Ekstradicija
5 (100%) 1 vote

Ekstradicija

TURINYS

Įvadas 2

1. Nusikaltėlių išdavimas, – istorinis aspektas 3

1.1. Tarpukario lietuvos baudžiamųjų įstatymų nuostatos dėl ekstradicijos 4

2. Ekstradicija baudžiamosios ir tarptautinės teisės požiūriu: lyginamasis aspektas 6

2.1. Nusikaltėlių išdavimo instituto definicijos problema 6

2.1.1. Jurisdikcija in personam 8

2.1.2. Dvigubas baudžiamumas, – derinimo problema 9

2.2. Ekstradicijos juridinis pagrindimas 10

2.3. Nusikalstamos veikos, dėl kurių yra vykdoma ekstradicija 13

2.4. Atsisakymo vykdyti ekstradiciją juridiniai pagrindai 13

3. Ekstradicijos realizavimo problemos 15

3.1. Nacionaliniai, ekstradiciją reglamentuojantys aktai 16

Išvados 17

Literatūros sarašas 18

ĮVADAS

Valstybė kovodama su nusikalstamumu, kaip socialiniu – teisiniu reiškiu naudojasi įvairiomis teisinėmis ir ne tik priemonėmis, kurios šioje valstybėje yra reglamentuojamos bei priimtinos. Žinoma, vidinis valstybės poreikis susitvarkyti savo teisinę aplinką yra labai svarbus, tačiau to neišvengsime be tarptautinio poreikių tenkinimo. Šalia nacionalinio nusikalstamumo egzistuoja ir tarptautinis. Tokiu būdu yra ne tik nacionalinės teisinės priemonės kovai su tuo, tačiau ir tarptautinės priemonės, o būtent viena iš jų – ekstradicija.

Yra daugybė tarptautinių susitarimų dėl teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose. Dvišaliuose ir daugiašaliuose susitarimuose reguliuojamos tokios teisinės pagalbos formos, kaip nusikaltėlių paieška, besislepiančių kitų šalių teritorijoje, tardymo veiksmų atlikimas (liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausa, ekspertizės atlikimas, kratos, daiktinių įrodymų išėmimas ir išdavimas, dokumentų surašymas ir jų persiuntimas ir t.t.)

Valstybių bendradarbiavimas ekstradicijos srityje vykdomas daugiašalių ir dvišalių susitarimų pagrindu bei skirtinguose pasaulio kontinentuose. Nusikaltėlių išdavimo institutas yra glaudžiai susijęs su prieglobsčio teisės institutu.

Temos aktualumas pagrindžiamas tuo, jog dabar, kai pasaulyje padaroma vis daugiau nusikaltimų, o nusikaltėliai vengdami atsakomybės bėga į kitas šalis yra siekiama kuo nuosekliau ir efektyviau įgyvendinti tarptautinius teisinius aktus nusikaltėlių išdavimo srityje bei kitose procedūrose. Kaip išduoti vieną ar kitą nusikaltėlį prašančiajai šaliai, kokie išdavimo pagrindai, baudžiamojo persekiojimo apimtis, galų gale ir nusikaltėlių išdavimo sampratą mes ir panagrinėsime šiame kursiniame darbe.

Manau, kad šio instituto nagrinėjimas bus bent pakankamas apžvelgus pačius svarbiausius klausimus.

1. NUSIKALTĖLIŲ IŠDAVIMAS, – ISTORINIS ASPEKTAS

Tarptautinis nusikaltėlių išdavimas – ekstradicija išties yra labai sena, jog siekia senovės Egipto bei Kinijos susitarimus dėl priverstinio pabėgėlių iš kalėjimų išdavimo, vadovaujantis didingomis religinėmis formulėmis ir dieviškumo pagarba. Taigi rytų pasaulyje, ekstradicijos,t.y. išdavimo aktų šventumas ir pagarbumas sąlygojo nacionalinės bendrijos gyvenimo sąlygų gerinimą. Šių aktų realizavimas buvo būtinybė užtikrinti viešąją tvarką, kurios įtaka tarpnacionaliniam bendravimui buvo gana didelė.

