Naujoji viešoji vadyba
5 (100%) 1 vote

Naujoji viešoji vadyba

NAUJOJI VIEŠOJI VADYBA –

ŽINIŲ VISUOMENĖS

VADYBA

TURINYS

Įvadas: Nauji iššūkiai valstybei

Du viešojo sektoriaus valdymo modeliai: biurokratinis ir vadybinis

Naujosios viešosios vadybos plitimas pasaulyje

Naujosios viešosios vadybos požymiai

Thomo ir Ritzo “IOP” modelis

Du viešojo sektoriaus valdymo modeliai: konsultavimosi vieta.

Biurokratinis valdymas/NVV ir dalyvaujančioji demokratija

Du viešojo sektoriaus valdymo modeliai: konsultavimosi vieta.

Konsultavimasis kaip valdymo instrumentas

Kam? Kaip?

Ištrauka iš Thom/Ritz knygos (Thom/Ritz 107-123)

ĮVADAS: NAUJI IŠŠŪKIAI VALSTYBEI

Pasaulyje vis labiau ryškėja prieštaravimas tarp privataus sektoriaus dinamiškumo ir Viešojo sektoriaus sugrubimo. Konkurencijoje išsirutuliavęs, nepaprastai aktyvus privatus verslas sugeba keistis ir prisitaikyti prie nepaprastais tempais kintančių sąlygų ir besikeičiančių vartojimo poreikių. Tuo pat metu klasikinio valdymo principais besiremianti viešųjų institucijų veikla nepajėgia taikytis prie veržlaus pasaulio ir akyse kintančių sąlygų. Šimtametėje konkurencijoje augęs verslas pagimdė globalų pasaulinį ūkį su kas diena kintančia produkcija, nepastoviais vartotojų poreikiais ir individualizuota šios sektoriaus darbuotojų motyvacija. Šiame pasaulyje gimė naujos gyvensenos ir veiklos vertybės. Tuo pat metu valstybinis sektorius daug kur išliko sugrubęs ir nepajėgiantis nei suprasti procesų, nei juo labiau efektyviai juos įtakoti. Naujos vertybės vis daugiau atsitrenkia į sustingusias administracines struktūras ir administracinė kultūrą.

Šitokios aplinkybės pareikalavo iš pagrindų peržiūrėti (remiantis inovacijų vadybos idėjomis) tai kas iki šiol yra vadinama valstybiniu arba viešuoju administravimu, reformuoti (pagal modernius personalo vadybos principus) tai kas vadinama valstybės tarnyba, pertvarkyti tai kas yra vadinama valstybės institucijomis (pasiremiant organizacijų vadybos teorija ir praktika bei atsižvelgiant į naujus piliečių dalyvavimo priimant sprendimus mechanizmus).

Visa eilė valstybių jau nuo aštunto dešimtmečio pradžios patraukė šiuo savo veiklos sferos peržiūrėjimo, veiklos pobūdžio atnaujinimo ir veiklos dalyvių išplėtimo bei jų įgalinimų plėtimo keliu. Deja, Lietuva čia dar nėra nuveikusi ženklių darbų.

Valstybės vaidins vis mažesnį vaidmenį kontroliuojant informacijos, technologijų, ligų, migrantų, legalių ir nelegalių finansinių transakcijų srautus jų viduje ir per jų sienas. Tiek nacionaliniuose, tiek ir tarptautiniuose reikaluose vaidins vis didesnį vaidmenį nevyriausybiniai veiksniai, pradedant verslu ir baigiant nepelno organizacijomis. Valstybės valdymo sritis modifikuojasi ir kinta ir jos veikimo būdai, reikalaujantys įdiegti iki tol menkai patirtus požymius: veikmingumą, kokybiškumą ir visuomeninį pritarimą. Valstybės veiklos kokybę didele dalimi apspręs kaip valstybė ir visuomenė susidoros su naujais globalių jėgų iššūkiais.

Valstybė turinti kompetentingą valdymą savo valdžios struktūras, personalą ir veikimą pritaikys prie dramatiškai besikeičiančios pasaulinės aplinkos, – padarydama juos labiau pajėgiais sąveikauti su vis labiau tarpusavyje susijusiu pasauliu. Efektyvus valdymas vis labiau bus apibrėžtas sugebėjimo ir noro siekti valdžios ir piliečių partnerystes, tam kad būtų sugebama išnaudoti vis didėjančius informacijos srautus, naujas technologines žinias, kuriuos turi piliečiai ir vis didės nevyriausybinio sektoriaus įtaka.

