Monių finansai
5 (100%) 1 vote

Monių finansai

TURINYS

1. Tema. Įvadas į įmonių finansų valdymą 6

1.1. Įmonių finansų bendras supratimas ir turinys 6

1.2. Įmonių finansų organizavimo principai 8

1.3. Įmonių finansų tarnybos, jų funkcijos 9

1.4. Įmonių finansiniai ypatumai 10

1.5. Finansinės ataskaitos, jų sudarymo tikslai 14

2 tema. Finansų valdymo elementai 20

2.1. Rizikos apibūdinimas ir įvertinimas 20

2.2. Rizikos matavimo vienetai ir jų apskaičiavimas 22

2.3. Vertybinių popierių portfelio rizika ir diversifikacija (įvairinimas) 23

2.4.kaip laiko veiksnys lemia finansinius skaičiavimus 24

2.4.1. Vienkartinių mokėjimų būsimoji vertė, jos apskaičiavimas 25

2.4.2.vienkartinių mokėjimų esamoji vertė, jos apskaičiavimas 26

2.4.3.periodinių mokėjimų būsimoji vertė, jos apskaičiavimas 27

2.4.4. Periodinių mokėjimų esamoji vertė, jos apskaičiavimas 28

2.4.5. Netolygių ir begalinių mokėjimų esamoji vertė, jos apskaičiavimas 29

3 tema. Kapitalo sudėtis, vertė ir dividendai 32

3.1. Akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių kapitalo sudėtis 32

3.2. Kapitalo sudėtis valstybės, savivaldybės įmonėse 34

3.3. Dividendai teoriškai ir praktiškai 35

3.4. Dividendai lietuvoje 37

3.5. Kapitalo vertė 37

3.6. Akcijos. Akcijų vertės nustatymas 38

3.7. Obligacijos ir jų vertės nustatymas 41

4 tema. Trumpalaikio turto valdymas 45

4.1. Kapitalo ir turto samprata. Trumpalaikio turto sudėtis 45

4.2. Trumpalaikio turto bendrojo poreikio nustatymas 48

4.2.1. Atsargų optimalaus poreikio nustatymas 49

4.2.2. Nebaigtos gamybos optimalaus poreikio apskaičiavimas 49

4.2.3. Optimalus pagamintos produkcijos poreikis 50

4.3. Apyvartumo rodikliai ir jų apskaičiavimas 51

4.4. Trumpalaikio turto valdymas 53

4.5. Trumpalaikio turto investavimas ir finansavimas 55

5 tema. Finansinio rezultato valdymas 62

5.1. Pajamų, sąnaudų ir kainų priklausomybė 62

5.2. Realizavimo apimties prognozavimas. Lūžio taško nustatymas 63

5.3. Įmonės ūkinės ir komercinės veiklos finansinis rezultatas ir jo apskaičiavimo tvarka 65

5.4. Pelningumo rodikliai ir jų apskaičiavimas 67

5.5. Pelno paskirstymo tvarka 71

5.5.1. Pelno pasiskirstymas akcinėse bendrovėse 71

5.5.2. Pelno paskirstymas valstybės, savivaldybės įmonėse 73

5.5.3. Pajamų paskirstymas ūkinėse bendrijose ir individualiose (personalinėse) įmonėse 73

6 tema. Atsiskaitymų tvarkymas 75

įvadas 75

6.1. Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais tvarka, pinigų apsauga įmonėje 76

