Monių ir įstaigų kreditiniai santykiai su bankais
5 (100%) 1 vote

Monių ir įstaigų kreditiniai santykiai su bankais

112131

TURINYSTURINYS 2

ĮVADAS 3

1. LITERATŪROS APŽVALGA 4

2. ĮMONIŲ IR ĮSTAIGŲ KREDITINIAI SANTYKIAI SU BANKAIS 6

2.1. Bendra kreditavimo ir kreditinių santykių samprata 6

2.2. Pagrindinės bankinio kredito formos 8

2.3. Kredito funkcijos 14

2.4. Kredito grąžinimo tvarka 15

2.5. Paskolos išdavimo, grąžinimo ir palūkanų mokėjimo kontrolė 17

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 21

Literatūra 22

ĮVADAS

Temos pasirinkimą lėmė noras sužinoti visus kreditinių santykių, tarp

bankų ir įmonių, niuansus, nustatyti, kokie yra geriausi įmonės finansavimo

būdai.

Įmonių kreditinių santykių su bankais tema yra labai aktuali. Ypač

šiais laikais, kai auganti šalies ekonomika, vykstantys privatizacijos ir

Europos Sąjungos struktūrinių fondų įsisavinimo procesai, sumažėjusios

palūkanų normos, augantys ūkio subjektų lūkesčiai, susiję su naryste

Europos Sąjungoje, bei kiti veiksniai, kasmet vis labiau skatina paskolų

portfelio augimą.

Veikiant kreditiniams santykiams, aktyviai perskirstomos šalies

laisvos finansinės lėšos, siekiant kuo racionaliau panaudoti skolintas

lėšas, o tai jos ekonomikai labai naudinga

Kuo labiau mes tobulinsime šiuos santykius, kuo labiau bankai ir

įmonės bendradarbiaus tarpusavyje, tuo daugiau naudos jie gaus vienas iš

kito. Didelę bankų pelno dalį sudaro pajamos už palūkanas bei paskolų

administravimą. Įmonei kreditai taip pat yra gyvybiškai svarbūs. Kai

kuriose įmonėse vyrauja gamybos sezoniškumas. Kreditas naudojamas tuo metu,

kai gamybos ciklas neužbaigtas. Kol dar nepagaminta produkcija, kol

produkcija nevirto preke ir už ją negauta pinigų, negalima atnaujinti

gamybos proceso. Čia kreditas būtinas nenutrūkstamam gamybos ir

cirkuliacijos procesui užtikrinti. Kredito būtinumą lemia prekių ir

paslaugų gamyba, jų cirkuliacija, atsiskaitymų organizavimas ir pinigų,

kaip mokėjimo priemonės, veikimas.

Mano kursinio darbo objektas – įmonių ir įstaigų kreditiniai

santykiai su bankais.

Kursinio darbo tikslas – trumpai apžvelgti kreditinius santykius tarp

įmonių ir bankų, nustatyti geriausius finansavimo būdus, konkrečiais

atvejais surasti alternatyvą pasenusiam metodui.Atliekant darbą naudojausi ekonomikos, finansų, buhalterinės

apskaitos ir kitų mokslo sričių žiniomis bei metodikomis ir praktiniais

duomenimis.Darbo rašymo metodika – Lietuvos Respublikos įstatymų, teisinių aktų

analizė, literatūros nagrinėjimas.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Šiai temai surinkti medžiagą nebuvo lengva. Kadangi vienas iš mano

darbo tikslų buvo – kreditinių santykių tobulinimas, ši užduotis liko

praktiškai neįgyvendinta. Priežastis, dėl ko taip įvyko – mokslinių

straipsnių šia tema trūkumas, o tiksliau – nebuvimas. Darbe tiesiog

išdėsčiau per daugelį metų susiformavusius kreditinius santykius,

naujausias kreditavimo formas, kurių geriausią pasirinkimą ir laikiau

kreditinių santykių tobulinimu.

Rašydamas šį darbą naudojau tik tą medžiagą, kuri mano nuomone buvo

išsamiausia ir geriausiai atspindėjo pasirinktą temą.

Teorinės darbo dalies pagrindimui daugiausia buvo remtasi šių autorių

darbais: E. Buškevičiūtės, I. Mačerinskienės, V. Aleknevičienės, A.V.

Rutkausko, V. Bagdono, L. Juozaitienės.

