Monių rūšys Lietuvoje ir kitose šalyse
5 (100%) 1 vote

Monių rūšys Lietuvoje ir kitose šalyse

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………..3

1. Kas yra įmonė (firma, organizacija) bei pagrindiniai teisniai dokumentai, reglamentuojantys įmonių veiklą Lietuvoje…………………………………………………………………………………………………………4

1.1. Įmonės, firmos, organizacijos apibrėžimas………………………………………………………………………..4

1.2. Pagrindiniai teisiniai dokumentai, reglamentuojantys įmonių veiklą Lietuvoje……………………..6

2. Įmonių rūšys………………………………………………………………………………………………..8

2.1. Bendra įmonių rūšių (verslo formų) klasifikacija……………………………………………………………….8

2.2. Juridiniai įmonių tipai Lietuvoje…………………………………………………………………………………11

2.2.1. Individuali įmonė. Jos veikla……………………………………………………………………………………….13

2.2.2. Akcinė bendrovė (AB), uždaroji akcinė bendrovė (UAB). Jų veikla…………………………………16

2.2.3. Ūkinė bendrija. Jos veikla Lietuvoje…………………………………………………………………………….24

2.2.4. Kitos teisinės įmonių rūšys……………………………………………………………………………………….27

2.2.4.1. Valstybinė įmonė…………………………………………………………………………………………………….27

2.2.4.2. Kooperatinė bendrovė……………………………………………………………………………………………..27

2.2.4.3. Ne pelno organizacijų ypatumai………………………………………………………………………………..28

2.2.4.4. Pagrindiniai įmonių junginiai……..31

3. Įmonių rūšys, jų veikla Lietuvoje ir kitose šalyse……………………………………………33

3.1. Pagrindinės verslo organizavimo formos Lietuvoje…………………………………………………………..33

3.2. Atskirų verslo organizavimo formų teigiami ir neigiami bruožai………………………………………..35

3.3. Įvairių nuosavybės tipų įmonių rūšių atskirose užsienio šalyse palyginimas………………….40

3.3.1. Lietuvos ir užsienio šalių (D.Britanijos, JAV, Rusijos) įmonės………………………………………..40

3.3.1. Lietuvos individualių įmonių veiklos palyginimas su kitomis šalimis………………………………43

3.3.2. Lietuvoje veikiančių bendrijų veiklos palyginimas su kitomis šalimis………………………………43

3.3.3. Akcinės bendrovės Lietuvoje ir kitose šalyse (palyginimas)……………………………………………44

3.3.4. Valstybinės įmonės Lietuvoje ir kitose šalyse (palyginimas)…………………………………………..44

3.3.5. Įmonių susivienijimų veiklos palyginimas Lietuvoje ir kitose šalyse………………………………..45

4. Reziumė…………………………………………………………………………………………………….46

Išvados ir pasiūlymai………………………………………………………………………………………49

Naudota literatūra…………………………………………………………………………………………..52

Įvadas

Pagrindinė verslo grandis – įmonė. Nuo jos ekonominės veiklos rodiklių priklauso ne tik jos svarba šalies ekonomikai, bet ir padėtis rinkoje, kuriant nacionalinę ekonominę politiką.

Jau 8 – ojo dešimtmečio pabaigoje visame pasaulyje pradėjo daugėti įvairių rūšių įmonių, tačiau Centrinės bei Rytų Europos šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, šis reiškinys yra palyginti visai nesenas. Pirmosios įmonės atsirado 1991 m., t.y. atgavus Lietuvos nepriklausomybę. Jos susikūrė taip:

• atskilo nuo valstybinių įmonių;

• jau buvo veikiančios vietinės įmonės;

• kūrėsi naujos įmonės.

Beje, jau 1991 – 1993 metų sutartyse su tarptautinių paramos institucijų (Pasaulio banko, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko ir t.t.) bei programų (PHARE, JAV taikos korpuso ir kt.) vadovais Lietuvos Vyriausybė, suprasdama įmonių sėkmingos veiklos svarbą, patvirtino, kad įmonių ir visokeriopo verslo plėtojimas yra viena iš prioritetinių šalies ūkio atkūrimo krypčių.

