Narkomanija kaip sociokultūrinė problema
5 (100%) 1 vote

Narkomanija kaip sociokultūrinė problema

1121

Turinys

Įvadas ………………………………………………………………………………2

1. Narkomanija kaip sociokultūrinė problema……………………………………….. 3

2. Motyvai, skatinantys paauglius vartoti narkotikus…………………………………3

3. Prevencijos priemonės ……………………………………………………………..4

4. Informacijos pateikimo metodai ……………………………………………………5

5. Tėvų vaidmuo užkertant kelią paauglių narkomanijai …………………………..5-6

6. Narkomanijos prevencija mokyklose………………………………………………7

7. Realios pagalbos būdai …………………………………………………………….8

Išvados ……………………………………………………………………………….. 9

Naudota literatūra……………………………………………………………………..10

Įvadas

Kasdieniniu supratimu narkomanija yra ydingas, nulemtas vidinių paskatų tam tikrų cheminių priemonių vartojimas įvairiais būdais ( ryjant, įšvirkščiant, įkvepiant ), norint sau sukelti apsvaigimo būseną.

Iš esmės kiekvienas žmogus tam tikromis sąlygomis gali pasidaryti narkomanu. Šios sąlygos – tai įvairios priežastys ir keliai, vedantys prie ydos. Kiekvienu atveju jie vis kiti.

Narkotikų vartojimas Lietuvoje neturi gilių tradicijų. Aguonos, kanapės nuo seno yra žinomos kaip augalai, dažniausiai vartojami kulinarijoje. Gana dažni šie augalai ir lietuvių tautosakoje.

Šiandien mes jau baigiame tai užmiršti ir, išgirdę kalbant apie aguonas ir kanapes, pirmiausia pagalvojame apie narkotikus. Ir, deja, tenka pripažinti, kad tai nėra vieninteliai narkotikai, paplitę šiuo metu Lietuvoje. Vis dažniau išgirstame minint amfetaminus, LSD, „ ekstazi”, heroiną, kokainą.

Tačiau dažnuose namuose manoma, kad nelaimės kažkur kitur. Narkotikai daugeliui iš mūsų reiškia kažką tolima, svetima, nieko bendra neturintys su mūsų gyvenimu ir mūsų vaikais. Tuo tarpu žinia, kad paauglys vartoja narkotikus, šiandien gali pasibelsti į kiekvieną šeimą.

Pastaruoju metu narkotikų vartojimas yra opi sociokultūrinė problema .

Ši nacionaliniam saugumui grėsmę pradėjusi kelti problema glaudžiai susijusi su jaunimo kultūra ir laisvalaikiu. Vaikas – socialinė būtybė. Jo asmenybės raidai turi įtakos socialiniai ryšiai su šeima, mokykla bei bendraamžiais.

Darbo tikslas: apžvelgti narkomanijos prevenciją kaip sociokultūrinę problemą.

Darbo uždaviniai:

– aptarti paauglių narkomanijos problemą;

– nustatyti tokį paauglių elgesį lemiančius veiksnius;

– panagrinėti paauglių narkomanijos prevencijos priemones;

– aptarti tėvų ir mokyklos vaidmenį apsaugant paauglius nuo narkomanijos;

– aptarti realios pagalbos narkotikus vartojantiems paaugliams ir jų šeimai galimybes.

Metodas: literatūros apžvalga.

1. Narkomanija kaip sociokultūrinė problema

Narkomanija sena, kaip ir žmonija. Masiškai narkomanija pradėjo plisti po II–ojo pasaulinio karo. Jos priežasčių pradėta ieškoti dar XIX a. viduryje, tačiau dar ir šiandien nesuformuluota bendra jų koncepcija. Pasaulinėje literatūroje rastume daugybę tapimo narkomanu priežasčių: pavyzdžiui, galimybė “nustumti” realias problemas ir patirti malonumą, emocinis nepasitenkinimas susiklosčiusiu gyvenimu, santykių tarp kartų nutrūkimas, jaunimo protestas prieš egzistuojančias normas, smalsumas, nepalankios šeimyninės aplinkybės, asmenybės disharmonija, nesugebėjimas įgyvendinti planų, per dideli supančios aplinkos reikalavimai, grupės įtaka, psichopatinės asmens savybės, narkotikų “pasiekiamumo” lygis, kultūrinė tradicija, narkotikų vartojimo pasekmių nežinojimas.

