Narkotikų vartojimas kaip jaunimo socializacijos veiksnys
5 (100%) 1 vote

Narkotikų vartojimas kaip jaunimo socializacijos veiksnys

TURINYS

ĮVADAS 3

I. LITERATŪROS ANALIZĖ 5

1. 1. ŽMOGAUS SOCIALIZACIJOS SAMPRATA 5

1. 1. 1. ĮVAIRŪS POŽIŪRIAI Į SOCIALIZACIJĄ 6

1. 1. 2. SOCIALIZACIJOS ASPEKTAI 8

1.2 JAUNYSTĖ – KAIP AMŽIAUS TARPSNIS 9

1. 3. NARKOTIKAI JAUNIMO TARPE 11

1. 3. 1. NARKOTIKŲ SĄVOKA BEI JŲ RŪŠYS 12

1. 3. 2. VISUOMENĖS ĮTAKA 14

1. 3. 3. BENDRAAMŽIŲ ĮTAKA 16

1. 3. 4. SEIMOS ITAKA 17

1. 3. 5. NARKOTIKŲ PREVENCIJA 18

II. TYRIMO ANALIZĖ 21

2.1 TYRIMO METODIKA 21

2.2 TYRIMO REZULTATAI 22

IŠVADOS 31

LITERATŪRA 33

SANTRAUKA

PRIEDAI

ĮVADAS

Narkomanija – tai liga, kurią sukelia nuolatinis narkotinių medžiagų

vartojimas. Šia liga sergantis žmogus yra fiziškai ir psichiškai

priklausomas nuo narkotinių medžiagų. Psichinė priklausomybė, pasireiškusi

liguistu noru vėl patirti narkotinio apsvaigimo būseną, gali susiformuoti

jau po pirmojo karto narkotikų vartojimo. Ilgą laiką vartojant narkotikus,

ląstelės pripranta prie šių medžiagų, ir narkotikai tampa būtini organizmo

biocheminei pusiausvyrai palaikyti. Organizmo tolerancija narkotinėms

medžiagoms didėja, todėl apsvaigimui sukelti reikia vis didesnės narkotikų

dozės. Pamažu dozė tiek padidinama, kad narkotikų nevartojusiam žmogui ji

gali būti mirtina. Negavus narkotikų, atsiranda abstinenciniai reiškiniai –

fiziniai ir psichiniai sutrikimai. Apima depresija, nerimas, susiaurėja

sąmonės laukas. Narkomaną užvaldo viena mintis – kaip gauti narkotikų. [4]

Šiandien vis garsiau suskamba balsai, prabylantys apie gręsiantį pavojų

– jaunimo tarpe klestinčią narkomaniją. Kiek pagrįstos šios baimės,

pasakyti sunku, kadangi išsamių ir rimtų tyrimų Lietuvoje šia tema kol kas

dar nėra. Aišku viena – toks reiškinys iš tiesų egzistuoja, neaiškūs tik jo

mastai – galbūt jie išpūsti žiniasklaidos, o gal tokie, kokių nei

žiniasklaida, nei Vyriausybė, nei tėvai bei mokytojai net neįsivaizduoja.

Deja, šiandieninių jaunų žmonių kultūroje narkotikai užima reikšmingą

vietą. Vakaruose gaminamos LSD tabletės ryškiaspalvėse, animacinių herojų

piešinėliais papuoštose pakuotėse; vaikai vakarėlių metu perpardavinėja

pagal gydytojo receptą gautus vaistus kaip narkotikus; vartojami gyvūnams

skirti raminamieji „Ketaminas“; pernakt vykstančiuose šokių vakarėliuose,

skambant „reivui“, palaikyti energiją padeda narkotikai. Tai ne naujiena ir

Lietuvoje – vis daugiau paauglių patenka į ligonines, apsinuodiję

narkotinėmis medžiagomis.

