ĮvadasĮ kultūros istoriją galima skverbtis įvairiai. Apskritai kultūra
susideda iš reikšmių, vienam ar kitam žmogui ne asmeniškai ką nors
reiškiančių, bet tokių, kuriomis jis dalijasi su kitais. Kultūros
istorijoje domimasi, kaip tos reikšmės kinta.
Norėdami nagrinėti kultūros istoriją, paprastai pasirenkame kokią
nors svarbią jos dalį, reikšmingą detalę. Po to stebime, kaip ilgainiui
keičiasi tos detalės formos, tūrinys ar funkcionavimas.Galima sakyti, kad
tos vertybės, kurios išlieka istorijoje, kurios skamba skirtingoms kartoms,
yra ypač reikšmingos.
Pasirinkau temą apie moteris lietuvių kultūroje, norėdama apžvelgti
moterų kultūra nuo senų laikų iki mūsų dienų, panagrinėti tam tikras
tradicijas, tam tikras nuostatas, kurios būdingiasnės artimesnės moterims,
nesakant, kad visos moterys yra vienodos.
Dirbant vaikų darželyje tenka bendrauti su vaikų mamomis,
močiutėmis,stebėti jų santykius su vaikais, santykius šeimose.Dažnai kyla
tokie klausimai, kaip: Kas yra moteris? Kur slypi moters laimė? Koks jos
emocinis pasaulis? Kokia jos paskirtis šeimoje ir visuomenėje? Kokia turi
būti mama? Ir daug kitų…
Šio darbo tikslas- subjektyvus skirtingų kartų moterų padėties ir
požiūrio vertinimas. Lietuvoje vyko ryški moterų modelių kaita. Ji
akivaizdi tiek vertybinėse orientacijose, tiek faktiniame šeimos ir
santuokos formavime.Ko trūksta šiuolaikinėms moterims ?
Apžvelgiant įvairius laikotarpius galima stebėti, kaip šeimoje
etninės kultūros vertybės buvo perduodamos iš kartos į kartą. Kaip kartu su
visuomenės kaita keičiasi ir moterų padėtis darbo rinkoje, jų padėtis darbe
neretai sukelia socialines įtampas, stresinę būseną, kuri paaštrėja
transformacijos pokyčius patiriančioje visuomenėje.XX a. Pabaigoje klasikinis moters motinos įvaizdis gerokai
transformuotas. Socialinį reiškinį- moterų profesinę karjerą suformavo
visuomenė istorinio vystymosi procese. Šis reiškinis – tai XIX a. II pusės
pramoninių revoliucijų padarinys. Lietuvos moterų profesinę karjerą ir
dalyvavimą darbo rinkoje sąlygojo trys veiksniai: demografiniai,
ekonominiai (aukštas moterų ekonominis aktyvumas, leidęs joms greičiau
pasiekti lyčių lygybę) ir savirealizacijos.
Remiantis lietuvių šeimos papročiais atskleidžiami moters motinos
pašaukimas, jos vaidmuo ir funkcijos šeimoje bei bendruomenėje. Kaip gimsta
moterys, motinos? Kada yra motinystės įpradžia? Ar motinystės jausmai
stipresni nei karjeros troškimas? Šie klausimai vis daugiau yra tyrinėjami,
ieškomi atsakimai.
Svarbu man buvo apžvelgti mergaitės rengimasį motinystei įvairiais
jos amžiaus tarpsniais, įskaitant ir merginos socializaciją bei ligi tol
turėto statuso šeimoje ir bendruomenėje pakitimą ištekant.
Seni mūsų protėvių papročiai išliko iki mūsų dienų, o su valstybės
atkurimu atkurtas ir mūsų tautiškumas. Ir kad mūsų vaikai būtų mažiau
žalojami dabartinės aplinkos, jiems reikalingas etninis ugdymas. Reikia
pritraukti vaikus į papročius. Juk ką įdėsime- tas ir liks.
Šiandien vis dažniau yra kultūros naudojimas visuomenėje. Kalbama
apie tai, ko labiausiai pasigedome. Man atrodo, kad patys reikšmingiausi
kultūros objektai turi galią jungti tai, kas patiriama socialinėje
aplinkoje, ir tai, ko labiausiai joje pasigendama.
Rašant šią temą,man svarbu buvo išsiaiškinti, ar yra šiandien svarbus
motinos vaidmuo? Ar, tam, kad išauginti busimas moteris, reikalingas
įpatingas mergaičių auklėjimas? Tam panaudojau anketavimą(buvo apklaustos
vaikų darželio auklėtojos, vaikų mamos, vaikai ir kt. moterys), pokalbius,
stebėjimus.
Knygoje V. Kavolio „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje “, kurią
panaudojau darbui, kalbama apie kultūros istorijos epochas, bandant
aprašyti jų simbolines struktūras ar įtampas tarp laikotarpiui būdingų
alternatyvų. Kalbama apie kultūros kaitos šuolius,kur galima įžvelgti ir
kultūros tęstinumą.