Narkotikai kelia grėsmę mūsų mažos tautos išlikimui.Vis daugiau jaunuolių ir net mokyklinio amžiaus vaikų pradeda vartoti narkotikus. Šiandien narkomanija iš tamsių laiptinių, apskretusių lindynių persikėlė į “normalių” žmonių kasdienybę, į mokyklas, diskotekas, klubus, į jaunų žmonių susibūrimo ir pasilinksminimo vietas. Atliktas epidemiologinis tyrimas parodė, kad diskotekose ir kitose pasilinksminimo vietose narkotikus vartoja net 50 procentų jaunuolių, priklausančių įvairioms socialinėms gyventojų grupėms. Nauji sintetiniai narkotikai tapo jaunimo mados dalimi, derančia prie atitinkamos aprangos stiliaus, technomuzikos, naktinio gyvenimo būdo .

2. Motyvai, skatinantys paauglius vartoti narkotikus

Kas skatina jaunimą pradėti vartoti alkoholį, narkotines ar tiksines medžiagas? Sunku išskirti vieną priežastį, nes paprastai veikia visas kompleksas ptarpusavyje susijusių veiksnių:

· biologiniai veiksniai ( organizmo, medžiagų apykaitos ypatybės, genetinės savybės);

· socialiniai veiksniai ( aplinka, kurioje paauglys gyvena, artimų žmonių pažiūros ir įsitikinimai);

· asmenybės ypatybės bei psichologiniai veiksniai.

Atskirai galima paminėti psichologinius veiksnius, sąlygojančius jaunimo rūkymą, alkoholio, narkotinių bei toksinių medžiagų vartojimą:

– noras neatsilikti nuo draugų;

– noras greičiau tapti suaugusiu, perimti suaugusiųjų elgesio normas;

– smalsumas, noras paeksperimentuoti;

– nuobodulys,
neturėjimas kuo užsiimti;

– noras atkreipti į save dėmesį;

– protestas prieš tėvus ir visuomenę;

– atsipalaidavimo siekimas;

– problemų vengimas;

– nepasitikėjimas savimi.

3. Prevencijos priemonės

Statistiniai duomenys liudija, kad per pastaruosius 5 metus narkomanų skaičius Lietuvoje išaugo 10 kartų. Tyrimai parodė, kad ne tik narkomanija plinta mokyklose, bet ir tokie žalingi įpročiai kaip alkoholizmas, rūkymas. Nagrinėdami praktines veiklas ir mokslinius patarimus, galima siūlyti 3 pagrindines veikimo strategijas, t.y.:

1. Ankstyvoji prevencija, kai sudaromos sąlygos vaikų užimtumui, šalinamos esminės nusikalstamumo priežastys (skurdas, alkoholizmas), racionaliai naudojamos lėšos vyriausybinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, kurios užsiima vaikų ir jaunuolių užimtumu.

Priemonės:

– juridinė sistema ir teisinis švietimas ir pagalba;

– dalinė, laikina ar kita vaikų globa;

– mokymasis;

– papildomas ugdymas;

– bendruomenės veikla;

– informavimas.

2. Pagalbos prevencija – tai specialios programos ir strategijos, padedančios rizikos grupės vaikams. Ypač didelį dėmesį skirti vaikams, kurie patiria fizinę ir seksualinę prievartą, apleistiems vaikams arba turintiems tam tikrų raidos ar elgesio problemų.

3. Socialinė – pedagoginė reintegracija arba socialinė – pedagoginė reabilitacija, t.y. specialios programos ir strategijos kurios padeda nusikaltusį ar patyrusį prievartą, arba gatvės vaiką sugrąžinti į šeimą, ugdymo institucijas ar globos namus .

Todėl , remiantis šiomis strategijomis, galima numatyti, jog svarbiausias narkomanijos prevencijos taikinys – moksleiviai ir jaunimas. Kada ir kaip kalbėtis su moksleiviais apie narkotikus?

