TURINYSTURINYS 2
ĮVADAS 3
1. LITERATŪROS APŽVALGA 4
2. ĮMONIŲ IR ĮSTAIGŲ KREDITINIAI SANTYKIAI SU BANKAIS 6
2.1. Bendra kreditavimo ir kreditinių santykių samprata 6
2.2. Pagrindinės bankinio kredito formos 8
2.3. Kredito funkcijos 14
2.4. Kredito grąžinimo tvarka 15
2.5. Paskolos išdavimo, grąžinimo ir palūkanų mokėjimo kontrolė 17
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 21
Literatūra 22
ĮVADAS
Temos pasirinkimą lėmė noras sužinoti visus kreditinių santykių, tarp
bankų ir įmonių, niuansus, nustatyti, kokie yra geriausi įmonės finansavimo
būdai.
Įmonių kreditinių santykių su bankais tema yra labai aktuali. Ypač
šiais laikais, kai auganti šalies ekonomika, vykstantys privatizacijos ir
Europos Sąjungos struktūrinių fondų įsisavinimo procesai, sumažėjusios
palūkanų normos, augantys ūkio subjektų lūkesčiai, susiję su naryste
Europos Sąjungoje, bei kiti veiksniai, kasmet vis labiau skatina paskolų
portfelio augimą.
Veikiant kreditiniams santykiams, aktyviai perskirstomos šalies
laisvos finansinės lėšos, siekiant kuo racionaliau panaudoti skolintas
lėšas, o tai jos ekonomikai labai naudinga
Kuo labiau mes tobulinsime šiuos santykius, kuo labiau bankai ir
įmonės bendradarbiaus tarpusavyje, tuo daugiau naudos jie gaus vienas iš
kito. Didelę bankų pelno dalį sudaro pajamos už palūkanas bei paskolų
administravimą. Įmonei kreditai taip pat yra gyvybiškai svarbūs. Kai
kuriose įmonėse vyrauja gamybos sezoniškumas. Kreditas naudojamas tuo metu,
kai gamybos ciklas neužbaigtas. Kol dar nepagaminta produkcija, kol
produkcija nevirto preke ir už ją negauta pinigų, negalima atnaujinti
gamybos proceso. Čia kreditas būtinas nenutrūkstamam gamybos ir
cirkuliacijos procesui užtikrinti. Kredito būtinumą lemia prekių ir
paslaugų gamyba, jų cirkuliacija, atsiskaitymų organizavimas ir pinigų,
kaip mokėjimo priemonės, veikimas.
Mano kursinio darbo objektas – įmonių ir įstaigų kreditiniai
santykiai su bankais.
Kursinio darbo tikslas – trumpai apžvelgti kreditinius santykius tarp
įmonių ir bankų, nustatyti geriausius finansavimo būdus, konkrečiais
atvejais surasti alternatyvą pasenusiam metodui.Atliekant darbą naudojausi ekonomikos, finansų, buhalterinės
apskaitos ir kitų mokslo sričių žiniomis bei metodikomis ir praktiniais
duomenimis.Darbo rašymo metodika – Lietuvos Respublikos įstatymų, teisinių aktų
analizė, literatūros nagrinėjimas.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Šiai temai surinkti medžiagą nebuvo lengva. Kadangi vienas iš mano
darbo tikslų buvo – kreditinių santykių tobulinimas, ši užduotis liko
praktiškai neįgyvendinta. Priežastis, dėl ko taip įvyko – mokslinių
straipsnių šia tema trūkumas, o tiksliau – nebuvimas. Darbe tiesiog
išdėsčiau per daugelį metų susiformavusius kreditinius santykius,
naujausias kreditavimo formas, kurių geriausią pasirinkimą ir laikiau
kreditinių santykių tobulinimu.
Rašydamas šį darbą naudojau tik tą medžiagą, kuri mano nuomone buvo
išsamiausia ir geriausiai atspindėjo pasirinktą temą.
Teorinės darbo dalies pagrindimui daugiausia buvo remtasi šių autorių
darbais: E. Buškevičiūtės, I. Mačerinskienės, V. Aleknevičienės, A.V.