Iš P.Dundulienės „Senieji lietuvių šeimos papročiai“ ir R. Ročiunienės
„Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje“ knygų panaudojau darbui įvairių
laikotarpių lietuvos kultūros faktus. Nemažai medžiagos buvo panaudota iš
žurnalų „Liaudies kultūra“ bei „Filosofija. Siocialogija“ ir kt, šaltinių.Svarbiausias žmogus
pasaulyje yra … motina.
Ji negali pasipuikuoti, kad pastatė
Notre Dame katedrą. Jai to ir nereikia. Ji
sukūrė tai, kas pranoksta bet kurią katedrą:
būstą nemirtingai sielai, mažutėlio jos kūdikio
kūno tobulybę…
Kas Dievo akyse gali būti
garbingiau, nei būti motina !
Kardinolas J. Minszenty
ARCHAINIS LIETUVIŲ KULTŪROS SLUOKSNISIlgus tūkstantmečius Lietuvoje trukusį matriarchato laikotarpį liudija
randamos akmeninės ir medinės moterų statulėlės įvairiose vietose.Jėzujitų
ir kituose raštuose minimi akmenys, ten vadinami deivėmis suteikiančiomis
moterims vaisingumą, buvo vaisingumo ir
gimimo deivės Laimos galios
įkūnijimas.Rašytiniai šaltiniai sako, kad mūsų krašte net viduramžiais buvo
išlikę matriarchato pedsakų, bylojančių jog moteris buvo pagrindinė
gamintoja, namų židinio prižiūrėtoja, vaikų gimdytoja bei auklėtoja ir
užėmė šeimoje garbingą vietą.
Svarbiausias argumentacijos šaltinis yra lietuvių sakmės.Lietuvių
etiologinėse sakmėse moters pozicija gažnai išreiškiama tradicinės šeimos
aplinkoje, nors konkrečiai būtent šeimos terminu neidentifikuojama.
Paprastai situacija kuriama iš vyro ir moters gyvenimo kartu.
Savitos matriarchalinės nuotrupos iliustruoja amžinąją žmonijos
mįslę: vyro ir moters santykių amplitudę. Neatsitiktinai Lietuvoje sakoma:
„Jei bobos valdys, geros dienos nematysi“. Moteris preišinama net gerumui.
Kuriama klasikinė opozicija- vyras ir moteris, kurios pagrindinis prasminis
centras yra hierarchinis konusas: „Kodėl moterys yra žemesnės už vyrus“,
„Kodėl moterys priklauso vyrui“.
„Dievas sutvėrė ir vyrą, ir moterį lygius. Ale kad Jeva pirma obuolį
užgintą suvalgė, tai moterys ir liko žemesnės už vyrus.
– Tu būsi po vyro valdžia, -pasakė Dievas Jevai.“(12,psl.19)
Moters elgesys suschematinamas, jos klaida tampa lemtinga, o
paskirtis tarytum nulemta iš anksto. Moteris negali išvengti savo likimo,
ji priversta pripažinti ir priimti Dievo primestas žaidimo taisykles.
Patriarchatas Lietuvoje formavosi ypač sparčiai plintant
ariamajai žemdirbystei su traukiamąja gyvulių jėga, metaliniams darbo
įrankiams, geležiniam noragui, pjautuvui, ir įsigalėjo žalvario amžiaus
viduryje. Vyras šeimoje šiuo metu buvo jau svarbesnis už moterį. Nors vyras
buvo
nepakeičiamas žemės dirbėjas, tačiau moteris nebuvo išstumta iš ūkio
veiklos. Ant jos pečių gulėjo sunkūs ravėjimo ir dėrliaus nuėmimo darbai,
be to jai teko ir linus bei kanapes sėti, auginti, ravėti, kulti, apdirbti,
pagaliau verpti ir austi.
Lietuvių liaudies pasakose šeimos tema užima vieną pamatinių vietų.
Beveik kiekvienoje lietuvių liaudies pasakoje liečiami žmonos ir vyro ,
tėvų ir vaikų, brolių ir sesrų santykiai, konfliktai, jų sprendimo būdai.
Pasakose aptinkama šeimos, įvairiais jos visuomeninių lūžių etapais,
atspindžių. Nemažoje lietuvių liaudies pasakų dalyje keliami ir buitiniai
šeimos gyvenimo klausimai. Nuo seno iki šių dienų protingai pasiskirstyti
darbus tebėra aktualu beveik kiekvienos šeimos realiame gyvenime .