Pasirinktos temos aktualumą lėmė vis didėjanti Lietuvos įmonių reikšmė ne tik ekonominiame, bet ir visuomeniniame šalies gyvenime, t.y. įmonės sudaro prielaidas augti ekonomikai, pritraukti dinamiškus žmones – verslininkus, lanksčiau reaguoti į rinkos pokyčius ir .t.t. Todėl suprasdama įvairių veiklos formų (juridinių tipų įmonių) svarbą Lietuvos ekonominei gerovei ir pasirinkau šią temą.

Kursinio darbo struktūra. Šis kursinis darbas suskirstytas į tris sudėtines dalis. Pirma dalis – įvadas, kur pristatomi įmonės (firmos, organizacijos) apibrėžimai (įvairios traktuotės); supažindinama su pagrindiniais teisiniais dokumentais, reglamentuojančiais įmonių veiklą Lietuvoje. Antroji darbo dalis – teorinė, kurioje apžvelgiamos įmonių rūšys
Lietuvoje, ne tik teisiniu požiūriu, bet ir bendrąja prasme. Trečioje, t.y. praktinėje dalyje, palyginamos pagrindinės teisiniu požiūriu Lietuvos Respublikos veikiančių įmonių rūšys, .t.y. nustatomi pagrindiniai Lietuvos teritorijoje veikiančių juridinių įmonių tipų pagrindiniai privalumai bei trūkumai; taip pat įsigilinama, kokiais bruožais LR įmonės yra panašios ar skiriasi nuo įmonių rūšių, kurios vykdo savo veiklą užsienyje. Paskutinėje dalyje – darbo apibendrinimas (reziumė) ir pateiktos atitinkamos išvados, t.y. šioje kursinio darbo dalyje, palyginusi teorinę ir praktinę dalį, pamėginsiu pasamprotauti, kokią įmonės veiklos formą geriausia pasirinkti konkrečiu atveju.

Taigi, šio darbo tikslas – įsigilinus bei apžvelgus teorinę medžiagą, taip pat, atlikus praktinę dalį, pabandyti išskirti pagrindinius aspektus:

1. kokia įmonių rūšių klasifikacija Lietuvoje;

2. kokie yra juridinių įmonių tipų pagrindiniai privalumai bei trūkumai;

3. kuo įmonės, jų veikla skiriasi nuo atitinkamų juridinių tipų įmonių veiklos kitose šalyse.

1. Kas yra įmonė (firma, organizacija) bei pagrindiniai teisniai dokumentai, reglamentuojantys įmonių veiklą Lietuvoje

1.1. Įmonės, firmos, organizacijos apibrėžimas

Bendriausia prasme, įmonė – vienetas, paverčiantis išteklius didesnės vertės pusgaminiais arba gatavomis prekėmis bei paslaugomis. Įmonė yra pagrindinis gamybos (tiekimo) vienetas ir yra gyvybiškai svarbi rinkos teorijos kūrimo dalis, paaiškinanti, kaip sąveikauja firmos ir kaip jų kainų nustatymo ir produkcijos apimties sprendimai veikia rinkos pasiūlą ir kainą.

Remiantis Lietuvos Respublikos bendruoju įstatymu (2 straipsnis), „Įmonė“ apibūdinama taip: „Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei ir ūkinei veiklai vykdyti. Įmonę sudaro medžiaginių ir daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos pareigų ir teisių komplektas. Įmonė, kaip teisės subjektas (įmonininkas), gali turėti juridinio asmens teisę arba veikti kaip fizinis asmuo“.

Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos įstatymo 2 – ojo straipsnio, firma yra lyg įmonės sinonimas, t.y. lietuviškoje ekonominėje terminijoje žodis „firma“ reiškia tą patį kaip ir „įmonė“.

