Multinacionalinių kompanijų tarptautinių paslaugų kūrimas ir teikimas
5 (100%) 1 vote

Multinacionalinių kompanijų tarptautinių paslaugų kūrimas ir teikimas

TURINYS

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 3

ĮVADAS 4

1. MULTINACIONALINĖS KOMPANIJOS BEI PASLAUGŲ SAMPRATOS 5

2. TARPTAUTINIŲ PASLAUGŲ KŪRIMAS: EKLEKTINĖS PARADIGMOS TEORIJA 10

3. TARPTAUTINIŲ PASLAUGŲ MODELIS: TARPTAUTINIŲ PASLAUGŲ GAMYBOS STRATEGIJŲ SISTEMATIKA 13

3.1. Multinacionalinių kompanijų pasirinkimas – tarptautinių paslaugų modelis 15

4. NERIBOTŲ PASLAUGŲ MODELIAI 16

4.1. Modelis, siekiantis maksimalių išteklių kitoje šalyje 16

4.2. Modelis, siekiantis maksimalios rinkos kitoje šalyje 17

4.3. Modelis, kuris siekia maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje 17

4.4. Alternatyvūs paslaugų modeliai, skirti neribotų paslaugų modeliams 17

5. TEIGINIAI PAAIŠKINANTYS MULTINACIONALINĖS KOMPANIJOS PASIRINKIMĄ NAUDOTI NERIBOTŲ PASLAUGŲ MODELĮ 20

5.1. Multinacionalinės kompanijos pasirinkimas naudoti modelį, siekiantį maksimalių išteklių kitoje šalyje 20

5.2. Multinacionalinės kompanijos pasirinkimas naudoti Modelį, siekiantį maksimalios rinkos kitoje šalyje (C1) 22

5.3. Multinacionalinės kompanijos pasirinkimas naudoti Modelį, siekiantį maksimalaus efektyvumo kitoje šalyje (D1) vietoj Šalies šeimininkės efektyvumo siekiančio modelio (D2) 25

IŠVADOS 28

LITERATŪRA 29

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

Paveikslas – Tarptautinių paslaugų gamybos formos…………………………………………………14

Lentelė – Neribotų paslaugų modeliai (BSDs) bei jiems alternatyvūs paslaugų modeliai ……………18

ĮVADAS

Labiausiai paplitęs ekonominės globalizacijos įvaizdis, be globalių finansų, yra susijęs su multinacionalinėmis kompanijomis – milžiniškomis korporacinėmis imperijomis apglėbusiomis visą pasaulį, kurių metinė apyvarta yra kaip daugelio šalių bendras nacionalinis produktas.

Daugelis įmonių norėdamos padidinti pardavimo apimtis ir pelną, bando ieškoti naujų užsienio rinkų. Vienos įmonės eksportuoja produkciją, kitos – pradeda bendrą veiklą sutarčių pagrindu, dar kitos – investuoja kapitalą užsienyje. Ekonominių procesų internacionalizacija paskutiniu metu tampa savarankiška jėga, turinčia vis didesnes augimo tendencijas. Ji stiprėja veikiama pačių įvairiausių faktorių, ekonominių, politinių, technologinių, socio-demografinių ir psichologinių-mentalitetinių.

Ekonomine prasme gamybos internacionalizacija veda į darbo pasidalijimą, kapitalo panaudojimo sferos praplėtimą, technologinių ir skaičiavimo metodų vystymą.