Skaitant lietuvių liaudies pasakas, lietuvių liaudies dainų analizes,
galima teigti, kad vyrai iš prigimties stiprūs, o moteris turi tapti
stipri, kažką
padarydama, tapdama žmona. Galima sakyti, kad moteris stiprybės įgyja
vedybiniame gyvenime ir augindama vaikus.Čia skirtinga psichogenezė: vyrai
iš prigimties stiprūs, moterys charakterio stiprybę, kurios neturi iš
prigimties, įgyja pasiaukodamos šeimai. Moteriai reikia subręsti, vyras jau
tobulas
savyje. Moteris turi pereiti tam tikrą brendimo procesą, kad taptu tuo, kuo
ji turi būti. Tai galima matyti pasakojamosios literatūros veikale,
pasakoje „Eglė žalčių karalienė“.(3.psl.26)
Šioje pasakoja (vadinkime ją pasaka, vėliau paaiškėja, kad ji yra
daugiau negu pasaka) vyrams ir moterims skirimos skirtingos psichologinės
savybės. Aiškiausiai tas psichooginis skirtingumas matomas dviem atvejais.
Pirmiausia –pasakos pabaigoje, kai Eglės broliai stengiasi ją priversti
pasilikti namuose. Kadangi Eglė neišduoda paslapties, kaip prisišaukti
Žilviną, tai jie išsiveda Eglės bei žalčio sūnus Ąžuolą, Beržą, Uosį, o
vėliau ir dukterį Drebulę į mišką, bando apgaule išgauti paslaptį.
Nepasisekus vartoja ir jėgą- nuplaka tuos vaikus. Berniukai prieš plakimą
ir klastą atsilaiko. Jie stiprūs iš prigimties, nors dar vaikai. O Drebulė
išsigąsta ir išplepa, kaip galima prisišaukti žaltį. Prisišaukę broliai jį
nužudo.Įdomu pabandyti suprasti, kodėl būtent Drebulė išduoda paslaptį. Jie
visi vaikai , bet berniukai yra stiprūs jau vaikystėje, o mergaitė- baili
silpna. Suaugusi moteris Eglė irgi stipri: ji ne tik išsaugo ištikimybę
vyrui, bet ir atsisako savo bei vaikų gyvybės žmogiška prasme. Pati
pavirsdama medžiu ir vaikus jais paversdama, išreiškia ištikimybę vyrui, –
Eglė yra stipri. Bet Drebulė- silpna.Peršasi mintis, kad vyrai iš
prigimties stiprūs(tokie Eglės sūnūs), o moteris turi tapti stipri, kažką
padarydama, tapdama tuo, kuo Eglė tampa po vedybų.
Pasakoje taip pat yra ir politinis modelis, kuris atskleidžia moterų
ir vyrų skirtybę. Pasakos pabaigoje Eglės broliai, kurie stengiasi
susigrąžinti prarastą seserį į savo namus, į žmonių bendruomenę, užima
tradiciją saugančių konservatorių poziciją. Svarbiausia- išsaugoti gyvenimo
būdą šiuose namuose, šioje žemėje, susigrąžinti seserį, iškeliavusią į
kažkokią nežinomą karalystę, sugrįžti prie savo šaknų, į normalų gyvenimą.
O Eglė, moteris, yra novatorė, ji ne laisvai, ne pasirinkdama apsisprendė
už žalčio ištekėti, tačiau ištekėjusi lieka šiam, nors ir nelaisvam,
apsisprendimui ištikima. Ji yra sudariusi netradicinį ryšį su kito pasaulio
būtybe, kuri nėra tikras žmogus, nors gali įgauti žmogaus pavidalą. Eglė
savo apsisprendimui lieka ištikima net tada, kai atsiranda galimybė jį
pakeisti.
galvojama, kad vyrai labiau linkę į novacijas, eksperimentus,
o moterys iš prigimties konservatyvesnės. Dažnai moterys ir pasirodo
konservatyvesnės. Jos ilgiau negu vyrai liko ištikimos senajai pagoniškajai
kultūrai Lietuvos kaime, bet šioje pasakoje moteris vaizduojama kaip
novatorė. Ji nesiima iniciatyvos įvesti naujovę, bet ją gina, nepasiduoda
spaudimui sugrįžti į tradicinį kaimą. Ji gina naujovę taikiomis
priemonėmis, atsisakydama paklusti, demonstruodama savo ištikimybę.
O kokiomis priemonėmis ginama tradicija? Broliai pirmiausia bando
apgaule išgauti paslaptį, po to naudoja jėgą prieš Eglės vaikus ir
galiausiai- ginklą. Tradiciją saugojantys konservatoriai griebiasi jėgos ir
klastos, kad kitus priverstų jiems paklusti.Moteris yra taiki novatorė,
vyrai- plėšrūs konservatoriai, naudojantys jėgą ir klastą.Tačiau
svarbiausia tai, kad vyrai ir moterys čia jau vaizduojami skirtingai: ir
savo psichogeneze, ir savo, tarkim, politine veikla, savo santykiu su
tradicija ir su bendruomene.
Pasakoje broliškumas tampa priverstinis- brolis seserį verčia jam
paklusti. Brolis turi fizinę jėgą, sesuo- mistinę galią pavirsti medžiu ir
medžiais paversti savo vaikus. Broliai tos mistinės galios neturi. Tai
skamba jau beveik feministiškai.
