ĮVADAS Į ĮMONIŲ FINANSŲ VALDYMĄĮmonių finansai yra finansų sistemos sudėtinė dalis. Jie per pinigus
apibūdina ekonominius santykius, atsirandančius dėl pagrindinių ir
apyvartinių lėšų apytakos, produkcijos, darbų ir paslaugų gamybos bei
realizacijos, jų piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo. Taigi įmonių
finansai apibūdina jų gamybinės – komercinės veiklos finansinius dalykus.
Būdami glaudžiai susiję su bendrojo vidaus produkto gamyba, paskirstymu bei
vartojimu, įmonių finansai aktyviai veikia tuos procesus.
Įmonių finansai yra piniginiai santykiai, atsirandantys gamybos procese,
kuriant ir realizuojant naujai sukurtą vertę.
Įmonių finansai atspindi ekonominius santykius, atsirandančius dėl įmonės
lėšų apytakos, produkcijos gamybos ir realizavimo, finansinių išteklių
sudarymo ir panaudojimo. Įmonių finansų turinį sudaro piniginiai santykiai:
1. Įmonių viduje (tarp padalinių, tarnybų ir t.t.);
2. Tarp įmonių ir jos darbuotojų (darbo užmokesčio, premijų, pašalpų
išmokėjimas, įvairūs išskaitymai ir t.t.);
3. Tarp įmonių (įvairūs tarpusavio atsiskaitymai);
4. Tarp įmonių ir finansų bei kredito sistemos.
Vadiansi, įmonių finansai – visuma piniginių santykių, pagal kuriuos
sudaromi ir naudojami įmoių ir bendri valstybiniai finansinių išteklių
fondai.
Įmonės finansiniai ištekliai – tai lėšos, kurios susidaro įmonėje per
metus plėtojant gamybą ir finansinę veiklą ir panaudojamos įmonių bei
kolektyvo narių gamybiniams bei socialiniams poreikiams. Finansiniams
ištekliams priskiriama: susidėvėjimo atskaitymai, pelnas, gaunamos
paskolos, akcijos, platinant obligacijas pritraukiamos lėšos, rezervai,
privalomieji fondai.
Įmonių finansų yra tokia paskirtis:
1. Finansinių išteklių sudarymo ūkinės veiklos procese;
2. Finansinių išteklių panaudojimas gamybai plėtoti, darbuotojams
skatinti biudžeto pajamoms sudaryti;
3. Nacionalinių pajamų gamybos, paskirtymo ir panaudojimo kontrolė.
Įmonių finansinių išteklių sudarymas – būtina gamybos vystymo sąlyga.
Finansinius išteklius sukaupti padeda atsiskaitymų būdai, taikomi metodai
ir mokėtojų finansinė padėtis. Įmonių pinigų fondai yra sudaromi iš savų
lėšų. Įmonės gali gauti ir bankų kreditus, ir avansus iš kitų įmonių.
Tinkamas savų ir pritrauktų lėšų, įskaitant kredito išteklius, derinimas
padeda kuo efektyviau jas panaudoti gaminant produkciją, atlikti darbus,
paslaugas gamybos ir realizacijos procese.
Finansiniai ištekliai naudojami tolesniam gamybinės veiklos plėtojimui,
kadrams rengti, socialinėms, kultūrinėms kolektyvo reikmėms, biudžeto
pajamoms didinti.
Finansinė kontrolė padeda išaiškinti, kaip neracionaliai ir neefektyviai
naudojamos materialinės vertybės, darbo ir pinigų ištekliai. Ji padeda
atskleisti rezervus gamybos efektyvumui didinti.
Įprasčiausia finansų funkcija – aprūpinti verslą pinigais, o plačiau –
didinti įmonės vertę. Vertę galima padidinti tik tada, kai efektyviai
panaudojami įmonės ekonominiai ištekliai.