Priklausomai nuo internacionalizacijos procesų išsivystymo laipsnio galima išskirti 5 jos plėtros etapus:

1. Vietinė išsivystymo stadija, kuri charakterizuojama vietine gamyba;

2. Pradinė internacionalizacijos stadija (atsiranda užsienio kontraktai, eksporto-importo operacijos);

3. Vystymosi stadija apibūdinama visų rūšių kontraktais su užsienio kontrahentais iki gamybinės įmonės įkūrimo užsienyje;

4. Augimo stadija numato gamybinių įmonių, kurių yra ne daugiau kaip šešiose šalyse, buvimą užsienyje (šešios valstybės – pagal JTO klasifikavimą);

5. Daugianacionalinė internacionalizacijos stadija numato gamybinių įmonių įkūrimą daugiau kaip šešiose pasaulio šalyse.

Taigi, skirtingi internacionalizavimo procesų išsivystymo lygmenys sudaro galimybę susisteminti ir suklasifikuoti kompanijas į keturias pagrindines grupes: internacionalines, transnacionalines, multinacionalines ir globalines (supranacionalines) kompanijas.

Mūsų darbo tikslas – išanalizuoti multinacionalinių kompanijų tarptautinių paslaugų kūrimo ir teikimo ypatumus.

Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti kas tai yra Multinacionalinė kompanija, bei pateikti jos pavyzdžius;

2. Apsibrėžti paslaugos sampratą;

3. Išanalizuoti strategijas (rinkos, išteklių, efektyvumo), kurias renkasi Multinacionalinė kompanija, kurdama tarptautinę paslaugą;

1. MULTINACIONALINĖS KOMPANIJOS BEI PASLAUGŲ SAMPRATOS

Multinacionalinės kompanijos samprata.

Kad būtų lengviau suprasti kas tai yra multinacionalinė kompanija, pateiksime internacionalinės firmos, transnacionalinės kompanijos globalinės (supranacionalinės) kompanijos apibrėžimus.

Internacionalinė firma – tai nacionalinė firma, kuri savo veiklą vysto ne tik kokios nors konkrečios šalies viduje, bet ir už jos ribų. Kitose valstybėse ji perka žaliavas ar jau pagamintus gaminius, o dalį pagamintos produkcijos (nebūtinai galutinės) eksportuoja.

Transnacionalinė kompanija savo tarptautinėje veikloje užsiima ne tik importu ir eksportu. Ji steigia gamybinius, prekybinius filialus užsienio šalyse. Tačiau visos šių padalinių valdymo gijos sueina į vieną konkrečioje šalyje esančią pagrindinę firmą. Svarbiausias transnacionalinės kompanijos tikslas – organizuoti pigiausią prekių gamybą pasaulinėms rinkoms. Vadinasi, pasirenkama patogiausia vieta našiausiai gamybai arba gaunama mokesčių nuolaidų iš valstybės, kurioje įsikuriama. [2]

Globalinės (supranacionalinės) kompanijos akcininkai yra iš daugelio šalių. Nacionalinio prado nebėra, todėl išskaidyti pagal nacionaliniu požymius globalines firmos faktiškai nebeįmanoma. [2]

Kadangi savo darbe mes analizuosime Multinacionalinę kompaniją, bei jos teikiamas tarptautines paslaugas, tai dabar didesnį dėmesį skirsime Multinacionalinės kompanijos sampratai.

Multinacionalinės kompanijos atlieka pagrindinį vaidmenį tarptautinio
verslo pasaulyje. Mokslinėje literatūroje jos vertinamos prieštaringai. Šios kompanijos dažnai kritikuojamos už tai, kad siekdamos pelno jos perkėlinėja išteklius iš vienos šalies į kitą, nekreipdamos jokio dėmesio į šalies socialinę gerovę. Tačiau multinacionalinės kompanijos yra galingos ir turi prestižą, jos taip pat sukuria socialinę naudą, palaikydamos ekonominį balansą. Multinacionalinės kompanijos yra ištekliais, kapitalu, mastu ir technologijomis netolygiai paskirstytais planetoje, ir greitu aprūpinimu, greitos ir efektyvios gamybos ir paskirstymo veiksmingas instrumentas.

Nėra vieningos nuomonės ir apibrėžiant multinacionalinės kompanijos sąvoką. Valentinas Navickas straipsnyje “Tarptautinių firmų samprata ir klasifikavimas„ teigia, kad multinacionalinė kompanija – tai tam tikra ūkinių ryšių tarptautinių mastu organizavimo ir reguliavimo forma.