Eglė tampa tarsi vaidilute, tik ne tokia, kaip ją suvokė XIXa.
romantikai, bet eutentiškesne. Santykio su „sakraline“ sfera žmogiškoji
partnerė pasirodo nevisiškai klusni „sakralinės“ sferos atstovui. Žaltys
nori Eglę išlaikyti savo pasaulyje, Eglė veržiasi namo. Aukštesnės jėgos
pasirinktas partneris ne iki galo paklūsta tos aukštesnės jėgos
reikalavimams. Krikščioniškojoje tradicijoje tai būtu nuodėmė: jei
nepaklūsti Dievui iki galo, tai tau trūksta tobulumo, kažkoks nuodėmingumas
sulaiko tave nuo visiško klusnumo.Jam nepatinka , kad Eglė veržiasi namo,
jis jai duoda visokius išbandymus.
Eglė tuos išbandymus išlaiko padedama senos , į burtininkę panašios
moters, ir žaltys sutinka, jo valia nugalima. Eglės neklusnumas motyvuotas
jos ilgesiu, noru sugrįžti į žmonių bendruomenę, iš kurios ji kilusi. Ji
netampa
vienuole, nutraukiančia ryšį su žmonių bendruomene tam, kad tobulai siektu
dvasinio tikslo. Žmonių ilgesys verčia iki galo nepaklusti „sakralinės
“sfero,
sakykim, religiniams reikalavimams. Sugrįždama iš „sakralinės“ sferos į
žmonių bendruomenę, ji tampa tarpininke tarp „sakralinės “ir „sekuliarinės“
sferų. Svarbu, jog būtent moteris tampa tarpininke. Vyrai šioje pasakoja
priklauso žmonių bendruomenei (kaip jos broliai) arba „sakralinei“ sferai
(kaip žaltys), o moteris keliauja iš vienos sferos į kitą.(3.psl.31)
Pirmoji jos kelionė iš „sekuliarinės“ sferos į požemių karalystę
vyksta ne jos pačios iniciatyva,ji ne laisvai apsisprendė tapti tuo
tiltu,bet grįžti iš žalčio karalystės ir jau nusprendžia pati. Manytume,kad
netekėjusi moteris turėtų būti laisva.Ji – vaidilutė,kuri nori laikinai
sugrįžti į žmonių bendruomenę.Vyksta savotiškas moters išsilaisvinimas;
moters,tarnaujančios dievui iš mažosios raidės.Arba –
velniui,dievui,neatskiriamam nuo velnio.Bet, grįžusi į žmonių
bendruomenę,Eglė irgi nebepriklauso jai taip, kaip priklauso jos broliai ir
tėvai.Ji čia svetima , nes atėjusi iš kitos „sakralinės“ sferos.Grįžusi iš
religinės bendruomenės kunigė jau nebegali tobulai priklausyti žmonių
bendruomenei.Ji yra tarpininkė tarp dviejų sferų.Iš žalčio karalystės
žmonių bendruomenėn ją grąžina saviškių ilgesys;žmonių bendruomenėje ji
lieka ištikima savo vyrui , dievui , savo religinei funkcijai.Tai dvigubas
išsilaisvinimas – ir iš religijos , ir iš bendruomenės , sakytume
šiandienine kalba . Ir moteris , kuri yra išsilaisvinusi ir nuo religijos ,
ir nuo bendruomenės , galų gale įgyja magišką galią.Nužudžius Žilviną,
paaukojus jos religijos objektą, ji pati įgyja raganišką galią
transsubstancijuoti- grąžinti žmones į gamtą, kuriai jie iš esmės
priklauso. Žmonės gyvena bendruomenėje, bet jie priklauso gamtai, ir Eglė
grąžina savo vaikus , paversdama juos medžiais, į gamtą, kuri yra jų
tikrieji namai. Moteriškas stebuklas yra žmogaus grąžinimas iš socialinės
konvencijos į gamtą. Broliai turi jėgą žudyti, tai vyriškas sugebėjimas, o
Eglė turi ritualinę galią. Ji yra tapusi kunige, vaidilute, ragana, ir jos
raganavimas- tai sugebėjimas grąžinti žmones į gamtos rėmus.
Ir „sakralinės“, ir „sekuliarinės“ sferos atstovai kenčia. Ir žaltys
miršta,
ir Eglė miršta, pavirsdama medžiu. Žaltys miršta, pavirtęs puta. Žmogiška
ir
dvasinė ar pusiau dvasinė būtybė virsta grynu gamtos reiškiniu. Abu
išreiškia savo priklausomybę gamtai, bet skirtingais būdais. Ji yra jų
galutiniai namai.
Pasakoje aprašoma apie ištekėjusią moterį ir jos santykius su broliais,
tėvais
ir, kita vertus, santykį su vyru. Eglės biografija- labiau subrendusios
moters biografija. Ir čia galime prieiti išvadą, kad archainė kultūra yra
mažiau integruota, ne tokia vienalytė negu apie ją galvojama. Ir
archainiame sluoksnyje egzistavo skirtingi moterų ir vyrų bei jų tarpusavio
santykių suvokimo modeliai.
