TURINYS
ĮVADAS 3
I. LITERATŪROS ANALIZĖ 5
1. 1. ŽMOGAUS SOCIALIZACIJOS SAMPRATA 5
1. 1. 1. ĮVAIRŪS POŽIŪRIAI Į SOCIALIZACIJĄ 6
1. 1. 2. SOCIALIZACIJOS ASPEKTAI 8
1.2 JAUNYSTĖ – KAIP AMŽIAUS TARPSNIS 9
1. 3. NARKOTIKAI JAUNIMO TARPE 11
1. 3. 1. NARKOTIKŲ SĄVOKA BEI JŲ RŪŠYS 12
1. 3. 2. VISUOMENĖS ĮTAKA 14
1. 3. 3. BENDRAAMŽIŲ ĮTAKA 16
1. 3. 4. SEIMOS ITAKA 17
1. 3. 5. NARKOTIKŲ PREVENCIJA 18
II. TYRIMO ANALIZĖ 21
2.1 TYRIMO METODIKA 21
2.2 TYRIMO REZULTATAI 22
IŠVADOS 31
LITERATŪRA 33
SANTRAUKA
PRIEDAI
ĮVADAS
Narkomanija – tai liga, kurią sukelia nuolatinis narkotinių medžiagų
vartojimas. Šia liga sergantis žmogus yra fiziškai ir psichiškai
priklausomas nuo narkotinių medžiagų. Psichinė priklausomybė, pasireiškusi
liguistu noru vėl patirti narkotinio apsvaigimo būseną, gali susiformuoti
jau po pirmojo karto narkotikų vartojimo. Ilgą laiką vartojant narkotikus,
ląstelės pripranta prie šių medžiagų, ir narkotikai tampa būtini organizmo
biocheminei pusiausvyrai palaikyti. Organizmo tolerancija narkotinėms
medžiagoms didėja, todėl apsvaigimui sukelti reikia vis didesnės narkotikų
dozės. Pamažu dozė tiek padidinama, kad narkotikų nevartojusiam žmogui ji
gali būti mirtina. Negavus narkotikų, atsiranda abstinenciniai reiškiniai –
fiziniai ir psichiniai sutrikimai. Apima depresija, nerimas, susiaurėja
sąmonės laukas. Narkomaną užvaldo viena mintis – kaip gauti narkotikų. [4]
Šiandien vis garsiau suskamba balsai, prabylantys apie gręsiantį pavojų
– jaunimo tarpe klestinčią narkomaniją. Kiek pagrįstos šios baimės,
pasakyti sunku, kadangi išsamių ir rimtų tyrimų Lietuvoje šia tema kol kas
dar nėra. Aišku viena – toks reiškinys iš tiesų egzistuoja, neaiškūs tik jo
mastai – galbūt jie išpūsti žiniasklaidos, o gal tokie, kokių nei
žiniasklaida, nei Vyriausybė, nei tėvai bei mokytojai net neįsivaizduoja.
Deja, šiandieninių jaunų žmonių kultūroje narkotikai užima reikšmingą
vietą. Vakaruose gaminamos LSD tabletės ryškiaspalvėse, animacinių herojų
piešinėliais papuoštose pakuotėse; vaikai vakarėlių metu perpardavinėja
pagal gydytojo receptą gautus vaistus kaip narkotikus; vartojami gyvūnams
skirti raminamieji „Ketaminas“; pernakt vykstančiuose šokių vakarėliuose,
skambant „reivui“, palaikyti energiją padeda narkotikai. Tai ne naujiena ir
Lietuvoje – vis daugiau paauglių patenka į ligonines, apsinuodiję
narkotinėmis medžiagomis.