Atitinkamai kalbant apie ekstradicijos kilmę rytų valstybių atžvilgiu, šių aktų būtinumas nebuvo vien tik pageidautinas, tačiau ir pagal daugelį ano meto garsių mąstytojų bei autorių, tokių, kaip – Grocijus, Vattelis, Burlemaqui, tai buvo ir jus gentium teisės dalykas, ir kad prieglobsčio valstybė, t.y. ta valstybė, kurioje yra asmuo, dėl kurio yra prašoma ekstradicijos, privalo jį sulaikyti ir išduoti jį prašančiajai valstybei. Tokia pozicija remiasi racionalia pareiga, sąlygota jus gentium, kuri yra “įkurta” išsaugoti pasaulinę viešąją tvarką.

Vakarų pasaulio vystymosi perspektyvas tarptautinės ekstradicijos atžvilgiu sąlygojo rytų pasaulio patirtis šiuo klausimu. Iki 19- to amžiaus, naujos ir nepriklausomos valstybės nematė reikalo tokiam bendradarbiavimui, tuo labiau, jog jos tame įžvelgė karo grėsmės bei įtarumo galimas priežastis. Prieglobstis šiose šalyse buvo užtikrinamas bei pabėgėliai buvo stipriai saugomi nuo kitos valstybės teisingumo. Suvereni bendruomenė galėjo daryti tam įtaką naudodama karinę jėgą, todėl čia visuomet grėsdavo karo veiksmai. Ekstradicija, kaip paskatinimas taikiems santykiams, buvo retai kada turima galvoje. Tokie ekstradicijos istoriniai momentai verčia mus žiūrėti į tai, kaip į paslaugos, malonės ar pagarbos klausimą, o ne į kaip teisinį įsipareigojimą, prievolę.

Vienoje iš seniausių iki mūsų laikų išlikusioje sutartyje, sudaryta 1296 m. prieš m. e. tarp Chetų karaliaus Chatušilio III ir Egipto faraono Ramzio II, buvo nurodyta : “Jei kas nors pabėgs iš Egipto ir nuvyks į Chetų šalį, Chetų karalius jo nelaikys, bet sugrąžins į Ramzio šalį” . Panašių nuostatų esama senovės Graikijos miestų sutartyse, iš kurių seniausia mums žinoma yra sudaryta 1496 m. prieš m. e. Čia išdavimas plačiai buvo taikomas pabėgusiems vergams Graikijoje ir Romos imperijoje.

Viduramžiais valstybių bendradarbiavimas išdavimo klausimais labai išsiplėtė. Buvo išduodami asmenys, bėgę į kitą šalį politiniais motyvais, o taip pat pabėgėliai, kurie nebuvo nusikaltėliai. “Tam laikotarpiui buvo būdingas katalikiškosios bažnyčios
persekiojimas priešų, kurie, žinoma, buvo išduodami.” Iki XVI a. bažnyčia laikėsi taisyklės, kad pasaulietiškai valdžiai būdavo išduodami pabėgėliai, radę prieglaudą vienuolynuose ir bažnyčiose, su sąlyga, kad jie nebus nuteisti mirti ar jiems nebus padaromi suluošinimai. “1591 metais popiežiaus Gregorijaus XIV bulėje “Cum alias” buvo nustatyta, kad pasaulietiškai valdžiai bus išduodami tik tie nusikaltėliai, kurie nesinaudoja prieglaudos teise, t.y. tie, kurie buvo įvykdę “crimen exceptum”.

1.1. Tarpukario Lietuvos baudžiamųjų įstatymų nuostatos dėl ekstradicijos

Daugelis nusikaltėlių išdavimo klausimų tarpukario Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra išlikę iki šių dienų. Svarbu pastebėti, jog tarpukario Lietuvoje ir dabar galiojančių, ekstradiciją reglamentuojančių teisės aktų ryšys yra glaudus. Tai matysime iš šios dalies analizės.

