IV. Mokytojų ir mokinių bendravimo problemos ugdymo tikrovėje
(empirinio tyrimo rezultatai)
Santrauka
Nesunku suprasti, kad šilti mokytojo ir mokinių tarpusavio santykiai,
pagrįsti abipuse meile, pagarba, išklausymu, įsijautimu, supratimu
besąlygišku priėmimu yra mokymo ir mokymosi sėkmės pamatai. Šiame tyrime
analizuosiu pradinių trečių klasių mokytojų ir mokinių bendravimo ypatumus.
Siekiama atskleisti bendravimo ypatumus tarp mokytojo ir mokinio. Mokytojų
ir mokinių bendravimo įgūdžių raiška, kaip vaikai vertina savo mokytoją.
Pedagogų ir mokinių ryšiai yra reikšmingas asmenybės vertybės puoselėjimo,
socialinio ugdymo veiksnys.
Pagrindinės sąvokos: ugdymas, bendravimas, pedagogas, mokinys,
mokytojo- mokinio bendravimo ypatumai.
Įvadas
Viena pagrindinių ugdymo tikslų ir uždavinių realizavimo sąlygų yra
mokytojų ir mokinių bendravimas ugdymo procese. Mokytojo profesiogramoje
dažniausiai siekiama: bendravimo, organizavimo, kūrybiškumo, ekspresijos,
sugestijos gebėjimai. Gebėjimas bendrauti daug kuo lemia mokytojo veiklos
sėkmę. Pedagogams bendravimas yra lyg „įrankis‘, kurį naudodami jie daro
poveikį ugdytiniams, įgyja jų pasitikėjimą. Mokytojo ir mokinio bendravimas
yra vienas pagrindinių mechanizmų, keičiančių individo sąmonę. Geras
pedagogas yra tas, kuris sugeba sukurti darnius, humaniškus ir partneriškus
santykius su savo mokiniais, abipusiu pasitikėjimu grindžiamą klasės
bendruomenės teigiamą psichologinį klimatą, palaikyti darbingą pamokos
atmosferą.
Pedagoginio bendravimo dėsningumai ir turinys domina daugelį
mokslininkų. J. Vabalas- Gudaitis iškėlė konstrukcines sąveikos svarbą
ugdymo procese. Pastaruoju metu Lietuvoje pedagoginio bendravimo klausimus
nagrinėja B. Bitinas (1987), V. Jakavičius (1998), L. Jovaiša (1995; 2001),
G. Butkienė (1993) ir kt. Šių autorių darbų analizė parodė, kad bendravimas
tarp mokytojo- mokinio yra pagrindinė ugdymo dalis. Tačiau visi vieningai
laikosi nuomonės, kad ugdytojo ir ugdytinio santykiai neįmanomi, jei nėra
pedagoginio susitikimo ir bendravimo. Pripažįstamas bendravimo
reikšmingumas ugdymo procese, netgi teigiant, kad ugdymas ir yra
bendravimas.
Tyrimo tikslas: Mokytojų ir mokinių bendravimo problemos ugdymo tikrovėje.
Tyrimo uždaviniai:
• Atskleisti ką reiškia bendravimas vaiko gyvenime;
• Ištirti mokytojų ir mokinių bendravimo ypatumus.
• Išsiaiškinti bendravimo stilių poreikius.
• Nustatyti mokytojų bendravimo su mokiniais klaidas.
Tyrimo metodai: anketavimas, apklausa, tyrimo duomenų apdorojimas.
Tyrimo subjektai: 112 Klaipėdos miesto „Vitės pagrindinės“ ir „Aukuro“
vidurinių mokyklų trečių klasių moksleivių.Rezultatai ir jų interpretacija
“Individo vystymasis sąlygojamas vystymusi kitų individų, su kuriais
jis tiesiogiai ar netiesiogiai bendrauja“( K. Marksas).
Mokytojo bendradarbiavimas su mokiniais – tai mokyklinio gyvenimo
demokratizacija ir toks mokymo ir auklėjimo proceso organizavimas, kuriame
mokytojas ir mokinys užsiima bendra kūrybine veikla, pagrįsta lygiateisės
partnerystės santykiais.