Kitas vyresnio amžiaus moters tipas yra gelbstinti senutė, kuri
dažnai atrodo nepriklausanti žmonių bendruomenei, esanti kažkur
už jos ribų
ir turinti savybių, panašių į raganos. Vėliau , nuo XVI amžiaus, jas
Lietuvoje pradės deginti ant laužų.
Savotiškas šios senutės antipodas galėtų būti jauna moteris, irgi
egzistuojanti už bendruomenės ribų- laumė. Laumė nėra žmogus kaip senutė,
laumė tik į žmogų panaši, bet ne žmogiškos prigimties būtybė. Vyrai
stengiasi pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis, bet pasirodo, kad ta
moteris jaunus vyrus nukankina.
Laumė- viena ryškiausių moteriškų būtybių lietuvių
mitologijoje. Tai buvusi stebuklingo gražumo deivė, ji gyvenusi debesyse.
Charakterizuojant laumės šeimininę padėtį, reikėtų pažymėti, kad
tautosakoje, kaip jau buvo kalbėta, kartais ji vaizduojama kaip ištekėjusi
moteris. Viename tekste užsimenama apie laumės ir Perkūno vedybinius
ryšius. Bet ji nebuvo ištikima vyrui, o pagimdė sūnų nuo vaikino ant žemės.
Laumė laikė paslėpusi savo ir žemės vyro meilės vaisių . Jis augo pas kitus
žmones žemėje. Sužinojęs Perkūnas ištrėmė laumę į žemę.
Laumės apibūdinamos kaip neturinčios pastovios gyvenamosios vietos,
kaip benamės, klajojančios moterys. Matyt tokiomis jos tapo, kai buvo
ištremtos iš dangaus, kur kadaise gyveno, į žemę.
Remiantis sakmėmis ir tikėjimais, galima rekonstruoti lietuvių mito
apie griausmavaldį ir jo šeimą fragmentą. Įdomu tai, kad atkuriamame
lietuvių mite netiesiogiai pasmerkiama moters neištikimybė ir parodytas jos
likimas pažeidus įprasto gyvenimo taisykles. Tai klajojančios,
besiblaškančios, nerimaujančios dėl savo vaikų ir juos užgriuvusios
nelaimės moters likimas.
Kai laumė kuriam laikui palieka savo vaikus, ji nerimauja, kad jų
neištiktų nelaimė. Kai moterys, pas kurias laumė ateina verpti, nori ja
atsikratyti, pasako: „pietų šalij girdėt plakimas ir labai rėkia vaikai,
kad net laukai skamba“; taip pat „Dangus bedegantis, danguje beverkia“.
Pamaniusios, kad jų vaikai pavojuje, laumės išbėga iš trobos.(10. psl.19)
Žinoma keletas sakmių siužetinių tipų, kuriuose pasakojama, kaip
laumė, norėdama atsikratyti savo negražaus laumiuko, apkeičia jį su žmonių
vaiku ir šį pasiima sau.
sssgendą Ar galima šiandien taip, kaip pasakoje apie Eglę, suvokti
moters psichologinį skirtingumą, jos religinę funkciją, jos stiprybę ir
silpnybę visuomenėje? Ar turime ieškoti kitokių intelektinių modelių,
kitokių simbolinių kategorijų? Nes anuomet pripažintas pasaulio vaizdas
nebeegzistuoja, o ant jo pagrindų susikūrusi nauja sąminingumo stuktūra.KRIKŠČIONIŠKOSIOS SĄMONĖS STRUKTŪROS
XV amžiuje mes dar neturime lietuvių kalba rašytų tekstų, kurie
leistų mums analizuoti moterų reikšmės interpretavimą. Tačiau toks tekstas
atsiranda su pirmąja lietuviška knyga. Mažvydo „Katekizmas“ priklauso
laikotarpiui kurį V. Kavolis(knygoje„Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“)
pavadino ankstyvuoju moderniuoju amžiumi. (3.psl.35)
Kalbėdamas apie vyriškas pagonybės apraiškas, Mažvydas vartoja
moterišką dievybių kategoriją.Pagonybė identifikuojama su moteriška
religija.
Krikščionybė- viena vyriškai suvokto Dievo veiklos sfera. Pagonybės ir
krikščionybės santykis suprantamas kaip kova tarp moteriškų ir vyriškų
religinių sferų. Moteriškoji religijos sfera yra suvedžiojanti, netikra.
Šiais laikais mes kartais suvokiame laisvę kaip priešingybę
tradicijai. Kad būtum laisvas, reikia atsisakyti tradicijos varžtų. Tokia
pozicija būtų artima Johnui Stuartui Milliui. O Mažvydo knygoje burtininkė
atstovauja ir tradicijai, kurią krikščionybė bando sugriauti, ir laisvei-
būtent tam, ką žmonės daro, išreikšdami save. Tai galėtų būti archaiškos
kultūros požiūris, nes joje laisvė ir tradicija galėtų būti moterų
galvojimo išraiška. Gal moterų galvojime laisvė ir tradicija labiau
sutampa, o vyrų galvojime jos labiau išsiskiria ?
