Monių finansai
5 (100%) 1 vote

Monių finansai

ĮVADAS Į ĮMONIŲ FINANSŲ VALDYMĄĮmonių finansai yra finansų sistemos sudėtinė dalis. Jie per pinigus

apibūdina ekonominius santykius, atsirandančius dėl pagrindinių ir

apyvartinių lėšų apytakos, produkcijos, darbų ir paslaugų gamybos bei

realizacijos, jų piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo. Taigi įmonių

finansai apibūdina jų gamybinės – komercinės veiklos finansinius dalykus.

Būdami glaudžiai susiję su bendrojo vidaus produkto gamyba, paskirstymu bei

vartojimu, įmonių finansai aktyviai veikia tuos procesus.

Įmonių finansai yra piniginiai santykiai, atsirandantys gamybos procese,

kuriant ir realizuojant naujai sukurtą vertę.

Įmonių finansai atspindi ekonominius santykius, atsirandančius dėl įmonės

lėšų apytakos, produkcijos gamybos ir realizavimo, finansinių išteklių

sudarymo ir panaudojimo. Įmonių finansų turinį sudaro piniginiai santykiai:

1. Įmonių viduje (tarp padalinių, tarnybų ir t.t.);

2. Tarp įmonių ir jos darbuotojų (darbo užmokesčio, premijų, pašalpų

išmokėjimas, įvairūs išskaitymai ir t.t.);

3. Tarp įmonių (įvairūs tarpusavio atsiskaitymai);

4. Tarp įmonių ir finansų bei kredito sistemos.

Vadiansi, įmonių finansai – visuma piniginių santykių, pagal kuriuos

sudaromi ir naudojami įmoių ir bendri valstybiniai finansinių išteklių

fondai.

Įmonės finansiniai ištekliai – tai lėšos, kurios susidaro įmonėje per

metus plėtojant gamybą ir finansinę veiklą ir panaudojamos įmonių bei

kolektyvo narių gamybiniams bei socialiniams poreikiams. Finansiniams

ištekliams priskiriama: susidėvėjimo atskaitymai, pelnas, gaunamos

paskolos, akcijos, platinant obligacijas pritraukiamos lėšos, rezervai,

privalomieji fondai.

Įmonių finansų yra tokia paskirtis:

1. Finansinių išteklių sudarymo ūkinės veiklos procese;

2. Finansinių išteklių panaudojimas gamybai plėtoti, darbuotojams

skatinti biudžeto pajamoms sudaryti;

3. Nacionalinių pajamų gamybos, paskirtymo ir panaudojimo kontrolė.

Įmonių finansinių išteklių sudarymas – būtina gamybos vystymo sąlyga.

Finansinius išteklius sukaupti padeda atsiskaitymų būdai, taikomi metodai

ir mokėtojų finansinė padėtis. Įmonių pinigų fondai yra sudaromi iš savų

lėšų. Įmonės gali gauti ir bankų kreditus, ir avansus iš kitų įmonių.

Tinkamas savų ir pritrauktų lėšų, įskaitant kredito išteklius, derinimas

padeda kuo efektyviau jas panaudoti gaminant produkciją, atlikti darbus,

paslaugas gamybos ir realizacijos procese.

Finansiniai ištekliai naudojami tolesniam gamybinės veiklos plėtojimui,

kadrams rengti, socialinėms, kultūrinėms kolektyvo reikmėms, biudžeto

pajamoms didinti.

Finansinė kontrolė padeda išaiškinti, kaip neracionaliai ir neefektyviai

naudojamos materialinės vertybės, darbo ir pinigų ištekliai. Ji padeda

atskleisti rezervus gamybos efektyvumui didinti.

Įprasčiausia finansų funkcija – aprūpinti verslą pinigais, o plačiau –

didinti įmonės vertę. Vertę galima padidinti tik tada, kai efektyviai

panaudojami įmonės ekonominiai ištekliai.

