Ekstradicija
5 (100%) 1 vote

Ekstradicija

TURINYS

Įvadas 2

1. Nusikaltėlių išdavimas, – istorinis aspektas 3

1.1. Tarpukario lietuvos baudžiamųjų įstatymų nuostatos dėl ekstradicijos 4

2. Ekstradicija baudžiamosios ir tarptautinės teisės požiūriu: lyginamasis aspektas 6

2.1. Nusikaltėlių išdavimo instituto definicijos problema 6

2.1.1. Jurisdikcija in personam 8

2.1.2. Dvigubas baudžiamumas, – derinimo problema 9

2.2. Ekstradicijos juridinis pagrindimas 10

2.3. Nusikalstamos veikos, dėl kurių yra vykdoma ekstradicija 13

2.4. Atsisakymo vykdyti ekstradiciją juridiniai pagrindai 13

3. Ekstradicijos realizavimo problemos 15

3.1. Nacionaliniai, ekstradiciją reglamentuojantys aktai 16

Išvados 17

Literatūros sarašas 18

ĮVADAS

Valstybė kovodama su nusikalstamumu, kaip socialiniu – teisiniu reiškiu naudojasi įvairiomis teisinėmis ir ne tik priemonėmis, kurios šioje valstybėje yra reglamentuojamos bei priimtinos. Žinoma, vidinis valstybės poreikis susitvarkyti savo teisinę aplinką yra labai svarbus, tačiau to neišvengsime be tarptautinio poreikių tenkinimo. Šalia nacionalinio nusikalstamumo egzistuoja ir tarptautinis. Tokiu būdu yra ne tik nacionalinės teisinės priemonės kovai su tuo, tačiau ir tarptautinės priemonės, o būtent viena iš jų – ekstradicija.

Yra daugybė tarptautinių susitarimų dėl teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose. Dvišaliuose ir daugiašaliuose susitarimuose reguliuojamos tokios teisinės pagalbos formos, kaip nusikaltėlių paieška, besislepiančių kitų šalių teritorijoje, tardymo veiksmų atlikimas (liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausa, ekspertizės atlikimas, kratos, daiktinių įrodymų išėmimas ir išdavimas, dokumentų surašymas ir jų persiuntimas ir t.t.)

Valstybių bendradarbiavimas ekstradicijos srityje vykdomas daugiašalių ir dvišalių susitarimų pagrindu bei skirtinguose pasaulio kontinentuose. Nusikaltėlių išdavimo institutas yra glaudžiai susijęs su prieglobsčio teisės institutu.

Temos aktualumas pagrindžiamas tuo, jog dabar, kai pasaulyje padaroma vis daugiau nusikaltimų, o nusikaltėliai vengdami atsakomybės bėga į kitas šalis yra siekiama kuo nuosekliau ir efektyviau įgyvendinti tarptautinius teisinius aktus nusikaltėlių išdavimo srityje bei kitose procedūrose. Kaip išduoti vieną ar kitą nusikaltėlį prašančiajai šaliai, kokie išdavimo pagrindai, baudžiamojo persekiojimo apimtis, galų gale ir nusikaltėlių išdavimo sampratą mes ir panagrinėsime šiame kursiniame darbe.

Manau, kad šio instituto nagrinėjimas bus bent pakankamas apžvelgus pačius svarbiausius klausimus.

1. NUSIKALTĖLIŲ IŠDAVIMAS, – ISTORINIS ASPEKTAS

Tarptautinis nusikaltėlių išdavimas – ekstradicija išties yra labai sena, jog siekia senovės Egipto bei Kinijos susitarimus dėl priverstinio pabėgėlių iš kalėjimų išdavimo, vadovaujantis didingomis religinėmis formulėmis ir dieviškumo pagarba. Taigi rytų pasaulyje, ekstradicijos,t.y. išdavimo aktų šventumas ir pagarbumas sąlygojo nacionalinės bendrijos gyvenimo sąlygų gerinimą. Šių aktų realizavimas buvo būtinybė užtikrinti viešąją tvarką, kurios įtaka tarpnacionaliniam bendravimui buvo gana didelė.

