Naugardo respublika rusijos istorijos tinka ir pranešimui skaityti
5 (100%) 1 vote

Naugardo respublika rusijos istorijos tinka ir pranešimui skaityti

Vytauto Didžiojo Universitetas

Humanitarinių mokslų fakultetas

Istorijos katedra

Rusijos istorijos referatas

Naugardo Respublika

Darbą rašė: xxxxxxxxxxxxxxxxxx

Priėmė: dr. P. Lasinskas

Kaunas, 2007

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………………..3

Naugardo Iškilimas……………………………………………………………………………………..4

Večė………………………………………………………………………………………………………….5

Naugardo respublikos „aukso amžius“. Kultūrinis klestėjimas………………………….6

Santykiai su Lietuva ir Maskva……………………………………………………………………10

Respublikos žlugimas………………………………………………………………………………..12

Išvados…………………………………………………………………………………………………….13

Naudota literatūra………………………………………………………………………………………15

Įvadas

Naugardas- centrinis Rusijos miestas, ant abiejų Volchovo upės krantų. Ant kairiojo upės kranto yra Sofijos miesto dalis su kremliaus likučiais dar iš XI amžiaus. Miestui augant, senasis kremlius buvo praplėstas 1044 ir 1116 metais, mūrinės kremliaus sienos buvo pradėtos statyti XIV a. Pradžioje, vėliau dar labiau praplėstos. 989 metais čia buvo pastatyta Šv. Sofijos bažnyčia- pirmoji bažnyčia, pastatyta Rusijoje po krikščionybės įvedimo. Jai sudegus, Konstantinopolio architektai 1045-52 mretais pastatė mūrinę Šv. Sofijos katedrą, išlikusią ligi šių dienų. Prie jos buvo ir naugardo metropoliteto rūmai. Sofijos miesto dalis buvo gyvenama Naugardo žymiųjų bajorių ir turtingųjų pirklių, kurių istoriniai rūmai ligi šiol puošia miestą, atmindami apie didingą ir turtingą jo praeitį. Dešiniojoje Volchovo upės pusėje išsiplėtė prekybinė miesto dalis, senovėje daugiausiai gyvenama smulkiųjų pirklių ir miesto varguomenės. Senovėje visas miestas buvo apsuptas mūrine siena, kai kurios dalys išliko ir iki XX a.

Šiame darbe būtent ir norėčiau pažvelgti į šio miesto istoriją, atkreipdama dėmesį į XII- XIV amžius, t.y. Naugardo miesto ir valstybės klestėjimo laikotarpį. Šio miesto-respublikos iškilimas aiškintinas bendrame rusų miestų suklestėjimo kontekste, vadinamojoje miestų revoliucijos eigoje.

Negalima būtų nepažymėti labai svarbaus momento- večės (kai kur vadinamos „vieče“)- unikalaus savivaldos organo Rusios žemėse, savo forma mažiausiai pakitusio ir ilgiausiai- net iki XVa. pab. Išsilaikiusio Naugarde. Taip pat darbe paminėsiu kitus svarbius Naugardo kultūrinius palikimus iš jo klestėjimo amžiaus- čia parašyti senieji Rusijos metraščiai, teikiantys daug informacijos apie šios didžios valstybės kūrimąsi. Naugardo žymusis „princas“ Aleksandras Neviškis- legendinis rusų karvedys, didvyris, ne veltui paskelbtas netgi šventuoju, gynęs krašto išlikimą nuo švedų, vokiečių ordino, mongolų puldinėjimo.