E. Buškevičiūtė ir I. Mačerinskienė savo knygoje „Finansų analizė“

aptaria kuo skiriasi paprasti ir sudėtiniai procentai, taikomi

finansinių-kreditinių santykių praktikoje. Taip pat joje aptariama kaip

įvertinti efektyvią palūkanų normą ir kam ji gali būti naudinga, bei

supažindina skaitytojus su kredito grąžinimo alternatyvinių planų

sudarymu taikant lengvatines sąlygas. Svarbiausia informacija, kurią

pritaikiau savo kursiniame darbe – informacija apie forfeitingo operaciją.

Šioje knygoje forfeitingo operacija aprašoma labai išsamiai. Pateikiama

forfeitingo schema bei skaičiavimo pavyzdžiai.

A.V. Rutkausko knygoje „Finansų valdymas“ aptariamos trumpalaikio

finansavimo formos, tarp jų ir faktoringas bei sąskaitų diskontavimas.

Autorius teigia, kad šiomis kreditavimo formomis nereikia pernelyg

susižavėti, nes naudojimasis tiek sąskaitų diskontavimu, tiek faktoringu

pastaraisiais metais gerokai išaugo ir gali būti labai patrauklus firmoms,

ypač mažoms, finansavimo lankstumui bei tiriant kreditus šios priemonės

gali stabdyti bendrą galimybę didinti kredito perviršio finansavimą,

kadangi bankas, negalėdamas prisiimti atsakomybės už kintančius

debitorinius įsiskolinimus, praranda tolesnį bendradarbiavimą su įmone.

Kitoje knygoje „Finansų ir komercijos kiekybiniai modeliai“ A.V.

Rutkauskas apžvelgia Sudėtinių palūkanų funkcijų sistemą, bei kai kuriuos

kreditų gražinimų būdus.

V. Aleknevičienė knygoje „Finansai ir kreditas“ plačiausiai apžvelgia

visą kredito sistemą, kuri susideda iš informacijos apie teorinius
kredito

pagrindus bei Lietuvos kredito įstaigas ir jų veiklą. Informacija pateikta

knygoje aktuali ne tik kredito gavėjams, bet ir kreditoriams, kadangi

knygoje galima susipažinti su kredito apdraudimo priemonėmis pvz.:

hipoteka, garantija, laidavimu, draudimu. Vienas įdomiausių bei svariausių

skyrių knygoje yra apie palūkanas ir kredito kainą. Knygoje ji teigia, kad

palūkanas dauguma autorių įvardija kaip pinigų skolinimo kainą arba mokestį

už sutikimą atidėti vartojimą. V. Aleknevičienė teigia, kad palūkanos ne

visuomet rodo pinigų skolinimo kainą. Dažnai jos yra pagrindinis kredito

kainos elementas. Palūkanų norma – pinigų skolinimo kaina, išreikšta

metinių palūkanų ir pradinės skolos santykiu procentais.

Palūkanų norma, už kurią galima pasiskolinti tam tikrą pinigų sumą,

priklauso nuo įvairių veiksnių. Juos galima suskirstyti į makroekonominius

ir kredito sutarties sąlygų.

V. Bagdono knyga „Verslo kontraktų sudarymas įvertinimas ir

kreditavimas“ labai naudinga norint smulkiai sužinoti lizingo rūšis, kokios

iš jų paplitę labiausiai, kurios kainuoja daugiausiai ir t.t.

„NORD/LB Lietuva“ banko internetiniame puslapyje pateikiama

informacija apie įvairius kreditus fiziniams bei juridiniams asmenims.

Rašant šį darbą, pasinaudojau banko puslapyje pateikta informacija apie

prievolių įvykdymo užtikrinimą, t.y. kokias garantijas reikia suteikti

bankui, gaunant paskolą.

E. Bubnio knygoje „Įmonės finansų valdymas“ pateikiama įvairesnė

informacija apie kai kurias kredito rūšis, pvz.: paprastųjų palūkanų

paskola su kompensaciniu balansu, diskontuotų palūkanų paskola su

kompensaciniu balansu ir kt.

L. Juozaitienės knygoje „Įmonės finansai. Analizė ir valdymas“ radau

šiai temai labai aktualios medžiagos. Darbe rėmiausi šios autorės kredito

funkcijų apibrėžimu bei informacija apie kai kurias bankinio kredito

formas.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas šiame darbe buvo naudojamas,

norint tiksliai apibrėžti kredito ir paskolos sąvokas.