Iš tiesų nėra paprasto ir vienprasmiško atsakymo į klausimą, kodėl
jaunuolis pradeda vartoti narkotikus. Dažniausiai tai lemia keleto veiksnių
– visuomenės, šeimos, bendraamžių – situacinė kombinacija. Gal jaunas
žmogus bando išvengti streso, pabėgti nuo vienatvės, nugalėti drovumą,
atrodyti suaugusiu ar patenkinti savo smalsumą. Juk paauglystė – žemo savęs
vertinimo laikotarpis. Jaunas žmogus paprastai nespėja augti ir keistis
taip greitai, kaip jam norėtųsi. Jis gali jaustis ne toks protingas,
patrauklus, talentingas ar populiarus, kaip jo bendraamžiai; jį gali slėgti
tėvų, mokytojų ir kitų žmonių spaudimas, verčiantis siekti jo nuomone
nepasiekiamų tikslų. Ir vienas būdų išspręsti kylančias problemas –
mėginimas pasitelkti narkotikus. [26].
Šiame darbe bandysiu paanalizuoti, kas pastūmėja jaunuolį link
narkotikų.Darbo tikslas: paanalizuoti jaunimo narkotikų vartojimo priežastis bei
prevenciją.Darbo uždaviniai:
1. Panagrinėti mokslinę – metodinę literatūrą apie jaunimo narkomanijos
priežastis.
2. Paanalizuoti narkomanijos prevencijos priemones.
3. Įvertinti šiuolaikinio jaunimo požiūrį i narkomaniją.Metodai:
➢ Mokslinės literatūros analizė.
➢ Statistinė analizė.
➢ Anketinė apklausa.Hipotezė: jaunuolio apsisprendimą pradėti vartoti narkotikus lemia jo
socialinė aplinka.Pagrindinės idėjos ir prielaidos, kurios tikrinamos šiame darbe:
➢ Narkotikų vartojimas jaunimo tarpe – ypatinga socialinė
problema.
➢ Jaunuolio žingsnius link narkotikų lemia problemos šeimoje, draugų
įtaka, informacijos stoka apie narkotikų žalą, psichologinės problemos
bei nepasitikėjimas savimi, visuomenės naujovės, mada.
I. LITERATŪROS ANALIZĖ
1. 1. ŽMOGAUS SOCIALIZACIJOS SAMPRATA
Socializacija – žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant
su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip
pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis
priklauso. Socializacija prasideda vaikystėje. Išmokdamas visuomenės normų,
dėsnių ir gyvenimo būdų, asmuo tampa visuomenės nariu. Didžiausią poveikį
socializacijos procesui daro šeima, mokykla, bendraamžiai, darbas, religija
ir visuomenės informavimo priemonės.[2]
Dažniausiai aptariami trys teoriniai socializacijos modeliai. Pirmasis
susijęs su visuomenės
kultūros perdavimu kitai, jaunesniajai kartai
(kultūrinėje antropologijoje vartojama inkultūracijos „enculturation“
sąvoka). Vėliau, gyvenimui bėgant, perimami kitų kultūrų bruožai
(akultūracija). Šiuo požiūriu socializacija yra asmens funkcinis
prisitaikymas prie bet kokios socialinės aplinkos ir šios aplinkos vertybių
perėmimas. Antrasis teorinis socializacijos modelis yra vis didesnis
valstybinių ir kitų visuomeninių institucijų dalyvavimas socializacijos
procese. Reikia pripažinti šių tendencijų ryškėjimą visame pasaulyje.
Trečiasis, dar K. Markso įtvirtintas, socializacijos proceso teorinis
modelis, kapitalo ir atsakomybės perdavimas ją kuriantiems kolektyvams.[4]
Visuomenės nuomonė lemia mūsų elgesį. Vaikas, mokydamasis kalbėti,
galvoti, jausti, perima jo aplinkai būdingus kultūrinius požiūrius ir
vertybes – jie tampa jo paties nuomone, vertybėmis bei nuostatomis. Žmonės
perima ir lūkesčius jų elgesio atžvilgiu. Šio „perėmimo“ proceso –
socializacijos – metu mokomės „tinkamo“ elgesio, atitinkančio mūsų
vaidmenis.
