Moteris motina lietuvių liaudies tradicijoje
5 (100%) 1 vote

Moteris motina lietuvių liaudies tradicijoje

112131415161718191

ĮvadasĮ kultūros istoriją galima skverbtis įvairiai. Apskritai kultūra

susideda iš reikšmių, vienam ar kitam žmogui ne asmeniškai ką nors

reiškiančių, bet tokių, kuriomis jis dalijasi su kitais. Kultūros

istorijoje domimasi, kaip tos reikšmės kinta.

Norėdami nagrinėti kultūros istoriją, paprastai pasirenkame kokią

nors svarbią jos dalį, reikšmingą detalę. Po to stebime, kaip ilgainiui

keičiasi tos detalės formos, tūrinys ar funkcionavimas.Galima sakyti, kad

tos vertybės, kurios išlieka istorijoje, kurios skamba skirtingoms kartoms,

yra ypač reikšmingos.

Pasirinkau temą apie moteris lietuvių kultūroje, norėdama apžvelgti

moterų kultūra nuo senų laikų iki mūsų dienų, panagrinėti tam tikras

tradicijas, tam tikras nuostatas, kurios būdingiasnės artimesnės moterims,

nesakant, kad visos moterys yra vienodos.

Dirbant vaikų darželyje tenka bendrauti su vaikų mamomis,

močiutėmis,stebėti jų santykius su vaikais, santykius šeimose.Dažnai kyla

tokie klausimai, kaip: Kas yra moteris? Kur slypi moters laimė? Koks jos

emocinis pasaulis? Kokia jos paskirtis šeimoje ir visuomenėje? Kokia turi

būti mama? Ir daug kitų…

Šio darbo tikslas- subjektyvus skirtingų kartų moterų padėties ir

požiūrio vertinimas. Lietuvoje vyko ryški moterų modelių kaita. Ji

akivaizdi tiek vertybinėse orientacijose, tiek faktiniame šeimos ir

santuokos formavime.Ko trūksta šiuolaikinėms moterims ?

Apžvelgiant įvairius laikotarpius galima stebėti, kaip šeimoje

etninės kultūros vertybės buvo perduodamos iš kartos į kartą. Kaip kartu su

visuomenės kaita keičiasi ir moterų padėtis darbo rinkoje, jų padėtis darbe

neretai sukelia socialines įtampas, stresinę būseną, kuri paaštrėja

transformacijos pokyčius patiriančioje visuomenėje.XX a. Pabaigoje klasikinis moters motinos įvaizdis gerokai

transformuotas. Socialinį reiškinį- moterų profesinę karjerą suformavo

visuomenė istorinio vystymosi procese. Šis reiškinis – tai XIX a. II pusės

pramoninių revoliucijų padarinys. Lietuvos moterų profesinę karjerą ir

dalyvavimą darbo rinkoje sąlygojo trys veiksniai: demografiniai,

ekonominiai (aukštas moterų ekonominis aktyvumas, leidęs joms greičiau

pasiekti lyčių lygybę) ir savirealizacijos.

Remiantis lietuvių šeimos papročiais atskleidžiami moters motinos

pašaukimas, jos vaidmuo ir funkcijos šeimoje bei bendruomenėje. Kaip gimsta

moterys, motinos? Kada yra motinystės įpradžia? Ar motinystės jausmai

stipresni nei karjeros troškimas? Šie klausimai vis daugiau yra tyrinėjami,

ieškomi atsakimai.

Svarbu man buvo apžvelgti mergaitės rengimasį motinystei įvairiais

jos amžiaus tarpsniais, įskaitant ir merginos socializaciją bei ligi tol

turėto statuso šeimoje ir bendruomenėje pakitimą ištekant.

Seni mūsų protėvių papročiai išliko iki mūsų dienų, o su valstybės

atkurimu atkurtas ir mūsų tautiškumas. Ir kad mūsų vaikai būtų mažiau

žalojami dabartinės aplinkos, jiems reikalingas etninis ugdymas. Reikia

pritraukti vaikus į papročius. Juk ką įdėsime- tas ir liks.

Šiandien vis dažniau yra kultūros naudojimas visuomenėje. Kalbama

apie tai, ko labiausiai pasigedome. Man atrodo, kad patys reikšmingiausi

kultūros objektai turi galią jungti tai, kas patiriama socialinėje

aplinkoje, ir tai, ko labiausiai joje pasigendama.

Rašant šią temą,man svarbu buvo išsiaiškinti, ar yra šiandien svarbus

motinos vaidmuo? Ar, tam, kad išauginti busimas moteris, reikalingas

įpatingas mergaičių auklėjimas? Tam panaudojau anketavimą(buvo apklaustos

vaikų darželio auklėtojos, vaikų mamos, vaikai ir kt. moterys), pokalbius,

stebėjimus.

Knygoje V. Kavolio „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje “, kurią

panaudojau darbui, kalbama apie kultūros istorijos epochas, bandant

aprašyti jų simbolines struktūras ar įtampas tarp laikotarpiui būdingų

alternatyvų. Kalbama apie kultūros kaitos šuolius,kur galima įžvelgti ir

kultūros tęstinumą.