Tačiau labai savotiškai firmos ir įmonės sąvokų sąsajos aiškinamos mikroekonomikos vadovėliuose. „Firma – tai ekonominis subjektas, kuris vykdo ekonominę veiklą, turi ekonominį savarankiškumą, kai reikia priimti sprendimą, kaip, ką ir kiek prekių gaminti, kur, kam ir kokia kaina savo produkciją parduoti. Firmai gali priklausyti viena ar keletas įmonių. Įmonė yra vieta, kur vyksta prekės arba paslaugos gamyba ar realizacija: fabrikas, gamykla, parduotuvė, mašinų plovykla ir t.t. Priklausomai nuo to, kokia gamybinė veikla būdinga firmai priklausančioms įmonėms, firmos būna skirtingų rūšių“.

Tačiau, juk kai aiškinamos ūkinės veiklos organizavimo formos (įmonių rūšys), išskirtos Lietuvos Respublikos įmonių įstatyme, visai nėra aptariama tokia organizavimo forma kaip firma, kuriai gali priklausyti viena ar keletas įmonių. Todėl, manyčiau, kaip ir teigiama kituose literatūros šaltiniuose, žodis „firma“ yra tiesiog tarptautinis terminas, o savas bendrinis žodis, apibūdinantis ūkio vienetą, užsiimantį kokia nors ekonomine veikla Lietuvoje, yra „įmonė“.

Taip pat labai dažnai ekonomikos literatūroje kalbant apie įmones, jų veiklą vartojama sąvoka „organizacija“.

Be abejo, visos įmonės yra organizacijos. Tačiau dažniausiai įmonė vadinasi organizacija, užsiimanti tik ūkine veikla. Organizacija yra tam tikra grupė žmonių. Kad būtų organizacija, ji turi atitikti tokius reikalavimus:

1. turėti savo narius (žmones);

2. vieną atitinkantį įstatymus ir moralės reikalavimus tikslą, kurį visi šios grupės nariai laiko bendru. Tas tikslas gali būti arba tam tikras rezultatas, arba tam tikra situacija, būklė, kurios siekiama;

3. šios grupės nariai apgalvotai ir darniai dirba kartu, kad pasiektų visiems jiems reikšmingą tikslą.

Taigi sujungus visus šiuos požymius, organizacija gali būti trumpai apibūdinama taip: „organizacija – tai žmonių grupė, kurių veikla sąmoningai koordinuojama, siekiant bendro tikslo ar tikslų“.

Vadinasi, įmonė – tai užsiimanti tik ūkine veikla organizacija, įgaunanti fabriko, gamyklos, dirbtuvių, parduotuvių ar kt. pavidalą (pramonėje, žemės ūkyje, transporte, statyboje, prekyboje ir t.t.) ir vykdanti vieną ar kelias specifines funkcijas, gamindama ir paskirstydama įvairias prekes ir paslaugas. Pagrindiniai jos bruožai:

1. organizacinė vertybė, nes įmonė – tam tikru būdu organizuotas kolektyvas, turintis vidinę struktūrą ir valdymo tvarką;

2. tam tikras naudojamų išteklių kompleksas, t.y. įmonėje sujungiami įvairūs ištekliai prekėms gaminti ar paslaugoms teikti;

3. atskiras turtą, t.y. įmonė turi nuosavą turtą, kurį savarankiškai naudoja tam tikriems tikslams;

4. turtinė atsakomybė, t.y. įmonė visiškai atsako visu savo turtu už įvairius įsipareigojimus;

5. įmonė santykiauja su kitais objektais ir subjektais, turėdama savo pavadinimą;