Socialinis pasaulis, kuriame auga vaikas, beveik visose srityse
diferencijuotas lyties atžvilgiu. Lytis yra vienas svarbiausių žmogaus
skiriamųjų bruožų, jo tapatumo ir patyrimo pagrindas. Vyro ir moters
skirtumai – sudėtingas reiškinys, apimantis ne tik anatomines,
fiziologines, bet ir asmenybės, elgesio skirtybes. Iš vyrų tikimasi vienų,
iš moterų – visai kitų dalykų: pavyzdžiui, tradiciškai priimta, kad vyrai
turi būti savarankiški, nepriklausomi, veiklūs, racionalūs, ambicingi,
siekiantys karjeros, o moterys – pasyvios, priklausomos, emocionalios,
besirūpinančios vaikais ir namų ruoša. Įvairūs veiksniai – kalba, šeima,
mokykla, bendraamžių grupės, žiniasklaida – jau nuo kūdikystės formuoja
žmoguje lyčių skirtybių suvokimą. Savo lyties supratimo formavimuisi
didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda mokytis suvokti savo
lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi
su mažyliais skirtingai, priklausomai nuo jų lyties. [12]
Taigi tėvai atlieka socializacijos „agentų“ funkciją namuose. Paaugę
vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų tapatumą ir elgesį
formuojančiais žmonėmis – mokytojais. Šios srities tyrinėtojai yra
pastebėję, kad mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į jų klasėje
besimokančius berniukus ir mergaites: pavyzdžiui, jei uždavus klausimą,
berniukas šūkteli atsakymą prieš tai nepakėlęs rankos ir negavęs leidimo
atsakyti, mokytojas dažnai tai priima; bet kai taip „netinkamai“ pasielgia
mergaitė, jai padaroma pastaba. Tai rodo, kad berniukai turi būti
aktyvesni, o mergaitės – elgtis santūriau. Mokyklų paskaitos, kursai taip
pat lemia lyčių vaidmenų išmokimą. Pavyzdžiui, korėjiečių mergaitės privalo
pasirinkti tokias pamokas, kurios atspindėtų šeimos gyvenimą (maisto
gaminimas, drabužių siuvimas ir pan.); Lietuvos mokyklose darbų pamokų metu
mergaitės mokomos įvairių „moteriškos“ namų ruošos, o berniukai – „vyriškų“
darbų.[12]
Be abejo, paauglystėje bei jaunystėje svarbiais socializacijos
veiksniais tampa bendraamžiai. Atsižvelgiant į juos renkamasi drabužius,
kalbos manierą, interesus. Tėvai paprastai pripažįsta bendraamžių įtaką ir
todėl skatina savo vaikus rinktis „tinkamus“ draugus. Nuo mažų dienų lyčių
socializacijai didelę įtaką daro ir žiniasklaida – pavyzdžiui, televizijoje
vaikai dažniausiai mato stereotipiškus vyrų ir moterų charakterius bei
elgesio būdus. [25]
1. 1. 1. ĮVAIRŪS POŽIŪRIAI Į SOCIALIZACIJĄ
Visuomenės kaip socialinio saito konstrukcijos, kurias siūlo
Z.Baumanas, savo ruožtu irgi pasitarnauja gilesniam etikos ir moralumo
supratimui. Z.Baumanas naujai pažvelgia į visuomenę. Jam visuomenės
pagrindas – žmogiškasis bendrabūvis. Ir autorius neskuba jo formų
struktūruoti, o atvirkščiai, – siūlo jas analizuoti dinaminiu aspektu.
Z.Baumanui priimtinesnis visuomenės ne kaip struktūros, o kaip nuolatos
besitęsiančio, atsinaujinančio proceso, saito įvaizdis. Todėl visuomenės
sampratą modernybėje ir postmodernybėje jis sieja atitinkamai su
socializacijos ir socialumo procesais.