4. Informacijos pateikimo metodai

Išbandyta daug metodų ir technikų. Šiuolaikinėse profilaktikos programose taikomi šie metodai: informacijos, vertybių ir socialinių įgūdžių. Svarbu ne tik pateikti informaciją apie narkotikus, jų poveikį, bet ir pakeisti moksleivių požiūrį į juos, daryti jų psichiką atsparesnę, puoselėti psichologinę brandą tikintis, kad ateity tai užkirs kelią įvairiems asmenybės sutrikimams, socialinėms disfunkcijoms, tarp jų ir svaiginimusi narkotikais ar alkoholiu. Svarbu formuoti vaikų gebėjimą ir pasirengimą atsispirti socialiniam spaudimui, pažinti ir įveikti psichologinius sunkumus, kurie gali atvesti prie svaigiųjų medžiagų vartojimo. Reikia rūpintis gera savijauta, nuotaika, parodyti sveiko gyvenimo būdo – be cigarečių, alkoholio, narkotikų – privalumus .

Iki šiol egzistuoja nemažai prieštaringų nuomonių antinarkomaninės propagandos klausimais. Praktika liudija, kad netinkamai pateikta informacija gali sužadinti jų smalsumą ir paskatinti pabandyti. Plati, išsami informacija apie atskirus narkotikus, jų poveikį bei vartojimo būdus irgi gali netinkamai sudominti moksleivius. Būtina jausti didelę atsakomybę , apsvarstyti kiekvieną žodį kalbant šia tema su paaugliais.

5. Tėvų vaidmuo užkertant kelią paauglių narkomanijai

Žinoma, ne tik ugdymo institucijos formuoja sveikos gyvensenos įgūdžius. Ne tik pedagogams,socialiniams darbuotojams, sveikatos apsaugos specialistams, bet ir tėvams yra labai svarbu:

· patiems gerai išmanyti apie narkotines medžiagas;

· būti sektinais elgesio modeliais;

· pradėti priklausomybių prevenciją jau nuo vaikystės: ugdyti vaikų ir paauglių vidinę motyvaciją ir socialinius įgūdžius, įgalinančius veiksmingai pasipriešinti neigiamai įtakai.

Pastebėta, jog menkai save vertinantys paaugliai labiau linkę pasitikėti aplinkinių sprendimais, vertinti kitų nuomonę, todėl neretai imama pasitikėti ne suaugusiųjų nuomone, bet bendraamžių nuomone, paklūstama jai, stengiamasi “neatsilikti” nuo bendraamžių. Todėl tėvams ir pedagogams rekomenduotina turėti omenyje savos vertės pajautimo svarbą vaikui ir paauglių asmeniniams sprendimams. Savo vertės pajautimą padeda puoselėti nuoseklus auklėjimas, reikalavimų atitikimas vaiko sugebėjimus ir ypač dėmesio koncentraciją į vaiko pasiekimus, o ne į nesėkmes. Vaikams svarbu pagrįsti konkrečiai, tiksliai nurodant už ką giriama.

Suaugusieji, norėdami padėti paaugliams išsiugdyti jausmų išgyvenimo įgūdžius, visų pirma turėtų stengtis patys būti tinkamu pavyzdžiu. Psichologų teigimu, jeigu šeimoje buvo alkoholikų, nuo pražūtingos aistros vaiką galima apsaugoti tik laikantis trijų sąlygų. Pima, jis turi matyti teigiamą suaugusio žmogaus pavyzdį ir sveikus tarpusavio santykius. Antra , vaikas turi patikti pas sau ir pasitikėti savimi. Trečia, reikia rasti įdomią veiklą. Tai aktualu ir narkomanijos profilaktikai, jeigu vaikas su ja susiduria ne namuose, o klasėje ar tarp draugų. Labai nelengva vaikui parodyti, jog pasaulis puikus ir be narkotikų. Svarbu nenutraukti tarpusavio ryšių, domėtis, kas jam rūpi, gerbti jo asmenybę. Šiuo atveju tik nuo suaugusiųjų priklauso, ar pavyks išsaugoti gerą šeimos atmosferą, kuri vėliau padės vaikui atlaikyti bet kokius išmėginimus. Geranoriškumas – pagrindinė bendravimo šeimoje sąlyga. Ugdant vaikų gebėjimą išgyventi jausmus, itin svarbu suaugusiems mokėti būti dėmesingais ir empatiškais, nevertinti ir nesmerkti, bet būti drauge, suprasti.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 1350 žodžiai iš 2467 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.