Vytauto Didžiojo universitetas
Socialinių mokslų fakultetas
EDUKOLOGIJOS KATEDRA
Marius Blaževičius
MOKYMOSI VISĄ GYVENIMĄ MEMORANDUMO
3-ČIOSIOS TEZĖS APTARIMAS
Mokymosi visą gyvenimą kurso namų darbas
Tikrino: V.Zuzevičiūtė
KAUNAS 2005
Įvadas
Mokymosi visą gyvenimą idėja Lietuvoje nėra naujiena. Didelį dėmesį
jai skyrė ir ja iš dalies rėmėsi Lietuvos švietimo reforma, pradėta
įgyvendinti 1990 metais atkūrus nepriklausomybę. Švietimo ir mokslo
ministerija niekada nebuvo išleidusi iš savo politikos mokymąsi visą
gyvenimą problematikos. Mokymosi visą gyvenimą užtikrinančios švietimo
sistemos kūrimas akcentuojamas ministerijos misijoje, strateginiuose
švietimo politikos dokumentuose.
Šiame referate stengsiuosi aprašyti Lietuvos tikslus, kaip diegti
naujoves į mokymą ir mokymąsi. Lietuva jauna valstybė, kurioje naujovės dar
tik pradedamos diegti, ieškoma tinkamiausių variantų, siekiama tobulinti
visuomenę.
Tikslas: Įvertinti Lietuvos situaciją memorandumo tezių aspektais.
Uždaviniai: Aprašyti Lietuvos dabartinę situaciją ir pamąstyti, kaip
būtų galima pakeisti, ką papildyti, norint įgyvendinti mokymosi visą
gyvenimą tikslus, kaip palengvinti mokymąsi bei pagilinti visuomenės narių
žinias.
Metodai: Literatūros šaltiniai, internetas bei refleksija.
Diegti naujoves į mokymą ir mokymąsi.
Šiandieninė švietimo sistema dar nėra nukreipta į visapusišką ir
nuoseklią „mokymosi visą gyvenimą“ sistemą. Klesti biurokratija ir
smulkmeniškas mokymo institucijų veiklos reglamentavimas. Aukštosiose
mokyklose dėl finansavimo principų tarpsta konfliktai tarp akademinio
jaunimo ir aukštojo mokslo teikėjų. Nėra suformuluotos taikomojo ir
fundamentaliojo mokslo plėtros perspektyvos, dėl valdymo sąstingio ir
neaiškių perspektyvų spartėja „protų nutekėjimas“. Dabartinės Vyriausybės
noras išsaugoti vidurines mokyklas, kokios buvo, siaurų interesų veikiama
kolegijų kūrimo eiga, deja neatspindi plačiosios visuomenės poreikių ir
noro integruotis į europines struktūras.
Siekimas būti klestinčia, atvira, tolerantiška ir demokratiška
visuomene formuoja šalies švietimui, kaip išskirtinei sričiai, prioritetinį
valstybės dėmesį. Optimistiškai nuteikia pradėti vykdyti pagrindiniai
švietimo reformos darbai.
Lietuva – jauna valstybė, kurioje viską greit keičiasi, ieškoma naujų
kelių, kaip pakeisti vieną ar kitą aspektą. Mokymosi samprata bei
intensyvumas kito labai greitai ir XXa. sparčiai tobulėjant informacinėms
technologijoms, ji įgavo kitą reikšmę ir pagreitį.
Kompiuteris daugiau naudojamas kaip spausdinimo mašinėlė (word
processor). Mokymo procese kompiuterius dažniausiai naudoja tik tie, kurie
moko dirbti su kompiuteriu. Kitoms temoms dėstyti kompiuteris beveik
nenaudojamas. Analogiška situacija yra ir formaliojo švietimo sistemoje.
Dėl techninės įrangos stygiaus, didelių ryšių kaštų bei nepakankamo
mokytojų pasirengimo komunikacinės technologijos taip pat mažai naudojamos
mokymo procese.
Nors naujoje į mokymąsi orientuotoje švietimo sistemoje mokytojo
vaidmuo keičiasi, mokytojas vis tiek išlieka labai svarbiu mokymosi proceso
dalyviu. Deja, iš sovietmečio paveldėtas mokytojų korpusas keičiasi
palyginus lėtai ir jokiu būdu nepatenkina šiuolaikinių reikalavimų.
Švietimas – esminis veiksnys, mūsų visuomenėse nulemiantis ekonominę
ir socialinę pažangą bei lygias galimybes. Skaitmeniniame amžiuje dar
didesnės reikšmės įgauna poreikis užtikrinti visą gyvenimą trunkantį
mokymąsi, sukurti naujas kūrėjų, mokslininkų, verslininkų kartas ir
sudaryti sąlygas visiems piliečiams aktyviai dalyvauti informacijos
visuomenėje. To siekti pradedama mokykloje. Lietuva daug ko pasiekia
perkeldama mokyklas į informacijos amžių.
Mokymosi kokybė ir rezultatai yra vertinimo pagrindas. Tačiau be
aktyvaus srities profesionalų dalyvavimo sulauksime nedaug veiksmingų
permainų ir naujovių – tų profesionalų, kurie yra arčiausia piliečio kaip
besimokančiojo ir geriausiai susipažinusio su mokymosi procesų ir poreikių
įvairove. Didelį potencialią mokymo bei mokymosi metodų naujovėms teikia
kompiuterinėmis ir komunikacinėmis technologijomis pagrįstas mokymasis.
Lietuvos švietimo sistema tinkamai neatliepia skirtingų mokinių grupių
poreikių. Privalomąjį mokymąsi teikiančios bendrojo lavinimo mokyklos yra
per daug orientuotos į teoriją ir per mažai prisitaikę prie įvairaus tipo
vaikų. Todėl palyginus didelis skaičius vaikų meta mokyklą, ypač
paskutinėse pagrindinės mokyklos klasėse. Tiesa, tokiems vaikams yra
sukurtos alternatyvios, taip vadinamos jaunimo mokyklos. Tačiau jos yra
negausios ir nepajėgia priimti visu pageidaujančių.
Profesines mokyklas baigę moksleiviai neturi reikiamų žinių ir
įgūdžių, todėl atėjusius į darbą juos reikia papildomai mokyti. Vis dar yra