Iš P.Dundulienės „Senieji lietuvių šeimos papročiai“ ir R. Ročiunienės

„Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje“ knygų panaudojau darbui įvairių

laikotarpių lietuvos kultūros faktus. Nemažai medžiagos buvo panaudota iš

žurnalų „Liaudies kultūra“ bei „Filosofija. Siocialogija“ ir kt, šaltinių.Svarbiausias žmogus

pasaulyje yra … motina.

Ji negali pasipuikuoti, kad pastatė

Notre Dame katedrą. Jai to ir nereikia. Ji

sukūrė tai, kas pranoksta bet kurią katedrą:

būstą nemirtingai sielai, mažutėlio jos kūdikio

kūno tobulybę…

Kas Dievo akyse gali būti

garbingiau, nei būti motina !

Kardinolas J. Minszenty

ARCHAINIS LIETUVIŲ KULTŪROS SLUOKSNISIlgus tūkstantmečius Lietuvoje trukusį matriarchato laikotarpį liudija

randamos akmeninės ir medinės moterų statulėlės įvairiose vietose.Jėzujitų

ir kituose raštuose minimi akmenys, ten vadinami deivėmis suteikiančiomis

moterims vaisingumą, buvo vaisingumo ir
gimimo deivės Laimos galios

įkūnijimas.Rašytiniai šaltiniai sako, kad mūsų krašte net viduramžiais buvo

išlikę matriarchato pedsakų, bylojančių jog moteris buvo pagrindinė

gamintoja, namų židinio prižiūrėtoja, vaikų gimdytoja bei auklėtoja ir

užėmė šeimoje garbingą vietą.

Svarbiausias argumentacijos šaltinis yra lietuvių sakmės.Lietuvių

etiologinėse sakmėse moters pozicija gažnai išreiškiama tradicinės šeimos

aplinkoje, nors konkrečiai būtent šeimos terminu neidentifikuojama.

Paprastai situacija kuriama iš vyro ir moters gyvenimo kartu.

Savitos matriarchalinės nuotrupos iliustruoja amžinąją žmonijos

mįslę: vyro ir moters santykių amplitudę. Neatsitiktinai Lietuvoje sakoma:

„Jei bobos valdys, geros dienos nematysi“. Moteris preišinama net gerumui.

Kuriama klasikinė opozicija- vyras ir moteris, kurios pagrindinis prasminis

centras yra hierarchinis konusas: „Kodėl moterys yra žemesnės už vyrus“,

„Kodėl moterys priklauso vyrui“.

„Dievas sutvėrė ir vyrą, ir moterį lygius. Ale kad Jeva pirma obuolį

užgintą suvalgė, tai moterys ir liko žemesnės už vyrus.

– Tu būsi po vyro valdžia, -pasakė Dievas Jevai.“(12,psl.19)

Moters elgesys suschematinamas, jos klaida tampa lemtinga, o

paskirtis tarytum nulemta iš anksto. Moteris negali išvengti savo likimo,

ji priversta pripažinti ir priimti Dievo primestas žaidimo taisykles.

Patriarchatas Lietuvoje formavosi ypač sparčiai plintant

ariamajai žemdirbystei su traukiamąja gyvulių jėga, metaliniams darbo

įrankiams, geležiniam noragui, pjautuvui, ir įsigalėjo žalvario amžiaus

viduryje. Vyras šeimoje šiuo metu buvo jau svarbesnis už moterį. Nors vyras

buvo

nepakeičiamas žemės dirbėjas, tačiau moteris nebuvo išstumta iš ūkio

veiklos. Ant jos pečių gulėjo sunkūs ravėjimo ir dėrliaus nuėmimo darbai,

be to jai teko ir linus bei kanapes sėti, auginti, ravėti, kulti, apdirbti,

pagaliau verpti ir austi.

Lietuvių liaudies pasakose šeimos tema užima vieną pamatinių vietų.

Beveik kiekvienoje lietuvių liaudies pasakoje liečiami žmonos ir vyro ,

tėvų ir vaikų, brolių ir sesrų santykiai, konfliktai, jų sprendimo būdai.

Pasakose aptinkama šeimos, įvairiais jos visuomeninių lūžių etapais,

atspindžių. Nemažoje lietuvių liaudies pasakų dalyje keliami ir buitiniai

šeimos gyvenimo klausimai. Nuo seno iki šių dienų protingai pasiskirstyti

darbus tebėra aktualu beveik kiekvienos šeimos realiame gyvenime .