6.2. Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais formos (rūšys) 77

6.2.1. Mokėjimo pavedimai 77

6.2.2. Inkasiniai pavedimai 79

6.2.3. Akredityvai (akredityvų dokumentai) 79

6.2.4. Čekiai 84

6.2.5 Vekseliai 87

6.2.6 debeto pavedimas 92

6.2.7. Banko (debeto, kredito) kortelė 92

6.2.8. Iš anksto apmokėta banko kortelė 93

6.2.9. Ne banko kortelė 93

7 tema. Investicijų valdymas 95

7.1. Investicijų esmė. Investavimo sąlygos lietuvoje. Projektų klasifikavimas 95

7.2. Projekto finansavimas 98

7.3. Projektų rizikos įvertinimas ir apskaičiavimo metodai 99

7.4. Ilgalaikių paskolų išdavimo ir grąžinimo tvarka 102

8 tema. Kreditavimas 105

Įvadas 105

8.1. Trumpalaikio kreditavimo principai 106

8.2. Specialiosios kredito institucijos 108

8.3. Paskolų grupavimas. 116

8.4. Kreditų suteikimo tvarka įmonėms ir fiziniams asmenims 118

8.5. Paskolos grąžinimo užtikrinimas 122

8.6. Kliento kredito byla 123

8.7. Overdraftas (kredito perviršis) 124

8.8. Vartotojiškos paskolos 124

8.9. Hipoteka 126

8.10. Palūkanos ir jas lemiantys veiksniai 127

9 tema. Finansinis prognozavimas 132

9.1. Įvadas. Verslo plano sudarymo tikslai, sudėtis, etapai 132

9.2. Verslo plano finansinės dalies apibūdinimas, jo sudėtis. Verslo plano finansinės dalies apiforminimas 133

9.3. Projekto finansavimo poreikis ir finansavimo šaltiniai 135

9.4. Prognozuojamo pelno ataskaita 136

9.5. Pinigų srautų planavimas 138

9.6. Prognozuojamas balansas 143

Žodynėlis 146

Literatūra 149

Praktikos darbai 152

PRATARMĖ

Mokomoji priemonė „Įmonių finansai“ skirta Vilniaus kolegijos Ekonomikos fakulteto studentams.

Medžiaga suskirstyta į skyrius pagal temas: „Įvadas į įmonių finansų valdymą“, „Finansų valdymo elementai“, „Kapitalo sudėtis, vertė ir dividendai“, „Trumpalaikio turto valdymas“, „Kreditavimas“, „Investicijos”, „Finansinio rezultato valdymas“, „Finansinis prognozavimas”, „Atsiskaitymų tvarkymas“.

Rašant darbą buvo naudojamasi įvairiais norminiais aktais ir literatūros šaltiniais. Jie pateikiami leidinio pabaigoje. Taip pat šiam kursui yra parengtos grafinės schemos, dalijamoji medžiaga, kontrolinės užduotys, testai ir praktinių darbų užduotys dieninio ir neakivaizdinio skyriaus studentams.

Po kiekvienos temos yra studentams pateikiami savikontrolės klausimai. Darbo pabaigoje pateikiamas trumpas pagrindinių sąvokų lietuvių –anglų kalbomis žodynėlis.

Nuoširdžiai dėkoju docentui socialinių mokslų daktarui Vitoldui Meidūnui, vyr.dėstytojai Laimai Šapalienei, recenzavusiems šį konspektą, bei vyr. dėstytojai Astai Pikelienei ir dėstytojai Ritai Martišienei – už patarimus ir pagalbą, rengiant šią mokomąją priemonę.

Mokomoji priemonė galėtų būti dar tobulinama, todėl autorė skaitytojams bus dėkinga už pastabas bei kritiką.

Autorė

1. TEMA. ĮVADAS Į ĮMONIŲ
FINANSŲ VALDYMĄ

1.1. ĮMONIŲ FINANSŲ BENDRAS SUPRATIMAS IR TURINYS

Finansai [pranc. finances, lot. finansia – gryni pinigai, pajamos]:

1. T. y. lėšų, priklausančių įmonei ar valstybei, visuma;

2. Įmonės, valstybės lėšų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo sistema.

Finansininkas:

1. Finansų mokslo ir praktikos specialistas;

2. Kapitalistas, tvarkantis didelius pinigus.

Finansuoti:

1. Aprūpinti lėšomis;

2. Teikti lėšas įmonėms, organizacijoms, įstaigoms ir asmenims, skirtas tam tikriems tikslams įgyvendinti.

Finansai yra istorinė ekonomikos kategorija. Finansų atsiradimo pradžia – vergovinė santvarka. Svarbiausios ekonominės sąlygos, reikalingos finansams egzistuoti visuomenėje, yra:

1. Prekinė gamyba ir su ja susiję mainai;

2. Pinigų buvimas;

3. Valstybės susikūrimas.

Finansai susideda iš 3 tarpusavyje susijusių sferų:

1. Pinigų ir kapitalo rinkų sferos;

2. Investicijų sferos;

3. Įmonių finansų valdymo sferos.