Rutkausko, V. Bagdono, L. Juozaitienės.
E. Buškevičiūtė ir I. Mačerinskienė savo knygoje „Finansų analizė“
aptaria kuo skiriasi paprasti ir sudėtiniai procentai, taikomi
finansinių-kreditinių santykių praktikoje. Taip pat joje aptariama kaip
įvertinti efektyvią palūkanų normą ir kam ji gali būti naudinga, bei
supažindina skaitytojus su kredito grąžinimo alternatyvinių planų
sudarymu taikant lengvatines sąlygas. Svarbiausia informacija, kurią
pritaikiau savo kursiniame darbe – informacija apie forfeitingo operaciją.
Šioje knygoje forfeitingo operacija aprašoma labai išsamiai. Pateikiama
forfeitingo schema bei skaičiavimo pavyzdžiai.
A.V. Rutkausko knygoje „Finansų valdymas“ aptariamos trumpalaikio
finansavimo formos, tarp jų ir faktoringas bei sąskaitų diskontavimas.
Autorius teigia, kad šiomis kreditavimo formomis nereikia pernelyg
susižavėti, nes naudojimasis tiek sąskaitų diskontavimu, tiek faktoringu
pastaraisiais metais gerokai išaugo ir gali būti labai patrauklus firmoms,
ypač mažoms, finansavimo lankstumui bei tiriant kreditus šios priemonės
gali stabdyti bendrą galimybę didinti kredito perviršio finansavimą,
kadangi bankas, negalėdamas prisiimti atsakomybės už kintančius
debitorinius įsiskolinimus, praranda tolesnį bendradarbiavimą su įmone.
Kitoje knygoje „Finansų ir komercijos kiekybiniai modeliai“ A.V.
Rutkauskas apžvelgia Sudėtinių palūkanų funkcijų sistemą, bei kai kuriuos
kreditų gražinimų būdus.
V. Aleknevičienė knygoje „Finansai ir kreditas“ plačiausiai apžvelgia
visą kredito sistemą, kuri susideda iš informacijos apie teorinius
kredito
pagrindus bei Lietuvos kredito įstaigas ir jų veiklą. Informacija pateikta
knygoje aktuali ne tik kredito gavėjams, bet ir kreditoriams, kadangi
knygoje galima susipažinti su kredito apdraudimo priemonėmis pvz.:
hipoteka, garantija, laidavimu, draudimu. Vienas įdomiausių bei svariausių
skyrių knygoje yra apie palūkanas ir kredito kainą. Knygoje ji teigia, kad
palūkanas dauguma autorių įvardija kaip pinigų skolinimo kainą arba mokestį
už sutikimą atidėti vartojimą. V. Aleknevičienė teigia, kad palūkanos ne
visuomet rodo pinigų skolinimo kainą. Dažnai jos yra pagrindinis kredito
kainos elementas. Palūkanų norma – pinigų skolinimo kaina, išreikšta
metinių palūkanų ir pradinės skolos santykiu procentais.
Palūkanų norma, už kurią galima pasiskolinti tam tikrą pinigų sumą,
priklauso nuo įvairių veiksnių. Juos galima suskirstyti į makroekonominius
ir kredito sutarties sąlygų.
V. Bagdono knyga „Verslo kontraktų sudarymas įvertinimas ir
kreditavimas“ labai naudinga norint smulkiai sužinoti lizingo rūšis, kokios
iš jų paplitę labiausiai, kurios kainuoja daugiausiai ir t.t.
„NORD/LB Lietuva“ banko internetiniame puslapyje pateikiama
informacija apie įvairius kreditus fiziniams bei juridiniams asmenims.
Rašant šį darbą, pasinaudojau banko puslapyje pateikta informacija apie
prievolių įvykdymo užtikrinimą, t.y. kokias garantijas reikia suteikti
bankui, gaunant paskolą.
E. Bubnio knygoje „Įmonės finansų valdymas“ pateikiama įvairesnė
informacija apie kai kurias kredito rūšis, pvz.: paprastųjų palūkanų
paskola su kompensaciniu balansu, diskontuotų palūkanų paskola su
kompensaciniu balansu ir kt.