Iš tiesų nėra paprasto ir vienprasmiško atsakymo į klausimą, kodėl

jaunuolis pradeda vartoti narkotikus. Dažniausiai tai lemia keleto veiksnių

– visuomenės, šeimos, bendraamžių – situacinė kombinacija. Gal jaunas

žmogus bando išvengti streso, pabėgti nuo vienatvės, nugalėti drovumą,

atrodyti suaugusiu ar patenkinti savo smalsumą. Juk paauglystė – žemo savęs

vertinimo laikotarpis. Jaunas žmogus paprastai nespėja augti ir keistis

taip greitai, kaip jam norėtųsi. Jis gali jaustis ne toks protingas,

patrauklus, talentingas ar populiarus, kaip jo bendraamžiai; jį gali slėgti

tėvų, mokytojų ir kitų žmonių spaudimas, verčiantis siekti jo nuomone

nepasiekiamų tikslų. Ir vienas būdų išspręsti kylančias problemas –

mėginimas pasitelkti narkotikus. [26].

Šiame darbe bandysiu paanalizuoti, kas pastūmėja jaunuolį link

narkotikų.Darbo tikslas: paanalizuoti jaunimo narkotikų vartojimo priežastis bei

prevenciją.Darbo uždaviniai:

1. Panagrinėti mokslinę – metodinę literatūrą apie jaunimo narkomanijos

priežastis.

2. Paanalizuoti narkomanijos prevencijos priemones.

3. Įvertinti šiuolaikinio jaunimo požiūrį i narkomaniją.Metodai:

➢ Mokslinės literatūros analizė.

➢ Statistinė analizė.

➢ Anketinė apklausa.Hipotezė: jaunuolio apsisprendimą pradėti vartoti narkotikus lemia jo

socialinė aplinka.Pagrindinės idėjos ir prielaidos, kurios tikrinamos šiame darbe:

➢ Narkotikų vartojimas jaunimo tarpe – ypatinga socialinė

problema.

➢ Jaunuolio žingsnius link narkotikų lemia problemos šeimoje, draugų

įtaka, informacijos stoka apie narkotikų žalą, psichologinės problemos

bei nepasitikėjimas savimi, visuomenės naujovės, mada.

I. LITERATŪROS ANALIZĖ

1. 1. ŽMOGAUS SOCIALIZACIJOS SAMPRATA

Socializacija – žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant

su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip

pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis

priklauso. Socializacija prasideda vaikystėje. Išmokdamas visuomenės normų,

dėsnių ir gyvenimo būdų, asmuo tampa visuomenės nariu. Didžiausią poveikį

socializacijos procesui daro šeima, mokykla, bendraamžiai, darbas, religija

ir visuomenės informavimo priemonės.[2]

Dažniausiai aptariami trys teoriniai socializacijos modeliai. Pirmasis

susijęs su visuomenės
kultūros perdavimu kitai, jaunesniajai kartai

(kultūrinėje antropologijoje vartojama inkultūracijos „enculturation“

sąvoka). Vėliau, gyvenimui bėgant, perimami kitų kultūrų bruožai

(akultūracija). Šiuo požiūriu socializacija yra asmens funkcinis

prisitaikymas prie bet kokios socialinės aplinkos ir šios aplinkos vertybių

perėmimas. Antrasis teorinis socializacijos modelis yra vis didesnis

valstybinių ir kitų visuomeninių institucijų dalyvavimas socializacijos

procese. Reikia pripažinti šių tendencijų ryškėjimą visame pasaulyje.

Trečiasis, dar K. Markso įtvirtintas, socializacijos proceso teorinis

modelis, kapitalo ir atsakomybės perdavimas ją kuriantiems kolektyvams.[4]

Visuomenės nuomonė lemia mūsų elgesį. Vaikas, mokydamasis kalbėti,

galvoti, jausti, perima jo aplinkai būdingus kultūrinius požiūrius ir

vertybes – jie tampa jo paties nuomone, vertybėmis bei nuostatomis. Žmonės

perima ir lūkesčius jų elgesio atžvilgiu. Šio „perėmimo“ proceso –

socializacijos – metu mokomės „tinkamo“ elgesio, atitinkančio mūsų

vaidmenis.