DU VIEŠOJO SEKTORIAUS VALDYMO MODELIAI: BIUROKRATINIS IR VADYBINIS

Šiandiena vis labiau išryškėja ženkli takoskyra tarp sugrubusio senojo biurokratinio administravimo ir lanksčios bei rezultatyvios naujosios viešosios vadybos. Žemiau pateikiamas šių sistemų palyginimas.

Du viešojo sektoriaus valdymo modeliai:

Biurokratinis (Viešasis administravimas (VA)) Naujoji viešoji vadyba

(NVV)

• Veiklos reglamentų primatas

• Veikimas: teisinis reglamentavimas

• Teisė: Pozityvistinis teisinis reglamentavimas

• Struktūros ir veikla sugrubusios

• Visuomenė: objektas

• Atsakomybė: už reglamentų laikymąsi

• Iniciatyva: suvaržyta • Principų, tikslų ir rezultatų primatas

• Veikimas: vadybinis

• Teisė: teisinis nominalizmas (teisė yra tarnybiška)

• Struktūros ir veikla: lanksčios

• Visuomenė: klientas

• Atsakomybė: už rezultatus, užtikslo pasiekimą

• Iniciatyva: išlaisvinta

Biurokratinis valdymas yra apspręstas racionaliai diegiama teise ir racionaliai sumanytais reglamentais. Specifinis šios biurokratijos funkcionavimo būdas pilnai išsiskleidė tik “modernioje” valstybėje ir plačiai išplėtotame kapitalizme Anot M. Weber jam būdinga (Thom/Ritz, 18):

• Veikti tik remiantis reglamentais ir įstatymais nustatytomis taisyklėmis.

• Biurokratinė tarnyba, numatanti giežtą paskirstymą tarnybinėmis pareigomis.

• įsakymų prievarta, kuri taipogi yra griežtai paskirstyta ir įstatymais apribota.

• Pareigų vykdymas yra užtikrinamas priimant į tarnybą asmenis turinčius nustatytą kvalifikaciją.

• Tarnybinės hierarchijos ir instancinio pavaldumo principas iššaukiantis griežtą viršutinę ir apatinę vyresnybės tvarką ir žemesniosios grandies paklusimą aukštesniajai.

• Darbo ir privačios sričių
atskyrimo principas: Vienos vadovybės pavaldume dirbančių tarnautojų ir jų vartojamų daiktinių priemonių visuma sudaro biurą. Nuo tarnautojų privačios nuosavybės tuo taip pat atskiriami pinigai ir priemonės.

• Įvadinis specialybės mokymas visoms specializuotoms tarnyboms.

• Pilnas tarnautojų užimtumas darbovietėje: Skirtingai nuo ankstesnio papildomo tarnybinio užimtumo, pilnai išsivysčiusi tarnybinė vieta pareikalauja iš tarnautojo tarnybinei veiklai skirti visas darbo jėgas.

• Taisyklėmis saistomos tarnybos principas: Taisyklių žinojimas pateikia tarnautojams ypatingą mokymą (priklausomai kam kokį: teisės žinojimą, administravimo mokslą ar kontoros mokslą). Tuo būdu vyresnybei nėra suteikta teisė priiminėti taisykles atvejis po atvejo – atskiriems atvejams, tačiau tik abstrakčias visuotinai galiojančias taisykles.

Šitokioje “modernioje” valstybėje galia, anot M. Weber, yra sutelkta ne piliečių ir net ne parlamentarų bet valdininkijos rankose, kuri perėmė valdymo vykdymą.

NAUJOSIOS VIEŠOSIOS VADYBOS PLITIMAS PASAULYJE

NVV susiformavo 20 amžiaus 80-ųjų metų viduryje kaip administravimo reforma, visų pirma Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje. NVV nėra vieninga koncepcija, tačiau ji turi toli siekianti koherentišką struktūrinių elementų tinklą, kuris atsižvelgiant į situacijas yra skirtingai užpildomas. Valstybėse, kuriose NVV yra įdiegta, jos poveikis peržengia institucijų ribas ir viešojo sektoriaus institucines struktūras ir plačiai teigiamai apima įvairias visuomenės sritis. Jis stiprinančiai veikia taip pat valdymo struktūrų modernizavimą kaimyninėse valstybėse – pasekėjose.