6. operatyvinis – ūkinis ir ekonominis savarankiškumas. Norėčiau ypatingai į tai atkreipti dėmesį, net ir
ekonomikos literatūroje apibūdinant įmonę ypatingai pabrėžiamas jos savarankiškumas, cituoju „Įmonė tai ekonominė, savarankiška, gaminanti rinkai organizacija“. Vadinasi, kaip savarankiškas ūkio subjektas, įmonė skiriasi nuo savo vidinių padalinių (cechų, barų, filialų), kurie nėra savarankiški ūkio subjektai, t.y. įmonė pati vykdo įvairius sandorius ir operacijas, pati prisiima riziką, pati gauna pelną (ar patiria nuostolių), naudodama pelną siekia palaikyti stabilią finansinę būklę ir toliau tobulėti, plėsti gamybą.Akivaizdu, jog bendrąja prasme žodis „įmonė“ yra žodžių „firma“ bei „organizacija“ atitikmuo, todėl šie terminai ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir ekonominėje literatūroje dažniausiai traktuojami kaip lygiareikšmiai. Todėl savo darbe vartosiu daugmaž visus šiuos tris terminus.

1.2. Pagrindiniai teisiniai dokumentai, reglamentuojantys įmonių veiklą Lietuvoje

Lietuvos Respublikoje, kaip ir kitose šalyse, įmonių veikla, verslas, jo organizavimas bei sąlygos yra reglamentuojamos tam tikrais teisės aktais. Pagrindiniai teisiniai dokumentai, apibrėžiantys ūkinę, komercinę ar kitokią įmonių veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje yra šie:

• Lietuvos Respublikos Konstitucija. Joje užfiksuota, kad tautos ūkio pagrindą sudaro asmens, turinčio įteisintą privačią nuosavybę, laisva ir iniciatyvi ūkinė veikla.

• Lietuvos Respublikos bendrasis įmonių įstatymas nustato subjektus, turinčius teisę savo firmos vardu užsiimti ūkine veikla, steigimą bei teisinius pagrindus.

• Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas reglamentuoja akcinių (uždarų akcinių) bendrovių steigimą, reorganizavimą, likvidavimą, valdymą ir veiklą, akcininkų teises ir pareigas. Taip pat šis įstatymas nustato AB ir UAB bendrus ir skiriamuosius požymius – steigimo ir kapitalo formavimo būdą, reikalavimus steigėjams ir akcininkams, valdymo ir kontrolės organus; nustato, kad, steigiant bendrovę, pradiniai įnašai už pasirašytas akcijas mokami tik pinigais į kaupiamąją steigiamos bendrovės sąskaitą. Šioje sąskaitoje esančias lėšas bendrovė gali naudoti tik po jos įregistravimo.

• Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas. Jis reglamentuoja IĮ steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymą, likvidavimą, šių įmonių savininkų teises ir pareigas. Taip pat nustato, kad IĮ gali būti pertvarkoma į akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę, taip pat į viešąją įstaigą. IĮ negali būti reorganizuojama, išskyrus atvejus, kai IĮ paveldi asmuo, kuris yra kitos IĮ savininkas bei kai reorganizuojama iki 2004 m. sausio 1 d. įsteigta IĮ, kurios savininkai yra abu sutuoktiniai.

• Lietuvos ūkinių bendrijų įstatymas bei jungtinės veiklos sutartis. Šis įstatymas reglamentuoja ūkinių bendrijų steigimą, reorganizavimą, likvidavimą, valdymą ir veiklą, narių teises ir pareigas.

• Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas reglamentuoja KB steigimą ir veiklą.

Taip pat Lietuvos teritorijoje yra priimtų ir nemažai kitų įstatymų, kurie yra svarbūs ne tik Lietuvoje veikiančioms įmonėms, bet ir visam verslui (įmonių savininkams, darbuotojams ir pan.). Pavyzdžiui:

• Lietuvos muitų tarifų įstatymas nustato taikomas muitų rūšis ir jų laikymosi atvejus, muitų tarifus eksportuojamoms ir importuojamoms prekėms sudarymo, tvirtinimo ir taikymo tvarką. Taikomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, užsiimantiems eksporto ir importo operacijoms.

• Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymas. Juo nustatomos pajamų, susijusių su darbo santykiais, juridinio asmens teisių neturinčių (individualių) įmonių ir ūkinių bendrijų pajamų, autorinio atlyginimo už mokslo, literatūros, meno kūrinius bei kitus daiktus, gyventojų pajamų ir ūkinės veiklos, taip pat kitos veiklos apmokestinimo tvarka.

.

2. Įmonių rūšys

2.1 Bendra įmonių rūšių (verslo formų) klasifikacija

Įmonės gali būti skirstomos pagal įvairius požymius.

Pagal V.Gronską ir B.Krivicką, F.S.Butkų sudaryta ir pateikta ši įmonių (verslo formų) klasifikacija (V.Gronskas, 1993, p. 17 20;B. Martinkus,1995, p. 11  14; F.S.Butkus, 2002, p. 35 ir kt.):

• pagal specializaciją (ūkio šakas);

• pagal nuosavybę (individualios, akcinės ir kooperatinės, valstybinės, savivaldybių, visuomeninės, mišrios ir kitos);

• pagal finansavimo šaltinį (savomis ar skolintomis lėšomis);

• pagal konkurencijos formą (tobulos konkurentės, monopolistės, duapolistės, monopolinės konkurentės, oligopolistės);

• pagal valstybės suvaržymo (reguliavimo) lygį (griežtai reguliuojamos, iš dalies reguliuojamos, nereguliuojamos);

• pagal verslo paslapties lygį (esant aukštam ir žemam paslapties lygiui, vienoje srityje aukštas, o kitoje  žemas);

• pagal organizacijos dydį (darbuotojų skaičių, turto apimtį, realizacijos (įplaukų) dydį, patalpų plotą, operacijas ir t.t.);

• pagal veiklos mąstą (vienetinis, serijinis, masinis);

• pagal pelningumą (nuostolingos; žemo, vidutinio ar aukšto pelningumo);

• pagal perspektyvumą (labai perspektyvios, perspektyvios, neperspektyvios);

• pagal išlaidų mokslui ir technikos pažangai lygį (mažos, vidutinės, didelės;
veiklos srityse skirtingai);

• pagal reklamos išlaidų lygį (žemas, vidutinis, aukštas, įvairus; priklausantis nuo padėties);

• pagal konkurencinį pajėgumą (žemas, vidutinis, aukštas, nevienodas skirtingose veiklos srityse);

• pagal stabilumą, sezoniškumą, veiklos ritmingumą;

• pagal pagrindinių išteklių naudojimą (gamtos, technikos, žmonių);

• pagal turto likvidumo lygį (vyraujantis likvidus, vyraujantis nelikvidus);

• pagal įmonės novatoriškumą (novatoriška ar nenovatoriška veikla; įvairi skirtingose veiklos srityse);

• pagal sukauptą patirtį (patyrę, naujokai, specialistai, diletantai; skirtingas patyrimas įvairiose verslo srityse);

• pagal turto sudėtį ir struktūrą (vyrauja ilgalaikis ar trumpalaikis turtas);

• pagal indėlį formuojant šalies valiutinius išteklius (didinančios, eikvojančios);

• pagal rizikos lygį (didesnio rizikingumo, rizikingos, mažai rizikingos);

• pagal rinkas, kuriose realizuojamos prekės ir paslaugos (vidaus ir užsienio, dalis  vidaus rinkoje, dalis  užsienio, prekių, paslaugų, gamybinių išteklių, vertybinių popierių, valiutų rinkos);

• pagal produkcijos paskirtį, specializaciją ir t. t., realizavimo būdus, apimtį, sudėtį;

• pagal produkcijos tvarumą (ilgalaikiai, vidutinės trukmės, trumpalaikiai, akimirkos tvarumo);

• pagal verslininkų (savininkų) turtingumą (labai turtingi, turtingi, neturtingi);

• pagal realią bankrotų grėsmę;