Teigiama, kad visoje finansų sistemoje įmonių finansų svarba pati

reikšmingiausia, nes įmonių veikla sukuria bendrąjį vidaus produktą. O jį

skirstant yra sudaromi centralizuoti pinigų fondai, t.y. nemaža dalis

įmonių pelno (ar pajamų, ar išlaidų) yra sumokama į nacionalinį biudžetą ir

valstybinio socialinio draudimo biudžetą. Finansų organizavimas ir

tvarkymas, pelno ir pajamų skirstymas labai priklauso nuo įmonės tipo.

ĮMONIŲ FINANSŲ ORGANIZAVIMO PRINCIPAI

Įvairių įmonių tipų finansų organizavimas skiriasi, tačiau yra bendri

principai, kurių pagrindu organizuojamas visų įmonių tipų finansų valdymas.

Išskiriami tokie pagrindiniai įmonių finansų organizavimo principai:

1. Lygiateisiškumo principas, arba vienodų teisinių sąlygų sudarymas,

visoms įmonėms. Šio principo esmė yra ta, kad visų tipų įmonės savo

ūkinėje veikloje vadovaujasi bendrais įstatymais, moka tokio pat

dydžio mokesčius, vienodai atsako pagal teisines prievoles,

naudojasi tik įstatymiškai įforminta valstybės (savivaldybės)

parama.

2. Prognozavimo. Šio principo esmė – kiekviena įmonė, numatydama savo

veiklą, turi pakankamai tiksliai prognozuoti ir numatyti finansinį

galutinį tos veiklos rezultatą. Finansinio prognozavimo udavinys

įmonėje – numatyti optimalų piniginių išteklių sudarymo bei

panaudojimo variantą.

3. Komercinio apskaičiavimo. Šis principas glaudžiai susijęs su

prognozavimu. Komercinio apskaičiavimo princip tiklas – gauti

didžiausią pelną, esant minimalioms išlaidoms, nes pelnas yra vienas

iš svarbiausių efektyvios gamybos vertinių rodiklių.

4. Lėšų skirstymas į savas ir skolintas. Šis principas sudaro galimybę

įmonėms racionaliai panaudoti jau turimus finansinius išteklius ir

panaudojant mažesnę jų sumą gauti kuo didesnį finansinį rezultatą.

Tiek valstybės ūkyje, tiek ir kiekvienoje įmonėje pajamos ir

išlaidos per metus pasiskirsto labai netolygiai. Daugelis įmonių

atskirais laikotarpiais gali netuėti finansinių išteklių, todėl ir

atsiranda būtinumas pasinaudoti skolintais
finansinių išteklių

šaltiniais.

5. Draudimo, arba rizikos, fondų formavimo. Siekiant, kad įmonių

gamybinė ir komercinė veikla nebūtų trumpalaikė, nepriklausytų nuo

pasitaikančių subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, turi būti

apsidrausta. Skiriami tokie būdai:

1. Savidrauda – tai toks gamybinės ir komercinės veiklos

apsidraudimas, kuomet įmonė pasilieka tam tikrą sumą pinigų,

kuriais ji galėtų naudotis nenumatytais atvejais.

2. Rizikos fondų sudarymas – tai toks būdas, kada įstatymų

numatyta tvarka kiekviena įmonė perveda į rizikos fondą tam

tikrą sumą ir tais pačiais pagrindais jais naudojasi.

3. Draudimas – šiuo atveju įmonė su draudimo kompanijomis

(įstaigomis) sudaro sutartis ir, mokėdama draudimo

įnašus,užtikrina, kad rizikos atvejais nuostoliai bus

kompensuojami. Skiriamas privalomas ir savanoriškas įmonių

turto draudimas. Pagal Lietuvoje veikiančius įstatymus savo

turtą privalo apdrausti valstybės (savivaldybės) įmonės.