Pasaulio kultūros modeliuose moteris labiau priklauso gamtos ir
prigimties sričiai, o vyriškasis pradas atspindi kultūrą. Viktorija
Daujotytė pažymi, kad savo prigimtimi moteris pasaulį pažįsta giliau, nes
„ji yra gimdančioji. Bet jos gilusis pažinimas lieka joje, nėra esmingiau
atvertas kultūrai. O tais atvejais, kai jis yra atvertas ar bent
pravertas, nėra atpažįstamas “ .(3. psl. 37)
Moteriškojo identiteto paieškų aptinkama ir XIX a.pabaigos – XX
a.grožinėje lietuvių literatūroje. Moters prigimtį bei iš jos kylančią
užduotį savo kūryboje puikiai atskleidžia Šatrijos Ragana; „būdama
jautresnė, religingesnė, ji stipriau už vyrą ilgisi to, ko šis pasaulis
negali duoti, ją mažiau negu paskendusį veikliame ir žemės reikaluose vyrą
patenkina visų šios žemės dalykų laikinumas“. Moteris pažysta giliausius
būties slėpinius. Ji pirmoji sutinka užgimusią gyvybę, ją ugdo, auklėja,
taip pat palydi į paskutinę kelionę. Taip žmoguje per motiną- moterį
užmezgami saitai su praeitimi bei nutiesiama gija į ateitį.
Kiekvienu atveju turime moterį , kuri yra vyrų priešprieša ne tik
religijoje , mitologijoje , bet ir visuomenėje , socialiniuose santykiuose.
Žvelgdami į XIX a. pabaigą Maironio poezija , mums pasako , kuo
tuomet galėjo skirtis vyriškasis ir moteriškasis subjektyvumas bei savivoka
. Vyriškas balsas tapatinasi su begaline jūra , su jos galia
su tuo , kuo
jis pats nėra ir negali būti . Jūros neramumas – tai , kas traukia vyrišką
elgesį .
Beribės aspiracijos išsiveržti iš visiems privalomų visuomeninio
gyvenimo rėmų Maironio poezijoje reiškiamos tik vyro. Tas vyriškas beribių
aspiracijų „aš“ turi silpnybę. Jis verkia , pats nežinodamas dėl ko :Kam ašaros veržias ir byra?
Aš patsai nežinau ,
Tik Aukščiausio prašau ,
Kad stiprintų verkiančią lyrą . (3.psl.68)Beribių aspiracijų vyras savyje negali rasti atramos . Maironio vyras
, siekdamas begalybės , kaip individas jaučiasi silpnas . Jis prašo
Aukščiausiojo pagalbos, nes nori gyventi ir kariauti. Vyrų gyvenimas-
aktyvus dalyvavimas istorijoje- drauge yra ir kova. Kariavimo motyvas
pakartojamas Maironio šauksme savo atgimstančiai kartai: „ Ginkim, ką mūsų
proseniai gynė! / Žadinkim brolius meile drąsia!“ Tik vyrai, sūnūs,
proseniai, broliai. Apie moteris, dukteris, prosenes šiame šaukime į kovą-
nė žodžio. Kariavimas, aktyvus istorijos formavimas yra būdingas vyrams.
Ir Žemaitė, ir Maironis sutaria, kad moters dalyvavimas visuomeninėje
veikloje lemia santykis su vyru, o ne jos pačios apsisprendimas. Kovoti
būdinga vyrams.
Nekovojančios moters modelį patvirtina Aleksandras Dambrauskas-
Jakštas, rašydamas: „kova tai vyrų, o ne moterų pašaukimas“.
Taigi maironiškajame vyro modelyje yra du motyvai: galingas, realybę
transcenduojantis ilgesys, kurio neįmanoma realizuoti šioje žemėje, ir
kariavimas- aktyvus dalyvavimas formuojant istoriją, kuriant tautos ateitį.O koks yra moteriškas subjektyvumas? Kalbėdamas moters balsu,
Maironis visai kitoks:“Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, / Žydėsiu,
kaip žydi laukai“. Čia vyro poeto įsivaizduotos moters subjektyvumą galima
apibūdinti kaip pasitenkinimą natūralia būtimi. Moteriai užtenka girių ir
laukų, jos būtis harmoninga šiame ribotų dimensijų, ūkininko kasdieninio
gyvenimo aplinkoje, namų pasaulyje, ji nepatiria transcendencijos ilgesio,
jai nereikia kelti senelių iš kapų, aktyviai dalyvauti istorijoje, kovoti.