Z.Baumanas socializaciją aptaria kaip moralinio impulso pakeitimą
taisyklėmis, jo racionalizavimą. Panašu, kad autorius, operuodamas
socializacijos terminu, apeliuoja į visuomenės kaip socialinės erdvės
organizavimą ir struktūravimą modernybėje. Jis nurodo tris socialinės
organizacijos būdus, kuriais moralumas transformuojamas į universalias
taisykles:
1. Veiksmo neutralizavimas moralumo požiūriu. Tai socialinio veiksmo
organizavimas, panaikinant bet kokius moralinius jo motyvus. Tokiu būdu jis
paverčiamas moraliniu požiūriu neutraliu.
2. Dehumanizacijos procesas. Jei pirmuoju žingsniu moraliniu požiūriu
neutralizuojamas socialinis veiksmas, tai šioje socialinės
pakopoje reikalaujama, kad socialinės sąveikos dalyviai būtų
traktuojami kaip morališkai nevalidūs. Kitaip tariant, sąveikos partneriai
vienas kito nebelaiko moralinės atsakomybės objektais.
3. Veikėjo kaip moralės subjekto įvaizdžio suardymas. Moralinė objekto
savastis, jos visuma yra redukuojama į statistiškai įvertinamų socialinių
charakteristikų rinkinį. Kiekvienas veikėjas yra suvokiamas kaip įvairių
socialinių bruožų, atributų nešėjas.
Pasak Z.Baumano, šie trys socialinės erdvės konstravimo būdai
apsprendžia socialinės organizacijos etiką ir adiaforizuoja socialinį
veiksmą, atpalaiduoja ir išlaisvina jį nuo individualios moralinės
atsakomybės, kurią pakeičia išskydusi atsakomybė. Socialinė/kognityvinė
erdvė visiškai užgožia ir išstumia moralinę erdvę, kadangi moralumas
projektuojamas į taisykles.
Kitą procesą socialumą Z.Baumanas apibrėžia kaip moralumo
estetizavimą. Socialumą autorius aptaria, priešpriešindamas jį
socializacijai. Jei socializacija yra tikslinga ir racionaliai motyvuota
praktika, tai socialumas yra apibrėžiamas kaip judantis nežinia kur. Jei
socializacija yra orientuota į ateitį, turinti ilgalaikius planus, tai
socialumas nemąsto apie ateitį ir gyvena dabartimi. Jei socializacija yra
kumuliatyvus, linijinis procesas, besiremiantis vakardienos laimėjimais,
tai socialumas nepripažįsta praeities. Jei autorius socializaciją apibūdina
kaip racionalų reiškinį, kaip moralumą universalizuojančią ir
racionalizuojančią praktiką, kaip socialinės/kognityvinės erdvės ir buvimo
su kitu struktūravimo principą, imanentišką modernybės patirčiai, tai
socialumą jis apibūdina kaip estetinį fenomeną, nestruktūrinį erdvės
organizavimo būdą postmodenybėje.
Autorius, norėdamas vaizdžiau atskleisti socialumą kaip estetinį
reiškinį, palygina jį su minios ir neogenčių fenomenais. Jo akimis, minia –
efemeriškas, trapus ir trumpalaikis buvimas su kitu. Tai spontaniškai
susiburiantys ir išsiskirstantys žmonės tam tikru tikslu tam tikroje
vietoje ir tam tikru laiku. Gi neogenties metafora autorius nusako naują
bendrijos konstrukciją. Į jas buriamasi iš poreikio tradicijai, iš poreikio
dalintis savo tiesomis, įsitikinimais ir išgyvenimais ne bet kada, ne bet
kur, o tik su tam tikrais žmonėmis. Pasak Z.Baumano, tiek minios, tiek
neogentys yra neabejotinas socialumo proveržis, neartikuliuotų jausmų ir
emocijų protrūkis. Socialumas sukuria sąlygas miniai ir neogenčiai kaip
alternatyvioms bendrabūvio formoms. Jis įgalina betarpišką, nors ir
momentinį, buvimą su kitu, bent jau akimirkai panaikina bet koką socialinę
distanciją, kuri būdinga racionaliai organizuotam buvimui su kitu. Čia
autorius prabyla apie estetinį artumą, kuris skiriasi nuo moralinio artumo.