ĮMONIŲ FINANSŲ TARNYBOS, JŲ FUNKCIJOS

Dirbant rinkos ekonomikos sąlygomis, labai išaugo finansinių tarnybų

vaidmuo ir finansinės informacijos poreikis. Todėl kiekvienoje įmonėje

svarbu organizuoti sėkmingą finansinį darbą, kuris priklauso nuo įmonės

dydžio ir uždavinių. Daugelyje individualių (personalinių) įmonių, ūkinių

bendrijų etatinio finansininko nėra. Finansinį darbą atlieka įmonės

buhalteris, pasitelkdamas kvalifikuotą specialistą – konsultantą. Finansinę

apskaitą gali tvarkyti ir samdoma audito įmonė ar auditorius. Didesnėse

įmonėse būtinas finansų padalinys. Todėl jose sukuriami finansų skyriai

arba tarnybos. Nedidelėse įmonėse gali būti sudaromi finansiniai sektoriai,

veikiantys valdymo struktūris padaliniuose (pva., realizavimo ar

buhalterijos) arba finansinis darbas pavedamas buhalterijos darbuotojams.

Finansų skyriaus (tarnybos) sudėtį ir struktūrą nustato įmonės vadovas,

atsižvelgdamas į finansinio darbo apimtį, darbo sąlygas ir ypatumus.

Finansų skyriaus viršininkas turi būti gerai susipažinęs su veikla kapitali

rinkoje. Pagrindinis šio skyriaus viršininko darbo uždavinys – planuoti,

kaip įsigyti finansinių išteklių fondų ir jais naudotis.

Įmonių finansų valdymas yra sistema priemonių, susijusių su efektyviu

pinigų srautų valdymu. Ji padeda nustatyti:

1. Ar tikslinga investuoti pinigus į tam tikrą veiklą, kokias sumas ir

kada investuoti?

2. Ar tikslinga skolinti pinigus?

3. Ar efektyvu patiems skolintis?

4. Kaip naudingiau lėšas panaudoti?

Finansų valdymas yra susijęs su turto įsigijimu (investavimu),

finansavimu ir turto efektyviu valdymu. Finansų valdymas – tai ekonomikos

taikymas įmonėje, tyrimai, kaip turėtų pasiskirstyti gamybos ištekliai tarp

jų vartotojų.

Geras finansinio darbo organizavimas yra vienas iš svarbiausių įmonės

tvirtos ir stabilios finansinės būklės sąlygų.

ĮMONIŲ FINANSINIAI YPATUMAI

Bendrovės finansiniai ištekliai sudaromi iš vidinių ir išorinių šaltinių.

Vidiniams šaltiniams priskiriamas pelnas.

Išoriniams šaltiniams priskiriama:

1. Įnašai už akcijas;

2. Įplaukos už obligacijas;

3. Skolintos ir kitos joms prilygstančios lėšos;

4. Dotacijos ir subsidijos.

Finansavimas yra viena iš kapitalo parūpinimo formų. Finansavimas yra

išorinis finansavimo šaltinis, kai bendrovės finansiniai ištekliai yra

formuojami iš įnašų už akcijas, įplaukų už obligacijas, iš skolintų lėšų ir

kitų joms prilygintų lėšų.

Finansavimasis yra vidinis finansavimo šaltinis, kai įmonininkas gali

naudotis dviem finansavimosi galimybėmis:

1. Atvirąja, kai gautas pelnas neišmokamas arba išmokamas ne visas ir

patenka į pelno rezervo sąskaitą;

2. Paslėptąja: ši finansavimosi forma yra susijusi su slaptųjų rezervų

sudarymu. Jie sudaromi nuvertinant buhalterinio balanso aktyvų

straipsnius arba daugiau įvertinant pasyvo straipsnius.

Dėl finansavimosi iš pelno didėja įmonės kapitalas. Tai stiprina ne tik

įmonės savarankiškumą, bet ir jos stabilumą, kreditingumą, patikimumą.

Tačiau finansavimasis iš pelno turi ir trūkumų: investuojant savo pelną,

sumažėja kreditorių kontrolė. Jei įmonės yra akcinė bendrovė, gali kristi

akcijų kursas dėl akcininkų nepasitenkinimo, nes mažesnė pelno dalis

išmokama dividendams.