Teigiama, kad visoje finansų sistemoje įmonių finansų svarba pati
reikšmingiausia, nes įmonių veikla sukuria bendrąjį vidaus produktą. O jį
skirstant yra sudaromi centralizuoti pinigų fondai, t.y. nemaža dalis
įmonių pelno (ar pajamų, ar išlaidų) yra sumokama į nacionalinį biudžetą ir
valstybinio socialinio draudimo biudžetą. Finansų organizavimas ir
tvarkymas, pelno ir pajamų skirstymas labai priklauso nuo įmonės tipo.
ĮMONIŲ FINANSŲ ORGANIZAVIMO PRINCIPAI
Įvairių įmonių tipų finansų organizavimas skiriasi, tačiau yra bendri
principai, kurių pagrindu organizuojamas visų įmonių tipų finansų valdymas.
Išskiriami tokie pagrindiniai įmonių finansų organizavimo principai:
1. Lygiateisiškumo principas, arba vienodų teisinių sąlygų sudarymas,
visoms įmonėms. Šio principo esmė yra ta, kad visų tipų įmonės savo
ūkinėje veikloje vadovaujasi bendrais įstatymais, moka tokio pat
dydžio mokesčius, vienodai atsako pagal teisines prievoles,
naudojasi tik įstatymiškai įforminta valstybės (savivaldybės)
parama.
2. Prognozavimo. Šio principo esmė – kiekviena įmonė, numatydama savo
veiklą, turi pakankamai tiksliai prognozuoti ir numatyti finansinį
galutinį tos veiklos rezultatą. Finansinio prognozavimo udavinys
įmonėje – numatyti optimalų piniginių išteklių sudarymo bei
panaudojimo variantą.
3. Komercinio apskaičiavimo. Šis principas glaudžiai susijęs su
prognozavimu. Komercinio apskaičiavimo princip tiklas – gauti
didžiausią pelną, esant minimalioms išlaidoms, nes pelnas yra vienas
iš svarbiausių efektyvios gamybos vertinių rodiklių.
4. Lėšų skirstymas į savas ir skolintas. Šis principas sudaro galimybę
įmonėms racionaliai panaudoti jau turimus finansinius išteklius ir
panaudojant mažesnę jų sumą gauti kuo didesnį finansinį rezultatą.
Tiek valstybės ūkyje, tiek ir kiekvienoje įmonėje pajamos ir
išlaidos per metus pasiskirsto labai netolygiai. Daugelis įmonių
atskirais laikotarpiais gali netuėti finansinių išteklių, todėl ir
atsiranda būtinumas pasinaudoti skolintais
finansinių išteklių
šaltiniais.
5. Draudimo, arba rizikos, fondų formavimo. Siekiant, kad įmonių
gamybinė ir komercinė veikla nebūtų trumpalaikė, nepriklausytų nuo
pasitaikančių subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, turi būti
apsidrausta. Skiriami tokie būdai:
1. Savidrauda – tai toks gamybinės ir komercinės veiklos
apsidraudimas, kuomet įmonė pasilieka tam tikrą sumą pinigų,
kuriais ji galėtų naudotis nenumatytais atvejais.
2. Rizikos fondų sudarymas – tai toks būdas, kada įstatymų
numatyta tvarka kiekviena įmonė perveda į rizikos fondą tam
tikrą sumą ir tais pačiais pagrindais jais naudojasi.
3. Draudimas – šiuo atveju įmonė su draudimo kompanijomis
(įstaigomis) sudaro sutartis ir, mokėdama draudimo
įnašus,užtikrina, kad rizikos atvejais nuostoliai bus
kompensuojami. Skiriamas privalomas ir savanoriškas įmonių
turto draudimas. Pagal Lietuvoje veikiančius įstatymus savo
turtą privalo apdrausti valstybės (savivaldybės) įmonės.