Pastarasis išreiškia artumą kitam kaip moralės subjektui, tuo tarpu
estetinis artumas jaučiamas emocijas, jausmus, estetinius išgyvenimus
sukėlusiam subjektui.
Tokiu būdu Z.Baumanas socialumą ir jo apraiškas – minią ir neogentis –
pristato kaip postmodernybėje dominuojančią praktiką, kaip moralumą
estetizuojantį režimą. Jis įgalina estetinės erdvės kūrimą anapus moralinės
erdvės, paruošia dirvą spontaniškam ir emocionaliam buvimui su kitu.
Kaip matyti, tiek socializacijos, tiek socialumo kompetencijos laukas
yra anapus moralinės erdvės. Pirmasis visuomenę formuoja kaip
socialinę/kognityvinę erdvę, antrasis – kaip estetinę erdvę. Socializacija
yra struktūrinis visuomeninio gyvenimo organizavimas, o socialumas –
nestruktūrinis. Pirmasis universalizuoja, racionalizuoja buvimą su kitu,
t.y. suteikia jam socialines charakteristikas ir sąlygoja
socialinį/kognityvinį kito vertinimą. Antrasis buvimą su kitu
sureliatyvina, suteikia jam emocinį atspalvį ir kitą paverčia estetinio
vertinimo, pasitenkinimo objektu. Socializuojanti praktika vyrauja
modernybėje, o estetizuojanti – postmodernybėje. Tačiau tiek
socializacijos, tiek socialumo magiška veikimo galia baigiasi ties moraline
erdve, t.y. ties individualiu kasdienišku kontekstu, modernybėje visiškai
užgožtu ir išstumtu socialinės erdvės, o postmodernybėje iškeltu kaip
alternatyviu estetinei erdvei. [10]
1. 1. 2. SOCIALIZACIJOS ASPEKTAI
Paskutiniais dešimtmečiais Lietuvos visuomenėje įvykusios permainos
buvo gilios, bet vyko nepakankamai jas suvokiant ir viešai nepakankamai
aptariant. Po trumpo pakilimo laikotarpio išryškėję nusivylimo atkurtos
nepriklausomos valstybės tikrove požymiai peraugo į rimtą dvasinę, moralinę
ir politinę šalies visuomenės krizę. Okupacijos metu įvykusi priverstinė ir
forsuota visuomenės modernizacija ir sekuliarizacija tradicinę
krikščionišką vertybių sanklodą sugriovė ne tik išoriškai, bet ir iš
vidaus. Prasidėjo gelminis krikščioniškosios pasaulėžiūros ir iš jos
kylančių pamatinių vertybių irimas. Šis procesas stebimas ir šiandien. [22]
Kultūra, kaip praeities ir dabarties
sistema, grindžiamas ne
vienas mokomasis dalykas, o visas mokymo procesas. Reformuojamos mokyklos
ugdymo turinį grindžiant tautos psichologija, mentalitetu, dvasiniais
tautos bruožais. Svarbų vaidmenį atlieka liaudies pedagogika, kuri įkūnija
tautos dvasinius lūkesčius, idealus, pažiūrų sistemą. Šiuolaikinė šeima
išgyvena krizę: kai kurie vaikai sunkiai adaptuojasi gyvenime, lėtai
bręsta, ne visiems pavyksta išsiugdyti humaniškumo, pareigos, atsakomybės
ir kitas dvasines savybes. Viena iš šios krizės priežasčių – menki,
„trūkinėjantys“ šiuolaikinės šeimos ryšiai su prosenelių išpuoselėtomis
ugdymo tradicijomis, vaiko įtraukimo į visuomenės gyvenimą istoriniu
patyrimu.