Baudžiamojo Statuto (toliau – BS) 13 straipsnis apibrėžia nusikaltėlių išdavimo ribas. Tai yra blanketinė norma, kadangi ši nukreipia skaitytoją į baudžiamųjų procesinių įstatymų nuostatas. Taigi minėtame Statuto straipsnyje skelbiama, jog svetimšalis, kuris yra padaręs ne (Lietuvoje) didįjį arba šiaip jau nusikaltimą, jei už tą nusikalstamą darbą nebuvo (Lietuvoje) nustatyta tvarka pasmerktas, išteisintas arba nustatyta tvarka atleistas nuo bausmės, turi būti išduotas pagal sandorį sudarytą su valstybe, kuri reikalauja kaltinamąjį išduoti, arba jei abi valstybės viena antrai paprastai tai daro. Tačiau jeigu tarp abiejų valstybių yra specialiai susitarta, tai gali būti išduoti taip pat ir kitus nusikaltimus padarę asmenys. Tačiau tam reikia vienos sąlygos, – šie nusikaltimai turi būti baudžiami pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus. Svetimai valstybei yra išduodami tik svetimšaliai, o Lietuvos piliečiai teisiami Lietuvos teismuose. Politiniai nusikaltėliai paprastai neišduodami, išskyrus tuos atvejus, kada kitaip susiaria. Bet dėl nusikaltimų, susijusių su politiniais nusikalstamais darbais, tarkime, dėl pasikėsinimo prieš svetimos valstybės vadovo gyvybę, nusikaltėlis gali būti išduotas. Tačiau už tokius nusikaltimus išduotieji, pagal tarptautinės teisės dėsnius, jokiu būdu negali būti teisiami už politinius nusikaltimus. Pati nusikaltėlių išdavimo tvarka ir procedūra yra numatyta Baudžiamojo Proceso Įstatyme (toliau – BPĮ). Taigi minėto BPĮ dvyliktasis perskyrimas “Nusikaltėlių išavimas svetimoms valstybėms prašant” reglamentuoja ekstradicijos taikymo klausimus (BPĮ 8521 – 85226 str.). 8524 straipsnis sako, jog negalima išduoti tais atvejais:

– Kai to reikalaujama dėl to paties nusikaltimo, už kurį reikalaujamas išduoti asmuo buvo Lietuvoje nuteistas, išteisintas arba atleistas nuo bausmės nustatyta tvarka; ir

– Kai veikiančių (Lietuvoje) baudžiamųjų įstatymų nustatyti baudžiamojo tardymo, nusmerkimo ar nubaudimo nusenėjimo terminai suėjo ligi reikalavimas išduoti buvo gautas.

Bene įdomiausia yra ta aplinkybė, jog išdėstytos minėtame skyriuje aplinkybės ar taisyklės nenaikina galios sudarytų su užsienio vyriausybėmis išdavimo sutarčių, tačiau naujose suartyse negali būti įdėtos taisyklės, kurios uždėtų (Lietuvai) didesnių pareigų, kaip tos, kurios šiame perskyrime nustatytos. Tarptautinės teisės prasme, ši nuostata sąlygoja, jog tuometinėje tarpukario Lietuvoje nebuvo tvirtai susiformavusi monistinė tarptautinės ir nacionalinės teisės suderinamumo teorija.

Taigi nusikaltėlių išdavimo procesinė forma bei baudžiamasis teisinis vertinimas tarpukario Lietuvoje išties buvo gana išvystytas juridiniu požiūriu. Reikia pripažinti, jog daugelis esminių nuostatų galioja ir šiuo metu. Nors, žinoma, dabar yra taikomi visiškai kiti teisės aktai, bet nepamirštama ir teisinių papročių, kaip vieno iš tarptautinės teisės šaltinių.

2. EKSTRADICIJA BAUDŽIAMOSIOS IR TARPTAUTINĖS TEISĖS POŽIŪRIU: LYGINAMASIS ASPEKTAS

2.1. Nusikaltėlių išdavimo instituto definicijos problema

Kiekviena sutartis, reglamentuojanti nusikaltėlių išdavimą savyje turi gana svarbų įtvirtintą teritorialumo principą, kurio reikalavimams bei nuostatoms turi sutikti prašančioji ir prašomoji valstybės. Šis principas sąlygoja teritorinę jurisdikciją. Tie tarptautiniai dokumentai, kurie apibrėžia teritorinę jurisdikciją, apima teritorinius vandenis, oro erdvę virš tos šalies, arba kuri kontroliuoja tą oro erdvę, laivai bei orlaiviai, priklausantys vienai iš tų šalių ar jų piliečiams, ar organizacijoms, korporacijoms, ir pan., kuomet tas laivas plaukioja atvirojoje jūroje arba kuomet orlaivis skrenda virš tokių vandenų. Štai Jungtinėse Amerikos Valstijose teritorinė jurisdikcija be kita ko, reiškia teritorijos kontrolę bei viešpatavimą, valdžią jos atžvilgiu. Ši teorija yra bene pati siauriausia, aiškinanti baudžiamosios jurisdikcijos teoriją. Be to Jungtinės Amerikos Valstijos paprastai yra “įpratusios” atitinkamai išplėsti savo galias jurisdikcijos atžvilgiu, kuomet reikalas būna ypatingai svarbus, o ypač tuomet, kada veiksmas vykta už jos ribų, tačiau tai liečia jos piliečius.