Atitinkamai kalbant apie ekstradicijos kilmę rytų valstybių atžvilgiu, šių aktų būtinumas nebuvo vien tik pageidautinas, tačiau ir pagal daugelį ano meto garsių mąstytojų bei autorių, tokių, kaip – Grocijus, Vattelis, Burlemaqui, tai buvo ir jus gentium teisės dalykas, ir kad prieglobsčio valstybė, t.y. ta valstybė, kurioje yra asmuo, dėl kurio yra prašoma ekstradicijos, privalo jį sulaikyti ir išduoti jį prašančiajai valstybei. Tokia pozicija remiasi racionalia pareiga, sąlygota jus gentium, kuri yra “įkurta” išsaugoti pasaulinę viešąją tvarką.

Vakarų pasaulio vystymosi perspektyvas tarptautinės ekstradicijos atžvilgiu sąlygojo rytų pasaulio patirtis šiuo klausimu. Iki 19- to amžiaus, naujos ir nepriklausomos valstybės nematė reikalo tokiam bendradarbiavimui, tuo labiau, jog jos tame įžvelgė karo grėsmės bei įtarumo galimas priežastis. Prieglobstis šiose šalyse buvo užtikrinamas bei pabėgėliai buvo stipriai saugomi nuo kitos valstybės teisingumo. Suvereni bendruomenė galėjo daryti tam įtaką naudodama karinę jėgą, todėl čia visuomet grėsdavo karo veiksmai. Ekstradicija, kaip paskatinimas taikiems santykiams, buvo retai kada turima galvoje. Tokie ekstradicijos istoriniai momentai verčia mus žiūrėti į tai, kaip į paslaugos, malonės ar pagarbos klausimą, o ne į kaip teisinį įsipareigojimą, prievolę.

Vienoje iš seniausių iki mūsų laikų išlikusioje sutartyje, sudaryta 1296 m. prieš m. e. tarp Chetų karaliaus Chatušilio III ir Egipto faraono Ramzio II, buvo nurodyta : “Jei kas nors pabėgs iš Egipto ir nuvyks į Chetų šalį, Chetų karalius jo nelaikys, bet sugrąžins į Ramzio šalį” . Panašių nuostatų esama senovės Graikijos miestų sutartyse, iš kurių seniausia mums žinoma yra sudaryta 1496 m. prieš m. e. Čia išdavimas plačiai buvo taikomas pabėgusiems vergams Graikijoje ir Romos imperijoje.

Viduramžiais valstybių bendradarbiavimas išdavimo klausimais labai išsiplėtė. Buvo išduodami asmenys, bėgę į kitą šalį politiniais motyvais, o taip pat pabėgėliai, kurie nebuvo nusikaltėliai. “Tam laikotarpiui buvo būdingas katalikiškosios bažnyčios
persekiojimas priešų, kurie, žinoma, buvo išduodami.” Iki XVI a. bažnyčia laikėsi taisyklės, kad pasaulietiškai valdžiai būdavo išduodami pabėgėliai, radę prieglaudą vienuolynuose ir bažnyčiose, su sąlyga, kad jie nebus nuteisti mirti ar jiems nebus padaromi suluošinimai. “1591 metais popiežiaus Gregorijaus XIV bulėje “Cum alias” buvo nustatyta, kad pasaulietiškai valdžiai bus išduodami tik tie nusikaltėliai, kurie nesinaudoja prieglaudos teise, t.y. tie, kurie buvo įvykdę “crimen exceptum”.

1.1. Tarpukario Lietuvos baudžiamųjų įstatymų nuostatos dėl ekstradicijos

Daugelis nusikaltėlių išdavimo klausimų tarpukario Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra išlikę iki šių dienų. Svarbu pastebėti, jog tarpukario Lietuvoje ir dabar galiojančių, ekstradiciją reglamentuojančių teisės aktų ryšys yra glaudus. Tai matysime iš šios dalies analizės.

