1887 m. A De Baris (De Bary) pasiūlė simbiozės terminą. Dabar šis terminas dažnai vartojamas norint pabrėžti įvairiu rūšių organizmų tamprų ir pastovų sugyvenimo būdą, t. y. komensalizmo ir mutualizmo atveju. Dauguma ekologų simbiozę laiko mutualizmo sinonimu.
Mutualizmas (gr.”mutulus”- abipusis) – tai tokie simbioziniai ryšiai, kai abi sąveikaujančios pusės iš to turi naudos. Dažnai mutualistiniai ryšiai organizmams padeda išvengti plėšrūnų, prasimanyti maisto.
Dabar nustatyta, kad mutualistiniai santykiai tarp rūšių labai paplitę ir yra svarbūs ekosistemos funkcionavimui bei evoliucijai. Jie gali būti trofiniai ir erdviniai.
Mutualistinei tarpusavio santykių formai priklauso entomofilija – augalų apdulkinimas vabzdžių pernešamomis žiedadulkėmis; endozoochorija – augalų vaisių ir sėklų plitimas per gyvūnų virškinamąjį traktą; endomochorija – vaisių, sėklų, sporų plitimas vabzdžių pagalba.
Mutualizmo formos aptinkamos sausumos organizmų bei vandens aplinkoje. Pavyzdžiui jūrų kirmėlės Aspidosifon, kaip ir vėžys vienuolis apsigyvena tuščiose moliuskų kriaklėse, ant kurių vėliau įsitaiso aktinijos. Aktinija juda su savo simbiontu, o gindamasi dilgiosiomis ląstelėmis nuo priešų, saugo ir vėžį.
Mutualizmo, kaip ir parazitizmo, pavyzdžių galima rasti visose gyvosios gamtos karalystėse. Žmogaus virškinamajame trakte gyvenančios bakterijos yra aprūpintos maistu, o jos mums tiekia vitaminų – molekulių, kurių nesintetiname patys. Termitai visai negalėtų virškinti įprastinio maisto, jei nebūtų jų žarnyne gyvenančių pirmuonių. Šie suvirškina celiuliozę, kurios termitai vieni patys neįveiktų. Mikorizė yra augalo šaknų ir grybo hifų mutualistinis ryšys. Dabar jau žinoma, kad daugelio augalų šaknys sudaro tokius ryšius. Hifai didina dirvos mineralinių medžiagų tirpumą, palengvina augalams jas pasisavinti, saugo augalų šaknis nuo patogenų ir gamina augalų augimo hormonus. O grybai iš augalų gauna angliavandenių. Augalų ir grybų mutualizmas vadinamas mikorizė. Mutualistiniai tarpusavio santykiai tarp dviejų rūšių gali pasireikšti skirtingu sugyvenimo lygiu nuo nevisiškai būtino iki būtino sugyvenimo.
Dauguma mutualistinių ryšių nėra vienodai naudingi abiem rūšims. Jau buvo minėti augalų ir juos apdulkinančių gyvūnų mutualistiniai ryšiai. Galima spėti, kad šie ryšiai pasidėjo tada, kada žolėdžiai ėmė vaišintis žiedadulkėmis. Be pačių žiedadulkių augalai ėmė skirti ir nekartą ir žiedus lankančius gyvūnus galutinai pavertė apdulkintojais. Kerpės gali augti ant plikų akmenų, nes kerpių sudėtyje esantys grybai išsaugo vandenį ir ištirpina mineralines medžiagas, kurias tiekia kartu gyvenantiems dumbliams. Pastarieji savo ruožtu atlieka fotosintezę ir tiekia abiejų organizmų populiacijoms organinio maisto. Jei šie santykiai būtų tikrai mutualistiniai, kiekvienas i partnerių nelabai galėtų išsilaikyti pavieniui. Atrodo, kad kerpių dumbliai gali sėkmingai gyventi ir be grybų, o grybams be dumblių apsieiti labai sunku. Todėl manoma, kad grybai dumblių atžvilgiu iš dalies yra parazituojantis organizmai.