Nacionaliniai lietuvio bruožai
5 (100%) 1 vote

Nacionaliniai lietuvio bruožai

NACIONALINIAI LIETUVIO BRUOŽAI

Lietuvių tauta nuo neatmenamų laikų yra susijusi su kaimu.Manau,kad ir daugelio mūsų seneliai ar proseneliai gyvena kaime. Per amžius Lietuvos žmonės sunkiai dirbo žemę, džiaugėsi jos duodamais vaisiais, garbino ją. Gyvendami kaime, gamtoje, žmonės suprato daug gamtos paslapčių, išmoko mylėti žemę kaip savo motiną, savo maitintoją. Dabar, kai žmonės gyvena miestuose, o kaimą užgožia civilizacija,jis prasigeria,visiškai ‘nuvažiuoja’dėl ekonominių sunkumų,daugelis mūsų net nesusimąsto apie senovės Lietuvos kaimą – koks jis buvo, kokie buvo jo žmonės, kokie buvo tų žmonių papročiai, kasdienybė,nesupranta,kad visų mūsų šaknys,mūsų,lietuvių,nacionaliniai bruožai,kultūra iš ten,iš kaimo.Visa tai, kaip ir savo tautos kultūrą, galima labai greitai pamiršti. Nuo užmaršties mūsų praeitį gelbsti rašytojai, kurie savo kūriniuose įamžino senovės lietuvių papročius, tikėjimą, tarpusavio santykius. Skaitydami tuos kūrinius sužinome kaip gyveno mūsų protėviai, galime pasimokyti iš jų klaidų.

Lietuvių literatūros klasikė Julija Beniuševičiūtė – Žemaitė (1845-1921) gimė nusigyvenusių bajorų šeimoje, bet gyvenimo kelias ją nuvedė į kaimą, apie kurio žmones ji ir rašė savo kūriniuose. Jau pirmasis Žemaitės apsakymas “Rudens vakaras” (“Piršlybos”) nukelia skaitytoją į 19-ojo amžiaus pabaigos sodžių, kur į valstiečio namus pasaulis “ateina” ir savo nedorais, tadicinei lietuvio moralei nepriimtinais paistalais, ir kultūros dalykais. Vėliau pasirodžiusiuose apsakymuose “Topylis”, “Marti”, “Sutkai” išryškėja pagrindinis Žemaitės rūpestis – meilė, šeima. Žemaitė pati buvo kaimo žmogus, todėl jos sukurti gamtos, kaimo ir žmonių paveikslai labai tikslūs. Skaitydami mes į viską galime pažvelgti autorės akimis. Ji aprašė tai, ką matė, nesukdama galvos, ar tai patiks kitiems.

Beveik visus savo apsakymus Žemaitė pradeda gamtos aprašymu. Gamta sugyvinama: saulė žiūri į žemę, šypsosi, griaustinis taip spardosi, kad net žemė išsigandusi virpa. Visa gamta pateikiama labai tikroviškai. Aprašiusi gamtą, Žemaitė piešia trobas. O šios nevienodos: viena “sena, maža, sulinkusi, prastai iš lauko atrodo, bet viduj labai švaru”, kita – kaip Vingių – didelė, bet prišnerkšta. Visas trobos detales Žemaitė aprašo smulkmeniškai. Jei troba švari, tvarkinga – ji žavisi viskuo: iššluota asla, nušveistu stalu, baltai paklota lova. Jei troba netvarkinga, Žemaitė nesikuklindama parodo visą betvarkę, net truputi hiperbolizuoja: “Langeliai seni, maži, tie patys apkerpėję <..>. Palubiais voratinkliai per nosį braukia <..>” Žmones Žemaitė aprašo labai skrupulingai. Apie kiekvieno charakterį, išvaizdą galima spręsti ne tik iš autorės aprašymo, bet ir iš dialogų tarp veikėjų.

Viename žinomiausių Žemaitės apsakymų “Marti” vaizduojama kaimo merginos tragedija. Autorė vaizduoja merginą Katrę, kuri, nenorėdama priešintis tėvams, išteka už nemylimo vyro. Tai dažniausiai sutinkama problema senojoje lietuvių literatūroje. Mergina per silpna priešintis griežtai nusistovėjusioms tradicijoms. Ji išteka ne iš meilės, o dėl pinigų, kurių reikėjo tėvams. Kaip žinia, tokios santuokos dažniausiai būna nelaimingos.

“Marčioje” sutinkame įvairių charakterių. Marti – darbšti, geranoriška, paklusni mergina, kuriai tėvų žodis yra šventas. Jos vyras Jonas – visiška žmonos priešingybė. Jis slunkius, miego maišas, kuris kirmėdavo, pūtė į akį iki vidudienio kažkur įlindęs. Jis – tinginys ir nevala. Kaip jis žvalgėsi šaukšto! “Žiūrėjo stalčiuj, ant lango, ant žemės, pamatęs po suolu, pakėlėm nubraukęs žemes su pirštais, įdėjo į bliūdą.” Ir srėbė, kad “net didžiausios jo ausys linkčiojo”. Jo motina nuo jo skiriasi tik tuo, kad jai buvo ne visvien Katrės “išmislai”. Ji isteriškai bardavo marčią dėl kiekvieno jos darbelio, dėl kiekvieno prašymo.

Apsakymo pabaigoje ligos kankinama Katrė miršta. Žemaitė tuo parodo, kad net kantriausias žmogus nėra “geležinis”. Vingiai savo pykčiu “išsunkė” Katrės jegas ir ši pasidavė. Kaip bausmę už tai Žemaitė Vingiams siunčia Katrės brolius, kurie pasiryžę nubausti savo sesers kankintojus.

Kitas lietuvių rašytojas – Jonas Biliūnas (1879-1907) gimė valstiečių šeimoje, todėl nuo kūdikystės dienų buvo pažįstamas su kaimu. Biliūnas – demokratinių nuostatų idealistas: jei gerbi savo įsitikinimus, privalai laikytis “principo niekados nevaržyti žmogaus jausmų ir sąžinės, kokie jie bebūtų”. Biliūnas savo brandžiausiuose kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų, tęsdamas Žemaitės ir Lazdynų Pelėdos tematiką. Tačiau nesiėmė pirštu prikišamai nurodyti tos skriaudos priežasčių, įvardinti kaltininkų ir čia pat atstatyti teisingumą. Novelėje “Ubagas” (1906) pasenęs tėvas išvaromas iš namų, bet autorius nė nakalba apie jo sūnų. Novelėje “Joniukas” (1906) piemenėlis, ujamas šeimininkų, parbėga į namus, o čia randa verkiančią motiną – žuvęs tėvas. Biliūnas vaizduoja beribę skriaudą, sutelktą kasdieninėse vargo žmonių istorijose. Juos galima tik užjausti ir kentėti kartu su jais, o ne išaiškinti skriaudos priežastis.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 848 žodžiai iš 2398 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.