Socialinis pasaulis, kuriame auga vaikas, beveik visose srityse

diferencijuotas lyties atžvilgiu. Lytis yra vienas svarbiausių žmogaus

skiriamųjų bruožų, jo tapatumo ir patyrimo pagrindas. Vyro ir moters

skirtumai – sudėtingas reiškinys, apimantis ne tik anatomines,

fiziologines, bet ir asmenybės, elgesio skirtybes. Iš vyrų tikimasi vienų,

iš moterų – visai kitų dalykų: pavyzdžiui, tradiciškai priimta, kad vyrai

turi būti savarankiški, nepriklausomi, veiklūs, racionalūs, ambicingi,

siekiantys karjeros, o moterys – pasyvios, priklausomos, emocionalios,

besirūpinančios vaikais ir namų ruoša. Įvairūs veiksniai – kalba, šeima,

mokykla, bendraamžių grupės, žiniasklaida – jau nuo kūdikystės formuoja

žmoguje lyčių skirtybių suvokimą. Savo lyties supratimo formavimuisi

didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda mokytis suvokti savo

lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi

su mažyliais skirtingai, priklausomai nuo jų lyties. [12]

Taigi tėvai atlieka socializacijos „agentų“ funkciją namuose. Paaugę

vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų tapatumą ir elgesį

formuojančiais žmonėmis – mokytojais. Šios srities tyrinėtojai yra

pastebėję, kad mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į jų klasėje

besimokančius berniukus ir mergaites: pavyzdžiui, jei uždavus klausimą,

berniukas šūkteli atsakymą prieš tai nepakėlęs rankos ir negavęs leidimo

atsakyti, mokytojas dažnai tai priima; bet kai taip „netinkamai“ pasielgia

mergaitė, jai padaroma pastaba. Tai rodo, kad berniukai turi būti

aktyvesni, o mergaitės – elgtis santūriau. Mokyklų paskaitos, kursai taip

pat lemia lyčių vaidmenų išmokimą. Pavyzdžiui, korėjiečių mergaitės privalo

pasirinkti tokias pamokas, kurios atspindėtų šeimos gyvenimą (maisto

gaminimas, drabužių siuvimas ir pan.); Lietuvos mokyklose darbų pamokų metu

mergaitės mokomos įvairių „moteriškos“ namų ruošos, o berniukai – „vyriškų“

darbų.[12]

Be abejo, paauglystėje bei jaunystėje svarbiais socializacijos

veiksniais tampa bendraamžiai. Atsižvelgiant į juos renkamasi drabužius,

kalbos manierą, interesus. Tėvai paprastai pripažįsta bendraamžių įtaką ir

todėl skatina savo vaikus rinktis „tinkamus“ draugus. Nuo mažų dienų lyčių

socializacijai didelę įtaką daro ir žiniasklaida – pavyzdžiui, televizijoje

vaikai dažniausiai mato stereotipiškus vyrų ir moterų charakterius bei

elgesio būdus. [25]

1. 1. 1. ĮVAIRŪS POŽIŪRIAI Į SOCIALIZACIJĄ

Visuomenės kaip socialinio saito konstrukcijos, kurias siūlo

Z.Baumanas, savo ruožtu irgi pasitarnauja gilesniam etikos ir moralumo

supratimui. Z.Baumanas naujai pažvelgia į visuomenę. Jam visuomenės

pagrindas – žmogiškasis bendrabūvis. Ir autorius neskuba jo formų

struktūruoti, o atvirkščiai, – siūlo jas analizuoti dinaminiu aspektu.

Z.Baumanui priimtinesnis visuomenės ne kaip struktūros, o kaip nuolatos

besitęsiančio, atsinaujinančio proceso, saito įvaizdis. Todėl visuomenės

sampratą modernybėje ir postmodernybėje jis sieja atitinkamai su

socializacijos ir socialumo procesais.