Skaitant lietuvių liaudies pasakas, lietuvių liaudies dainų analizes,

galima teigti, kad vyrai iš prigimties stiprūs, o moteris turi tapti

stipri, kažką

padarydama, tapdama žmona. Galima sakyti, kad moteris stiprybės įgyja

vedybiniame gyvenime ir augindama vaikus.Čia skirtinga psichogenezė: vyrai

iš prigimties stiprūs, moterys charakterio stiprybę, kurios neturi iš

prigimties, įgyja pasiaukodamos šeimai. Moteriai reikia subręsti, vyras jau

tobulas

savyje. Moteris turi pereiti tam tikrą brendimo procesą, kad taptu tuo, kuo

ji turi būti. Tai galima matyti pasakojamosios literatūros veikale,

pasakoje „Eglė žalčių karalienė“.(3.psl.26)

Šioje pasakoja (vadinkime ją pasaka, vėliau paaiškėja, kad ji yra

daugiau negu pasaka) vyrams ir moterims skirimos skirtingos psichologinės

savybės. Aiškiausiai tas psichooginis skirtingumas matomas dviem atvejais.

Pirmiausia –pasakos pabaigoje, kai Eglės broliai stengiasi ją priversti

pasilikti namuose. Kadangi Eglė neišduoda paslapties, kaip prisišaukti

Žilviną, tai jie išsiveda Eglės bei žalčio sūnus Ąžuolą, Beržą, Uosį, o

vėliau ir dukterį Drebulę į mišką, bando apgaule išgauti paslaptį.

Nepasisekus vartoja ir jėgą- nuplaka tuos vaikus. Berniukai prieš plakimą

ir klastą atsilaiko. Jie stiprūs iš prigimties, nors dar vaikai. O Drebulė

išsigąsta ir išplepa, kaip galima prisišaukti žaltį. Prisišaukę broliai jį

nužudo.Įdomu pabandyti suprasti, kodėl būtent Drebulė išduoda paslaptį. Jie

visi vaikai , bet berniukai yra stiprūs jau vaikystėje, o mergaitė- baili

silpna. Suaugusi moteris Eglė irgi stipri: ji ne tik išsaugo ištikimybę

vyrui, bet ir atsisako savo bei vaikų gyvybės žmogiška prasme. Pati

pavirsdama medžiu ir vaikus jais paversdama, išreiškia ištikimybę vyrui, –

Eglė yra stipri. Bet Drebulė- silpna.Peršasi mintis, kad vyrai iš

prigimties stiprūs(tokie Eglės sūnūs), o moteris turi tapti stipri, kažką

padarydama, tapdama tuo, kuo Eglė tampa po vedybų.

Pasakoje taip pat yra ir politinis modelis, kuris atskleidžia moterų

ir vyrų skirtybę. Pasakos pabaigoje Eglės broliai, kurie stengiasi

susigrąžinti prarastą seserį į savo namus, į žmonių bendruomenę, užima

tradiciją saugančių konservatorių poziciją. Svarbiausia- išsaugoti gyvenimo

būdą šiuose namuose, šioje žemėje, susigrąžinti seserį, iškeliavusią į

kažkokią nežinomą karalystę, sugrįžti prie savo šaknų, į normalų gyvenimą.

O Eglė, moteris, yra novatorė, ji ne laisvai, ne pasirinkdama apsisprendė

už žalčio ištekėti, tačiau ištekėjusi lieka šiam, nors ir nelaisvam,

apsisprendimui ištikima. Ji yra sudariusi netradicinį ryšį su kito pasaulio

būtybe, kuri nėra tikras žmogus, nors gali įgauti žmogaus pavidalą. Eglė

savo apsisprendimui lieka ištikima net tada, kai atsiranda galimybė jį

pakeisti.

galvojama, kad vyrai labiau linkę į novacijas, eksperimentus,

o moterys iš prigimties konservatyvesnės. Dažnai moterys ir pasirodo

konservatyvesnės. Jos ilgiau negu vyrai liko ištikimos senajai pagoniškajai

kultūrai Lietuvos kaime, bet šioje pasakoje moteris vaizduojama kaip

novatorė. Ji nesiima iniciatyvos įvesti naujovę, bet ją gina, nepasiduoda

spaudimui sugrįžti į tradicinį kaimą. Ji gina naujovę taikiomis

priemonėmis, atsisakydama paklusti, demonstruodama savo ištikimybę.

O kokiomis priemonėmis ginama tradicija? Broliai pirmiausia bando

apgaule išgauti paslaptį, po to naudoja jėgą prieš Eglės vaikus ir

galiausiai- ginklą. Tradiciją saugojantys konservatoriai griebiasi jėgos ir

klastos, kad kitus priverstų jiems paklusti.Moteris yra taiki novatorė,

vyrai- plėšrūs konservatoriai, naudojantys jėgą ir klastą.Tačiau

svarbiausia tai, kad vyrai ir moterys čia jau vaizduojami skirtingai: ir

savo psichogeneze, ir savo, tarkim, politine veikla, savo santykiu su

tradicija ir su bendruomene.

Pasakoje broliškumas tampa priverstinis- brolis seserį verčia jam

paklusti. Brolis turi fizinę jėgą, sesuo- mistinę galią pavirsti medžiu ir

medžiais paversti savo vaikus. Broliai tos mistinės galios neturi. Tai

skamba jau beveik feministiškai.