L. Juozaitienės knygoje „Įmonės finansai. Analizė ir valdymas“ radau
šiai temai labai aktualios medžiagos. Darbe rėmiausi šios autorės kredito
funkcijų apibrėžimu bei informacija apie kai kurias bankinio kredito
formas.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas šiame darbe buvo naudojamas,
norint tiksliai apibrėžti kredito ir paskolos sąvokas.
2. ĮMONIŲ IR ĮSTAIGŲ KREDITINIAI SANTYKIAI SU BANKAIS
2.1. Bendra kreditavimo ir kreditinių santykių samprataKreditinių santykių prielaidos susiformavo dar pirmykštėje
bendruomenėje jos nariams persiskirstant pagal turtinius požymius.
Piniginių santykių bei vertės plėtra sudarė galimybę plėtotis ir
kreditiniams santykiams.
Kreditas (lot. k. – creditum reiškia paskolą, skolą) reiškia komercinį
pasitikėjimą ir prekių arba pinigų skolinimą už palūkanas.
Veikiant kreditiniams santykiams, aktyviai perskirstomos šalies
laisvos finansinės lėšos, siekiant kuo racionaliau panaudoti skolintas
lėšas, o tai jos ekonomikai labai naudinga. Laikinas laisvų lėšų kaupimas,
jų savanoriškas paskirstymas bei perskirstymas sudaro galimybę lanksčiau ir
ekonomiškai tikslingiau naudoti krašto piniginius išteklius. Priešingu
atveju reikėtų gaišti laiką būtinam nuosavų lėšų kaupimui, todėl labai
sulėtėtų lėšų bei kapitalo apyvarta. Kad galėtų kreditą ir palūkanas
grąžinti laiku, jo naudotojas skolintus išteklius turi vartoti labai
efektyviai, t.y. gauti didesnę vertę už pradinę paskolintą vertę.
Atskirų ūkio subjektų kapitalo apyvartos greitis yra nevienodas. Tai
viena priežasčių, kodėl vieni subjektai laikinai sukaupia laisvas pinigines
lėšas, o kitiems jų trūksta. Tada vienoje pusėje yra kredito būtinumas bei
ekonominis tikslingumas skolintis pinigus, o kitoje – galimybė ir
suinteresuotumas teikti kreditą. Praktikoje fizinių ir juridinių asmenų
kreditavimas yra paplitęs, nes vieniems asmenims tai gali padėti išspręsti
laikino poreikio vienkartinėms išlaidoms problemą ir iš efektyvaus lėšų
manevro gauti finansinės naudos, o lėšų savininkai taip pat gali tikėtis
sau naudos.
Kreditiniame sandoryje dalyvauja du subjektai: kreditorius (paskolos
davėjas, skolintojas) ir skolininkas (paskolos ėmėjas), ir kiekvienas jų
turi savus ekonominius interesus. Skolintojas pateikia skolininkui
kreditinio sandorio objektą – kreditą, nustatydamas jo grąžinimo terminą ir
paslaugos apmokėjimo sąlygas, vadinasi, likdamas sandorio objekto
savininku. Praktika rodo, kad beveik kiekviename kreditiniame sandoryje
egzistuoja kreditinės rizikos elementas, t.y. pačios paskolos negrąžinimas,
procentų neapmokėjimas, paskolos ir procentų grąžinimo terminų pažeidimas.
Vadinasi, norėdami gauti naudos, tiek kredito davėjas, tiek ėmėjas
turi mokėti pagrįsti kreditinį sandorį bei įvertinti kreditinės operacijos
efektyvumą. [1, p. 130]
Paskolos (skola yra paskolos sinonimas) sąvokos taikymas labiau
susijęs su ūkine komercine veikla, tiksliau apibrėžtas ir struktūrizuotas.
Skolos terminas taikytinas tarp fizinių asmenų, gali būti plačiau taikomas
ir ne tik kaip piniginė skola, mažiau apibrėžtas ir rečiau taikomas tarp
profesionalų verslo srityje.Tačiau tai daugiau susitarimo ir tradicijos nei
dalykinio bendravimo pasekmė. Skola gali būti pakeista paskolos
prievole
(CK 6.880 straipsnis).