Z.Baumanas socializaciją aptaria kaip moralinio impulso pakeitimą

taisyklėmis, jo racionalizavimą. Panašu, kad autorius, operuodamas

socializacijos terminu, apeliuoja į visuomenės kaip socialinės erdvės

organizavimą ir struktūravimą modernybėje. Jis nurodo tris socialinės

organizacijos būdus, kuriais moralumas transformuojamas į universalias

taisykles:

1. Veiksmo neutralizavimas moralumo požiūriu. Tai socialinio veiksmo

organizavimas, panaikinant bet kokius moralinius jo motyvus. Tokiu būdu jis

paverčiamas moraliniu požiūriu neutraliu.

2. Dehumanizacijos procesas. Jei pirmuoju žingsniu moraliniu požiūriu

neutralizuojamas socialinis veiksmas, tai šioje socialinės
pakopoje reikalaujama, kad socialinės sąveikos dalyviai būtų

traktuojami kaip morališkai nevalidūs. Kitaip tariant, sąveikos partneriai

vienas kito nebelaiko moralinės atsakomybės objektais.

3. Veikėjo kaip moralės subjekto įvaizdžio suardymas. Moralinė objekto

savastis, jos visuma yra redukuojama į statistiškai įvertinamų socialinių

charakteristikų rinkinį. Kiekvienas veikėjas yra suvokiamas kaip įvairių

socialinių bruožų, atributų nešėjas.

Pasak Z.Baumano, šie trys socialinės erdvės konstravimo būdai

apsprendžia socialinės organizacijos etiką ir adiaforizuoja socialinį

veiksmą, atpalaiduoja ir išlaisvina jį nuo individualios moralinės

atsakomybės, kurią pakeičia išskydusi atsakomybė. Socialinė/kognityvinė

erdvė visiškai užgožia ir išstumia moralinę erdvę, kadangi moralumas

projektuojamas į taisykles.

Kitą procesą socialumą Z.Baumanas apibrėžia kaip moralumo

estetizavimą. Socialumą autorius aptaria, priešpriešindamas jį

socializacijai. Jei socializacija yra tikslinga ir racionaliai motyvuota

praktika, tai socialumas yra apibrėžiamas kaip judantis nežinia kur. Jei

socializacija yra orientuota į ateitį, turinti ilgalaikius planus, tai

socialumas nemąsto apie ateitį ir gyvena dabartimi. Jei socializacija yra

kumuliatyvus, linijinis procesas, besiremiantis vakardienos laimėjimais,

tai socialumas nepripažįsta praeities. Jei autorius socializaciją apibūdina

kaip racionalų reiškinį, kaip moralumą universalizuojančią ir

racionalizuojančią praktiką, kaip socialinės/kognityvinės erdvės ir buvimo

su kitu struktūravimo principą, imanentišką modernybės patirčiai, tai

socialumą jis apibūdina kaip estetinį fenomeną, nestruktūrinį erdvės

organizavimo būdą postmodenybėje.

Autorius, norėdamas vaizdžiau atskleisti socialumą kaip estetinį

reiškinį, palygina jį su minios ir neogenčių fenomenais. Jo akimis, minia –

efemeriškas, trapus ir trumpalaikis buvimas su kitu. Tai spontaniškai

susiburiantys ir išsiskirstantys žmonės tam tikru tikslu tam tikroje

vietoje ir tam tikru laiku. Gi neogenties metafora autorius nusako naują

bendrijos konstrukciją. Į jas buriamasi iš poreikio tradicijai, iš poreikio

dalintis savo tiesomis, įsitikinimais ir išgyvenimais ne bet kada, ne bet

kur, o tik su tam tikrais žmonėmis. Pasak Z.Baumano, tiek minios, tiek

neogentys yra neabejotinas socialumo proveržis, neartikuliuotų jausmų ir

emocijų protrūkis. Socialumas sukuria sąlygas miniai ir neogenčiai kaip

alternatyvioms bendrabūvio formoms. Jis įgalina betarpišką, nors ir

momentinį, buvimą su kitu, bent jau akimirkai panaikina bet koką socialinę

distanciją, kuri būdinga racionaliai organizuotam buvimui su kitu. Čia

autorius prabyla apie estetinį artumą, kuris skiriasi nuo moralinio artumo.

