Visais laikais pedagogas savo darbo procese turėjo mokėti mokymąsį
paversti kuo patrauklesnį ir labiau prieinamą mokiniui, kaip to proceso
dalyviui.
N.M.Grendstad knygoje “Mokytis – tai atrasti” būtent ir atskleidžiamos
pagrindinės tezės, leidžiančios kiekvienam mokytojui labiau suprasti
jausmų, vaizduotės, kūno kalbos ir atradimo esmės įtraukimą į mokymo
procesą.
Pateiksiu keletą man labiausiai patikusių minčių ir bandysiu jas trumpai
interpretuoti savo žodžiais susiedama jas su būsimąja pedagogo profesija.
Visų pirma, yra labai svarbu pažinti atradimo sąvoką mokymo procese.
Atrasti – tai ką nors pastebėti, išsiaiškinti, pamatyti, sutelkti į ką nors
dėmesį. Atrasti iš tikrųjų reiškia pastebėti tai, kas visą laiką buvo, tik
iki šiol mes to nematėme. Paprasčiau kalbant, atrasti – tai lyg kažką
atidengti, kas buvo uždengta. Tačiau niekas kitas, o tik pats žmogus gali
sau ką nors atrasti. Galima rasti ne vieną pavyzdį mokykloje, kada
mokytojai pateikdami naują, skirtingai suvokiamą temą, bando mokinius
įtikinti vienu ar kitu teisingu teiginiu, bet niekada neatsižvelgia į tai,
kad mokiniai gali suprasti vieną ar kitą naują dalyką skirtingai. Tai yra
kiekvienas mokinys gali suprasti tik tai, ką jis pats atrado, o ne kitas.
Vadinasi, mokytojui yra labai svarbu leisti kiekvienam vaikui interpretuoti
savaip, taip kaip jis pats suvokia reiškinį jį pats ir atradęs.
Tačiau dažnai galima atrasti daugiau, negu manome. Iš tikrųjų jeigu
mokinys ims sekti tik tuo, ką vienas ar kitas asmuo pats yra atradęs, tada
jis pats nesugebės mąstyti savo mintimis ar savo paties suvokimu. Mokinys
turi mokėti susidurti su problemomis, kurias privalo pats spręsti, ir pats
suprastų tai, ką norėjo. Tai – esminis mokymosi atrandant bruožas. Kai ką
nors atrandame, mes gauname naujų žinių, o tai jau savaime palengvina
mokymo procesą. Taip pat mokytojui yra labai svarbu būti pasiruošusiam tam,
kad mokiniai neretai gali atrasti daugiau negu jis pats. Taigi, pedagogas
turi išmanyti dėstomą dalyką taip, kad sugebėtų pralenkti mokinius, kuriems
dažnai iškyla daug naujų klausimų.
Antra vertus, labai svarbūs yra jausmai, be kurių nevyktų joks
bendravimas. Mes jaučiame labai daug teigiamų ar neigiamų jausmų.
Pripažįstant didelę jausmų įtaką mokymui, asmeninei sritims ugdymo procese
pabrėžiama, kad mokinys turi išmokti pažinti savo jausmus, kurie taip pat
gali padėti įgyti naujų ir gilesnių žinių. Tačiau jausmai yra subjektyvūs,
daugiau susiję su pačiu asmeniu ir tik pats gali savo jausmus jausti.
Pavyzdžiui, jeigu mokinys dėl kažkiokios priežasties yra liūdnas, mokytojas
neturėtų jam ‘primesti’ savo įsivaizduojamos to jausmo interpretacijos, nes
tik pats vaikas žino, kas ir kaip darosi jam. Be kita ko, labai svarbi yra
kūno kalba, kuri yra paremta būtent jausmais. Tačiau nereikia pamiršti ir
to, kad mokiniai nuolatos stebi mokytoją, mato jo nuotaikas ir t.t. todėl
mokytojui labai svarbu kontroliuoti savo jausmus mokinų atžvilgiu.
Bet visgi, koks jausmų pažinimo tikslas? Jausmai būtini medžiagai, su
kuria dirbama, įprasminti. Mokiniai taip pat geriau sugeba praktiškai
taikyti žinias kasdieninėse situacijose.
Labai svarbi mokymo proceso dalis yra vaizduotė. Vaizduotė yra viena iš