Paskola ir kreditas yra gana artimos sąvokos. (CK, P. 327-329)
paskolą gali suteikti visi fiziniai ir juridiniai asmenys ir iki 2000 Lt.
nereikalaujama rašytinės formos. Kreditą gali suteikti tik bankas ar kita
kreditinė įstaiga ir tik rašytine sutarties forma (CK, 6.881 ir 6.882 str.)
Kreditas yra ekonominiai piniginiai santykiai, susiję su įmonių,
organizacini ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu ir tiksliniu jų
teikimu apmokėjimo ir grąžintinumo pagrindais.
Kredito būtinumą lemia [8, P. 141-142]:
➢ prekinė gamyba ir su ja susiję mainai;
➢ pinigai kaip mokėjimo priemonė.
Kredito būtinumą lemia prekių ir paslaugų gamyba, jų cirkuliacija,
atsiskaitymų organizavimas ir pinigų, kaip mokėjimo priemonės, veikimas.
Kredito būtinumas susijęs su tuo, kad gamybos ir cirkuliacijos procesų
įvairios fazės įvairiose ūkio šakose ir įmonėse nesutampa. Įmonės turto
apyvarta vyksta trimis stadijomis: pinigine, gamybine ir prekine. Už
pinigus perkame žaliavas, gaminame produktą ir pardavę jį kaip prekę vėl
gauname pinigus. Paprastai turto apyvarta vyksta nenutrūkstamai — viena
stadija keičia kitą. Be to, turto apyvarta būna skirtinga įvairiose
įmonėse, o tuo labiau skirtingose ūkio sakose. Kita priežastis, kuri lemia
kredito funkcionavimą, yra įmonių gamybos sezoniškumas. Kreditas naudojamas
tuo metu, kai gamybos ciklas neužbaigtas. Kol dar nepagaminta produkcija,
kol produkcija nevirto preke ir už ją negauta pinigų, negalima atnaujinti
gamybos proceso. Čia kreditas būtinas nenutrūkstamam gamybos ir
cirkuliacijos procesui užtikrinti.
Kredito būtinumą lemia ir tai, kad nesutampa ilgalaikio turto
apyvarta. Turtui atkurti amortizaciniai atskaitymai kaupiami per visą turto
naudojimo laiką, o išleidžiami netolygiai — vienu metu. Dėl to vienu metu
atsiranda laikinai laisvų pinigų, o kitu metu — jų trūksta.
Laikinai laisvų pinigų įmonės turi realizavę produkciją, taip pat ir
dėl to, kad darbo užmokestis išmokamas ne kiekvieną dieną, o vieną kartą
per mėnesį. Įmonės taip pat laikinai naudojasi pinigais, kurie turi būti
sumokėti į iždą, socialinio draudimo fondus ir pan.
Dėl išvardytų priežasčių vienų įmonių sąskaitose atsiranda laikinai
nenaudojamų pinigų, o kitoms įmonėms tuo pat metu jų pritrūksta veiklai
tęsti. Atsiranda būtinybė laikinai laisvus pinigus perskirstyti kredito
pagalba. Kreditavimui naudojami ne tik laikinai laisvi pinigai, bet ir
visos santaupos bei kiti piniginiai ištekliai. Būtent kredito pagalba
vyksta laikinai laisvų pinigų perskirstymas visuomenėje.