Pastarasis išreiškia artumą kitam kaip moralės subjektui, tuo tarpu

estetinis artumas jaučiamas emocijas, jausmus, estetinius išgyvenimus

sukėlusiam subjektui.

Tokiu būdu Z.Baumanas socialumą ir jo apraiškas – minią ir neogentis –

pristato kaip postmodernybėje dominuojančią praktiką, kaip moralumą

estetizuojantį režimą. Jis įgalina estetinės erdvės kūrimą anapus moralinės

erdvės, paruošia dirvą spontaniškam ir emocionaliam buvimui su kitu.

Kaip matyti, tiek socializacijos, tiek socialumo kompetencijos laukas

yra anapus moralinės erdvės. Pirmasis visuomenę formuoja kaip

socialinę/kognityvinę erdvę, antrasis – kaip estetinę erdvę. Socializacija

yra struktūrinis visuomeninio gyvenimo organizavimas, o socialumas –

nestruktūrinis. Pirmasis universalizuoja, racionalizuoja buvimą su kitu,

t.y. suteikia jam socialines charakteristikas ir sąlygoja

socialinį/kognityvinį kito vertinimą. Antrasis buvimą su kitu

sureliatyvina, suteikia jam emocinį atspalvį ir kitą paverčia estetinio

vertinimo, pasitenkinimo objektu. Socializuojanti praktika vyrauja

modernybėje, o estetizuojanti – postmodernybėje. Tačiau tiek

socializacijos, tiek socialumo magiška veikimo galia baigiasi ties moraline

erdve, t.y. ties individualiu kasdienišku kontekstu, modernybėje visiškai

užgožtu ir išstumtu socialinės erdvės, o postmodernybėje iškeltu kaip

alternatyviu estetinei erdvei. [10]

1. 1. 2. SOCIALIZACIJOS ASPEKTAI

Paskutiniais dešimtmečiais Lietuvos visuomenėje įvykusios permainos

buvo gilios, bet vyko nepakankamai jas suvokiant ir viešai nepakankamai

aptariant. Po trumpo pakilimo laikotarpio išryškėję nusivylimo atkurtos

nepriklausomos valstybės tikrove požymiai peraugo į rimtą dvasinę, moralinę

ir politinę šalies visuomenės krizę. Okupacijos metu įvykusi priverstinė ir

forsuota visuomenės modernizacija ir sekuliarizacija tradicinę

krikščionišką vertybių sanklodą sugriovė ne tik išoriškai, bet ir iš

vidaus. Prasidėjo gelminis krikščioniškosios pasaulėžiūros ir iš jos

kylančių pamatinių vertybių irimas. Šis procesas stebimas ir šiandien. [22]

Kultūra, kaip praeities ir dabarties
sistema, grindžiamas ne

vienas mokomasis dalykas, o visas mokymo procesas. Reformuojamos mokyklos

ugdymo turinį grindžiant tautos psichologija, mentalitetu, dvasiniais

tautos bruožais. Svarbų vaidmenį atlieka liaudies pedagogika, kuri įkūnija

tautos dvasinius lūkesčius, idealus, pažiūrų sistemą. Šiuolaikinė šeima

išgyvena krizę: kai kurie vaikai sunkiai adaptuojasi gyvenime, lėtai

bręsta, ne visiems pavyksta išsiugdyti humaniškumo, pareigos, atsakomybės

ir kitas dvasines savybes. Viena iš šios krizės priežasčių – menki,

„trūkinėjantys“ šiuolaikinės šeimos ryšiai su prosenelių išpuoselėtomis

ugdymo tradicijomis, vaiko įtraukimo į visuomenės gyvenimą istoriniu

patyrimu.