Eglė tampa tarsi vaidilute, tik ne tokia, kaip ją suvokė XIXa.

romantikai, bet eutentiškesne. Santykio su „sakraline“ sfera žmogiškoji

partnerė pasirodo nevisiškai klusni „sakralinės“ sferos atstovui. Žaltys

nori Eglę išlaikyti savo pasaulyje, Eglė veržiasi namo. Aukštesnės jėgos

pasirinktas partneris ne iki galo paklūsta tos aukštesnės jėgos

reikalavimams. Krikščioniškojoje tradicijoje tai būtu nuodėmė: jei

nepaklūsti Dievui iki galo, tai tau trūksta tobulumo, kažkoks nuodėmingumas

sulaiko tave nuo visiško klusnumo.Jam nepatinka , kad Eglė veržiasi namo,

jis jai duoda visokius išbandymus.

Eglė tuos išbandymus išlaiko padedama senos , į burtininkę panašios

moters, ir žaltys sutinka, jo valia nugalima. Eglės neklusnumas motyvuotas

jos ilgesiu, noru sugrįžti į žmonių bendruomenę, iš kurios ji kilusi. Ji

netampa

vienuole, nutraukiančia ryšį su žmonių bendruomene tam, kad tobulai siektu

dvasinio tikslo. Žmonių ilgesys verčia iki galo nepaklusti „sakralinės

“sfero,

sakykim, religiniams reikalavimams. Sugrįždama iš „sakralinės“ sferos į

žmonių bendruomenę, ji tampa tarpininke tarp „sakralinės “ir „sekuliarinės“

sferų. Svarbu, jog būtent moteris tampa tarpininke. Vyrai šioje pasakoja

priklauso žmonių bendruomenei (kaip jos broliai) arba „sakralinei“ sferai

(kaip žaltys), o moteris keliauja iš vienos sferos į kitą.(3.psl.31)

Pirmoji jos kelionė iš „sekuliarinės“ sferos į požemių karalystę

vyksta ne jos pačios iniciatyva,ji ne laisvai apsisprendė tapti tuo

tiltu,bet grįžti iš žalčio karalystės ir jau nusprendžia pati. Manytume,kad

netekėjusi moteris turėtų būti laisva.Ji – vaidilutė,kuri nori laikinai

sugrįžti į žmonių bendruomenę.Vyksta savotiškas moters išsilaisvinimas;

moters,tarnaujančios dievui iš mažosios raidės.Arba –

velniui,dievui,neatskiriamam nuo velnio.Bet, grįžusi į žmonių

bendruomenę,Eglė irgi nebepriklauso jai taip, kaip priklauso jos broliai ir

tėvai.Ji čia svetima , nes atėjusi iš kitos „sakralinės“ sferos.Grįžusi iš

religinės bendruomenės kunigė jau nebegali tobulai priklausyti žmonių

bendruomenei.Ji yra tarpininkė tarp dviejų sferų.Iš žalčio karalystės

žmonių bendruomenėn ją grąžina saviškių ilgesys;žmonių bendruomenėje ji

lieka ištikima savo vyrui , dievui , savo religinei funkcijai.Tai dvigubas

išsilaisvinimas – ir iš religijos , ir iš bendruomenės , sakytume

šiandienine kalba . Ir moteris , kuri yra išsilaisvinusi ir nuo religijos ,

ir nuo bendruomenės , galų gale įgyja magišką galią.Nužudžius Žilviną,

paaukojus jos religijos objektą, ji pati įgyja raganišką galią

transsubstancijuoti- grąžinti žmones į gamtą, kuriai jie iš esmės

priklauso. Žmonės gyvena bendruomenėje, bet jie priklauso gamtai, ir Eglė

grąžina savo vaikus , paversdama juos medžiais, į gamtą, kuri yra jų

tikrieji namai. Moteriškas stebuklas yra žmogaus grąžinimas iš socialinės

konvencijos į gamtą. Broliai turi jėgą žudyti, tai vyriškas sugebėjimas, o

Eglė turi ritualinę galią. Ji yra tapusi kunige, vaidilute, ragana, ir jos

raganavimas- tai sugebėjimas grąžinti žmones į gamtos rėmus.

Ir „sakralinės“, ir „sekuliarinės“ sferos atstovai kenčia. Ir žaltys

miršta,

ir Eglė miršta, pavirsdama medžiu. Žaltys miršta, pavirtęs puta. Žmogiška

ir

dvasinė ar pusiau dvasinė būtybė virsta grynu gamtos reiškiniu. Abu

išreiškia savo priklausomybę gamtai, bet skirtingais būdais. Ji yra jų

galutiniai namai.

Pasakoje aprašoma apie ištekėjusią moterį ir jos santykius su broliais,

tėvais

ir, kita vertus, santykį su vyru. Eglės biografija- labiau subrendusios

moters biografija. Ir čia galime prieiti išvadą, kad archainė kultūra yra

mažiau integruota, ne tokia vienalytė negu apie ją galvojama. Ir

archainiame sluoksnyje egzistavo skirtingi moterų ir vyrų bei jų tarpusavio

santykių suvokimo modeliai.