1 pav. Kredito veikimas [8, p. 142]
2.2. Pagrindinės bankinio kredito formos
Bankinio kredito pagrindinės formos yra tokios [1, p. 197] [2, p.132-
139] [5, p. 185-186] [4, p. 100-105]:
• skubus kreditas (suteikiamas skolininkui laikotarpio pradžioje,
palūkanos jam skaičiuojamos nuo visos sumos, o pagrindinė kredito suma
padengiama periodiniais įnašais arba vienkartiniu mokėjimu laikotarpio
pabaigoje);
• kreditinė linija – tai banko įsipareigojimas suteikti sutartyje
numatytą pinigų sumą pagal skolininko reikalavimą, skolinimo
laikotarpis dažniausiai iki vienerių metų arba projektui įgyvendinti
laikotarpiui. Kreditinė linija atveria klientui palankiausias
skolinimosi galimybes. Klientas gauna galimybę naudotis kreditu
nustatytais terminais ir sumomis. Palūkanos mokamos tik už panaudotą
kreditinės linijos dalį;
• overdraftas – tai neterminuotas kreditas, kurį įmonė gali gauti pagal
pirmąjį pareikalavimą už palūkanas, priklausančias nuo sutarties
sąlygų.Tai banko mokama pinigų suma, viršijanti aptarnaujamos įmonės
einamosios sąskaitos likutį. Paprastai nustatoma riba arba limitas,
kurios klientas negali viršyti. Todėl overdraftas iš tiesų nėra
paskola, o finansinė priemonė įmonės laikinam nemokumui kompensuoti.
Už šią neatidėliotiną paslaugą bankas ima padidintus procentus.
Padidintos palūkanos skaičiuojamos ir mokamos už kiekvieną
įsiskolinimo dieną. Esant ilgesniam piniginių lėšų stygiui tikslinga
įsiforminti įprastą kreditą su normalia palūkanų norma. Kreditinės
linijos ir overdraftai gali turėti revolverinio kredito pobūdį;
• forfeitingas. Jis padeda pagreitinti eksportuotojo lėšų apyvartumą, o
balanse sumažėja debitorinių Įsiskolinimų suma. Užsienio prekyboje
forfeitingas dažniausiai taikomas parduodant stambų objektą, kaip
antai: įmonę, laivą, lėktuvą, įrenginių komplektą, stambią prekių
partiją ir pan. Kai eksportuotojas negali atidėti apmokėjimo, o
importuotojas nori įsigyti prekę dabar, o apmokėti už ją negali nei
savo lėšomis, nei banko kreditu, tai šis prieštaravimas išsprendžiamas
taikant forfeitingą.
Forfeitingas yra nepadengtų įsiskolinimų (įsipareigojimų) pirkimas ir
pardavimas. Šiuo atveju
parduodamas vekselis arba bet koks
kitas skolos dokumentas su užrašu I.O.Y. – „aš Jums skolingas“. Pirkėjas
išrašo komplektą vekselių (vekselių portfelį) sumai, kuri lygi prekės
vertei ir procentiniams pinigams už kreditą, kurį tokia forma sutinka
teikti pardavėjas (tiekėjas) pirkėjui. Tokiu atveju pardavėjas vietoj
apmokėjimo dabar už pristatytas prekes gauna ne pinigus, o įsipareigojimą
sumokėti tam tikrą sumą nurodytu laiku – vekselį ar jų komplektą.
Pardavėjas, gavęs vekselių portfelį, parduoda jį bankui arba specialiai
forfeitingo kompanijai be teisės jį pirkti ir gauna pirmuosius grynuosius
pinigus sandorio pradžioje. Tuo tarpu bankas, įsigydamas skolinį
pasižadėjimą, prisiima įsipareigojimą apmokėti vekselį.
• lizingas – tai ypatinga verslininkystės forma nukreipta investuoti
laisvas ar pritrauktas lėšas, kada lizingo davėjas pagal sutartį
nuperka įrangą ir ją išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį.
Lizingo davėjas gali pirkti už savas arba kredito lėšas, ši
bendradarbiavimo forma nereikalauja stambių užsienio valiutos sumų,
kai norima pertvarkyti gamybą pagal naujausią šiuolaikinę
technologiją, techniką ir tada galime pagaminti produkciją, kuri
atitiktų aukščiausius tarptautinės rinkos reikalavimus. Mūsų
produkcija bus konkurentabili rinkoje, nes pagaminta naujausia įranga.