Pakalbėsime apie pramonės plėtojimąsi ir įmonių atsiradimą mūsų šalyje. Lietuvoje primityvios namų pramonės užuomazgų ėmė atsirasti maždaug nuo XIII amžiaus. XV – XVI amžiuje, pagyvėjus Lietuvos ekonominiams santykiams su užsieniu ir padidėjus užsienio rinkoje medienos ir jos gaminių paklausai, daugelis Lietuvos feodalų pradėjo verstis miško medžiagos apdirbimu ir eksportu, buvo lydoma geležis iš balų rūdos. Nuo XVI a. vidurio pramonės įmones imta steigti ir miestuose, tam buvo reikalingas specialus didžiojo kunigaikščio leidimas (privilegija). Už jas įmonė turėjo atlikti tam tikras prievoles valstybei. Nuo XVIII a. pabaigos stambiose manufaktūrose dirbo ne tik baudžiauninkai bet ir laisvai samdomi darbininkai. 1861 m. baudžiavos panaikinimas sudarė palankias sąlygas pramonei plėtotis. Įmonių daugėjo sparčiai, bet stambėjo jos lėtai. Ypač sparčiai pramonė pradėjo augti paskutiniame XIX a. dešimtmetyje. Įmonių padaugėjo nuo 1652 iki 2992. Šiuo metu lietuviškose gubernijose sparčiai plėtojosi mašinų gamyba ir metalo apdirbimas, odos, statybinių medžiagų, popieriaus, maisto pramonė. Didžiausioje tuo metu Kauno metalo gamyklų akcinėje bendrovėje „Vestfalija“ 1900 m. dirbo 1010 darbininkų. XX a. – tai pramonės kilimo ir smukimo amžius. Pasauliniai karai, okupacijos Lietuvos pramonei padarė didžiulę žalą. 1940 – 1941 m. įmonės buvo nacionalizuotos, o po 50 m. jose vėl pradedama privatizacija, įmonės pradeda dirbti rinkos sąlygomis. Rinka, t. y. mainų sistema, tai vieta, kur keičiamasi. Kiekviena ūkinė įmonė, organizuodama savo veiklą, susiduria su piniginių santykių sutvarkymo sunkumais.

Įmonių finansai yra finansų sistemos sudėtinė dalis. Jie per pinigus apibūdina ekonominius santykius, atsirandančius dėl pagrindinių ir apyvartinių lėšų apytakos, produkcijos, darbų ir paslaugų gamybos bei realizacijos, jų piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo. Taigi įmonių finansai apibūdina jų gamybinės – komercinės veiklos finansinius dalykus. Būdami glaudžiai susiję su bendrojo vidaus produkto gamyba, paskirstymu bei vartojimu, įmonių finansai aktyviai veikia tuos procesus.

Įmonių finansai yra piniginiai santykiai, atsirandantys gamybos procese, kuriant ir realizuojant naujai sukurtą vertę.

Įmonių finansai atspindi ekonominius santykius, atsirandančius dėl įmonės lėšų apytakos, produkcijos gamybos ir realizavimo, finansinių išteklių sudarymo ir panaudojimo. Įmonių finansų turinį sudaro piniginiai santykiai:

1. Įmonių viduje (tarp padalinių, tarnybų ir t. t.);

2. Tarp įmonių ir jos darbuotojų (darbo užmokesčio, premijų, pašalpų išmokėjimas, įvairūs išskaitymai ir t. t. );

3. Tarp įmonių (įvairūs tarpusavio atsiskaitymai);

4. Tarp įmonių ir finansų bei kredito sistemos.

Vadinasi, įmonių finansai – visuma piniginių santykių, pagal kuriuos sudaromi ir naudojami įmonių ir bendri valstybiniai finansinių išteklių fondai.