Pagrindiniai skiriamieji multinacionalinės kompanijos bruožai:

1. Ji turi veną ar kelis nuosavus bankus (ar svarią įtaką kai kuriems), kurių tikslas – aptarnauti bei kontroliuoti finansinę įmonės veiklą;

2. Konsoliduotas (suvestinis) balansas, kuris privalomas ir juridiškai nepriklausomoms nuo pagrindinės bendrovės firmoms;

3. Pastovūs ir įvairiapusiai ryšiai su valstybių vyriausybinėmis institucijomis;

4. Pramonės šakos produkcijos gamybos lyginamasis svoris konkrečioje šalyje turi būti ne mažesnis kaip 3 – 4 procentai;

5. Išlaidos moksliniams tyrimams sudaro ne mažiau kaip 3 procentus nuo apyvartos;

6. Apyvarta didesnė nei 1 mlrd. dolerių per metus;

7. Grynas pelnas – daugiau kaip 50 mln. dolerių per metus;

8. Užimtumas – daugiau nei 50 tūkst. žmonių. [2]

Multinacionalinė kompanija turi mažiausiai tris dimensijas: struktūrinę, įvykdymo ir vaidmens (elgsenos). Struktūrinis multinacionalinės kompanijos apibūdinimas reikalauja, kad multinacionalinė kompanija apimtų didelį skaičių šalių, kuriose kompanija vykdo savo veiklą ir jos piliečiai yra kompanijos bendrasavininkai.

Apibūdinimas pagal įvykdymą priklauso nuo tokių charakteristikų kaip pardavimai, aktyvai ir uždarbis. Šios charakteristikos lemia kompanijos lėšų skyrimo laipsnį užsienio operacijoms ir nuo to priklausantį atlyginimą. Kuo daugiau skiriama ir gaunama, tuo didesnis internacionalizacijos laipsnis.

Vaidmuo (elgsena) iš dalies yra abstraktesnis multinacionalizacijos apibūdinimas nei struktūrinis ar įvykdymo, tačiau taip pat nemažiau svarbus. Tai liečia aukščiausios vadovybės elgesio charakteristiką. Taigi, kuo vadovų mąstymas yra labiau tarptautinis, tuo kompanija, tampa labiau multinacionaline. [2]

Daugeliui šalių yra gana sunku kontroliuoti multinacionalinės kompanijos veiklą jos teritorijoje. Multinacionalinių kompanijų lankstumas įgalina jas perkelti kapitalą, prekes, personalą, bei technologijas už nacionalinių sienų ribų. Taip pat suteikia joms teisę pasinaudoti viena ar kita šalimi, norint gauti palankiausius sau susitarimus. [2]

Ekonomikos globalizacijos procesams multinacionalinių kompanijų veikla yra svarbiausias dalykas. Jos apima apie du trečdalius prekybos, o maždaug trečdalį šios prekybos sudaro vidinė prekyba tarp tos pačios kompanijos padalinių. Multinacionalinė kompanija atlieka pagrindinį vaidmenį kuriant ir skleidžiant technologijas, nes apima apie 80 procentų pasaulio technologijų prekybos ir didesnę privačių tyrimo bei projektavimo darbų dalį. Dėl milžiniško kapitalo poreikio ir periodiškai atsirandančių grynųjų pinigų pertekliaus jos tapo pagrindiniais tarptautinių finansinių rinkų žaidėjais. Jos atlieka svarbų vaidmenį prekybos, finansų, technologijos ir kultūros globalizacijoje. Labiausiai multinacionalinės kompanijos siejamos su gamybos paslaugų internacionalizacija: jos gali būti laikomos išplitusiais po regionus ir kontinentus verslais.[4]

