Moralinis įstatymas senasis ir naujasis testamentai
5 (100%) 1 vote

Moralinis įstatymas senasis ir naujasis testamentai

TURINYS

TURINYS 2

ĮVADAS. ŠVENTASIS RAŠTAS 3

MORALINIS ĮSTATYMAS 4

PRIGIMTINIS DORINIS ĮSTATYMAS 5

SENASIS ĮSTATYMAS 6

NAUJASIS, ARBA EVANGELIJOS, ĮSTATYMAS 7

LITERATŪRA 10

ĮVADAS. ŠVENTASIS RAŠTAS

Turbūt nė vienos knygos nėra skaitę ir bandę perprasti tiek kartų, tautų ir skirtingų tikėjimų žmonių, nė apie vieną nėra parašyta tiek teologinių ir analitinių traktatų, kiek apie Bibliją. Nė viena interpretacija nėra absoliučiai teisinga. Kiekvienas įžvalgus nagrinėtojas savo kelyje galiausiai sutinka pats save, t.y. pajunta dieviško apreiškimo džiaugsmą arba išvysta savo nagrinėjimo metodikos prielaidas: priklauso nuo to, kokia kryptimi ėjo – dvasinio ar teorinio pažinimo. Šiomis kryptimis veda daugybė kelių. Vieniems Biblija – tai pirmiausia Dievo apreikštas Šventasis Raštas, o tik paskui – skirtingo laikotarpio, žanro, stiliaus, įkvėptumo knygų biblioteka. K. Platelis

Vardas Biblija yra padarytas iš graikiško žodžio, kurs reiškia tą pat ką ir knyga, arba iš lotyniško žodžio raštas. Pridedamas epitetas šventas, nes tos knygos yra Šventosios Dvasios įkvėptos turi savyje šventas tiesas ir veda žmones į šventumą. Įstatymas atitinka žodžius: Lex, Thorah, tuo gi vardu, tikra jo prasme, buvo visų pirma vadinamos penkios pirmosios šv. Rašto knygos, turinčios savyje įvairius Dievo duotus ir per Mošę paskelbtus įstatus. Kadangi Kristaus duoti įstatai stojo vieton paskelbtųjų per Mošę, tai atskyrimui šv Knygų, pirm Kristaus atėjimo parašytų, nuo atsiradusių po jo gimimo anas pradėta vadinti Senuoju Įstatymu, šitas gi Naujuoju.

Šventuoju Raštu, arba Biblija, vadinama rinkinys knygų, kurias įvairiais laikais parašė Dievo išrinkti ir įkvėpti žmonės ir kurias tokiomis laiko šv. Katalikų Eklesija. Vienos jų, parašytos dar Kristui negimus, turi vardą knygų Senojo Įstatymo arba Testamento, kitos gi, atsiradusios po Kristaus atėjimo, vadinama Naujojo Testamento knygomis. Vardas Testamentas pritaikytas šv. Raštui, imamas Sandoros prasme ir pažymi, kad šv. Knygose parašyta sandora tarp Dievo ir žmonių. Žydai nuo kūdikystės įgauna įsitikinimą, jog tai yra Dievo įsakymai, jog jų visados laikosi, ir jei būtų reikalo, už jas noriai numirtų.

Ir pas krikščionis buvo ir yra didžiausioje pagarboje tos šventos, iš Senojo Testamento paveldėtos Knygos, kurių skaičius laikui einant, padaugėjo Naujojo Testamento įkvėptais raštais. Nors katalikų tikras ir neklystantis vadovas yra Kristaus įsteigta Eklesija, kuriai ir šv. Raštas duotas sergėti, tačiau ir mums tos knygos turi begalinę vertę, kaip paties Dievo, amžinosios Tiesos ir Išminties žodis.