Naugardo iškilimas

Naugardas yra vienas seniausių Rusijos miestų, išaugęs iš vienos seniausių Ilmenio ež. srityje gyvenusių slavų sodybų, kurios archeologų duomenimis čia buvo jau V-VI a. Pagrindinė šios srities slavų gyvenamoji vieta buvo Gorodič, o kiek už kelių km įsikūrė nauja tvirtovė- Naujamiestis, iš to ir gavo Naugardas savo vardą (rus. Novgorod- naujas miestas). Anot V. Janino, miesto pavadinimas atsirado susijungus kelioms gyvenvietėms ir atsiradus bendrai gynybinei sienai. Rusų istoriografijoje egzistuoja kelios pirmųjų miestų atsiradimo versijos, kurios tik papildo viena kitą. Pagal vieną, miestams pradžią davė senieji genčių centai, o Naugardas- senasis slovėnų genties centras. Kiti istorikai akcentuoja pilių kaip militarinių branduolių atsiradimą siekiant apsisaugoti nuo priešų puldinėjimų bei valstiečių sukilimų. Dauguma autorių mano, kad Naugardas visgi susidarė kaip daugiaetninis polis susijungus slavų, suomių ir skandinavų gyvenvietėms. Naugardiečiai pasikvietė variagų kunigaikštį Riuriką ir jo brolius Sineusą ir Truvorą atvykti, įvesti tvarką bei valdyti jų kraštą. Variagų kunigaikščiai, čia atvykę, suorganizavo seniausią rusų valstybę su sostine Naugardu. Mirus broliams, Riurikas nuo 864 iki 879 vienas pats valdė Naugardą. Po Riuriko mirties, skandinavų variagas Olegas perėmė valdžią vietoj Riuriko mažamečio sūnaus Ivano. Jis plėtė savo valstybę į rytus, nukariavo Smolenską, Liubečių, 882 m. užėmė Kijevą. Taip įkūrė galingą valstybę, Kijevo Rusią, su sostine Kijevu, o Naugardas buvo valdomas Kijevo didžiųjų kunigaikščių žymesniųjų šeimos narių iki XII a. pirmosios pusės.

Naugardas jau X a.pab. pasidarė stambus prekybos centras, antras po Kijevo. Iš Jaroslavo 997 m, gavę savivaldybės teises, naugardiečiai pamažu sustiprino savo pačių renkamosios valdžios galią. Po Jaroslavo mirties 1054 metais, jo palikuonių tarpusavio nesutarimai atveda į miestų konfederacijos formavimąsi- didesni miestai tapo nepriklausimo nuo Kijevo, o mažesni miesteliai taipogi siekė atsiskirti nuo žemių centrų. Vladimirui Monomachui
laikinai pavyko sustabdyti prasidėjusį „feodalinės imperijos“ skilimą, tačiau 1132 metais Kijevo Rusia galutinai suskilo į 13, vėliau į kelis šimtus smulkių teritorinių junginių. Naugardiečiai ligi 1136 metų patys rinkdavosi sau kunigaiskčiu kurį nors Riuriko dinastijos narį.

Večė

Aukščiausią politinę galią turėjo visų laisvųjų susirinkimas, vadinamas veče, skirtas miesto ir jo apylinkių reikalams spręsti. Večė Naugarde išliko bene ilgiausiai negu kitose Rusios žemėse- galutinai likviduota buvo 1478 metais. Rusijos kronikos pirmą kartą Naugardo večę mini 1016 metais, kai Kijevo valstybei suskilus į atskiras kunigaikštijas, večės reikšmė ir įtaka ypač išaugo. Naugardui pasiekus pilną nepriklausomybę 1136, večė tapo aukščiausiu Didžiojo Naugardo pirklių respublikos valdžios organu. Susirinkime galėjo dalyvauti visi suaugę laisvieji miesto ir jo apylinkių gyventojai vyrai. Susirinkdavo visi miesto aikštėje, o sušaukiama večė būdavo skambinant specialų varpą. Ją galėjo sušaukti Naugardo kunigaikštis, vyskupas, miesto galva- posadnikas, bajorai, pirkliai ar net bet kuris kitas pilietis. Pirminkaudavo sušaukęs susirinkimą. Večė sprendė įvairius reikalus- rinko arba atstatydino kunigaikščius, galėjo apriboti jo galią, skelbti karą, sudaryti taikos ar kitas sutartis, rinkti ir atleisti miesto pareigūnus, tokius kaip posadnikas (miesto galva), tūkstantininkas, šimtininkas ir kiti. Tradiciškai Naugardo kunigaikštis nors ir buvo renkamas, bet neturėjo aukščiausios valdžios. Večė netgi rinkdavo vyskupą. Jokio balsavimo nebūdavo. Susirinkimo pirmininkas išdėstydavo reikalą, o susirinkę šaukimu pritardavo arba atmesdavo. Susirinkimai todėl būdavo triukšmingi, dažnai kildavo muštynės. Večė leido įstatymus, o administracinėms pareigoms eiti buvo večės renkami tūkstantininkai ir miesto galva (posadnik). Pervarą čia turėjo Naugardo stambieji pirkliai ir bajorai. V. Janinas, skirtingai nei kiti istorikai, manė, kad kunigaikščio vaidmuo visgi buvo kurkas didesnis, o večę iš tiesų sudarė tik bajorai, ypač vėlyvuoju Respublikos gyvavimo laikotarpiu.