Kitas vyresnio amžiaus moters tipas yra gelbstinti senutė, kuri

dažnai atrodo nepriklausanti žmonių bendruomenei, esanti kažkur
už jos ribų

ir turinti savybių, panašių į raganos. Vėliau , nuo XVI amžiaus, jas

Lietuvoje pradės deginti ant laužų.

Savotiškas šios senutės antipodas galėtų būti jauna moteris, irgi

egzistuojanti už bendruomenės ribų- laumė. Laumė nėra žmogus kaip senutė,

laumė tik į žmogų panaši, bet ne žmogiškos prigimties būtybė. Vyrai

stengiasi pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis, bet pasirodo, kad ta

moteris jaunus vyrus nukankina.

Laumė- viena ryškiausių moteriškų būtybių lietuvių

mitologijoje. Tai buvusi stebuklingo gražumo deivė, ji gyvenusi debesyse.

Charakterizuojant laumės šeimininę padėtį, reikėtų pažymėti, kad

tautosakoje, kaip jau buvo kalbėta, kartais ji vaizduojama kaip ištekėjusi

moteris. Viename tekste užsimenama apie laumės ir Perkūno vedybinius

ryšius. Bet ji nebuvo ištikima vyrui, o pagimdė sūnų nuo vaikino ant žemės.

Laumė laikė paslėpusi savo ir žemės vyro meilės vaisių . Jis augo pas kitus

žmones žemėje. Sužinojęs Perkūnas ištrėmė laumę į žemę.

Laumės apibūdinamos kaip neturinčios pastovios gyvenamosios vietos,

kaip benamės, klajojančios moterys. Matyt tokiomis jos tapo, kai buvo

ištremtos iš dangaus, kur kadaise gyveno, į žemę.

Remiantis sakmėmis ir tikėjimais, galima rekonstruoti lietuvių mito

apie griausmavaldį ir jo šeimą fragmentą. Įdomu tai, kad atkuriamame

lietuvių mite netiesiogiai pasmerkiama moters neištikimybė ir parodytas jos

likimas pažeidus įprasto gyvenimo taisykles. Tai klajojančios,

besiblaškančios, nerimaujančios dėl savo vaikų ir juos užgriuvusios

nelaimės moters likimas.

Kai laumė kuriam laikui palieka savo vaikus, ji nerimauja, kad jų

neištiktų nelaimė. Kai moterys, pas kurias laumė ateina verpti, nori ja

atsikratyti, pasako: „pietų šalij girdėt plakimas ir labai rėkia vaikai,

kad net laukai skamba“; taip pat „Dangus bedegantis, danguje beverkia“.

Pamaniusios, kad jų vaikai pavojuje, laumės išbėga iš trobos.(10. psl.19)

Žinoma keletas sakmių siužetinių tipų, kuriuose pasakojama, kaip

laumė, norėdama atsikratyti savo negražaus laumiuko, apkeičia jį su žmonių

vaiku ir šį pasiima sau.

sssgendą Ar galima šiandien taip, kaip pasakoje apie Eglę, suvokti

moters psichologinį skirtingumą, jos religinę funkciją, jos stiprybę ir

silpnybę visuomenėje? Ar turime ieškoti kitokių intelektinių modelių,

kitokių simbolinių kategorijų? Nes anuomet pripažintas pasaulio vaizdas

nebeegzistuoja, o ant jo pagrindų susikūrusi nauja sąminingumo stuktūra.KRIKŠČIONIŠKOSIOS SĄMONĖS STRUKTŪROS

XV amžiuje mes dar neturime lietuvių kalba rašytų tekstų, kurie

leistų mums analizuoti moterų reikšmės interpretavimą. Tačiau toks tekstas

atsiranda su pirmąja lietuviška knyga. Mažvydo „Katekizmas“ priklauso

laikotarpiui kurį V. Kavolis(knygoje„Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“)

pavadino ankstyvuoju moderniuoju amžiumi. (3.psl.35)

Kalbėdamas apie vyriškas pagonybės apraiškas, Mažvydas vartoja

moterišką dievybių kategoriją.Pagonybė identifikuojama su moteriška

religija.

Krikščionybė- viena vyriškai suvokto Dievo veiklos sfera. Pagonybės ir

krikščionybės santykis suprantamas kaip kova tarp moteriškų ir vyriškų

religinių sferų. Moteriškoji religijos sfera yra suvedžiojanti, netikra.

Šiais laikais mes kartais suvokiame laisvę kaip priešingybę

tradicijai. Kad būtum laisvas, reikia atsisakyti tradicijos varžtų. Tokia

pozicija būtų artima Johnui Stuartui Milliui. O Mažvydo knygoje burtininkė

atstovauja ir tradicijai, kurią krikščionybė bando sugriauti, ir laisvei-

būtent tam, ką žmonės daro, išreikšdami save. Tai galėtų būti archaiškos

kultūros požiūris, nes joje laisvė ir tradicija galėtų būti moterų

galvojimo išraiška. Gal moterų galvojime laisvė ir tradicija labiau

sutampa, o vyrų galvojime jos labiau išsiskiria ?