1998 metais pasaulyje buvo 53000 multinacionalinių kompanijų, turinčių 450000 padalinių užsienyje, kurių globalūs pardavimai sudarė 9,5 trl. dolerių. Pastaruoju metu tarptautinė gamyba “persveria eksportą, kaip vyraujantį užsienio rinkų aptarnavimo būdą”. Keletas multinacionalinių kompanijų dominuoja pasaulio naftos, kalnakasybos, maisto ir kitų žemės ūkio produktų rinkose, o apie 100 – atlieka pagrindinį vaidmenį pramonės gamybos ir paslaugų globalizavimo procese. Visos kartu 100 didžiausių multinacionalinių kompanijų kontroliuoja apie 20 procentų globalaus užsienio turto, visame pasaulyje įdarbina 6 mln. darbuotojų ir sudaro beveik 30 procentų visų multinacionalinių kompanijų bendro pasaulinių pardavimų kiekio. Multinacionalinių kompanijų gausėjimas neatskleidžia visos gamybos globalizacijos esmės. Komunikacinių technologijų pažanga ir infrastruktūros sąlygos, kurios skatina globalių finansinių rinkų evoliucija ir globalią prekybą, taip pat prisidėjo ir prie gamybos ir internacionalizacijos smulkiose bei vidutinėse įmonėse bent jau labiausiai išsivysčiusiuose pasaulio ūkiuose. Smulkiuose bei vidutinėse įmonėse integruojamos į produktų gamybos ir paskirstymo tinklus, kur ir gamyba, ir paskirstymas yra globalizuoti. Todėl globalūs gamybos ir paskirstymo tinklai jau nebėra vien tik multinacionalinių kompanijų tvarinys (nors ir svarbiausias, nes šios korporacinės imperijos išlieka), bet į tarpvalstybinius ryšius įtraukia ir smulkias
vidutines įmones.[4]

2003 metų duomenimis pirmaujančių dešimties kompanijų pozicijas užėmė šios kompanijos:

1. Microsoft;

2. Nokia;

3. TOYOTA MOTOR;

4. INTEL;

5. COCA-COLA;

6. SONY;

7. IBM;

8. GENERAL ELECTRICK;

9. NIKE;

10. CITIGROUP [5]

Daugelis šių kompanijų mums jau yra žinomos, kadangi su jų teikiamomis paslaugomis mes susiduriame ir Lietuvoje.

Paslaugų samprata.

Apibrėžti paslaugos sampratą yra vienas sudėtingiausių paslaugų teorijos uždavinių. Iki šiol nėra vieningo apibrėžimo, kokia veikla vadintina paslauga, o pačiu terminu, kaip tvirtina N. Johns (1999), operuojama neatsakingai. Autorius, atlikęs paslaugos apibrėžimų analizę, nustatė, kad paslaugos terminas vartojamas ekonominės veiklos šakai apibūdinti, veiklos rezultatui nustatyti ir apibrėžti procesui, kai teikiant paslaugą vyksta asmenų sąveika ir vartotojas įgauna laikiną patyrimą. Tik trečiasis paslaugos sampratos vartojimas atspindi marketingo aspektus.

Paslaugos sampratos evoliucija susijusi su paslaugų plėtra. Ankstyvuosiuose moksliniuose darbuose paslaugos esmė atskleidžiama ir jos samprata pateikiama nagrinėjant paslaugos paskirtį, vėliau joje išryškinami prekės ir paslaugos skirtumai ir akcentuojama, kad paslauga, skirtingai nei prekė, yra ne daiktas, o vyksmas (veiksmas ar jų aibė). Šiuolaikiniai paslaugos apibrėžimai akcentuoja, kad paslauga – tai proceso ir rezultato sintezė, nes yra neapčiuopiamos veiklos ir prekės derinys.

Paslaugos esmę, remiantis jos paskirtimi, atskleidžia K. Albercht ir R. Zenke (1987). Jie paslaugą vadina veiklą, kurios viena iš funkcinių paskirčių – pagalba vartotojui. Manytume, kad mėginimas paaiškinti, kas yra paslauga pateikiant pavyzdžius, nėra klaidingas, tačiau visgi to nepakanka, kadangi egzistuoja didžiulė paslaugų įvairovė.