Valstybės ir savivaldybės įmonių finansiniai ištekliai formuojami iš

vidinių ir išorinių šaltinių.

Vidiniams įmonių finansinių išteklių šaltiniams priskiriama:

1. Amortizaciniai atskaitymai (nusidėvėjimas);

2. Pelnas.

Išoriniams šaltiniams priskiriama:

1. Skolinto kapitalo lėšos;

2. Valstybės ir savivaldybės įnašai;

3. Iš kitur gauta finansinė parama.

FINANSINĖS ATASKAITOS, JŲ SUDARYMO TIKSLAI

Paaiškinamasis raštas yra sudėtinė metinės finansinės atskaitomybės

dalis.

Balanse atsispindi turtas, kuriuo disponuoja įmonė, bei nurodoma, kam jis

priklauso, t.y. kieno nuosavybė yra šis turtas. Pelno (nuostolio)

ataskaitoje yra apskaičiuojamas grynasis pelnas ar nuostolis. Jis turi
būti

savininkų paskirstytas ir jų sprendimas atsispindi metinės finansinės

atskaitomybės formoje – pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje.

Tvarkant apskaitą pagal duomenų kaupimo principą, pajamos ir sąnaudos

registruojamos tada, kai jos uždirbamos arba susikaupia, neatsižvelgiant į

pinigų gavimo ir išleidimo laiką. Taigi pinigų srautų ataskaitoje

atsispindi įmonės pinigų gavimas ir jų išleidimas per ataskaitinį

laikotarpį. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje apskaičiuotas grynasis

pelnas neatitinka įmonėje turimų pinigų sumos. Grynasis pelnas yra tik

pradinis taškas, nuo kurio padedami skaičiuoti pinigų srautai iš įmonės

veiklos.

Įvairūs nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai darys priešingą poveikį,

veikdami pelną ir pinigų srautus. Nusidėvėjimo padengimo nereikia padengti

grynais pinigais, todėl didesnis nusidėvėjimas nesumažina pinigų srautų.

Kuo didesnė nusidėvėjimo padengimo norma, tuo mažesnis pelnas ir tuo

didesnis įmonės pinigų srautas dėl to, kad mažėja mokesčių suma.

Grynasis pinigų srautas = grynasis pelnas + nusidėvėjimas

Jei Lietuvos įmonė numato gauti kreditą užsienio banke, nusidėvėjimo

išlaidos apskaičiuojamos naudojant modifikuotą greitesnę vertės atkūrimo

sistemą.

FINANSŲ VALDYMO ELEMENTAI

RIZIKOS APIBŪDINIMAS IR ĮVERTINIMASEkonominių ir tarptautinių žodžių žodynuose rizika apibūdinama kaip

„azartinis lošimas, pavojus, nepasisekimo tikimybė, galimybė patirti

nuostolių, ar žala“. Ekonomikos rizika gali būti tiksliau apibūdinta kaip

galimybė įvykti nepageidaujamam įvykiui.

Galima būtų skirti tokias įmonės rizikos fazes:

1. Verslo tyrimo fazė – tai komercinio pralaimėjimo rizika, nes

galima negauti užsakymų arba jų gali nepakakti ir pan.;

2. Gamybos fazės yra skiriamos dvi rizikos:

1. Gaminio rizika, nes gali būti panaikintas užsakymas, pirkėjas

gali atsisakyti pirkti gaminius, tuomet reikės panaikinti

sutartį;

2. Ekonominė rizika, nes ji susijusi su infliacija, kainų

padidėjimu. Vienas iš būdų išvengti šios rizikos yra

sutartyse numatomos apsisaugojimo priemonės, pvz., sutartyje

turėtų būti parodyta galutinė kaina, atsižvelgiant į

infliacijos lygį šalyje ir pan.