• pagal atitikimą galiojantiems įstatymams (legalus ir nelegalus, skirtingose verslo srityse įvairus);

• pagal moralės normų poveikį verslui (varžo verslą arba nevaržo verslo, veikia skirtingas verslo sritis nevienodai);

• pagal ryšius su aplinka;

• pagal naudojamą technologiją;

• pagal atitikimą religijos normoms (atitinka, neatitinka, iš dalies atitinka, sietinas ar nesietinas su religinių normų laikymusi);

• pagal nusikaltėlių keliamą pavojų verslui (didelio ir nedidelio pavojaus, skirtingo įvairiais laikotarpiais ir situacijomis);

• pagal veiklos aktyvumą (veikiančios, neveikiančios ir iš dalies veikiančios, sezoninio pobūdžio, imituojančios veiklą ir t.t.);

• pagal sukuriamą atmosferą pirkėjams ir klientams (dalykiškos, jaukios, malonios, jaunatviškos, prestižinės, šaltos, slegiančios, abejingos, alkanos, šiurkščios ir t.t.);

• pagal interjero ir eksterjero požymius;

• pagal organizacijos įrangą, dislokavimo vietą, aptarnavimo zoną ir t.t.;

• pagal organizacijos reputaciją ir prestižą;

• pagal organizacijos stilių;

• pagal organizacijos gyvavimo ciklo etapą;

• pagal elgesį rinkoje (lyderės, pasekėjos, imitatorės, reaguojančios ar nereaguojančios į aplinką).

Akivaizdu, jog šis pateiktas bendras įmonių suskirstymas yra per platus, nekonkretus, t.y. neišskirti pagrindiniai akcentai. Tuo tarpu P.Zakarevičius (1998, p. 86 – 91 arba 2002; 2003, p. 32 37) įmonių (organizacijų) klasifikaciją pateikia gana originaliai, susistemintai, t.y. suskirsto pagal:

• organizacijų vykdomas funkcijas visuomenės gyvenime požiūriu (gamybinės, komercinės, finansinės, gamybos infrastruktūros, socialinės infrastruktūros įmonės ir organizacijos, klubinės, politinės organizacijos ir partijos, specifinės įmonės ir organizacijos, religinės bendruomenės);

• nuosavybės formą (privataus kapitalo, akcinio kapitalo, valstybinio ir mišriojo kapitalo);

• teisines organizacines formas (savarankiškos, besijungiančios į įvairius susivienijimus, daugiafilialinės, laikinos, suteikiančios aukštą savarankiškumo lygį savo padaliniams ir kitos);

• organizacijos dydį (mažos, vidutinės, didelės, labai didelės, atsižvelgiant į du kriterijus: veiklos apimtį ir darbuotojų skaičių);

• veiklos tipą (pagal vienetinę, mažų ir vidutinių bei didelių serijų, masinės gamybos tipus, gamybinių technologinių procesų organizavimo ypatumus ir kita).

Tačiau, mano manymu, tiksliausias, aiškiausias, t.y. optimaliausias įmonių skirstymas yra pateiktas D.Skarbaliaus knygoje (Danielius Skarbalius „Ekonominių žinių pagrindai“, 2002, p. 120 – 121). Taigi D.Skarbalius įmones (organizacijas) grupuoja pagal tokius požymius:

• pagal įmonės dydį: mažos, vidutinės, didelės ir labai didelės įmonės;

• pagal gamybos specializavimą: specializuotos (pavyzdžiui, paukštininkystės ūkis, gyvulininkystės ūkis ir t.t.), universalios (pavyzdžiui, universalios parduotuvės) ir mišrios įmonės;

• pagal gamybos apimtį įmonės skirstomos į masinės gamybos (gamina didelės paklausos visiems reikalingas prekes), serijinės gamybos (gamina atskirų dydžių, modelių partijas – serija) ir vienetinės gamybos įmones – gaminančias atskirus (individualius) gaminius;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2495 žodžiai iš 8224 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.