Įmonės finansiniai ištekliai – tai lėšos, kurios susidaro įmonėje per metus plėtojant gamybą ir finansinę veiklą ir panaudojamos įmonių bei kolektyvo narių gamybiniams bei socialiniams poreikiams. Finansiniams ištekliams priskiriama: susidėvėjimo atskaitymai, pelnas, gaunamos paskolos, akcijos, platinant obligacijas pritraukiamos lėšos, rezervai, privalomieji fondai.

Įmonių finansų yra tokia paskirtis:

1. Finansinių išteklių sudarymo ūkinės veiklos procese;

2. Finansinių išteklių panaudojimas gamybai plėtoti, darbuotojams skatinti, biudžeto pajamoms sudaryti;

3. Nacionalinių pajamų gamybos, paskirstymo ir panaudojimo kontrolė.

Įmonių finansinių išteklių sudarymas – būtina gamybos vystymo sąlyga. Finansinius išteklius sukaupti padeda atsiskaitymų būdai, taikomi metodai ir mokėtojų finansinė padėtis. Įmonių pinigų fondai yra sudaromi iš savų lėšų. Įmonės gali gauti ir bankų kreditus, ir avansus iš kitų įmonių. Tinkamas savų ir pritrauktų lėšų, įskaitant kredito išteklius, derinimas padeda kuo efektyviau jas panaudoti gaminant produkciją, atlikti darbus, paslaugas gamybos ir realizacijos procese.

Finansiniai ištekliai naudojami tolesniam gamybinės veiklos plėtojimui, kadrams rengti, socialinėms, kultūrinėms kolektyvo reikmėms, biudžeto pajamoms didinti.

Finansinė kontrolė padeda išaiškinti, kaip neracionaliai ir
naudojamos materialinės vertybės, darbo ir pinigų ištekliai. Ji padeda atskleisti rezervus gamybos efektyvumui didinti.

Įprasčiausia finansų funkcija – aprūpinti verslą pinigais, o plačiau – didinti įmonės vertę. Vertę galima padidinti tik tada, kai efektyviai panaudojami įmonės ekonominiai ištekliai.

Teigiama, kad visoje finansų sistemoje įmonių finansų svarba pati reikšmingiausia, nes įmonių veikla sukuria bendrąjį vidaus produktą. O jį skirstant yra sudaromi centralizuoti pinigų fondai, t. y. nemaža dalis įmonių pelno (ar pajamų, ar išlaidų) yra sumokama į nacionalinį biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo biudžetą. Finansų organizavimas ir tvarkymas, pelno ir pajamų skirstymas labai priklauso nuo įmonės tipo.

1.2. ĮMONIŲ FINANSŲ ORGANIZAVIMO PRINCIPAI

Įvairių įmonių tipų finansų organizavimas skiriasi, tačiau yra bendri principai, kurių pagrindu organizuojamas visų įmonių tipų finansų valdymas. Išskiriami tokie pagrindiniai įmonių finansų organizavimo principai:

1. Lygiateisiškumo principas, arba vienodų teisinių sąlygų sudarymas, visoms įmonėms. Šio principo esmė yra ta, kad visų tipų įmonės savo ūkinėje komercinėje veikloje vadovaujasi bendrais įstatymais, moka tokio pat dydžio mokesčius, vienodai atsako pagal teisines prievoles, naudojasi tik įstatymiškai įforminta valstybės (savivaldybės) parama.

2. Prognozavimo. Šio principo esmė – kiekviena įmonė, numatydama savo veiklą, turi pakankamai tiksliai prognozuoti ir numatyti finansinį galutinį tos veiklos rezultatą. Finansinio prognozavimo uždavinys įmonėje – numatyti optimalų piniginių išteklių sudarymo bei panaudojimo variantą.

3. Komercinio apskaičiavimo. Šis principas glaudžiai susijęs su prognozavimu. Komercinio apskaičiavimo principo tikslas – gauti didžiausią pelną, esant minimalioms išlaidoms, nes pelnas yra vienas iš svarbiausių efektyvios gamybos vertinių rodiklių.