Kriminalinės jurisdikcijos konfliktų problematika – tai didelis bei siauras sprendimo reikalaujantis momentas, kurio sąsajų galima ieškoti kuomet kalbame apie suverenitetą. Pagrindiniai
konfliktai paprastai kyla dėl to, jog šalis siekdama vykdyti baudžiamąjį persekiojimą bei nubausti kaltus asmenis susiduria su problemine substancija – “ vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir nubausti”. Manoma, jog alternatyvų reikia ieškoti tik teisėje, t.y. negu mastant kur kaltininkas turėtų būti teisiamas ir kaip, kadangi čia didelį vaidmenį turi valstybių politiniai skirtumai.

Jurisdikcijos teorijų gausa, kaip matome, neužsibaigia tik teisės konfliktų problemos iškilimu, tačiau sudaro kliūtį optimaliai ir efektyviai, t.y. nacionalinei ir tarptautinei baudžiamosios teisės vykdyti suderintą baudžiamąją jurisdikciją, kada nusikaltėlis “kabo” ant daugialypės, t.y. daugiau nei vienos šalies jurisdikcijos. Apsauga nuo tokios dvigubos grėsmės dar nėra tinkamai sukurta, tam kad atitinkamai pašalinti tai.

L.Openhaimo nuomone “nusikaltėlio išdavimas yra kaltinamojo ar nuteistojo asmens perdavimas tai valstybei, kurios teritorijoje tas asmuo laikomas padaręs nusikaltimą arba nuteistas už jį, tos valstybės, kurios teritorijoje yra šiuo metu galimas nusikaltėlis”. Ši samprata neatsako į klausimą: ką daryti su reikalaujančios išdavimo valstybės piliečiais, kurie padarė nusikaltimus už jos ribų ir prieš ją.

Analogiškas nusikaltėlių išdavimo sampratas nurodo savo darbuose E.E.Haidas, O’Konnellis, S.Bedi ir kiti. Šie autorių požiūriai grindžiami tik baudžiamojo įstatymo galiojimo teritorijos atžvilgiu principai (JAV, Anglija ir kiti.). Miulerio darbe ekstradicija suprantama kaip: “perdavimą kitai valstybei asmens, kaltinamo už nusikaltimus prieš jos įstatymus, kuris turi būti nuteistas ir nubaustas įrodžius jo kaltę”. Šios sampratos trūkumas – joje kalbama tik apie kaltinamojo asmens išdavimą. Be to, nusikaltėlių išdavimas galimas tik kreipiantis su reikalavimu dėl išdavimo į tą valstybę, kurios teritorijoje yra pabėgęs nusikaltėlis. Šie klausimai neatsispindi Miulerio darbuose.

Iš esmės nusikaltėlio išdavimo koncepcijos nuostatos ir yra įtvirtintos LR įstatymų leidyboje. Sutinkamai su LR BK 4 straipsniu: visi asmenys, padarę nusikaltimus Lietuvos teritorijoje, atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus. Šis baudžiamojo įstatymo galiojimo principas tarptautinėje ir nacionalinėje baudžiamojoje teisėje žinomas kaip teritorinis principas. A.A.Tille rašo, kad nekelia abejonių tai, jog įstatymai turi teritorinę galią, bet ypatinga tvarka ir ypatingais atvejais ir eksteritorinę galią – taip autorius aiškina teritorinį principą.

Pagal LR BK 6 str. 1 dalį – Lietuvos piliečiai už nusikaltimus, padarytus užsienyje, atsako pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus. Tais pačiais pagrindais atsakomybėn traukiami nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys be pilietybės, padarę nusikaltimus užsienyje.