ĮMONIŲ FINANSŲ TARNYBOS, JŲ FUNKCIJOS
Dirbant rinkos ekonomikos sąlygomis, labai išaugo finansinių tarnybų
vaidmuo ir finansinės informacijos poreikis. Todėl kiekvienoje įmonėje
svarbu organizuoti sėkmingą finansinį darbą, kuris priklauso nuo įmonės
dydžio ir uždavinių. Daugelyje individualių (personalinių) įmonių, ūkinių
bendrijų etatinio finansininko nėra. Finansinį darbą atlieka įmonės
buhalteris, pasitelkdamas kvalifikuotą specialistą – konsultantą. Finansinę
apskaitą gali tvarkyti ir samdoma audito įmonė ar auditorius. Didesnėse
įmonėse būtinas finansų padalinys. Todėl jose sukuriami finansų skyriai
arba tarnybos. Nedidelėse įmonėse gali būti sudaromi finansiniai sektoriai,
veikiantys valdymo struktūris padaliniuose (pva., realizavimo ar
buhalterijos) arba finansinis darbas pavedamas buhalterijos darbuotojams.
Finansų skyriaus (tarnybos) sudėtį ir struktūrą nustato įmonės vadovas,
atsižvelgdamas į finansinio darbo apimtį, darbo sąlygas ir ypatumus.
Finansų skyriaus viršininkas turi būti gerai susipažinęs su veikla kapitali
rinkoje. Pagrindinis šio skyriaus viršininko darbo uždavinys – planuoti,
kaip įsigyti finansinių išteklių fondų ir jais naudotis.
Įmonių finansų valdymas yra sistema priemonių, susijusių su efektyviu
pinigų srautų valdymu. Ji padeda nustatyti:
1. Ar tikslinga investuoti pinigus į tam tikrą veiklą, kokias sumas ir
kada investuoti?
2. Ar tikslinga skolinti pinigus?
3. Ar efektyvu patiems skolintis?
4. Kaip naudingiau lėšas panaudoti?
Finansų valdymas yra susijęs su turto įsigijimu (investavimu),
finansavimu ir turto efektyviu valdymu. Finansų valdymas – tai ekonomikos
taikymas įmonėje, tyrimai, kaip turėtų pasiskirstyti gamybos ištekliai tarp
jų vartotojų.
Geras finansinio darbo organizavimas yra vienas iš svarbiausių įmonės
tvirtos ir stabilios finansinės būklės sąlygų.
ĮMONIŲ FINANSINIAI YPATUMAI
Bendrovės finansiniai ištekliai sudaromi iš vidinių ir išorinių šaltinių.
Vidiniams šaltiniams priskiriamas pelnas.
Išoriniams šaltiniams priskiriama:
1. Įnašai už akcijas;
2. Įplaukos už obligacijas;
3. Skolintos ir kitos joms prilygstančios lėšos;
4. Dotacijos ir subsidijos.
Finansavimas yra viena iš kapitalo parūpinimo formų. Finansavimas yra
išorinis finansavimo šaltinis, kai bendrovės finansiniai ištekliai yra
formuojami iš įnašų už akcijas, įplaukų už obligacijas, iš skolintų lėšų ir
kitų joms prilygintų lėšų.
Finansavimasis yra vidinis finansavimo šaltinis, kai įmonininkas gali
naudotis dviem finansavimosi galimybėmis:
1. Atvirąja, kai gautas pelnas neišmokamas arba išmokamas ne visas ir
patenka į pelno rezervo sąskaitą;
2. Paslėptąja: ši finansavimosi forma yra susijusi su slaptųjų rezervų
sudarymu. Jie sudaromi nuvertinant buhalterinio balanso aktyvų
straipsnius arba daugiau įvertinant pasyvo straipsnius.
Dėl finansavimosi iš pelno didėja įmonės kapitalas. Tai stiprina ne tik
įmonės savarankiškumą, bet ir jos stabilumą, kreditingumą, patikimumą.
Tačiau finansavimasis iš pelno turi ir trūkumų: investuojant savo pelną,
sumažėja kreditorių kontrolė. Jei įmonės yra akcinė bendrovė, gali kristi
akcijų kursas dėl akcininkų nepasitenkinimo, nes mažesnė pelno dalis
išmokama dividendams.