4. Lėšų skirstymas į savas ir skolintas. Šis principas sudaro galimybę įmonėms racionaliai panaudoti jau turimus finansinius išteklius ir panaudojant mažesnę jų sumą gauti kuo didesnį finansinį rezultatą. Tiek valstybės ūkyje, tiek ir kiekvienoje įmonėje pajamos ir išlaidos per metus pasiskirsto labai netolygiai. Daugelis įmonių atskirais laikotarpiais gali neturėti finansinių išteklių. Todėl ir atsiranda būtinumas pasinaudoti skolintais finansinių išteklių šaltiniais.

5. Draudimo, arba rizikos, fondų formavimo. Siekiant, kad įmonių gamybinė ir komercinė veikla nebūtų trumpalaikė, nepriklausytų nuo pasitaikančių subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, turi būti apsidrausta. Skiriami tokie būdai:

5.1. Savidrauda – tai toks gamybinės ir komercinės veiklos apsidraudimas, kuomet įmonė pasilieka tam tikrą sumą pinigų, kuriais ji galėtų naudotis nenumatytais atvejais.

5.2. Rizikos fondų sudarymas – tai toks būdas, kada įstatymų numatyta tvarka kiekviena įmonė perveda į rizikos fondą tam tikrą sumą ir tais pačiais pagrindais jais naudojasi.

5.3. Draudimas – šiuo atveju įmonė su draudimo kompanijomis (įstaigomis) sudaro sutartis ir, mokėdama draudimo įnašus, užsitikrina, kad rizikos atvejais nuostoliai bus kompensuojami. Skiriamas privalomas ir savanoriškas įmonių turto draudimas. Pagal Lietuvoje veikiančius įstatymus savo turtą privalo apdrausti valstybės (savivaldybės) įmonės.

1.3. ĮMONIŲ FINANSŲ TARNYBOS, JŲ FUNKCIJOS

Dirbant rinkos ekonomikos sąlygomis, labai išaugo finansinių tarnybų vaidmuo ir finansinės informacijos poreikis. Todėl kiekvienoje įmonėje svarbu organizuoti sėkmingą finansinį darbą, kuris priklauso nuo įmonės dydžio ir uždavinių. Daugelyje individualių (personalinių) įmonių, ūkinių bendrijų etatinio finansininko nėra. Finansinį darbą atlieka įmonės buhalteris, pasitelkdamas kvalifikuotą specialistą – konsultantą. Finansinę apskaitą gali tvarkyti ir samdoma audito įmonė ar auditorius. Didesnėse įmonėse būtinas finansų padalinys. Todėl jose sukuriami finansų skyriai arba tarnybos. Nedidelėse įmonėse gali būti sudaromi finansiniai sektoriai, veikiantys valdymo struktūros padaliniuose (pvz., realizavimo ar buhalterijos) arba finansinis darbas pavedamas buhalterijos darbuotojams.

Finansų skyriaus (tarnybos) sudėtį ir struktūrą nustato įmonės vadovas, atsižvelgdamas į finansinio darbo apimtį, darbo sąlygas ir ypatumus. Finansų skyriaus viršininkas turi būti gerai susipažinęs su veikla kapitalo rinkoje. Pagrindinis šio skyriaus viršininko darbo uždavinys – planuoti, kaip įsigyti finansinių išteklių fondų ir jais naudotis. Konkrečios veiklos sritys apima (palyginimui pateikiamos ir buhalterio funkcijos):1.1 lentelė

Finansininkas (iždininkas) Buhalteris (kontrolierius)

* nuosavybės planavimas;

* pinigų planavimas;

* ryšiai su bankais;

* investicijų tvarkymas;

* ryšiai su investitoriais;

* kreditų tvarkymas;

* dividendų paskirstymas;

* pensijų tvarkymas;

* draudimas;

* mokesčių planavimas;

* finansinė analizė * kaštų apskaita;

* kaštų valdymas;

* pagrindinių sąskaitų sudarymas;

* ataskaitos įmonės administracijai;

* duomenų apdorojimas;

* finansinių ataskaitų sudarymas;

* vidinė kontrolė;

* sąmatų sudarymas;

Įmonių finansų valdymas yra sistema priemonių, susijusių su

efektyviu pinigų srautų valdymu. Ji padeda nustatyti:

1. Ar tikslinga investuoti pinigus į tam tikrą veiklą, kokias sumas ir kada investuoti?

2. Ar tikslinga skolinti pinigus?

3. Ar efektyvu patiems skolintis?

4. Kaip naudingiau lėšas panaudoti?

Finansų valdymas yra susijęs su turto įsigijimu (investavimu), finansavimu ir turto efektyviu valdymu. Finansų valdymas – tai ekonomikos taikymas įmonėje, tyrimai, kaip turėtų pasiskirstyti gamybos ištekliai tarp jų vartotojų.