Šventasis Raštas yra Dievo žodis, kadangi jis Šventosios Dvasios įkvėpimu yra užrašytas. jį sudaro: Senasis Testamentas – Penkiaknygė (5kn), istorinės knygos (16 kn), išminties knygos (7 kn), pranašų knygos (18 kn), Naujasis Testamentas – keturios evangelijos, apaštalų raštai (23). Šv. Knygos su visomis savo dalimis yra įkvėptos, Dievas, yra įkvėpimo davėjas ir pirmasis šv. Knygų autorius; tiktai Jis, Amžina Tiesa, duodamas liudijimą negali nei paklysti, nei kitus įvesti į paklydimą. Šv Knygos arba jų rinkinys, vadinama kanonu, dėl to, kad jose duodama Dievo apreikštos tikėjimo ir pasielgimo taisyklės.

Mozė savo Dievo įkvėpimu parašytas knygas padėjo sandoros padangtėje, tai ir buvo kanono pradžia. Pranašas pažodžiui reiškia “kalbėtojas”- Mozė buvo laikomas pirmuoju ir didžiausiu Jahvės pranašu – tarpininkas tarp Dievo ir tautos, reiškiantis jo valią vienodai karaliams, kunigams, didikams ir paprastiems žmonėms. Pranašus Dievas pats pašaukdavo ir liepdavo jiems ne tik doroviškai auklėti tautą, neleisti nukrypti nuo Sandoros ir Įstatymo, bet ir jai patarinėti įvairiais religiniais, visuomeniniais ir politiniais klausimais. Pranašų įtakoje susiformavo pagrindinės judaizmo doktrinos, keitėsi tikėjimas vienu Dievu, Įstatymas ir Sandora tapo ne išorine, o vidine žmogaus savastimi. Visose penkiose Mozės knygose svarbiausia Dievo pažado, sandoros su juo, kuri remiasi Dievo duotu įstatymu tema. Jau Adomui Dievas pažada ateityje išgelbėti jo palikuonis. Paskui Dievas daro sutartis su Nojumi, Abraomu, Izaoku, Jokūbu per Mozę – su visa Izraelio tauta. Tautai duodamas įstatymas, kurio ji privalo laikytis, jei nori, kad Dievas ją globotų ir leistų gyventi Pažadėtoje žemėje. Visų Izraelio nelaimių priežastis – nusižengimas tam įstatymui. Net pasaulietiniai įstatymai, surašyti Penkiaknygėje, traktuojami religiniu požiūriu. Istoriškai keičiantis žydų visuomenei, kunigai naujuosius įstatymus įrašydavo greta senųjų. Taip atsirado net du skirtingi Dievo įsakymų (Dekalogo) variantai, kurių pirmasis apibrėžia tik žmonių santykius su Dievu, bet nenormuoja jų tarpusavio bendravimo.

Naujajame Testamente buvo priimtas Senojo Testamento kanonas. Senoji Sandora niekuomet nebuvo atšaukta, ST ekonomija pirmiausia buvo skirta paruošti pasaulį Išganytojo Kristaus atėjimui. Išganytojas skelbė savo dievišką mokslą tik gyvu žodžiu ir taip pat liepė daryti savo Apaštalams ir mokytiniams, sakydamas: “eidami į visą pasaulį, skelbkite Evangeliją visam sutvėrimui”. Bet išganytojas, liepdamas skelbti gyvu žodžiu, nedraudė Apaštalams reikalui atsiradus arba didesnei žmonių
naudai dėti skelbiamąjį mokslą į raštus. Taigi, su laiku, nors nelabai greitai pradėjo atsirasti knygos, turinčios savyje didesnę ar mažesnę Kristaus mokslo dalį, Apaštalų ir jų mokytinių iš Dievo įkvėpimo parašytos knygos. Priimamos kaip šventos buvo tik rašytos arba tvirtintos Apaštalų ir turinčios paliudijimus, taip atsirado NT knygos. Evangelijos yra viso Šventojo Rašto šerdis, “jos duoda tikriausią liudijimą apie įsikūnijusio Žodžio, mūsų Išganytojo, gyvenimą ir mokymą.”

Bažnyčia jau apaštalų laikais ir vėliau Tradicijoje nuolat aiškino Dievo plano vienybę abiejuose Testamentuose, pasiremdama tipologija. Pagal ją Dievo darbuose Senojoje Sandoroje randami pirmavaizdžiai viso to, ką Dievas, laiko pilnatvei atėjus, yra įvykdęs savo įsikūnijusio Sūnaus asmenyje. Tad ST krikščionys skaito mirusio ir prisikėlusio Kristaus šviesoje, beje ir NT taip pat reikia skaityti ST šviesoje. Anot seno priežodžio “Senajame Testamente slypi Naujasis, o Naujajame atsiskleidžia Senasis”.