Valstybės ir savivaldybės įmonių finansiniai ištekliai formuojami iš
vidinių ir išorinių šaltinių.
Vidiniams įmonių finansinių išteklių šaltiniams priskiriama:
1. Amortizaciniai atskaitymai (nusidėvėjimas);
2. Pelnas.
Išoriniams šaltiniams priskiriama:
1. Skolinto kapitalo lėšos;
2. Valstybės ir savivaldybės įnašai;
3. Iš kitur gauta finansinė parama.
FINANSINĖS ATASKAITOS, JŲ SUDARYMO TIKSLAI
Paaiškinamasis raštas yra sudėtinė metinės finansinės atskaitomybės
dalis.
Balanse atsispindi turtas, kuriuo disponuoja įmonė, bei nurodoma, kam jis
priklauso, t.y. kieno nuosavybė yra šis turtas. Pelno (nuostolio)
ataskaitoje yra apskaičiuojamas grynasis pelnas ar nuostolis. Jis turi
būti
savininkų paskirstytas ir jų sprendimas atsispindi metinės finansinės
atskaitomybės formoje – pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje.
Tvarkant apskaitą pagal duomenų kaupimo principą, pajamos ir sąnaudos
registruojamos tada, kai jos uždirbamos arba susikaupia, neatsižvelgiant į
pinigų gavimo ir išleidimo laiką. Taigi pinigų srautų ataskaitoje
atsispindi įmonės pinigų gavimas ir jų išleidimas per ataskaitinį
laikotarpį. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje apskaičiuotas grynasis
pelnas neatitinka įmonėje turimų pinigų sumos. Grynasis pelnas yra tik
pradinis taškas, nuo kurio padedami skaičiuoti pinigų srautai iš įmonės
veiklos.
Įvairūs nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai darys priešingą poveikį,
veikdami pelną ir pinigų srautus. Nusidėvėjimo padengimo nereikia padengti
grynais pinigais, todėl didesnis nusidėvėjimas nesumažina pinigų srautų.
Kuo didesnė nusidėvėjimo padengimo norma, tuo mažesnis pelnas ir tuo
didesnis įmonės pinigų srautas dėl to, kad mažėja mokesčių suma.
Grynasis pinigų srautas = grynasis pelnas + nusidėvėjimas
Jei Lietuvos įmonė numato gauti kreditą užsienio banke, nusidėvėjimo
išlaidos apskaičiuojamos naudojant modifikuotą greitesnę vertės atkūrimo
sistemą.
FINANSŲ VALDYMO ELEMENTAI
RIZIKOS APIBŪDINIMAS IR ĮVERTINIMASEkonominių ir tarptautinių žodžių žodynuose rizika apibūdinama kaip
„azartinis lošimas, pavojus, nepasisekimo tikimybė, galimybė patirti
nuostolių, ar žala“. Ekonomikos rizika gali būti tiksliau apibūdinta kaip
galimybė įvykti nepageidaujamam įvykiui.
Galima būtų skirti tokias įmonės rizikos fazes:
1. Verslo tyrimo fazė – tai komercinio pralaimėjimo rizika, nes
galima negauti užsakymų arba jų gali nepakakti ir pan.;
2. Gamybos fazės yra skiriamos dvi rizikos:
1. Gaminio rizika, nes gali būti panaikintas užsakymas, pirkėjas
gali atsisakyti pirkti gaminius, tuomet reikės panaikinti
sutartį;
2. Ekonominė rizika, nes ji susijusi su infliacija, kainų
padidėjimu. Vienas iš būdų išvengti šios rizikos yra
sutartyse numatomos apsisaugojimo priemonės, pvz., sutartyje
turėtų būti parodyta galutinė kaina, atsižvelgiant į
infliacijos lygį šalyje ir pan.