Vieną šitokios natūralioje būtyje telpančios ir ja pasitenkinančios
moters implikacija 1914 m. Išreiškia Dambrausks- Jakštas savo
korespondencijoje Stasiui Šalkauskiui. Moterys neieško tiesos, nemąsto
tiek, kad joms reikėtų tiesos pažinimo, neturi intelektualinio poreikio
sąmoningai suvokti savo gyvenimo reikšmę ir koherentiškai interpretuoti
savo patirtį filosofiniu galvojimu. Šalkauskis su šitokia pažiūra tuomet
nesutiko. Jis moteriškame jausminiame intensyvume įžvelgė net pranašavimo
galią. Šalkauskis skiria moteriškąjį ir vyriškąjį pažinimą, bet moteriškąjį
pažinimo būdą laiko pranašesniu už vyriškąjį. Moteriškąjį pažinimą jis
sieja su emocine jausmine intuicija, vyriškąjį pažinimo būdą- su protu. Jis
teigia, kad pasikliovimas protu yra vyriškojo pažinimo būdo bruožas.
Tolimas , o gal ir ne itin, ir tradicinis vyrų požiūris, išsakytas
moterų atžvilgiu mūsų patarlėse (Lilijos Kudirkienės, „Boba ir vyras:
patarlių tradicija“). Ko tu mergos bijai, kad velnio neatboji. Ilga kasa-
trumpas protas. Be vyrogalvos boba nieko nesugalvos. Moteriškas protas
keliaislotais už šuns šūdą lengvesnis. Bet visa tai sakoma visiškai
nesistengiant bent kiek pagrįst: nusistatimas išankstinis ir neaptariamas.
Kvaila, ir tiek, nes- boba, nes- moteris. Ar lietuviai tikrai tokie
bjaurūs, nepakantūs moteriai , tokios prastos nuomonės apie ją? Ne . tai
tik moteriškas prigimimas prastai vertinamas. Tokios patarlės esą
sugalvotos vyrų gal savo „psichologiniai pozicijai“ sutvirtinti
„pranašumui“ paliudyti. Kai turimas omeny konkretus praktinis gyvenimas bei
moteris šeimininkė, motina, -patarlės visai kitaip skamba: Vyras laiko
vieną namų kerčią, moteris-tris. Gera motė vyrui kelią rodo(?).
Seniausiuose žodynuose žodžio boba ir išvis nėr.(7.psl.66).
O XIXa. pabaigoje panašus procesas kartojasi jau tarp lietuviškai
rašančių lietuvių inteligentų. Tuo metu lietuvės bajorės buvo jau labiau
paveiktos romantinės tradicijos bet tarp inteligentų, kilusių iš kaimo,
liko ta pati situacija: romantinis galvojimas vyrų savimonėje galėjo būti
ryškesnis. Ir dėl labai panašių priežasčių: vyrai jau baigę universitetus,
moterys dar tik pradeda lankyti aukštesniąsias bitininkystės ar
gailestingųjų seserų mokyklas, ir jeigu jos yra ištekėjusios, kaip Žemaitė
ar Lazdynų Pelėda, tai turi rūpintis šeima.
Maironiška gelminė psichologija, aišku, negali būti kilusi iš kaimo
kultūros. Ji neturi jokių panašumų su šia, ypač suvokiant vyriškąjį
identitetą. Moteriškasis individas dar gana artimas kaimo kultūrai,
folklorine tradicija dar gali būti remiamasi suvokiant moterį, bet vyras
nuo tos tradicijos jau atitrūkęs.
O kada šis modelis nustoja veikti Lietuvoje? Galėtume manyti, kad
Salomėja Nėris atmeta maironiškąją moters sampratą. O kiek vėliau jis
rašys:“Ak,ta begalinė aistra gyventi, gyventi laisvai kaip žmogus
erelis!Toji aistra liepsnoja lyg didžiulis, kurios šviesoj visi šešėliai ir
visa aplinkuma
paskęsta lyg skardus karo trimitas, kurio garsuos visi pasaulio garsai
pranyksta lyg vėjas, kuris į erdvias padanges iškelia, taip ji mane stumia
į gyvenimą, į tą didį,
laisvą gyvenimą, tąjį laisvąjį kūrėjo
pasaulį.jai kokį pasaulio siūlai taisyklėmis vadinami, norėtų varžyti
laisvę- sutraukyti juos kaip niekingus voratinklius! Kas gali varžyti
laisvę, kai žmogus savyje esi laisvas, kai išdidus savęs valdytojas
palieki?! “
Čia prabyla tos moters savybės, kurias Maironis yra paneigęs:ne
ribotumas, o begalinė aspiracija peržengti visas ribas, varžančias žmogaus
laisvę. Čia drąsiau negu Vincas Mykolaitis- Putinas“Altorių šešėly“kalba
moteris. Tai jau nepriklausomoje Lietuvoje, žymiai vėlesniu laiku, bet
atrodytų, kad čia ir pasibaigia maironiškoji gelminė psichologija. Sakoma,
kad Maironis mirties patale prakeikęs Nėrį. Jei jis ją ir prakeikė, tai