Baudžiamojo Statuto (toliau – BS) 13 straipsnis apibrėžia nusikaltėlių išdavimo ribas. Tai yra blanketinė norma, kadangi ši nukreipia skaitytoją į baudžiamųjų procesinių įstatymų nuostatas. Taigi minėtame Statuto straipsnyje skelbiama, jog svetimšalis, kuris yra padaręs ne (Lietuvoje) didįjį arba šiaip jau nusikaltimą, jei už tą nusikalstamą darbą nebuvo (Lietuvoje) nustatyta tvarka pasmerktas, išteisintas arba nustatyta tvarka atleistas nuo bausmės, turi būti išduotas pagal sandorį sudarytą su valstybe, kuri reikalauja kaltinamąjį išduoti, arba jei abi valstybės viena antrai paprastai tai daro. Tačiau jeigu tarp abiejų valstybių yra specialiai susitarta, tai gali būti išduoti taip pat ir kitus nusikaltimus padarę asmenys. Tačiau tam reikia vienos sąlygos, – šie nusikaltimai turi būti baudžiami pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus. Svetimai valstybei yra išduodami tik svetimšaliai, o Lietuvos piliečiai teisiami Lietuvos teismuose. Politiniai nusikaltėliai paprastai neišduodami, išskyrus tuos atvejus, kada kitaip susiaria. Bet dėl nusikaltimų, susijusių su politiniais nusikalstamais darbais, tarkime, dėl pasikėsinimo prieš svetimos valstybės vadovo gyvybę, nusikaltėlis gali būti išduotas. Tačiau už tokius nusikaltimus išduotieji, pagal tarptautinės teisės dėsnius, jokiu būdu negali būti teisiami už politinius nusikaltimus. Pati nusikaltėlių išdavimo tvarka ir procedūra yra numatyta Baudžiamojo Proceso Įstatyme (toliau – BPĮ). Taigi minėto BPĮ dvyliktasis perskyrimas “Nusikaltėlių išavimas svetimoms valstybėms prašant” reglamentuoja ekstradicijos taikymo klausimus (BPĮ 8521 – 85226 str.). 8524 straipsnis sako, jog negalima išduoti tais atvejais:

– Kai to reikalaujama dėl to paties nusikaltimo, už kurį reikalaujamas išduoti asmuo buvo Lietuvoje nuteistas, išteisintas arba atleistas nuo bausmės nustatyta tvarka; ir

– Kai veikiančių (Lietuvoje) baudžiamųjų įstatymų nustatyti baudžiamojo tardymo, nusmerkimo ar nubaudimo nusenėjimo terminai suėjo ligi reikalavimas išduoti buvo gautas.

Bene įdomiausia yra ta aplinkybė, jog išdėstytos minėtame skyriuje aplinkybės ar taisyklės nenaikina galios sudarytų su užsienio vyriausybėmis išdavimo sutarčių, tačiau naujose suartyse negali būti įdėtos taisyklės, kurios uždėtų (Lietuvai) didesnių pareigų, kaip tos, kurios šiame perskyrime nustatytos. Tarptautinės teisės prasme, ši nuostata sąlygoja, jog tuometinėje tarpukario Lietuvoje nebuvo tvirtai susiformavusi monistinė tarptautinės ir nacionalinės teisės suderinamumo teorija.

Taigi nusikaltėlių išdavimo procesinė forma bei baudžiamasis teisinis vertinimas tarpukario Lietuvoje išties buvo gana išvystytas juridiniu požiūriu. Reikia pripažinti, jog daugelis esminių nuostatų galioja ir šiuo metu. Nors, žinoma, dabar yra taikomi visiškai kiti teisės aktai, bet nepamirštama ir teisinių papročių, kaip vieno iš tarptautinės teisės šaltinių.