Lietuvos respublikos baudžiamiesiems įstatymams galiojant erdvėje, suderinami teritorijos ir pilietybės principai. Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje žinomas kitas baudžiamojo įstatymo galiojimo erdvėje principas, tai – realinis arba apsaugos principas, kurio esmė – savo baudžiamuosius įstatymus valstybį gali taikyti ir tiems nusikaltimams, kurie yra padaryti užsienyje, bet nukreipti prieš tą valstybę, jos interesus, ar jos piliečio interesus.

Taip pat yra ir atstovavimo bei universalusis principai. Atstovavimo principo turinys toks : valstybė savo baudžiamuosius įstatymus gali taikyti ir tiems nusikaltėliams, kurie padarė nusikaltimą kitoje valstybėje, tačiau atsirado jos teritorijoje. Tai yra įtvirtinta LR BK 6 straipsnio 2 dalyje : kiti asmenys padarę užsienyje nusikaltimus, gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos įstatymus tik tuo atveju, jei padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir yra baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos ir Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus. Šioje straipsnio dalyje yra į vieną suplakami ir įtvirtinami 3 principai (apsaugos, atstovavimo ir universalusis). Tačiau juos įtvirtina nepilnai, o tik dalinai. Universalusis principas – valstybė įsipareigoja traukti atsakomybėn pagal savo baudžiamuosius įstatymus asmenis, padariusius nusikaltimus kitoje valstybėje, jei nusikaltimas yra tarptautinio pobūdžio ir asmuo yra toje valstybėje (įsipareigojančioje). Tokiu būdu, remiantis nacionalinių baudžiamųjų įstatymų galiojimo erdvėje principų galimybėmis, reikia pripažinti, kad valstybėmis, susidomėjusiomis nusikaltėlių išdavimo reikalavimais, gali būti ne tik tos, kurių teritoriniai įstatymai pažeisti arba kurių piliečiai už šių valstybių ribų padarė nusikaltimus, bet ir tos valstybės, kurių interesai, tame tarpe ir jų piliečių, pažeisti nusikaltimų padarymo išdavoje už jos ribų.

Vyrauja nuomonė, kad “išdavimas ir nubaudimas yra vienas kitą išskiriantys dalykai: išdavimas yra visai kažkas kito, negu kad bausmė, kitais žodžiais tariant – išdavimas pats sau dar nėra bausmė”. Išdavimą galėtume traktuoti kaip pagalbos sau aktą, nes valstybė išduoda nusikaltėlius ir vardan savo teisinės tvarkos. Nusikaltėlių išdavimas – tokia pati svetimos teisėtvarkos užtikrinimo priemonė, kaip ir kitas – visiems geriau žinomas kelias – kai pati valstybė nubaudžia nusikaltėlį, nes juk atvykėlis iš užsienio ne ką mažiau pavojingas teisėtvarkai, negu tuomet, jei
būtų padaręs nusikaltimą svetimoje valstybėje.

Kaip apibrėžtume nusikaltėlių išdavimo tikslą? Išdavimo tikslas tai – nusikaltėlio gražinimas kompetentingos valstybės jurisdikcijai tam, kad jis būtų teisiamas ir baudžiamas už padarytus nusikaltimus. Šią teisę suprantu kaip pagalbos, teisinės pagalbos priemonę, suteikiamą vienos šalies kitai. L.N. Galenskaja pabrėžia : “išdavimas pats savaime nėra bausmė, o tik priemonė, padedanti taikyti bausmę, ir pats išdavimas yra nusikaltėlio perdavimo procesas vienos valstybės kitai, laikantis tarptautinės teisės normų”. Prano Kūrio nuomone “nusikaltėlių išdavimu (ekstradicija) yra vadinamas asmens, kaltinamo baudžiamojo nusikaltimo įvykdymu, ar asmens, nuteisto už baudžiamąją nusikaltimą, perdavimas iš valstybės, kurios teritorijoje jis yra, kitai valstybei, kurios teritorijoje jis įvykdė nusikaltimą, norint jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar įvykdyti nuosprendį”.

R.G. Feltham pateikia glaustą apibrėžimą : “Ekstradicija – tai prievartinis asmens perkėlimas iš vienos valstybės į kitą teismui ar įkalinimui už įtariamą nusižengimą”.