galbūt todėl, kad ji turėjo tas moters savybes, kurių jis specifiškai
moterims nepriskyrė. Savo gyvenimu, egsistencija ji paneigė, atmetė
pagrindinius Maironio gelminės psichologijos motyvus. Tad lyg galima
tvirtinti, jog su Nėrimi baigiasi šitoks vyrų ir moterų charakterių
modeliavimas. Vytautas Macernis rašė:“Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų
nutolę, / Moteris didžiuojasi ir myli vyrą“. Moteris tokių sapnų
nesapnuoja, juos sapnuoja vyras. Ir moteris myli vyrą dėl jo vizijų, dėl jo
aukštų siekių nebe 1895metais, o puse šimtmečio vėliau. Mačernis
pripažysta:“ Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos“, moteris ją jau
suradusi, kaip Maironio laikais rūtų daržely, laukuose ir pievose, kuklioj
folklorinėj aplinkoj, kur viskas harmoninga, gražu ir jauku. Mačernis labai
avangardiškas, drąsus, išsilavinęs poetas, pirmasis autentiškai
išsilavinęs. Mačernis sugeba grumtis su nežinia, su likimu, bet moterį dar
suvokia kaip Maironis. Vyrą kankina ilgesys, ir jis nesutelpa žemėje,
moteris išmoko gyventi savo ribotoje sferoje. Pusę šimtmečio išliko
pastovus psichologinis modelis. Nyka – Nyliūnas galutinai jį
sugriauna:“Dažnai tavo dvasia išsimuša iš šio dienų kalėjimo/ Ir vėl nuėjus
sėdi tarp išmėtytų žaislų, / Kur guli švino kareivėlis (…) / Todėl tegu
dar kartą amžinos Tiesos siekimui kyla rankos / Ir lūžta, neišlaikę viso
žemės liūdesio sunkaus; / Tegu idėjų audros blaško tavo kūną melodingai
lankstų, / Tegu jis pasirodo ringuose šalia kovojančio žmogaus / Ir tik
tada tegu ant žemės krinta / Ir miega supamas vėlyvo rudenio naktų
giesmės… “ Moteris čia jau šalia kovojančio žmogaus, jos ilgesys
pralaužęs kasdienybės rutiną, ji gyvena idėjinių kovų, idėjinių audrų
pasaulyje ir siekia, kap ir vyras, atnešti nuostabią šviesą visiems. Ko
gero, čia ir pasibaigia maironiškasis ciklas, bent jau išeivijoje.
Lietuvoje dar ir šiandien ši psichologija nėra visiškai pamiršta.
XX amžiaus pradžios alternatyvos
Nuo senų senovės lietuviams buvo įprasta gerbti moterį motiną ir
žmoną.Senieji istoriniai šaltiniai liudija didelę lietuvių pagarbą moterims
bei svarbią jos reikšmę senovės baltų šeimoje. Pavyzdžiui, teisine
užfiksuota paprotinės teisės nuostata- už moters užmušimą ar sužeidimą
bausti dvigubai didesnėmis baudomis negu už vyro („ Prūsų teisyne“ 1340
m.). Vadinasi, moteris vertinama dvigubai brangiau negu jis. Ši nuostata,
besiremianti paprotine teise, XVI a.buvo įrašyta į visas tris Lietuvos
Statuto redakcijas (1529, 1566 ir 1588 m.). tai rodo išskirtinę pagarbą
moteriai kaip potencialiai būsimos gyvybės gimdytojai.(1,psl.10)
XX a. Pradžios lietuvių literatūroje atskleidžiamas psichologinis
moters trapumas. Ji dar nepriklauso kultūros sferai, nedalyvauja idėjų
audrose, bet jau yra išėjusi iš saugaus, ją globojančio broliško kaimo
aplinkos, nors dar niekur nenuėjusi, o vyrai jau yra perėję į miestietišką
gyvenimo būdą, į idėjines kovas, į partijas, į kultūros sferą
Kitą alternatyvą šito laikotarpio vyrų ir moterų santykiams suvėkti
pasiūlė Vydūnas jau 1902 metais. Jis vaizduoja moterį, kuri yra
apsisprendusi ir savimi pasitikinti moralinė individualistė, kuri pati
pasirenka, ką garbinti: „Kitų neatsiklausiu, / kas šventa. Garbinu, kas
šventa man. “ Tai apskritai moralinio individualisto pareiškimas, galėtų
taip kalbėti ir vyras, pavyzdžiui, bet Vydūno dramoje šiuos žodžius taria
moteris(nors ir ne konkretus žmogus, o literatūros herojė). Šiai moralinei
individualistei jau užtenka jos pačios apsisprendimo, nebereikia kitų
paramos.
Kitoje Vydūno dramoje Daiva savo berneliui, norinčiam tik ją mylėti,
atsako: „Eikš tad! Ir stokis pasiryžęs! / Žiūrėki į tautos kelionę! (…)
Būt prie manęs, tai ne tiktai / pajust ramybę, būti sau laimingu. / Yra tai