Pasaulio kultūros modeliuose moteris labiau priklauso gamtos ir

prigimties sričiai, o vyriškasis pradas atspindi kultūrą. Viktorija

Daujotytė pažymi, kad savo prigimtimi moteris pasaulį pažįsta giliau, nes

„ji yra gimdančioji. Bet jos gilusis pažinimas lieka joje, nėra esmingiau

atvertas kultūrai. O tais atvejais, kai jis yra atvertas ar bent

pravertas, nėra atpažįstamas “ .(3. psl. 37)

Moteriškojo identiteto paieškų aptinkama ir XIX a.pabaigos – XX

a.grožinėje lietuvių literatūroje. Moters prigimtį bei iš jos kylančią

užduotį savo kūryboje puikiai atskleidžia Šatrijos Ragana; „būdama

jautresnė, religingesnė, ji stipriau už vyrą ilgisi to, ko šis pasaulis

negali duoti, ją mažiau negu paskendusį veikliame ir žemės reikaluose vyrą

patenkina visų šios žemės dalykų laikinumas“. Moteris pažysta giliausius

būties slėpinius. Ji pirmoji sutinka užgimusią gyvybę, ją ugdo, auklėja,

taip pat palydi į paskutinę kelionę. Taip žmoguje per motiną- moterį

užmezgami saitai su praeitimi bei nutiesiama gija į ateitį.

Kiekvienu atveju turime moterį , kuri yra vyrų priešprieša ne tik

religijoje , mitologijoje , bet ir visuomenėje , socialiniuose santykiuose.

Žvelgdami į XIX a. pabaigą Maironio poezija , mums pasako , kuo

tuomet galėjo skirtis vyriškasis ir moteriškasis subjektyvumas bei savivoka

. Vyriškas balsas tapatinasi su begaline jūra , su jos galia
su tuo , kuo

jis pats nėra ir negali būti . Jūros neramumas – tai , kas traukia vyrišką

elgesį .

Beribės aspiracijos išsiveržti iš visiems privalomų visuomeninio

gyvenimo rėmų Maironio poezijoje reiškiamos tik vyro. Tas vyriškas beribių

aspiracijų „aš“ turi silpnybę. Jis verkia , pats nežinodamas dėl ko :Kam ašaros veržias ir byra?

Aš patsai nežinau ,

Tik Aukščiausio prašau ,

Kad stiprintų verkiančią lyrą . (3.psl.68)Beribių aspiracijų vyras savyje negali rasti atramos . Maironio vyras

, siekdamas begalybės , kaip individas jaučiasi silpnas . Jis prašo

Aukščiausiojo pagalbos, nes nori gyventi ir kariauti. Vyrų gyvenimas-

aktyvus dalyvavimas istorijoje- drauge yra ir kova. Kariavimo motyvas

pakartojamas Maironio šauksme savo atgimstančiai kartai: „ Ginkim, ką mūsų

proseniai gynė! / Žadinkim brolius meile drąsia!“ Tik vyrai, sūnūs,

proseniai, broliai. Apie moteris, dukteris, prosenes šiame šaukime į kovą-

nė žodžio. Kariavimas, aktyvus istorijos formavimas yra būdingas vyrams.

Ir Žemaitė, ir Maironis sutaria, kad moters dalyvavimas visuomeninėje

veikloje lemia santykis su vyru, o ne jos pačios apsisprendimas. Kovoti

būdinga vyrams.

Nekovojančios moters modelį patvirtina Aleksandras Dambrauskas-

Jakštas, rašydamas: „kova tai vyrų, o ne moterų pašaukimas“.

Taigi maironiškajame vyro modelyje yra du motyvai: galingas, realybę

transcenduojantis ilgesys, kurio neįmanoma realizuoti šioje žemėje, ir

kariavimas- aktyvus dalyvavimas formuojant istoriją, kuriant tautos ateitį.O koks yra moteriškas subjektyvumas? Kalbėdamas moters balsu,

Maironis visai kitoks:“Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, / Žydėsiu,

kaip žydi laukai“. Čia vyro poeto įsivaizduotos moters subjektyvumą galima

apibūdinti kaip pasitenkinimą natūralia būtimi. Moteriai užtenka girių ir

laukų, jos būtis harmoninga šiame ribotų dimensijų, ūkininko kasdieninio

gyvenimo aplinkoje, namų pasaulyje, ji nepatiria transcendencijos ilgesio,

jai nereikia kelti senelių iš kapų, aktyviai dalyvauti istorijoje, kovoti.