3. Mokėjimo fazės rizika atsiranda tada, kai klientas gali nesumokėti

arba bankrutuoti;

4. Konvertavima rizika atsiranda dėl pinigų vertės kitimo.

Mokėjimo ir konvertavimo rizikos sudaro finansinę riziką. Ji bus tuo

didesne, kuo toliau nuo mūsų yra klientas (pvz., kitoje šalyje). Finansinė

rizika analizuojama pagal tris lygius:

1. Kliento rizika (kliento finansinės padėties nustatymas, ar

klientas mokus ir pan.);

2. Šalies (valstybės) rizika;

3. Gaminio rizika. Ji taikoma tik specifinę produkciją gaminančioms

įmonėms.

Taigi kiekvienoje įmonėje skiriami dviejų rūšių rizika:

1. Verslo, kai neužtikrinamas veiklos efektyvumas;

2. Finansinė rizika, priklausanti nuo kapitalo struktūros, t.y. nuo

savininkų nuosavo ir skolinto kapitalo santykio.

RIZIKOS MATAVIMO VIENETAI IR JŲ APSKAIČIAVIMAS

Investitorius nori, kad laukiamo pelningumo rizikingumas būtų išmatuotas.

Rizikai išmatuoti yra naudojama įvairių rodiklių. Tradicinis rizikos matas

– vidutinis kvadratinis pelninkumo svyravimas ((). Jis parodo riziką,

išreikštą procentais. Apskaičiuojant šį rodiklį, laukiamas pelningumas

atimamas iš kiekvienos būklės faktinio pelningumo, skirtumas pakeliamas

kvadratu ir kvadratinis svyravimas padauginamas iš būklės tikimybės. Gauti

rezultatai susumuojami ir ištraukiama šaknis.

[pic]

Kitas rizikos matavimo vienetas – variacijos koeficientas.

[pic]

Jis parodo pelningumo vieneto riziką ir naudojamas dviem investicijoms,

kurių skirtingas laukiamas pelningumas ir skirtinga rizika, palyginti.

VERTYBINIŲ POPIERIŲ PORTFELIO RIZIKA IR DIVERSIFIKACIJA (ĮVAIRINIMAS)

Didesnė finansinio turto dalis nėra laikoma atskirai, o turima kaip

vertybinių popierių portfelio dalis. Net asmenys turintys ribotus

finansinius išteklius, valdo skirtingo pobūdžio turtą: turi sąskaitų

bankuose, pinigų rinkos fondų, nekilnojamo turto ir pan.

Investitorius turi rūpintis ne tiek vienos iš jo akcijų vertės kilimu ar

smukimu, kiek tuo, kaip akcijos rizika ir pelningumas veikia visp

vertybinių popierių portfelio riziką ir pelningumą. Vertybinių popierių

(turto) portfelis (paketas) – tai dvi ar daugiau vertybinių popierių ar

turto rūšių, kurias turi vienas asmuo. Bendroji vertybinių popierių

portfelio rizika susideda iš:

1. Sisteminė (nediversifikuotina) rizika;

2. Nesisteminė (difersifikuotina) rizika.

Sisteminė rizika (rinkos) kyla dėl veikslnių, vienodai veikiančių visas

įmones. Tai karas, infliacija, nuosmukis, palūkanų normų lygis, tai

pasikeitimai valstybės ekonomikoje, mokesčių reformos, pasaulinės

energetikos sistemos. Kadangi šie veiksniai veikia visas akcijas vienodai

(jas smukdo ar kelia), tai sisteminga rizika negali būti eliminuojama

diversifikavimo būdu.

Diversifikacija – įvairinimas, gaminamų prekių
plėtojimas,

aktyvų arba vertybinių popierių portfelio išplėtimas finansinėmis

priemonėmis. Dažnai pasitaikantis diversifikavimo principas – „nedėk visų

kiaušinių į vieną pintinę“.

Eliminuoti – išskirti, pašalinti, panaikinti, išstumti.

Nesisteminę riziką (bendrovės) sukelia tokie įvykiai: streikai, sėkmingos

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2119 žodžiai iš 7032 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.