Geras finansinio darbo organizavimas yra viena iš svarbiausių įmonės tvirtos ir stabilios finansinės būklės sąlygų.

1.4. ĮMONIŲ FINANSINIAI YPATUMAI

Pagal Lietuvos Respublikoje priimtus įmonių įstatymus kiekvienas subjektas gali pasirinkti komercinių įmonių rūšis ir formas, tai ir nulemia finansų valdymo ir organizavimo ypatumus.

Bendrovių finansinių išteklių šaltiniai

Akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių veiklą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, priimtas 2000 m. liepos mėn. 13 d.

Bendrovės finansiniai ištekliai sudaromi iš vidinių ir išorinių šaltinių.

Vidiniams šaltiniams priskiriamas pelnas.

Išoriniams šaltiniams priskiriama:

1. Įnašai už akcijas;

2. Įplaukos už obligacijas;

3. Skolintos ir kitos joms prilygstančios lėšos;

4. Dotacijos ir subsidijos.

Obligacijų išleidimas yra vienas iš būdų pasiskolinti pinigų. Jos sudaro AB skolą, kurią įmonė privalės išmokėti palūkanomis nepriklausomai nuo to – gaus ar ne pelną, ir, pasibaigus galiojimo terminui, išpirkti obligacijas pagal nominaliąją vertę. Jei bendrovė nevykdo išmokėjimų, tai obligacijos turėtojas gali ją paduoti į teismą kaip ir bet kurį kitą skolininką.

Bendrovėje finansinę veiklą kontroliuoja revizorius. Jį renka visuotinis akcininkų susirinkimas bendrovės įstatuose nustatytam laikui. Revizoriaus darbo tvarką nustato jo darbo reglamentas, kurį tvirtina visuotinis akcininkų susirinkimas. Bendrovės administracija ir valdyba privalo pateikti revizoriui jo reikalaujamus buhalterinius – finansinius dokumentus. Už darbą bendrovė moka atlyginimą. Jo dydį ar darbo apmokėjimo sąlygas nustato visuotinis akcininkų susirinkimas. Revizorius privalo saugoti bendrovės komercines paslaptis, kurias sužino kontroliuodamas bendrovės finansinę veiklą. Revizoriaus kvalifikacinius reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Finansavimas yra viena iš kapitalo parūpinimo formų. Finansavimas yra išorinis finansavimo šaltinis, kai bendrovės finansiniai ištekliai yra formuojami iš įnašų už akcijas, įplaukų už obligacijas, iš skolintų lėšų ir kitų joms prilygintų lėšų.

Finansavimasis yra vidinis finansavimo šaltinis, kai įmonininkas gali naudotis dviem finansavimosi galimybėmis:

1. Atvirąja, kai gautas pelnas neišmokamas arba išmokamas ne visas ir patenka į pelno rezervo sąskaitą;

2. Paslėptąja: ši finansavimosi forma yra susijusi su slaptųjų rezervų sudarymu. Jie sudaromi nuvertinant buhalterinio balanso aktyvų straipsnius arba daugiau įvertinant pasyvo straipsnius.

Dėl finansavimosi iš pelno didėja įmonės nuosavas kapitalas. Tai stiprina ne tik įmonės savarankiškumą, bet ir jos stabilumą, kreditingumą, patikimumą. Tačiau finansavimasis iš pelno turi ir trūkumų: investuojant savo pelną, sumažėja kreditorių kontrolė. Jei įmonė yra akcinė bendrovė, gali kristi akcijų kursas dėl akcininkų nepasitenkinimo, nes mažesnė pelno dalis išmokama dividendams.

Valstybės ir savivaldybės įmonių finansinių išteklių šaltiniai

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2519 žodžiai iš 8181 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.