaikiu, bendruomenės gyvenime ir kasdieniniame darbe.Varomoji jėga, dešimto dešimtmečio pradžioje sugrąžinusi mokymąsi visą gyvenimą į politikos
darbotvarkes, buvo siekimas didinti piliečių užimtumą ir pritaikomumą, susidūrus su aukšto lygio struktūriniu nedarbu” (Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2001, psl. 7-8). Nedarbo gretas sparčiai papildydavo ir dabar tebepildo ta visuomenės dalis, kuri pirmiausia neturi pagrindinio ar vidurinio išsilavinimo, turi tas pačias profesines žinias arba jų įgytos specialybės tampa nebepaklausios, nes pirmiausia šiandieninės darbo rinkos reikalauja nuolat besikeičiančių gebėjimų, kvalifikacijų ir patirties. Įgūdžių spragos ir neatitikimai, ypač informacijos ir komunikacijų technologijų srityje, yra plačiai pripažįstami. Būtent dėl jų tam tikruose regionuose, tam tikrose pramonės šakose ir tarp nepasiturinčiųjų nedarbo lygis nuolat laikosi aukštas. Tiems, kuriems dėl nesvarbu kokių priežasčių nepavyko įgyti pagrindinių įgūdžių, turi būti sudarytos galimybės juos įgyti, tačiau dažnai jiems tai nepavyksta. Šalių narių formaliojo švietimo ir mokymo sistemos – pradinio, tolesnio/ aukštesnio ir suaugusiųjų/ tęstinio – privalo garantuoti, kad kiekvienas individas įgis, atnaujins ir išlaikys tam tikrus pradinius įgūdžius. Šia prasme labai svarbus neformaliojo mokymosi vaidmuo. Visa tai reikalauja užtikrinti kuo didesniam skaičiui žmonių aukštos kokybės mokymąsi ir jo rezultatus. Taip pat reikia nuolat peržiūrėti pagrindinių įgūdžių lygius, kad skiepijami įgūdžiai atitiktų tai, ko reikalauja ekonomika ir visuomenė. Orientavimo ir konsultavimo paslaugas reikia tvirčiau susieti su asmeninėmis, socialinėmis ir švietimo paslaugomis. Tai leistų kaupti specifinę kompetenciją, patirtį ir resursus.

Pastaraisiais metais vis labiau pripažįstama, kad didelė informacijos ir patarimų dalis gaunama neformaliojo ir informaliojo mokymosi kanalais. Profesinis orientavimas ir konsultavimas turi paisyti šių veiksnių, ne tik kurdami bendrus projektus su vietos asociacijomis ir savanorių grupėmis, bet ir steigdami žinomoje aplinkoje žemesnio lygio paslaugas. Tai svarbi strategija siekiant, kad švietimas taptų prieinamesnis socialiai nuskriaustiesiems.

Mokymosi visą gyvenimą memorandumas pateikia svarbiausias idėjas visos Europos mastu. Šios idėjos pripažįstamos visų Sąjungoje esančių šalių, tačiau kalbant apie Lietuvos švietimo sistemą, jos reformas, čia reikia dar daug įdirbio, nes spragų vis dar yra. Lietuva jau seniai tapo laisva ir gali savarankiskai nuspręsti kas jai yra geriausia, kokios šalies reformos ir kokiose srityse jos būtinos. Didžiausias dėmesys tūrėtų būti skiriamas švietimui. Švietimo keliu grįsta valstybė turi daug didesnę tikimybę žengti sėkmingai besikuriančios valstybės keliu. Išsilavinusios tautos traukia kitų šalių gyventojus ir ne tik juos, bet ir jų investicijas į žmogiškuosius išteklius, ekonomiką, technologijas, mediciną.

Lietuvoje švietimo sistema į ateitį žengia lėtu žingsniu. Nors mokslas visiems yra privalomas iki 10 klasės, bet ar tai padeda mūsų tautą daryti intelektualesnę, siekiančią naujovių, inovacijų? Pirmiausia pastebima: mūsų moksleiviams trūksta motyvacijos, noro siekti mokslo; mokytojų darbas įtemptas, krūvis didžiulis, o jų alga neskatina labiau atsižvelgti į mokinių interesus, juos skatinti mokytis ir domėtis mokslu; dirbantys mokytojai per daug pavargę dėl didelio darbo krūvio, daugelis jų jau yra perkopę penktą dešimtmetį – jie dirba, nes nėra kam dirbti, pastebima tendencija, kad siekiančių pedagoginio išsilavinimo nuolat mažėja. Profesinį išsilavinimą žadančios mokyklos kelia vis didesnę grėsmę mūsų tautai tapti bemoksle. Vis daugiau moksleivių 10 klasėje iš vidurinių mokyklų pereina į profesines mokyklas siekti to vadinamo aukštesnės pakopos mokslo.Tačiau ką rodo mūsų patyrimas: dauguma ten besimokančių tampa juodadarbiais darbininkais, kuriems mokslas ten prasidėjęs ir pasibaigia, jie įgyję savo specialybes sėkmingai dirba statybose ir mokslo gairės jų nedomina, arba atvirkščiai – kai kurie net nebaigia šios mokyklos, neįgyja vidurinio išsilavinimo. Ir kaip žinoma, neturintys vidurinio išsilavinimo daugiausiai ir papildo bedarbių gretas. Kalbant apie universitetus, šioje institucijoje norinčių mokytis skaičius kasmet didėja. Lyginant Lietuvos ir užsienio šalių universitetus galima įžvelgti keletą skirtumų tarp jų: Lietuvoje įstojimo konkursai nėra pakankamai griežti: į vienus universitetus įstoti lengviau, kitur sunkiau, to neturėtų būti, nes universitetai kaip švietimo sistemos posistemė turėtų turėti vienodus reikalavimus. Universitetų skirtingumas ir konkurencija tarp jų įgijusiems bakalauro laipsnį sukelia sunkumų ieškantis darbo. Mokslas mūsų šalyje nereikalauja didelių investicijų studentų atžvilgiu: universitetai skiria finansuojamas ir dalinai finansuojams studijas, stipendijas, kas skatina studentus domėtis mokslu, taip pat universitetai bendradarbiauja su kitais universitetais visoje Europoje, vyksta studentų mainų programa “Erasmus”. Studijos neakivaizdiniame skyriuje suteikia galimybę mokytis ir siekti aukštojo mokslo tiems, kurie neįstojo įprastine studentų priėmimo tvarka, negalėjo dėl savo sunkios padėties ar kitų priežasčių.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2278 žodžiai iš 4440 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.