TURINYS
1. MONOPOLIJOS KAINODARA 2
ĮVADAS 4
1.1. Rinka ir rinkos struktūra 5
1.2. Grynoji monopolija 6
1.3. Rinkos monopolizavimo veiksniai 7
1.5. Monopolijos kainodara 9
1.6. Diskriminacija kainoms 11
IŠVADOS 12
LITERATŪROS SĄRAŠAS 13
2. UŽDUOČIŲ SPRENDIMAI 14
ĮVADAS
Ekonomika labai sudėtingas mokslas tuo, kad ekonomikoje į paprastus klausimus nėra paprastų atsakymų. Monopolinė kainodara – tai mano darbo tema. Kai rinkoje yra tik viena įmonė gaminanti ar parduodanti prekes, kurios neturi pakaitalų, susiformuoja monopolija. Monopolistai turi įtakos rinkos kainai, gali pasirinkti kainą ir gaminamos produkcijos kiekį, kurie didins pelną. Tačiau iš tikrųjų monopolija negali pasirinkti kainos ir gaminamos produkcijos kiekio visiškai laisvai, nes ji parduos tik tiek produkcijos, kokia bus paklausa. Jeigu monopolija nustatys aukštą kainą, ji galės parduoti tik nedidelį produkcijos kiekį. Paklausa, kurią sąlygoja varotojo elgsena, nulems monopolininko kainą, po to vartotojai nustato, kiek jie norėtų produkcijos šia kaina pirkti, arba monopolininkas pasirenka gaminamą produkcijos kiekį, o po to vartotojai nusprendžia, kiek gali mokėti už šį kiekį.
Rinkos ekonomikoje svarbiausią vaidmenį vaidina kaina. Kainos suteikia informaciją vartotojams, kokią sumą jie turės išleisti, norėdami įsigyti tam tikrą gaminį ar paslaugą. Gamintojai gauna informaciją, kokių pajamų jie gali tikėtis gamindami ir parduodami savo produkciją. Taigi kaina yra informacijos šaltinis įmonėms.
1.1. Rinka ir rinkos struktūra
Ekonomika – mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti žmonių poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria visuomenė, ta, kad ištekliai poreikiams tenkinti yra riboti, o žmonių poreikiai – begaliniai.
Mikroekonomika – ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti namų ūkio, verslo firmų, ūkio šakų ir kitų ūkinių subjektų veiklą. Nagrinėja išteklių ir pajamų paskirstymo problemas, gamybos veiksnius ir prekių bei paslaugų rinkos kainų ir kiekio nustatymą, tai yra kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas. Analizuojami tokie veiksniai:išteklių stygius, mokėjimas pasirinkti, alternatyvieji kaštai, gamyba ir vartojimas. Pagrindinis mikroekonomikos metodas – naudojantis gana tobula individualių ekonomikos subjektų elgsenos teorija, bandoma numatyti, koks bus šios elgsenos rezultatas įvairiose rinkos sistemose. Šis mokslas skiria didelį dėmesį rinkos procesams ir jų veikimui.
Rinka – tai prekinių – piniginių santykių visuma. Prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Rinka – tai sudėtingas ekonominis reiškinys, kuris apima visus ekonominius ryšius tarp pirkėjų ir pardavėjų bei įvairias organizacijas, kurios padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susisiekti vienam su kitu. Rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą.
Įmonė, norinti gauti pelną, turi pagaminti tam tikrą produkcijos kiekį ir parduoti jį už tam tikrą kainą. Įmonių sprendimai dėl kainų ir gamybos apimties skiriasi pagal tai, kokioje šakoje funkcionuoja įmonė. Ekonomistai skiria keletą rinkos struktūrų.
Rinkos struktūra – tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristika. Svarbiausi rinkos struktūros elementai yra įmonių skaičius ir dydis, gaminamos produkcijos pobūdis, įmonės poveikis kainai, įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos sąlygos. Pagal šiuos požymius skiriamos keturios pagrindinės rinkos struktūros: tobuloji konkurencija, grynoji monopolija, oligopolija, monopolinė konkurencija.
1.2. Grynoji monopolija
Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis yra monopolija. Kai veikia vienas gamintojas ir gamina prekę, kuri neturi artimų substitutų, vadinama gryna monopolija. Monopolija gamina tokią didelę kurios nors prekės ar paslaugos dalį kad ji reguliuodama pasiūlą, gali paveikti jos kainą. Pagrindiniai grynosios monopolijos bruožai yra keturi:
1) vienintelis produkto pardavėjas. Tokiu atveju viena įmonė atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai.
2) monopolistas gamina unikalų produktą. Toks produktas neturi artimų pakaitalų. Tada pirkėjas neturi alternatyvų. Jis turi pirkti monopolinės įmonės produkciją arba visai jos atsisakyti.
3) monopolinės įmonės nustato kainą ir prie kainos priderina tam tikrą gamybos apimtį. Pasireiškia monopolinės rinkos galia.
4) įeiti į monopolinę rinką visiškai neįmanoma. Grynasis monopolistas neturi konkurentų, o tai reiškia, kad egzistuoja ekonominiai, teisiniai, techniniai arba kiti barjerai, kurie neleidžia įmonėms įeiti į šaką.
Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus išteklius. Dažniausiai tai būna svarbiausias gamybinis išteklius. Dėl ribotų išteklių pasiūlos atsiranda natūrali monopolija.
Teisinė monopolija suteikia gamintojams teisišką apsaugą ir apsaugo rinką nuo nesąžiningos konkurencijos. Ji saugoma įstatymo, siekiant išvengti nesąžiningos veiklos ir suteikiant galimybę gamintojams, autoriams ir išradėjams naudotis savo pastangų vaisiais. Valstybinės valdžios
organai, atstovaudami vartotojų arba visuomenės interesus, dažnai apriboja gamintojų veiklą. Norintiems užsiimti kai kuriomis ūkinės veiklos rūšimis, keliami tam tikri reikalavimai ir išduodami leidimai ūkinei veiklai: patentai, licencijos, autorinės teisės. Šie specialūs reikalavimai ir yra valstybės iškelti įėjimo į rinką barjerai.
Socialinė monopolija kyla iš techninių aprūpinimo sąlygų, susijusių su vandens, dujų, elektros energijos tiekimu, pašto ir telefono paslaugomis.
1.3. Rinkos monopolizavimo veiksniai
Tapti monopolija ir ja išsilaikyti nepaprasta. Ekonomistai aptaria keturis pagrindinius patekimo į monopolinę rinką ir išsilaikymo joje barjerus:
1. Išskirtinės teisės, gaunamos iš vyriausybės. Vyriausybė, suteikdama įmonėms vienintelio pardavėjo statusą, suformuoja kliūtį kitoms įmonėms. Firma gauna viešą privilegiją veikti tam tikroje šakoje.