Vėliau Naugardo kunigaikščiu tapdavo vyriausiais kariuomenės vadas, turėdavęs tiek teisminių pareigų, tačiau neturėjo administracinės nei įstatymų leidžiamosios galios. Buvo laikotarpių, kai nebūdavo išrenkamas joks kunigaikštis. Miestą faktiškai dažnai valdė bajorų taryba su jai vadovaujančiu metropolitu, palaikoma turtingų pirklių. Bajoriškoji demokratija pamažu virto oligarchija. Nežiūrint kaimyninių kunigaikštysčių, ypač Vladimiro-Suzdalio, pastangų išplėsti savo valdžią į Naugardą, respublika išliko iki XV. a pabaigos, o Naugardas tapo vienu žymiausių Šiaurės Europos prekybinių ir kultūrinių centrų.

Naugardo respublikos „aukso amžius“. Kultūrinis klestėjimas

XII- XIV amžiai- Naugardo respublikos klestėjimo laikotarpis. Atkreipti dėmesį reikėtų į O. Martyšino siūlomą Naugardo istorijos periodizavimą:

1 etapas: iki X a. pab, kai Naugardas neišsiskyrė iš kitų Rusios miestų; daugeliui jų būdinga večė;

2 etapas: XI a. pr – XIII a., kai vyksta aktyvi kova dėl laisvių: atsiskirti nuo Kijevo ir laisvai rinkti kunigaikščius. 1125 m. atsiranda vietininkystė ir formuojasi bajoriškoji respublika;

3 etapas: XIV a.- XVa. Naugardo klestėjimo laikotarpis.

Kijevui nusilpus, XII a. pab. Naugardas pasidarė nepriklausomos pirklių ir miestiečių respublikos sostine. Tada politinė ir ekonominė Naugardo reikšmė ypač iškilo, o ryšiai su Kijevu nuolatos vis silpnėjo. Atskiri miestai vis stiprėjo, išlaikė savo vidinę vienybę, rėmėsi ne santykiais tarp, kunigaikščių, o vyriausiųjų miestų santykiais su žemėmis. Dėl klajoklių (polovcų, pečenegų genčių) puldinėjimų pakitus prekybinių kelių kryptims, pietinės Kijevo žemės neteko pagrindinio pelno.

Prekybinė Naugardo reikšmė išaugo dėl pačių naugardiečių išvystytos plačios prekybos ir jai vystyti buvusios patogios geografinės padėties. Naugardas pasidarė žymiausiu prekybos tarpininku tarp slavų bei ugro-finų tautų, gyvenančių rytinėje bei Š. Europos dalyje. Volchovo ir Nevos upėmis prekyba buvo palaikoma su Baltijos jūros sritimis, svarbus taškas buvo Gotlando salos miestas Visby. Juodąją jūrą pirkliai pasiekdavo keliaudami Ilmenio ežeru, Lovatės upe, toliau pervilkdavę laivus į Dnieprą. Čia jie iš Bizantijos gabendavo prekes, tolias kaip šilkas, vynas, auksas ir kt. Pasiekdavo ir kitas slavų tauteles bei mongolų tautelių gyvenamas žemes. Beplėsdami savo veiklą, naugardiečiai užvaldė didžiules šiaurinės Europos sritis, išplėsdami Naugardo respubliką ligi Baltosios jūros, šiaurės ledynuotojo vandenyno ir Uralo kalnų, per kuriuos Naugardo pirkliai ėmė skverbtis i Sibirą. Respublikos valdžion pateko daug neslavų gyvenamų žemių – vodės, ižoros, karelos, čudės, mėrės, viesės ir kitos tautelės. Pirkliai kailių medžioklės tikslais pasiekdavo net Naująją žemę. Užimtąsias žemes Naugardas pradėjo kolonizuoti slavais ir įsteigė naujų miestų: Ladoga, Staraja Rusa, Toržokas, Korela, Orešakas, Viatka ir Vologda buvo ypač didelės Naugarduko kolonijos. XIV a. Naugardo respublika turėjo 400 tūkst gyventojų, vasaliniai miestai (prigorody) turėjo savo savivaldybes, bet buvo griežtoje Naugardo
priežiūroje. Pats Naugardas ėmė vadintis „viešpačiu“ (Gospodar Velikij Novgorod) santykiuose su vasaliniais respublikos miestais. Svarbu atklreipti dėmesį į Naugardo visuomenę: bajorai palaikė ryšius su pirkliais, kontroliavo eksportą, kreditus; vietinė dvasininkija taip pat nebuvo uždaras luomas: renkamas arkivyskupas aktyviai dalyvavo Naugardo užsienio politikoje, pasauliečiai gana lengvai tapdavo dvasininkais, o dvasininkai- pasauliečiais.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1539 žodžiai iš 4466 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.