2. ĮMONIŲ IR ĮSTAIGŲ KREDITINIAI SANTYKIAI SU BANKAIS

2.1. Bendra kreditavimo ir kreditinių santykių samprataKreditinių santykių prielaidos susiformavo dar pirmykštėje

bendruomenėje jos nariams persiskirstant pagal turtinius požymius.

Piniginių santykių bei vertės plėtra sudarė galimybę plėtotis ir

kreditiniams santykiams.

Kreditas (lot. k. – creditum reiškia paskolą, skolą) reiškia komercinį

pasitikėjimą ir prekių arba pinigų skolinimą už palūkanas.

Veikiant kreditiniams santykiams, aktyviai perskirstomos šalies

laisvos finansinės lėšos, siekiant kuo racionaliau panaudoti skolintas

lėšas, o tai jos ekonomikai labai naudinga. Laikinas laisvų lėšų kaupimas,

jų savanoriškas paskirstymas bei perskirstymas sudaro galimybę lanksčiau ir

ekonomiškai tikslingiau naudoti krašto piniginius išteklius. Priešingu

atveju reikėtų gaišti laiką būtinam nuosavų lėšų kaupimui, todėl labai

sulėtėtų lėšų bei kapitalo apyvarta. Kad galėtų kreditą ir palūkanas

grąžinti laiku, jo naudotojas skolintus išteklius turi vartoti labai

efektyviai, t.y. gauti didesnę vertę už pradinę paskolintą vertę.

Atskirų ūkio subjektų kapitalo apyvartos greitis yra nevienodas. Tai

viena priežasčių, kodėl vieni subjektai laikinai sukaupia laisvas pinigines

lėšas, o kitiems jų trūksta. Tada vienoje pusėje yra kredito būtinumas bei

ekonominis tikslingumas skolintis pinigus, o kitoje – galimybė ir

suinteresuotumas teikti kreditą. Praktikoje fizinių ir juridinių asmenų

kreditavimas yra paplitęs, nes vieniems asmenims tai gali padėti išspręsti

laikino poreikio vienkartinėms išlaidoms problemą ir iš efektyvaus lėšų

manevro gauti finansinės naudos, o lėšų savininkai taip pat gali tikėtis

sau naudos.

Kreditiniame sandoryje dalyvauja du subjektai: kreditorius (paskolos

davėjas, skolintojas) ir skolininkas (paskolos ėmėjas), ir kiekvienas jų

turi savus ekonominius interesus. Skolintojas pateikia skolininkui

kreditinio sandorio objektą – kreditą, nustatydamas jo grąžinimo terminą ir

paslaugos apmokėjimo sąlygas, vadinasi, likdamas sandorio objekto

savininku. Praktika rodo, kad beveik kiekviename kreditiniame sandoryje

egzistuoja kreditinės rizikos elementas, t.y. pačios paskolos negrąžinimas,

procentų neapmokėjimas, paskolos ir procentų grąžinimo terminų pažeidimas.

Vadinasi, norėdami gauti naudos, tiek kredito davėjas, tiek ėmėjas

turi mokėti pagrįsti kreditinį sandorį bei įvertinti kreditinės operacijos

efektyvumą. [1, p. 130]

Paskolos (skola yra paskolos sinonimas) sąvokos taikymas labiau

susijęs su ūkine komercine veikla, tiksliau apibrėžtas ir struktūrizuotas.

Skolos terminas taikytinas tarp fizinių asmenų, gali būti plačiau taikomas

ir ne tik kaip piniginė skola, mažiau apibrėžtas ir rečiau taikomas tarp

profesionalų verslo srityje.Tačiau tai daugiau susitarimo ir tradicijos nei

dalykinio bendravimo pasekmė. Skola gali būti pakeista paskolos
prievole

(CK 6.880 straipsnis).

Paskola ir kreditas yra gana artimos sąvokos. (CK, P. 327-329)

paskolą gali suteikti visi fiziniai ir juridiniai asmenys ir iki 2000 Lt.

nereikalaujama rašytinės formos. Kreditą gali suteikti tik bankas ar kita

kreditinė įstaiga ir tik rašytine sutarties forma (CK, 6.881 ir 6.882 str.)