Antroji paslaugos paskirtis, pasak K. Albercht ir R. Zenke, tai vartojimo prekių taisymas. Autorių manymu, kai kada susidaro įspūdis, jog gyvename sulaužytų žaislų pasaulyje: sugedęs automobilis garaže, neveikiantis televizorius ar magnetofonas ir t.t K. Albercht ir R. Zenke pažymi, kad šios paskirties paslaugos nepakankamai įvertintos ekonomikoje, mažai nagrinėjamos mokslinėje literatūroje ir nesulaukia reikiamo paslaugų teikėjo bei vartojimo prekių gamintojų dėmesio.

Kiti mokslininkai paslaugą apibūdina, lygindami ją su prekėmis ir išryškindami vieną ar kitą jų savybę. Pavyzdžiui, J.R.Lehtinen (1983), teigia, kad paslauga – tai vartotojui ir personalui arba įrengimams (mašinoms) sąveikaujant vykstanti veikla, skirta vartotojo poreikiams tenkinti. Panašią paslaugos sampratą siūlo G. Tocquer ir M. Langlois (1992). Jų manymu, paslauga reikėtų vadinti laikiną vartotojo patyrimą, kuris įgaunamas jam sąveikaujant su paslaugų organizacijos personalu arba techninėmis (materialinėmis) priemonėmis. Pasak Ch. Grönroos (1990), paslauga – tai veiklos, skirtos vartotojų sunkumams įveikti ir vykstančios jam ir personalui arba organizacijai priklausančioms fizinėms gėrybėms sąveikaujant, visuma. Kaip matyti, daugelyje pateiktų apibrėžimų akcentuojama, kad paslauga visų pirma yra procesas, kai vyksta vartotojo ir personalo sąveika.

J. Nollet ir J.Haywood – Farmer ir J.Gadrey pasiūlyti paslaugos apibrėžimai atspindi šiuolaikinį paslaugų supratimą.

J. Nollet ir J.Haywood – Farmer (1992) nuomone, paslauga yra aiškios (suvokiamos) ir neapibrėžtos naudos bei prekių, reikalingų paslaugos teikimo procesui vykdyti arba jį palengvinti, darinys. J.Gadrey (1996) nuomone, paslaugoms priskiriama teikėjui A ir vartotojui B sąveikaujant atliekama veikla, kurios tikslas – transformuoti vartotojui B priklausančią gėrybę C. skiriamasis šios veiklos bruožas – rezultatas negali cirkuliuoti nepriklausomai nuo gėrybės C. Šis paslaugos apibrėžimas teikia galimybę apibūdinti labai įvairias paslaugas, nes apima:

Ø Vartotojui priklausančias arba jo kontroliuojamas gėrybes, kurios pateikiamos paslaugų teikėjui taisyti, prižiūrėti, perkelti ir t.t.;

Ø Standartizuotą ir koduotą informaciją, kurią paslaugos teikėjas privalo apdoroti, pakeisti arba valdyti vartotojo naudai;

Ø Patį individą, jo intelektualines, fizines savybes bei jo buvimo vietą;

Ø Organizacijas, t.y. jų struktūrines ir technines charakteristikas, personalo kompetenciją – visa tai, ką paslaugos teikėjas privalės pažinti, analizuoti ir sąveikaudamas su organizacija pakeisti.