2. EKSTRADICIJA BAUDŽIAMOSIOS IR TARPTAUTINĖS TEISĖS POŽIŪRIU: LYGINAMASIS ASPEKTAS

2.1. Nusikaltėlių išdavimo instituto definicijos problema

Kiekviena sutartis, reglamentuojanti nusikaltėlių išdavimą savyje turi gana svarbų įtvirtintą teritorialumo principą, kurio reikalavimams bei nuostatoms turi sutikti prašančioji ir prašomoji valstybės. Šis principas sąlygoja teritorinę jurisdikciją. Tie tarptautiniai dokumentai, kurie apibrėžia teritorinę jurisdikciją, apima teritorinius vandenis, oro erdvę virš tos šalies, arba kuri kontroliuoja tą oro erdvę, laivai bei orlaiviai, priklausantys vienai iš tų šalių ar jų piliečiams, ar organizacijoms, korporacijoms, ir pan., kuomet tas laivas plaukioja atvirojoje jūroje arba kuomet orlaivis skrenda virš tokių vandenų. Štai Jungtinėse Amerikos Valstijose teritorinė jurisdikcija be kita ko, reiškia teritorijos kontrolę bei viešpatavimą, valdžią jos atžvilgiu. Ši teorija yra bene pati siauriausia, aiškinanti baudžiamosios jurisdikcijos teoriją. Be to Jungtinės Amerikos Valstijos paprastai yra “įpratusios” atitinkamai išplėsti savo galias jurisdikcijos atžvilgiu, kuomet reikalas būna ypatingai svarbus, o ypač tuomet, kada veiksmas vykta už jos ribų, tačiau tai liečia jos piliečius.

Kriminalinės jurisdikcijos konfliktų problematika – tai didelis bei siauras sprendimo reikalaujantis momentas, kurio sąsajų galima ieškoti kuomet kalbame apie suverenitetą. Pagrindiniai
konfliktai paprastai kyla dėl to, jog šalis siekdama vykdyti baudžiamąjį persekiojimą bei nubausti kaltus asmenis susiduria su problemine substancija – “ vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir nubausti”. Manoma, jog alternatyvų reikia ieškoti tik teisėje, t.y. negu mastant kur kaltininkas turėtų būti teisiamas ir kaip, kadangi čia didelį vaidmenį turi valstybių politiniai skirtumai.

Jurisdikcijos teorijų gausa, kaip matome, neužsibaigia tik teisės konfliktų problemos iškilimu, tačiau sudaro kliūtį optimaliai ir efektyviai, t.y. nacionalinei ir tarptautinei baudžiamosios teisės vykdyti suderintą baudžiamąją jurisdikciją, kada nusikaltėlis “kabo” ant daugialypės, t.y. daugiau nei vienos šalies jurisdikcijos. Apsauga nuo tokios dvigubos grėsmės dar nėra tinkamai sukurta, tam kad atitinkamai pašalinti tai.

L.Openhaimo nuomone “nusikaltėlio išdavimas yra kaltinamojo ar nuteistojo asmens perdavimas tai valstybei, kurios teritorijoje tas asmuo laikomas padaręs nusikaltimą arba nuteistas už jį, tos valstybės, kurios teritorijoje yra šiuo metu galimas nusikaltėlis”. Ši samprata neatsako į klausimą: ką daryti su reikalaujančios išdavimo valstybės piliečiais, kurie padarė nusikaltimus už jos ribų ir prieš ją.

Analogiškas nusikaltėlių išdavimo sampratas nurodo savo darbuose E.E.Haidas, O’Konnellis, S.Bedi ir kiti. Šie autorių požiūriai grindžiami tik baudžiamojo įstatymo galiojimo teritorijos atžvilgiu principai (JAV, Anglija ir kiti.). Miulerio darbe ekstradicija suprantama kaip: “perdavimą kitai valstybei asmens, kaltinamo už nusikaltimus prieš jos įstatymus, kuris turi būti nuteistas ir nubaustas įrodžius jo kaltę”. Šios sampratos trūkumas – joje kalbama tik apie kaltinamojo asmens išdavimą. Be to, nusikaltėlių išdavimas galimas tik kreipiantis su reikalavimu dėl išdavimo į tą valstybę, kurios teritorijoje yra pabėgęs nusikaltėlis. Šie klausimai neatsispindi Miulerio darbuose.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1857 žodžiai iš 5979 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.