I TEMA. ĮMONĖ IR JOS APLINKA
1.1. ĮMONĖS APIBRĖŽIMAS. ŪKINĖS VEIKLOS APIBŪDINIMAS
Įmonės apibrėžimas.
Lietuvos respublikos įmonių įstatymo 2 straipsnyje „Įmonė” pateikiamas toks apibrėžimas: „Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei – ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių – daiktinių, finansinių, nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.”
Įmonės ekonomikos tyrinėjimo objektas yra tie ekonominiai procesai, kurie vyksta šiuose atskiruose pirminiuose visuomenės ūkio vienetuose – įmonėse. Pagrindinė verslo grandis – įmonė. Nuo jos ekonominės veiklos rodiklių priklauso ne tik jos svarba šalies ekonomikai, bet ir padėtis rinkoje, kuriant nacionalinę ekonominę politiką.
Įmonė – tai savarankiškas ūkinis vienetas, sutelkiantis materialinius, darbo bei finansinius išteklius, užsiimantis ekonomine veikla (produktų bei paslaugų gamyba bei komercija).
Įmonės gamybos rezultatai(pelnas, rentabilumas) pasiekiami optimaliai organizuojant darbo objektų(žaliavų, medžiagų), darbo priemonių (įrengimų, pastatų) ir darbo subjektų (darbininkų, tarnautojų, specialistų)sąveiką.
Nagrinėjant įmonę kaip socialinę, ekonominę sistemą, reikia įvertinti, kad ją turi sudaryti daugiau negu vienas elementas, susijęs su kitais elementais tam tikrais ryšiais. Tada vyks gamybos procesai, ši sistema turės tokių savybių, kurių neturi atskiri elementai.
Vidinę įmonės aplinką formuoja vadovai, ji priklauso nuo jų asmeninių savybių, gebėjimų. Įmonė gali būti traktuojama kaip gamybinių veiksnių visuma, leidžianti savininkui realizuoti savo tikslus (didinti pajamas, kelti socialinį prestižą, siekti ekonominės valdžios).Dėl įmonę sudarančių elementų bei ryšių tarp jų įvairovės įmonę galima vertinti kaip mechaninę, informacinę, socialinę ar net energetinę sistemą. Paprastai išskiriami socialinis, techninis ir ekonominis posistemiai. Jei įmonė traktuojama kaip socialinė sritis, tai akcentuojami darbuotojų, akcininkų ir savininkų interesai, mėginama juos suderinti, siekiant didžiausio sistemos efektyvumo t.y. naudoja gamybos priemones, gamina prekes ar teikia paslaugas ir už tai gauna pajamų tolesnei veiklai. Gamyba ir komercija yra glaudžiai susijusios, bet kartu skirtingos veiklos sritys. Komercijai būdinga tai, kad jos dalyviai yra savarankiški subjektai, susiję mainais, o gamybos procese visus veiklos dalyvius sieja technologiniai procesai. Gamintojai tiekia galutines prekes ar teikia paslaugas, pirkdami gamybos veiksnius – gamybos priemones, darbą, žemę. Jeigu akcentuojamas poreikių tenkinimo vaidmuo, vis tiek gamybos plėtimo ir gerovės kėlimo galimybės priklauso nuo įmonių veiklos rezultatų (gamybos apimties, kainų).