Yra pastebėta, kad NVV centralizuotose valstybėse ir valstybinėse struktūrose yra radikaliau ir greičiau įdiegiama kaip federacinėse. Federacinėse valstybėse NVV pirmiausia vystosi žemiausiuose valstybės lygiuose, iki kol reformų idėjos yra priimamos valstybės centriniame lygyje.

Toliau pateiksime tris lenteles, iš kurių gerai matosi, kai NVV plito pasaulyje (šaltinis: Thom/Ritz, 56-61):

NVV raidos kai kuriose valstybėse ypatumai.

Viešojo sektoriaus struktūra Tarptautinė tendencija NVV atžvilgiu Reformų plėtra Reformų svorio centrai Reformų tendencijos

Australija Stipriai centralizuota su nereikšmingu komunaliniu lygiu. Vadybinės reformos nuo 1980. Radikali.

Federacija ir valstijos.

Vidinė institucijų modernizacija, jas peržengiantis struktūrų keitimas. Veiksmingumo didėjimas per decentralizavimą ir delegavimą.

Funkcijų mažinimas.

Daugiau laisvės vadybai. Konkurencinių struktūrų sustiprėjimas ir dekoncentravimas.

Siekis didinti lankstumą užimtumo srityje atmestas.

Vokietija Stipriai decentralizuota.

Veikia vietos savivalda. “Naujasis valdymo modelis” (“Neues Steue-rungsmodell”) nuo 1991 kaip visaapimanti struktūros ir vadybos reforma. Pragmatiška.

Prasidėjo komunose.

Nuo 1995 federaciniame lygyje.

Vidinė institucijų modernizacija, jas peržengiantis struktūrų keitimas. Apskaita.

Kontraktai.

Decentralizacija.

Personalo tvarkymas.

Orientacija į rezultatus ir produkciją. Konkurencinių struktūrų sustiprėjimas įvedant naujus santykius su piliečiais ir rinka.

Didžioji Britanija Stipriai centralizuota, komunos neturi savivaldos teisės, “Thatcherizmas” (“Thatcherismus”) (1979-1985).

“Sekančių žingsnių modelis” (“Next Steps Model”) nuo 1988 – plačiąja žodžio prasme neotaylorinis menedžerizmas. Radikali.

Inicijuota nuleidžiant iš viršaus žemyn nuo vyriausybės iki komunalinio lygio. Privatizavimas.

Agentūrų steigimas.

Rinkos struktūros.

Finansų reformos.

Vidinė modernizacija. Privataus ir viešojo sektorių rezultatyvumo optimizavimas.

Orientavimas į efektyvumą.

Kokybės vadyba.

Naujoji Zelandija Stipriai centralizuota, komunų funkcijas nustato vyriausybė. Naujoji viešoji vadyba (New Public Management) nuo 1984. Radikali.

Inicijuota centristiškai ir taip pat perkelta į komunas. Radikalus privatizavimas ir veiklos atsiejimas.

Rinkos ir konkurencijos elementai. Menedžmento ir kontrolės technikos. Visaapimantis politikos ir administravimo strateginis orientavimas.

Olandija Decentralizuota unitarinė valstybė. Tuo pat metu yra reikšmingos ir vyriausybė, ir vietos autonomijos. “Tilburgo modelis” (“Tilburger Modell”), kontaktrakt-menedžmentas nuo 1985. Saikingai evoliucinė.

Tiek centriniame, tiek komunaliniame lygiuose Valstybinių uždavinių delegavimas ir decentralizavimas.

Menedžmento instrumentai.

Personalo ir organizacijos ugdymas. Veiklos atsiejimas.

Ministerijų efektyvumo ir veiksmingumo padidinimas.

Politikos strateginis formavimas.

Austrija Federalistiškai decentralizuota struktūra su stipria federacinės vyriausybės kišimosi teise. Jokios nuosavos koncepcijos, kaimyninių valstybių įtaka apytiksliai nuo 1990. Santykinai pragmatiška.

Nepriklausoma plėtra federacijos ir žemių lygiuose. Funkcijų peržiūra.

Menedžmento instrumentai.

Personalo vadyba. Funkcijų ir veiklos rezultatų valdymas federacijoje.

Kultūros keitimas į labiau autonomišką ir savireguliuojančią.

Šveicarija Decentralizuota federacinė struktūra su vietos savivalda “Rezultatyvusis administravimas” (“Wirkungsorien-tierte Verwal-tungsführung”) nuo 1993. Pragmatiškai aktyvi.