3. Mokėjimo fazės rizika atsiranda tada, kai klientas gali nesumokėti
arba bankrutuoti;
4. Konvertavima rizika atsiranda dėl pinigų vertės kitimo.
Mokėjimo ir konvertavimo rizikos sudaro finansinę riziką. Ji bus tuo
didesne, kuo toliau nuo mūsų yra klientas (pvz., kitoje šalyje). Finansinė
rizika analizuojama pagal tris lygius:
1. Kliento rizika (kliento finansinės padėties nustatymas, ar
klientas mokus ir pan.);
2. Šalies (valstybės) rizika;
3. Gaminio rizika. Ji taikoma tik specifinę produkciją gaminančioms
įmonėms.
Taigi kiekvienoje įmonėje skiriami dviejų rūšių rizika:
1. Verslo, kai neužtikrinamas veiklos efektyvumas;
2. Finansinė rizika, priklausanti nuo kapitalo struktūros, t.y. nuo
savininkų nuosavo ir skolinto kapitalo santykio.
RIZIKOS MATAVIMO VIENETAI IR JŲ APSKAIČIAVIMAS
Investitorius nori, kad laukiamo pelningumo rizikingumas būtų išmatuotas.
Rizikai išmatuoti yra naudojama įvairių rodiklių. Tradicinis rizikos matas
– vidutinis kvadratinis pelninkumo svyravimas ((). Jis parodo riziką,
išreikštą procentais. Apskaičiuojant šį rodiklį, laukiamas pelningumas
atimamas iš kiekvienos būklės faktinio pelningumo, skirtumas pakeliamas
kvadratu ir kvadratinis svyravimas padauginamas iš būklės tikimybės. Gauti
rezultatai susumuojami ir ištraukiama šaknis.
[pic]
Kitas rizikos matavimo vienetas – variacijos koeficientas.
[pic]
Jis parodo pelningumo vieneto riziką ir naudojamas dviem investicijoms,
kurių skirtingas laukiamas pelningumas ir skirtinga rizika, palyginti.
VERTYBINIŲ POPIERIŲ PORTFELIO RIZIKA IR DIVERSIFIKACIJA (ĮVAIRINIMAS)
Didesnė finansinio turto dalis nėra laikoma atskirai, o turima kaip
vertybinių popierių portfelio dalis. Net asmenys turintys ribotus
finansinius išteklius, valdo skirtingo pobūdžio turtą: turi sąskaitų
bankuose, pinigų rinkos fondų, nekilnojamo turto ir pan.
Investitorius turi rūpintis ne tiek vienos iš jo akcijų vertės kilimu ar
smukimu, kiek tuo, kaip akcijos rizika ir pelningumas veikia visp
vertybinių popierių portfelio riziką ir pelningumą. Vertybinių popierių
(turto) portfelis (paketas) – tai dvi ar daugiau vertybinių popierių ar
turto rūšių, kurias turi vienas asmuo. Bendroji vertybinių popierių
portfelio rizika susideda iš:
1. Sisteminė (nediversifikuotina) rizika;
2. Nesisteminė (difersifikuotina) rizika.
Sisteminė rizika (rinkos) kyla dėl veikslnių, vienodai veikiančių visas
įmones. Tai karas, infliacija, nuosmukis, palūkanų normų lygis, tai
pasikeitimai valstybės ekonomikoje, mokesčių reformos, pasaulinės
energetikos sistemos. Kadangi šie veiksniai veikia visas akcijas vienodai
(jas smukdo ar kelia), tai sisteminga rizika negali būti eliminuojama
diversifikavimo būdu.
Diversifikacija – įvairinimas, gaminamų prekių
plėtojimas,
aktyvų arba vertybinių popierių portfelio išplėtimas finansinėmis
priemonėmis. Dažnai pasitaikantis diversifikavimo principas – „nedėk visų
kiaušinių į vieną pintinę“.
Eliminuoti – išskirti, pašalinti, panaikinti, išstumti.
Nesisteminę riziką (bendrovės) sukelia tokie įvykiai: streikai, sėkmingos