Sudėtinga šalies socialinė ir ekonominė būklė sąlygoja ne tik

visuomenės kultūrinį, dvasinį, bet ypač dorovinių vertybių nuosmukį. Nuo

jos labai priklauso šeimos socialinė būklė bei kriminogeninė vaikų ir

jaunimo situacija. Nepilnamečių nusikalstamumas auga: 2002 metais iš visų

nusikaltimų padarymu kaltinamų asmenų 13.7 procento buvo nepilnamečiai,

2003 metais nepilnamečiai sudaro 14,3 procento bendro nusikaltimus

padariusių asmenų skaičiaus. Narkotinių medžiagų sukeliančių priklausomybę

vartojimas tarp vaikų ir jaunimo tampa socialiniu reiškiniu. Per

pastaruosius 4 metus narkotikų šalyje imta vartoti 5 kartus daugiau, jie

nelegaliai pardavinėjami mokyklose, gatvėse, įvairiose pramogų vietose.

Intraveniniai narkotikai tampa pagrindiniu žmogaus imunodeficito viruso

(ŽIV) plitimo keliu, infekuotų ŽIV asmenų amžius nuolat jaunėja,

jauniausiajam infekuotam – 15 metų. [30]

1.2 JAUNYSTĖ – KAIP AMŽIAUS TARPSNIS

Kada žmogus vadinasi jaunu, kada senu? Pasaulinė sveikatos apsaugos

organizacija prie SNO dabar yra priėmusi tokį žmogaus amžiaus

periodizavimą:

nuo gimimo iki 44 metų – jaunas;

nuo 45 iki 59 metų – vidutinio amžiaus;

nuo 60 iki 74 – senyvas;

nuo 75 iki 89 – senas;

virš 90 metų – ilgaamžis.

Į vystymosi veiksnius susiklostė skirtingos pažiūros. Viena seniausių

– dualistinis idealizmas. Pasak jo, materija yra neaktyvi, jai aktyvumą

teikia dvasia. Žmogaus kūnas iš prigimties yra neaktyvus, jį išjudina jame

esanti siela – nemateriali energija. Biologiniai ir psichologiniai

veiksniai įtakoja žmogaus gyvenimą, o jį būtų galima suskirstyti tokiais

tarpsniais:

1. Kūdikystė – iki 1 metų.

2. Vaikystė – 1-11 metai.

3. Paauglystė – 12-16 metai.

4. Jaunystė – 17-21 metai.

5. I subrendimo amžius – 22-35 metai.

6. II subrendimo amžius – 36-60 metai.

7. Pagyvenusio amžius – 61-74 metai.

8. Senatvė – 75-90 metų.

9. Ilgaamžiškumas – 90 ir daugiau metų.Jaunimą galima išskirti, traktuoti kaip atskirą socialinę grupę bei

ypatingą visuomenės dalį. Jaunimo išskirtinumas siejamas su žmogaus

gyvenimo laikotarpiu, kuomet yra integruojamasi į visuomenę, bręstama,

tampama nepriklausomais, bandoma įsitvirtinti darbo rinkoje, pradedama

kurti šeima bei socialinė, materialinė padėtis. Vienas iš jaunimo

išskirtinumo yra jų amžius, tačiau jaunimo amžiaus ribos apibrėžiamos labai

įvairiai. Kalbant apie jaunimo išskirtines savybes, galima daugiau

akcentuoti į laisvalaikio praleidimo specifiką, būdą, galimybes, o taip pat

ir į iniciatyvumą, energingumą, aktyvumą, veiklumą, ambicingumą, didesnius

norus ir didelių tikslų siekimą. Jaunimas – išskirtinė visuomenės dalis,

turinti savo interesus, pomėgius, bruožus bei problemas. Vienas iš

pagrindinių jaunimo grupės išskirtinumų – jos didesnis pažeidžiamumas bei

siekis tvirtintis darbo rinkoje ir visuomenėje.

Pagrindinis šio amžiaus jaunuolių veiklos bruožas skirtingas negu

paauglių. Pavyzdžiui mokymasis. Jaunystės amžiaus moksleiviai įsigilina į

mokymąsi kaip į tolimensnės jų egzistencijos pagrindą. Mokymąsis tampa bene

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2566 žodžiai iš 8538 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.