Visais minėtais atvejais paslaugos esmę sudaro transformacijos procesai, kuriems vykdyti būtinas paslaugos vartotojo ir teikėjo bendradarbiavimas. [3]

2. TARPTAUTINIŲ PASLAUGŲ KŪRIMAS: EKLEKTINĖS PARADIGMOS TEORIJA

Ekonominėje literatūroje tarptautinė gamyba apibrėžiama kaip gamyba, kurią valdo ir kontroliuoja multinacionalinės kompanijos. Ekonominė literatūra aptaria tris viena kitą papildančias teorijas, paaiškinančias tarptautinę gamybą. Pirmosios dvi tai užsienio rinkų išnaudojimo (internalizacijos) teorija (Teece 1985; Casson 1987; Hannart 1986; Rugman 1986) ir eklektinė teorija (Dunning 1977, 1988 ir 1991), nukreiptos į multinacionalinių kompanijų elgesį. Trečioji, makroekonomikos teorija (Kojima 1978, 1982), akcentuojanti išorės ir vidaus investicijas namų šalies atžvilgiu.

Mes nagrinėjame multinacionalinių kompanijų tarptautinių paslaugų kūrimą, todėl užsienio rinkų
išnaudojimo teorija (internalizacijos) ir eklektinė teorija yra labiau tinkamos analizei, negu makroekonominė teorija. Pirmiausia (tikslas yra) reikia apsibrėžti galimus alternatyvius užsienio rinkų išnaudojimo būdus ir antra įvertinti reikšmingus kintamuosius, veikiančius tarptautinių paslaugų kūrimo modelius. Užsienio rinkų išnaudojimo teorija nėra taikoma, nes ji kreipia dėmesį tik į tikslą – identifikuoti būdus, labiausiai tinkamus organizuojant užsienio veiklą, atsižvelgiant į tarpines rinkos nesėkmes, tokias kaip nežinomybė.

Eklektinio pavyzdžio teorija buvo pasirinkta kaip esminė, nes ji atsižvelgia į abu galimus variantus tarptautinio produkto kūrimui. Eklektinis pavyzdys teigia, kad paslaugų multinacionalinės kompanijos renkasi tarp rinkos, išteklių ir efektyvumo siekimo strategijų kaip prielaidų tarptautinei gamybai. (Dunning 1989). Rinkos siekimo strategija dažnai siekia pakaitalų importe (profesionalių paslaugų, gyvybės draudimo, vartotojo banko operacijų). Išteklių siekimo strategija, gali siekti šalies šeimininkės privalumų iškėlimo (turizmas, viešbučiai ir visuotinių tarnybų tipų paslaugos). Efektyvumo siekimo strategija apjungia rinkos ir išteklių strategijų privalumus (kreditinės kortelės apdorojimas ir atnaujintas draudimas). Dunning (1989) teigimu, dėl gamybos ir vartojimo vienalaikiškumo, paslaugų multinacionalinės kompanijos gali pasitikėti rinkos, išteklių arba efektyvumo strategijų deriniu kaip pagrindu, gaminant neribotas paslaugas tokias kaip laivininkystė, avialinijos ir telekomunikacijos.

Eklektinio pavyzdžio tikslas yra identifikuoti nuosavybės (O) išdėstymo (L) ir internacionalizacijos tam tikrus privalumus, kurie tikriausiai veikia visą tarptautinę gamybą, ir iškelti hipotezę dėl šių kintamųjų reikšmės (Dunning 1988). Nuosavybės privalumai atspindi multinacionalinės kompanijos gebėjimus taupyti susitarimo kaina, multinacionalinius susijungimus ir turto valdymą (Buckley ir Casson 1985). Išsidėstymo (vietos) privalumai (L) yra susiję su struktūrinės rinkos trūkumais, įskaitant tarptautinius skirtumus, rinkos charakteristikas ar vyriausybės nuostatas (Ruggman 1985). Internacionalizacijos privalumai (I) remiasi nauda susijusia su skirtingais įėjimo modeliais (eksportas, licenzijos, susijungimo rizika, FDI ir kiti investavimo planai), kai svarbios užsienio rinkos (Buckley ir Casson 1985). Sandorių rinkos nesėkmė yra lemiama priežastis internacionalizacijai ir gali būti susieta su natūraliais ir vyriausybės užkrautais rinkos trūkumais (Rugman 1981).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2395 žodžiai iš 7824 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.