Kreditas yra ekonominiai piniginiai santykiai, susiję su įmonių,

organizacini ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu ir tiksliniu jų

teikimu apmokėjimo ir grąžintinumo pagrindais.

Kredito būtinumą lemia [8, P. 141-142]:

➢ prekinė gamyba ir su ja susiję mainai;

➢ pinigai kaip mokėjimo priemonė.

Kredito būtinumą lemia prekių ir paslaugų gamyba, jų cirkuliacija,

atsiskaitymų organizavimas ir pinigų, kaip mokėjimo priemonės, veikimas.

Kredito būtinumas susijęs su tuo, kad gamybos ir cirkuliacijos procesų

įvairios fazės įvairiose ūkio šakose ir įmonėse nesutampa. Įmonės turto

apyvarta vyksta trimis stadijomis: pinigine, gamybine ir prekine. Už

pinigus perkame žaliavas, gaminame produktą ir pardavę jį kaip prekę vėl

gauname pinigus. Paprastai turto apyvarta vyksta nenutrūkstamai — viena

stadija keičia kitą. Be to, turto apyvarta būna skirtinga įvairiose

įmonėse, o tuo labiau skirtingose ūkio sakose. Kita priežastis, kuri lemia

kredito funkcionavimą, yra įmonių gamybos sezoniškumas. Kreditas naudojamas

tuo metu, kai gamybos ciklas neužbaigtas. Kol dar nepagaminta produkcija,

kol produkcija nevirto preke ir už ją negauta pinigų, negalima atnaujinti

gamybos proceso. Čia kreditas būtinas nenutrūkstamam gamybos ir

cirkuliacijos procesui užtikrinti.

Kredito būtinumą lemia ir tai, kad nesutampa ilgalaikio turto

apyvarta. Turtui atkurti amortizaciniai atskaitymai kaupiami per visą turto

naudojimo laiką, o išleidžiami netolygiai — vienu metu. Dėl to vienu metu

atsiranda laikinai laisvų pinigų, o kitu metu — jų trūksta.

Laikinai laisvų pinigų įmonės turi realizavę produkciją, taip pat ir

dėl to, kad darbo užmokestis išmokamas ne kiekvieną dieną, o vieną kartą

per mėnesį. Įmonės taip pat laikinai naudojasi pinigais, kurie turi būti

sumokėti į iždą, socialinio draudimo fondus ir pan.

Dėl išvardytų priežasčių vienų įmonių sąskaitose atsiranda laikinai

nenaudojamų pinigų, o kitoms įmonėms tuo pat metu jų pritrūksta veiklai

tęsti. Atsiranda būtinybė laikinai laisvus pinigus perskirstyti kredito

pagalba. Kreditavimui naudojami ne tik laikinai laisvi pinigai, bet ir

visos santaupos bei kiti piniginiai ištekliai. Būtent kredito pagalba

vyksta laikinai laisvų pinigų perskirstymas visuomenėje.

1 pav. Kredito veikimas [8, p. 142]

2.2. Pagrindinės bankinio kredito formos

Bankinio kredito pagrindinės formos yra tokios [1, p. 197] [2, p.132-

139] [5, p. 185-186] [4, p. 100-105]:

• skubus kreditas (suteikiamas skolininkui laikotarpio pradžioje,

palūkanos jam skaičiuojamos nuo visos sumos, o pagrindinė kredito suma

padengiama periodiniais įnašais arba vienkartiniu mokėjimu laikotarpio

pabaigoje);

• kreditinė linija – tai banko įsipareigojimas suteikti sutartyje

numatytą pinigų sumą pagal skolininko reikalavimą, skolinimo

laikotarpis dažniausiai iki vienerių metų arba projektui įgyvendinti

laikotarpiui. Kreditinė linija atveria klientui palankiausias

skolinimosi galimybes. Klientas gauna galimybę naudotis kreditu

nustatytais terminais ir sumomis. Palūkanos mokamos tik už panaudotą

kreditinės linijos dalį;

• overdraftas – tai neterminuotas kreditas, kurį įmonė gali gauti pagal

pirmąjį pareikalavimą už palūkanas, priklausančias nuo sutarties

sąlygų.Tai banko mokama pinigų suma, viršijanti aptarnaujamos įmonės

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1904 žodžiai iš 6336 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.