Sudėtinga šalies socialinė ir ekonominė būklė sąlygoja ne tik
visuomenės kultūrinį, dvasinį, bet ypač dorovinių vertybių nuosmukį. Nuo
jos labai priklauso šeimos socialinė būklė bei kriminogeninė vaikų ir
jaunimo situacija. Nepilnamečių nusikalstamumas auga: 2002 metais iš visų
nusikaltimų padarymu kaltinamų asmenų 13.7 procento buvo nepilnamečiai,
2003 metais nepilnamečiai sudaro 14,3 procento bendro nusikaltimus
padariusių asmenų skaičiaus. Narkotinių medžiagų sukeliančių priklausomybę
vartojimas tarp vaikų ir jaunimo tampa socialiniu reiškiniu. Per
pastaruosius 4 metus narkotikų šalyje imta vartoti 5 kartus daugiau, jie
nelegaliai pardavinėjami mokyklose, gatvėse, įvairiose pramogų vietose.
Intraveniniai narkotikai tampa pagrindiniu žmogaus imunodeficito viruso
(ŽIV) plitimo keliu, infekuotų ŽIV asmenų amžius nuolat jaunėja,
jauniausiajam infekuotam – 15 metų. [30]
1.2 JAUNYSTĖ – KAIP AMŽIAUS TARPSNIS
Kada žmogus vadinasi jaunu, kada senu? Pasaulinė sveikatos apsaugos
organizacija prie SNO dabar yra priėmusi tokį žmogaus amžiaus
periodizavimą:
nuo gimimo iki 44 metų – jaunas;
nuo 45 iki 59 metų – vidutinio amžiaus;
nuo 60 iki 74 – senyvas;
nuo 75 iki 89 – senas;
virš 90 metų – ilgaamžis.
Į vystymosi veiksnius susiklostė skirtingos pažiūros. Viena seniausių
– dualistinis idealizmas. Pasak jo, materija yra neaktyvi, jai aktyvumą
teikia dvasia. Žmogaus kūnas iš prigimties yra neaktyvus, jį išjudina jame
esanti siela – nemateriali energija. Biologiniai ir psichologiniai
veiksniai įtakoja žmogaus gyvenimą, o jį būtų galima suskirstyti tokiais
tarpsniais:
1. Kūdikystė – iki 1 metų.
2. Vaikystė – 1-11 metai.
3. Paauglystė – 12-16 metai.
4. Jaunystė – 17-21 metai.
5. I subrendimo amžius – 22-35 metai.
6. II subrendimo amžius – 36-60 metai.
7. Pagyvenusio amžius – 61-74 metai.
8. Senatvė – 75-90 metų.
9. Ilgaamžiškumas – 90 ir daugiau metų.Jaunimą galima išskirti, traktuoti kaip atskirą socialinę grupę bei
ypatingą visuomenės dalį. Jaunimo išskirtinumas siejamas su žmogaus
gyvenimo laikotarpiu, kuomet yra integruojamasi į visuomenę, bręstama,
tampama nepriklausomais, bandoma įsitvirtinti darbo rinkoje, pradedama
kurti šeima bei socialinė, materialinė padėtis. Vienas iš jaunimo
išskirtinumo yra jų amžius, tačiau jaunimo amžiaus ribos apibrėžiamos labai
įvairiai. Kalbant apie jaunimo išskirtines savybes, galima daugiau
akcentuoti į laisvalaikio praleidimo specifiką, būdą, galimybes, o taip pat
ir į iniciatyvumą, energingumą, aktyvumą, veiklumą, ambicingumą, didesnius
norus ir didelių tikslų siekimą. Jaunimas – išskirtinė visuomenės dalis,
turinti savo interesus, pomėgius, bruožus bei problemas. Vienas iš
pagrindinių jaunimo grupės išskirtinumų – jos didesnis pažeidžiamumas bei
siekis tvirtintis darbo rinkoje ir visuomenėje.
Pagrindinis šio amžiaus jaunuolių veiklos bruožas skirtingas negu
paauglių. Pavyzdžiui mokymasis. Jaunystės amžiaus moksleiviai įsigilina į
mokymąsi kaip į tolimensnės jų egzistencijos pagrindą. Mokymąsis tampa bene