2.1.1. Jurisdikcija In Personam

Didžiausia grėsmė, kuri kyla pasaulinei tvarkai, t.y. neteisėto asmens užgrobimo užsienio valstybėje ir jo pagrobimo praktika. Tai labai gerai atspindi Eichman ir Tschombé bylos, kurios šią nešvarią praktiką įamžins tarptautinės teisės istorijoje. Pagrobimas arba kitaip pagrobimas reikalaujant išpirkos yra transagresija prieš valstybės, kurioje bėglys buvo sulaikytas oficialių pareigūnų suverenitetą. Tai yra viešas valstybės, kurioje yra bėglys, įžeidimas ir tuo pačiu iššūkis tarptautiniams teisiniams valstybių santykiams. Netgi nereikia minėti žmogaus teisių, kurios tokiais veiksmais yra ypatingai pažeidžiamos. Dėl to gali kilti pačios rimčiausios pasekmės, sąlygojančios taikaus ir pagarbaus valstybių bendradarbiavimo bei pasaulinės tvarkos griuvimą. Amerikos teismai vykdo jurisdikciją tų asmenų atžvilgiu, nesvarbu kokiu būdu jie buvo saugomi. Praktiškai, kiekviena neteisėtų metodų buvimo kategorija yra naudojama valstybių veikloje. Tokiu būdu teismai turi vis gi vadovautis ir vykdyti jurisdikciją, kuri atsiranda dėl “užmaskuotos” ekstradicijos, pagrobimo ar sukčiavimo. Jurisdikcija, – tai valdžios įgaliojimas.

2.1.2. Dvigubas baudžiamumas, – derinimo problema

Ekstradicija paprastai nėra taikoma, kuomet nusikaltimą padariusio asmens neteisėta veika, t.y. atitinkamas nusikaltimas nėra numatytas tarptautinėje sutartyje dėl ekstradicijos taikymo. Sutartys, be kita ko, šių nusikaltimų neapibrėžia, o tik juos išvardija. Dėl šios priežasties tikroji baudžiamoji teisė turi būti tinkamai aiškinama tam tikrų įgaliotų teismo pareigūnų ir pan., t.y. nustatyti kokia iš esmės veika yra padaryta ar buvo kėsinamasi padaryti. Tokiu būdu turi būti aiškinama ta teisė, kuri galioja atitinkamoje šalyje, kurioje yra padarytas nusikaltimas. Ankščiau, t.y. 1933 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose federaliniai teismai patvirtino dvigubo baudžiamumo doktriną, t.y., jog elgesys turi būti pripažįstamas nusikalstamu abiejose valstybėse, kurios tarpusavyje pasirašo ekstradicijos sutartį. Iš esmės, tai yra abipusiškumo principas – jog už atitinkamą veiką abiejose šalyse turi būti baudžiama. Kai kurios ekstradicijos sutartys, kurių viena šalis yra JAV, numato dvigubo baudžiamumo principo buvimo privalomumą, – tačiau ne visos. Daugelis sutarčių, vis gi, specialiai reikalauja dvigubo baudžiamumo atsižvelgiant į konkrečius nusikaltimus, pavyzdžiui tokius, kaip finansiniai nusikaltimai.

Dvigubo baudžiamumo reikšmė nėra vienapusiška, – jo pagalba yra sukuriamas individo teisių apsaugos mechanizmas. Ekstradicijos aktuose turi būti įtvirtinamas terminas, kuris leidžia taikyti šį aktą, t.y. nusikaltimų, už kuriuos yra taikoma laisvės atėmimo bausmė, bausmės laikas negali būti trumpesnis nei vieneri metai. Dvigubo baudžiamumo esminis pagrindimas remiasi šių principu – Nulla poene sine lege. Teisė, kuri nustato baudžiamąją atsakomybę, negali būti formuluojama tik kaip teisė, ji turi apimti pastabumo ir žinomumo elementus. Užsienietis, kuris pakliuvo į nemalonią padėtį, t.y. nežinodamas arba nesąmoningai pažeidė užsienio valstybėje galiojančius įstatymus gali prašyti prieglobsčio trečioje valstybėje arba grįžti į savo kilmės šalį.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3007 žodžiai iš 5979 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.