Vieną šitokios natūralioje būtyje telpančios ir ja pasitenkinančios

moters implikacija 1914 m. Išreiškia Dambrausks- Jakštas savo

korespondencijoje Stasiui Šalkauskiui. Moterys neieško tiesos, nemąsto

tiek, kad joms reikėtų tiesos pažinimo, neturi intelektualinio poreikio

sąmoningai suvokti savo gyvenimo reikšmę ir koherentiškai interpretuoti

savo patirtį filosofiniu galvojimu. Šalkauskis su šitokia pažiūra tuomet

nesutiko. Jis moteriškame jausminiame intensyvume įžvelgė net pranašavimo

galią. Šalkauskis skiria moteriškąjį ir vyriškąjį pažinimą, bet moteriškąjį

pažinimo būdą laiko pranašesniu už vyriškąjį. Moteriškąjį pažinimą jis

sieja su emocine jausmine intuicija, vyriškąjį pažinimo būdą- su protu. Jis

teigia, kad pasikliovimas protu yra vyriškojo pažinimo būdo bruožas.

Tolimas , o gal ir ne itin, ir tradicinis vyrų požiūris, išsakytas

moterų atžvilgiu mūsų patarlėse (Lilijos Kudirkienės, „Boba ir vyras:

patarlių tradicija“). Ko tu mergos bijai, kad velnio neatboji. Ilga kasa-

trumpas protas. Be vyrogalvos boba nieko nesugalvos. Moteriškas protas

keliaislotais už šuns šūdą lengvesnis. Bet visa tai sakoma visiškai

nesistengiant bent kiek pagrįst: nusistatimas išankstinis ir neaptariamas.

Kvaila, ir tiek, nes- boba, nes- moteris. Ar lietuviai tikrai tokie

bjaurūs, nepakantūs moteriai , tokios prastos nuomonės apie ją? Ne . tai

tik moteriškas prigimimas prastai vertinamas. Tokios patarlės esą

sugalvotos vyrų gal savo „psichologiniai pozicijai“ sutvirtinti

„pranašumui“ paliudyti. Kai turimas omeny konkretus praktinis gyvenimas bei

moteris šeimininkė, motina, -patarlės visai kitaip skamba: Vyras laiko

vieną namų kerčią, moteris-tris. Gera motė vyrui kelią rodo(?).

Seniausiuose žodynuose žodžio boba ir išvis nėr.(7.psl.66).

O XIXa. pabaigoje panašus procesas kartojasi jau tarp lietuviškai

rašančių lietuvių inteligentų. Tuo metu lietuvės bajorės buvo jau labiau

paveiktos romantinės tradicijos bet tarp inteligentų, kilusių iš kaimo,

liko ta pati situacija: romantinis galvojimas vyrų savimonėje galėjo būti

ryškesnis. Ir dėl labai panašių priežasčių: vyrai jau baigę universitetus,

moterys dar tik pradeda lankyti aukštesniąsias bitininkystės ar

gailestingųjų seserų mokyklas, ir jeigu jos yra ištekėjusios, kaip Žemaitė

ar Lazdynų Pelėda, tai turi rūpintis šeima.

Maironiška gelminė psichologija, aišku, negali būti kilusi iš kaimo

kultūros. Ji neturi jokių panašumų su šia, ypač suvokiant vyriškąjį

identitetą. Moteriškasis individas dar gana artimas kaimo kultūrai,

folklorine tradicija dar gali būti remiamasi suvokiant moterį, bet vyras

nuo tos tradicijos jau atitrūkęs.

O kada šis modelis nustoja veikti Lietuvoje? Galėtume manyti, kad

Salomėja Nėris atmeta maironiškąją moters sampratą. O kiek vėliau jis

rašys:“Ak,ta begalinė aistra gyventi, gyventi laisvai kaip žmogus

erelis!Toji aistra liepsnoja lyg didžiulis, kurios šviesoj visi šešėliai ir

visa aplinkuma

paskęsta lyg skardus karo trimitas, kurio garsuos visi pasaulio garsai

pranyksta lyg vėjas, kuris į erdvias padanges iškelia, taip ji mane stumia

į gyvenimą, į tą didį,
laisvą gyvenimą, tąjį laisvąjį kūrėjo

pasaulį.jai kokį pasaulio siūlai taisyklėmis vadinami, norėtų varžyti

laisvę- sutraukyti juos kaip niekingus voratinklius! Kas gali varžyti

laisvę, kai žmogus savyje esi laisvas, kai išdidus savęs valdytojas

palieki?! “

Čia prabyla tos moters savybės, kurias Maironis yra paneigęs:ne

ribotumas, o begalinė aspiracija peržengti visas ribas, varžančias žmogaus

laisvę. Čia drąsiau negu Vincas Mykolaitis- Putinas“Altorių šešėly“kalba

moteris. Tai jau nepriklausomoje Lietuvoje, žymiai vėlesniu laiku, bet

atrodytų, kad čia ir pasibaigia maironiškoji gelminė psichologija. Sakoma,

kad Maironis mirties patale prakeikęs Nėrį. Jei jis ją ir prakeikė, tai

galbūt todėl, kad ji turėjo tas moters savybes, kurių jis specifiškai

moterims nepriskyrė. Savo gyvenimu, egsistencija ji paneigė, atmetė

pagrindinius Maironio gelminės psichologijos motyvus. Tad lyg galima

tvirtinti, jog su Nėrimi baigiasi šitoks vyrų ir moterų charakterių

modeliavimas. Vytautas Macernis rašė:“Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų

nutolę, / Moteris didžiuojasi ir myli vyrą“. Moteris tokių sapnų

nesapnuoja, juos sapnuoja vyras. Ir moteris myli vyrą dėl jo vizijų, dėl jo

aukštų siekių nebe 1895metais, o puse šimtmečio vėliau. Mačernis

pripažysta:“ Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos“, moteris ją jau

suradusi, kaip Maironio laikais rūtų daržely, laukuose ir pievose, kuklioj

folklorinėj aplinkoj, kur viskas harmoninga, gražu ir jauku. Mačernis labai

avangardiškas, drąsus, išsilavinęs poetas, pirmasis autentiškai

išsilavinęs. Mačernis sugeba grumtis su nežinia, su likimu, bet moterį dar

suvokia kaip Maironis. Vyrą kankina ilgesys, ir jis nesutelpa žemėje,

moteris išmoko gyventi savo ribotoje sferoje. Pusę šimtmečio išliko

pastovus psichologinis modelis. Nyka – Nyliūnas galutinai jį

sugriauna:“Dažnai tavo dvasia išsimuša iš šio dienų kalėjimo/ Ir vėl nuėjus

sėdi tarp išmėtytų žaislų, / Kur guli švino kareivėlis (…) / Todėl tegu

dar kartą amžinos Tiesos siekimui kyla rankos / Ir lūžta, neišlaikę viso

žemės liūdesio sunkaus; / Tegu idėjų audros blaško tavo kūną melodingai

lankstų, / Tegu jis pasirodo ringuose šalia kovojančio žmogaus / Ir tik

tada tegu ant žemės krinta / Ir miega supamas vėlyvo rudenio naktų

giesmės… “ Moteris čia jau šalia kovojančio žmogaus, jos ilgesys

pralaužęs kasdienybės rutiną, ji gyvena idėjinių kovų, idėjinių audrų

pasaulyje ir siekia, kap ir vyras, atnešti nuostabią šviesą visiems. Ko

gero, čia ir pasibaigia maironiškasis ciklas, bent jau išeivijoje.

Lietuvoje dar ir šiandien ši psichologija nėra visiškai pamiršta.

XX amžiaus pradžios alternatyvos

Nuo senų senovės lietuviams buvo įprasta gerbti moterį motiną ir

žmoną.Senieji istoriniai šaltiniai liudija didelę lietuvių pagarbą moterims

bei svarbią jos reikšmę senovės baltų šeimoje. Pavyzdžiui, teisine

užfiksuota paprotinės teisės nuostata- už moters užmušimą ar sužeidimą

bausti dvigubai didesnėmis baudomis negu už vyro („ Prūsų teisyne“ 1340

m.). Vadinasi, moteris vertinama dvigubai brangiau negu jis. Ši nuostata,

besiremianti paprotine teise, XVI a.buvo įrašyta į visas tris Lietuvos

Statuto redakcijas (1529, 1566 ir 1588 m.). tai rodo išskirtinę pagarbą

moteriai kaip potencialiai būsimos gyvybės gimdytojai.(1,psl.10)

XX a. Pradžios lietuvių literatūroje atskleidžiamas psichologinis

moters trapumas. Ji dar nepriklauso kultūros sferai, nedalyvauja idėjų

audrose, bet jau yra išėjusi iš saugaus, ją globojančio broliško kaimo

aplinkos, nors dar niekur nenuėjusi, o vyrai jau yra perėję į miestietišką

gyvenimo būdą, į idėjines kovas, į partijas, į kultūros sferą

Kitą alternatyvą šito laikotarpio vyrų ir moterų santykiams suvėkti

pasiūlė Vydūnas jau 1902 metais. Jis vaizduoja moterį, kuri yra

apsisprendusi ir savimi pasitikinti moralinė individualistė, kuri pati

pasirenka, ką garbinti: „Kitų neatsiklausiu, / kas šventa. Garbinu, kas

šventa man. “ Tai apskritai moralinio individualisto pareiškimas, galėtų

taip kalbėti ir vyras, pavyzdžiui, bet Vydūno dramoje šiuos žodžius taria

moteris(nors ir ne konkretus žmogus, o literatūros herojė). Šiai moralinei

individualistei jau užtenka jos pačios apsisprendimo, nebereikia kitų

paramos.

Kitoje Vydūno dramoje Daiva savo berneliui, norinčiam tik ją mylėti,

atsako: „Eikš tad! Ir stokis pasiryžęs! / Žiūrėki į tautos kelionę! (…)

Būt prie manęs, tai ne tiktai / pajust ramybę, būti sau laimingu. / Yra tai

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4775 žodžiai iš 9532 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.