Visas išlaidas padengia ir sumoka lizingo kompanija, o atsiskaitoma su
ja iš lėšų gautų už eksportuojamą produkciją, pagamintą lizingo būdu
išnuomotais įrengimais. Suprantam, kad lizingo sutartis gali būti
pratęsta arba įrengimai grąžinami lizingo davėjui. Lizinge vienas turi
nuosavybę (lizingo davėjas), kitas valdo (lizingo gavėjas). Pagal
laiką lizingas gali būti trumpalaikis (nuo 1d. iki Įmetu) ir vadinamas
rentingu. Vidutinės trukmės lizingas (nuo 1 iki 3metų) Europoje
vadinamas chairingu arba hiringu. Ilgalaikės trukmės (virš 3metų ir
daugiau) jau vadinamas lizingu.
Lizingo objektai -judamas ir nejudamas turtas, išskyrus turtą, kuris
apyvartoje yra draudžiamas. Lizingo subjektai yra lizinginės firmos,
kompanijos, bankai, juridiniai asmenys vykdantys lizinginės operacijas ir
net pilietis verslininkas išstojantis personalinės įmonės vardu. Lizinginės
kompanijos yra kaip komercinės organizacijos, turinčios licencijas. Lizingo
procedūra susideda iš tokių operacijų: 1. Gamybos įmonė kreipiasi į lizingo
kompaniją dalyvauti sandėryje; 2. Išsirenka turtą; 3. Lizingo kompanija
patikrina įrengimų ar turto kainos atitikimą rinkos kainų lygiui; 4; Perka
lizingo gavėjui turtą pas tiekėją arba gamintoją pagal pirkimo-pardavimo
kontraktą; 5.Perduoda arba nuomoja nupirktą turtą lizingo gavėjui pagal
kontraktą. Lizingo veikloje netiesiogiai dalyvauja komerciniai ir
investiciniai bankai, kredituojantys lizingo davėją, gali išstoti garantu
draudimo kompanijos arba kiti tarpininkai bei brokeriai.
Lizingas gali būti siauros specializacijos (vienai prekei),
pavyzdžiui, automobilių. Gali būti universalios lizinginės kompanijos ir
dukterinės firmos arba lizingo firmos prie bankų.
Lizingo rūšys yra gana įvairios: grynas, pilnas, dalinis, skubus,
atnaujinamasis, generalinis, tiesioginis, netiesioginis, grupinis arba
akcinis ir pan.
Grynasis lizingas yra tada, kai visas aptarnavimo išlaidas prisiima
lizingo gavėjas pervesdamas davėjui numatytus kontrakte mokėjimus.
Labiausiai paplitę yra grynieji lizingai.
Pilnas arba vadinamasis „šlapias“ lizingas yra toks, kai lizingo
davėjas prisiima visas aptarnavimo išlaidas arba jas dengia įrengimų
gamintojai. Jis yra brangesnis.
Dalinis lizingas yra, kai paslaugos arba turtas yra daliniai. Pagal
finansavimą lizingas skirstomas į skubų, revolverinį, generalinį lizingą.
Skubus lizingas – tai praktiškai vienkartinė nuoma, o atnaujinamasis –
revolverinis lizingas bus, kai įrengimai tiekiami periodais, dalį jų gali
keisti naujais įrengimais ar jų dalimis.
Generaliniame lizinge yra galimybė papildyti komplektus pageidaujamais
įrengimais, sudarant tokių įrengimų sąrašą be papildomų atskirų kontraktų.
Čia lizinginė kompanija arba gamintojas kooperuojasi su partneriu. Patogu,
kai skubiai reikia pakeisti dalį įrengimų.
Pagal lizingo subjektų arba dalyvių sudėti lizingas gali būti
tiesioginis, šalutinis, dalomasis, grįžtamasis.
Tiesioginiame lizinge turto savininkas tiesiogiai savarankiškai
nuomoja objektus. Tai dvišaliai kontraktai, kurie sudaro 5-7% viso lizingo.
Čia lizinginė kompanija nedalyvauja.
Netiesioginis lizingas, tai praktiškai klasikinis lizingas per
tarpininkus (lizingo kompaniją).