Reliatyvus požiūris į ugdymą bei jo aprėpiamas sritis rodo šio proceso
reikšmingumą šių dienų visuomenėje. Visi požiūriai iš esmės gali būti
laikomi teisingais, nes atspindi ugdymo tikrovę, nors kartais tik vieną
kurį jos aspektą. Tokiu atveju, matyt, tikslingiausia būtų ieškoti požiūrių
sintezės. Pavyzdžiui, A. Leontjevas, laikydamas veiklą pagrindiniu žmogaus
būties pasireiškimo būdu, joje pastebi bendravimą kaip sudėtinę veiklos
dalį. B. Lomovas pirmaujančią reikšmę teikia bendravimui kaip esminei
žmogaus socialinės būties formai, prie jos priskirdamas veiklą, kurios
neįmanoma organizuoti ir vykdyti be bendravimo. Kadangi ugdymas yra
socialinė žmogaus būties funkcija, tikslinga esminiu jos požymiu laikyti
bendravimą, inkorporuojantį veiklą. Jame glūdi žmogaus santykiai ir
sąveika.
Ugdymo analizė leidžia pastebėti, kad jame dalyvauja žmonės – ugdymo
dalyviai: mokiniai ir mokytojai, tėvai ir vaikai, kitaip tariant, ugdytojai
ir ugdytiniai. Ugdymo nėra be kultūros vertybių, be valdymo ir vadovavimo,
tam tikrų priemonių bei jų taikymo būdų. Apžvelgiant visus ugdymui būdingus
minėtus požymius, galime teigti, kad ugdymas yra vadovaujamas žmonių
bendravimas kultūros vertybių pagrindu. Vaiko gyvenime tokia ugdymo
sampratos forma gali pasireikšti gana įvairiai.
Ugdymas kaip sąveika gali būti apibūdinamas kaip veikla vienas į
kitą, skirta kažką keisti, tobulinti vienas kitame, atlikti bendrai
koordinuojantį darbą, arba kaip sąveika, kaip veikimas vienas į kitą,
sukeliant psichines reakcijas. Pirmoji yra pedagoginė, antroji
psichologinė, kurios pavyzdys galėtų būti toks: per pamoką mokytojas,
klausydamas mokinio atsakinėjimo gauna grįžtamąją informaciją apie tai, ką
mokinys sužinojo iš mokytojo aiškinimo. Ta informacija mokytojo sąmonėje
perdirbama, sukelia tam tikras reakcijas, vertinamuosius sprendimus apie
mokinio
išmokimo kokybę. Tai psichologinė sąveika, nes mokinio veiklos
(atsakinėjimo) tikslas nėra ugdyti mokytojo asmenybę. Tačiau mokytojas
remdamasis gauta iš vaiko informacija, gali įvertinti tiek jo tiek savo
kompetentingumo lygį.
Ugdymas kaip bendravimas žvelgiant per vaiko socialinės būties
pasireiškimą per veiklą (pažintinę, praktinę) ir bendravimą (žodinį ir
nežodinį), vyksta keičiantis informacija, patirtimi. Taip kaupiama
patirtis, ji tobulinama, o tai – asmenybės socialinio vystymosi pagrindas.
Tai dar kartą akivaizdžiai patvirtina K. Markso žodžius:“ Individo
vystymasis sąlygojamas vystymusi kitų individų, su kuriais jis tiesiogiai
ar netiesiogiai bendrauja“.
Ugdomasis bendravimas gali pasireikšti ir santykiavimo forma.
Pedagoginiame susitikime ugdymo dalyvių kontaktai visada esti subjektyvūs.
Juos sąlygoja subjektyvus vienas kito suvokimas, vertinimas, darantis
didelę, kartais ir lemiamą įtaką bendravimo pobūdžiui. Čia percepcija, t.
y. ankstesnė patirtis, subjekto nuostatos ir vertybinės orientacijos, taip
pat asmenybės lūkesčiai, o kartais ir atsitiktinė informacija apie mokinį
ar mokytoją, lemia santykių vertingumą, nuo kurių priklauso bendravimo
nuoširdumas ir sąveikos glaudumas. Antra vertus, bendravimo stilius turi
įtakos santykių klimatui, gali juos reguliuoti. Taigi ugdymą lydi
tarpasmeniniai ir kolektyviniai santykiai. Jie būtinas, dėsningas ugdymo
komponentas, tačiau reguliuojamas. Bendravimas – jų reguliavimo