MORALINIS ĮSTATYMAS

Pagal senovinę tradiciją galima skirti dvejopą Šventojo rašto prasmę: žodinę ir dvasinę, o pastaroji dar skirstoma į alegorinę, moralinę ir anagoginę. Žodinė prasmė rodo, kas vyksta, alegorinė, ką reikia tikėti, moralinė, ką daryti, anagoginė , ko siekti.

Pasak Šventojo Rašto, moralinis žmogaus elgesys visą savo prasmę įgyja sandoroje ir per ją. Moralinis įstatymas savo universaliausia prasme yra įsakmus nurodymas, nukreipiantis žmogaus veiklą link galutinio tikslo. Jį sudaro bendri įstatymai liečiantys visus žmones ar jų grupes, ir asmeniniai įsakai, kylantys iš individualaus reikalavimo, skirto tam tikram asmeniui – jis yra geras ir šventas ta prasme, kad kreipia žmogų savo veikla prisidėti prie žmonijos istorijos ir kūrinijos galutinio tikslo įgyvendinimo. Moraliniai įpareigojimai yra kategoriški, tai įsakmios valios išraiška, valios, kuri liepia besąlygiškai paklusti, nes yra susiję su žmogaus gyvenimo tikslu ir su paties Kūrėjo tikslais.

Dorinis įstatymas yra Dievo išminties kūrinys. Bibline prasme jį galima apibrėžti kaip tėvišką pamokymą, Dievo pedagogiją. Jis nurodo žmogui kelius ir elgesio taisykles, kurios veda į pažadėtąją laimę; jis draudžia eiti blogio keliais, nukreipiančiais žmogų nuo Dievo ir Jo meilės. Jo įsakymai nepajudinami, jo pažadai verti meilės. ST skelbia Dievo valią dieviškais įsakymais, o NT pateikia pagrindinių krikščioniško gyvenimo reikalavimų sąrašą. Moralinis apsisprendimas reikalauja nuolankaus ir supratingo dėmesio Dievo valiai.

Įstatymas yra kompetentingos ir bendrąja gerove besivadovaujančios valdžios paskelbta elgesio taisyklė. Dorinis įstatymas remiasi Kūrėjo galybe, išmintimi ir gerumu nustatyta protinga kūrinijos tvarka; tai padaryta kūrinių gerovei ir atsižvelgiant į jų tikslą pirmoji ir galutinė kiekvieno įstatymo tiesa yra pagrįsta amžinuoju įstatymu. “ iš visų gyvų būtybių vien tik žmogus gali didžiuotis buvęs vertas gauti įstatymą iš Dievo; kaip protu apdovanota, gebanti suprasti ir žinoti būtybė, jis turi elgtis protingai ir laisvai, būdamas palenktas Tam, kuris jam visa yra palenkęs.”

Remiantis Sandora, iš žmogaus laukiama, kad jis visų pirma laikytųsi Dievo įsakymų ir tarnautų jam visa širdimi. Visiško, tobulo atsidavimo Dievui reikalavimas yra išreikštas didžiuoju meilės įsakymu. “mylėsi Viešpatį: savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis”. Ši meilė turi apimti visą žmogų.

Žmogus yra įpareigotas siekti galutinio tikslo ir jokiu veiksmu prieš jį nenusižengti. Todėl jis elgiasi blogai, jei nepaiso moralinio įstatymo įpareigojimų ir sąžinės paliepimų, skirtų šiam tikslui pasiekti. Toks blogas žmogiškasis veiksmas yra nuodėmė? Tai moralinio įstatymo pažeidimas laisva valia. Kadangi biblinė ir krikščioniška mąstysena moralinio įstatymo autoriumi laiko Dievą, moralinio įstatymo nepaisymas yra visuomet aiškinamas kaip neklusnumas Dievo valiai ir Dievo įžeidimas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1434 žodžiai iš 4603 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.