Dalomasis (daugiašalis) lizingas yra toks, kuriame dalyvauja daugelis
šalių arba partnerių. Kai nuomojama stambūs, sudėtingi objektai kaip
aviatechnika, geležinkelių gamyklos. Jame dalyvauja grupinis arba akcinis
kapitalas, su savo draudimo pulais. Lėšos pritraukiamos išleidžiant
akcijas, kurios gali būti platinamos tarp
lizingo davėjų, kurie finansuoja
sandorį. Be to, čia dažnai dalyvauja bankai ar kiti investuotojai
finansuodami 60-80% sandorio.
Grįžtamasis arba grąžinamasis lizingas taikomas ilgalaikiam lizingui:
žemei, pastatams, įrengimams. Pirkėju gali būti bankai, draudimo
kompanijos, investiciniai fondai arba firma, kuri vykdo lizingines
operacijas. Taip gali būti vykdoma nauja statyba, refinansuojama su
mažiausiomis sąnaudomis. Reinvestuotos lėšos, kaip taisyklė, yra
neapmokestinamos.
Pagal atsipirkimą lizingas skirstomas į pilnai atsiperkantį ir
nepilnai atsiperkantį. Pilnai atsiperkančiame lizinge įrengimai arba turtas
pilnai atsiperka- išmokama už turtą visa suma. Nepilnai atsiperkančiame
lizinge padengiama tik dalinė amortizacija.
Be to, lizingas gali būti finansinis ir operatyvinis. Finansinis
lizingas yra panašus į tiesiogini, tik čia dalyvauja trys šalys: lizingo
davėjas, gamintojas ir gavėjas. Tai praktiškai išperkamoji nuoma. Per
nuomos periodą sumokami numatyti mokesčiai lizingo davėjui. Finansinio
lizingo negalima nutraukti per pagrindinį lizingo laiką. Dažniausiai čia
nuomojama beveik visam įrengimų tarnavimo laikui. Po šio laikotarpio
lizingo gavėjas gali nupirkti turtą pagal likutinę rinkos vertę, sudaryti
naują kontraktą,
sudaryti lengvatinį kontraktą arba grąžinti objektą. Lizingo gavėjas
prieš termino pabaigą, likus 6 mėnesiams privalo pranešti kaip bus
pasirinkta. Lizingas gali būti opcioninis, kai įrašoma išankstinis
susitarimas dėl turto likimo.
Pastaruoju metu paplito operatyvinis (servisinis) lizingas, kuriame
išlaidos nepadengiamos per vieną kontrakto laikotarpį. Čia sudaromas
kontraktas dažniausiai 2-5metams, o mokesčiai aukštesni negu finansiniame
lizinge. Tokiame lizinge nėra turto atsipirkimo garantijos, o lizingo
davėjas rizikuoja. Lizingo davėjas turi jausti atsakomybę ir sudaryti
kontraktą taip, kad gavėjas po pirmo kontrakto grąžintų nesugadintą turtą.
Dažniausiai lizingo gavėjas pratęsia kontraktą antram laikotarpiui, bet
geresnėmis sąlygomis. Gali būti turtas nupirktas (opcionas pirkimui).
Pagal rinką lizingas gali būti vidinis ir tarptautinis. Vidinis
lizingas yra vienos šalies viduje, o tarptautinis, kai lizingo operacijos
vykdomos su užsienio partneriais arba bendromis įmonėmis. Be to, lizingas
gali būti lengvatinis ir be lengvatų.
• faktoringas ir sąskaitų diskontavimas. Banko finansavimas ir
finansavimas vekseliais naudojami siekiant patenkinti įmonės
poreikius tuomet, kai jai suteikiamas kreditas ir sukuriamas
debitorinis įsiskolinimas įrangai įsigyti bei tam tikram atsargų
lygiui išlaikyti. Jeigu įmonė gali sumažinti vidutinę
debitorinių įsiskolinimų padengimo trukmę, ji gali sumažinti ir
reikiamo finansavimo dydį. Tačiau yra ir kitų būdų gauti pinigus
už parduotas prekes kartu suteikiant kreditą pirkėjams.
Įmonė gali perleisti debitorinius įsipareigojimus. Faktoringas nėra
vienkartinė paslauga. Paprastai finansinis tarpininkas, kuriuo gali būti
asmuo arba faktoringo namai, įsigyja įmonės debitorinius įsiskolinimus ir