Iš komunų per kantonus į federaciją. Vidinis
aitos.

Orientavimasis į klientus ir rezultatus. Veiklos atsiejimas.

Kontrakt-menedžmentas, kooperacija.

Strateginis politikos ir administravimo valdymas.

Suomija Norvegija Švedija Centristinės valdymo struktūros, egzistuojant konstituciškai garantuotai vietos savivaldai “Laisvų komunų eksperimentas” (“Free Commune Experiment”) nuo 1984, Pragmatiška.

Iš komunų į centrinė vyriausybę. Vidinis modernizavimas.

Menedžmentas pagal situaciją ir dėl rezultatų.

Agentūrų steigimas.

Organizacijų plėtra. Neribota orientacija į rinką.

Vidinis modernizavimas.

Strateginis valdymas.

JAV Centristinė federacijos vyriausybė ir nuo jos atpalaiduotos autonomiškos valstijos. Komunos, išskyrus miestų regionus, mažiau reikšmingos. “Valdymo

persvarstymas”

(“Reinventing Government”) nuo 1993 Mažai orientuota į primetimą.

Inicijuota federaliniame lygyje. Vidinis modernizavimas.

“Verslininkišku-mas”.

Privatizavimas ir konkurencija.

Orientavimasis į klientą. Orientavimas į rezultatus ir klientus.

Privatizavimas ir personalo pertvarka.

Personalo vadybos elementų išplitimas kai kuriose valstybėse

Plačiai išplitę Australija Vokietija Didžioji Britanija Naujoji Zelandija Olandija Austrija Šveicarija Suomija, Norvegija, Švedija JAV

Taikoma

Pirmieji požymiai

netaikoma

Personalo atranka Nauji atrankos reikalavimai

Įdarbinimo iš šalies padidinimas

Samdos sutarčių trukmės ribojimas

Personalo išsaugojimas Darbo panašumas su privačiu sektoriumi

Rezultatų įvertinimas, atlygis už rezultatus

Darbo išlaisvinimas

Personalo ugdymas Mobilumo rėmimas

Karjeros ugdymasKvalifikacijos ugdymas

Vadybos ugdymasPersonalo valdymas Terminuotos pareigos vadovams

Strateginis personalo valdymas

Personalo kontrolėPersonalo atleidimas Laisvas atleidimas iš darbo

Didesnė etatų sandaros kaita

Personalo vadybos organizavimas Personalo funkcijų decentralizavimas

Organizacinių-struktūrinių polyčių elementai skirtingose šalyse

Plačiai išplitę Australija Vokietija Didžioji Britanija Naujoji Zelandija Olandija Austrija Šveicarija Suomija, Norvegija, Švedija JAV

Taikoma

Pirmieji požymiai

netaikoma

Institucijų vidus Darbo proceso restruktūrizavimas

Organizacijos sandaros restruktūrizavimas

Institucijų išorė Politikos ir vykdymo sričių atskyrimas

Agentūrų kūrimasViešo ir privataus partnerystė

Privatizavimas

Komunų redukavimas

NAUJOSIOS VIEŠOSIOS VADYBOS POŽYMIAI

Pagrindinis NVV principas – veiklos rezultatyvumas, o šio rezultatyvumo matais yra:

• Piliečių lūkesčiai

• Organizacijos veiklos tikslingumas, strategiškumas

• Kaštų pragmatiškumas

• Politinis pragmatiškumas

Toks valdymas kyla ne tuščioje vietoje, bet atsižvelgiant į pakitusią visuomenės būklę.

Viešasis sektorius anksčiau ir dabar (Thom/Ritz, 21):

Iššūkiai viešajam sektoriui anksčiau ir šiandiena

Ankstesni Šiandieniniai

Skaidrūs dalykiniai santykiai ir probleminės sritys

Reliatyviai pastovios sąlygos

Aiškūs įtakojantys sąryšiai

Teisinės struktūros veikia pagal atskyrimo principą

Aiškios visuomeninės interesų grupės

Politinis prognozuojamumas

Pasitikėjimas vyresnybe, autoritetas

Sociokultūrinis stabilumas Neapžvelgiamumas ir kompleksiškumas

Dinaminiai pasikeitimai

Persipynimas ir multikauzalumas

Kombinacijos ir alternatyvos

Trumpalaikės interesų grupės, Nebalsuojantieji, migruojantys rinkėjai

Vertybių kaita, vertybių lygiavertiškumas

Demografiniai pokyčiai

NVV idėjas ryškiausia yra išdėstę D.Osborn’as ir T.Gaebler’is (Osborne/Gaebler) savo knygoje Reinventing Government. Savo veikale jie pateikė 10 esminių NVV principų: kurie galėtų būti panaudoti reformai, siekiant didesnio biurokratinio mechanizmo efektyvumo:

1. Valdžia kaip “katalizatorius”, t.y. radę pusiausvirą tarp išteklių ir poreikių viešojo sektoriaus vadovai turėtų savarankiškai generuoti kintamus veiklos kursus. (strategiškumas, savarankiškumas)

2. Valdžia priartinama prie bendruomenės. Tokiu būdu skatinama visuomenės iniciatyva, t.y. įgalioja piliečius ir bendruomenės viešąsias organizacijas priiminėti sprendimus ar dalyvauti jų priėmime.

3. Konkurencinė valdžia. Suvokus, kad bandymas imtis teikti visas paslaugas ne tik mažina valstybės išteklius, bet ir viešasis organizacijas verčia pernelyg išplėsti savo galimybes ir taip sumenkinti paslaugų kokybę, buvo pastebėta, kad reikia diegti konkurenciją tarp valstybinių, privačių ir nevyriausybinių paslaugų tiekėjų.

4. Vadžia, siekianti efektyvios organizacijų transformacijos. Kaip buvo minėta perdėtas taisyklių nustatinėjimas stabdo inovacijas ir riboja valdžios veiklą. Siekiant to išvengti, dėmesį reiktų sutelkti į institucijos misiją – ko organizacija siekia viduje ir už jos ribų. Paskui biudžetas, žmonių ištekliai ir kiti resursasi turėtų būti planuojamos taip, kad atspindėtų pagrindinę organizacijos misiją. Taip bus lengviau siekti išsikelto tikslo, bei racionaliau panaudoti išteklius.

5. Valdžia
orientuota į rezultatus. Dabartinės vertinimo ir atlyginimo sistemos dažniausiai nukreiptos į fiskalinį efektyvumą bei kontrolę ir retai klausiama kokių rezultatų buvo pasiekta, toks požiūris menkina išteklių naudotojų atsakomybę už resursus bei neskatina efektyvaus jų panaudojimo. Taigi pabrėžiama, kad turi būti labiau skatinamas valstybės tarnautojų atskaitingumas bei atsakomybė.

6. Klientas turi tapti varomąja jėga – svarbiausi turi būti kliento (t.y. piliečių), o ne biurokratijos poreikiai.

7. Valdžia – kaip įmonė: uždirbanti, o ne išleidžianti. Kilus fiskalinėms biudžeto problemoms, užuot padidinus mokesčius ar sumažinus valstybės programas, NVV šalininkai siūlo naujus būdus. Pelno koncepcija gali padidinti vertę ir užtikrinti gerus rezultatus – pertvarkyti rinkliavas ir mokesčius už valstybės teikiamas paslaugas, taip pat perskirstyti investicijas, kad būtų finansuojamos ateities iniciatyvos.

8. Prevencinė valdžia: užuot skiriant išteklius problemų sprendimo programoms, reiktų bandyti neleisti problemai atsirasti.

9. Decentralizuota valdžia: nuo hierarchijos pereinama prie dalyvavimo ir komandinio darbo. Informacinių technologijų pažanga, ištobulėjusi komunikacijų sistema ir didėjanti darbo jėgos kokybė priartino naują lankstesnių, komanda grindžiamų organizacijų amžių. Sprendimų priėmimas vyksta visoje organizacijoje – iniciatyva atiduodama į rankas tų, kurie gali įdiegti naujoves ir nustatyti kryptį, leidžiančią pasiekti aukštos kokybės rezultatų.

10. Į rinką orientuota valdžia: kaita reguliuojama rinkos svertais. Į kintamas sąlygas reaguojama ne tradiciškai, pavyzdžiui, bandant kontroliuoti visą padėtį, bet pasitelkus novatoriškų strategijų – taip veikti aplinką, kad galėtų veikti rinkos jėgos.

Apibendrinant šiuos principus pastebima, kad NVV būdinga: savarankiškas ir profesionalus valdymas, aiškūs veiklos standartai ir priemonės, didesnis dėmesys rezultatų kontrolei, priėjimas prie mažesnių organizacijų viešajame sektoriuje, perėjimas prie didesnės konkurencijos viešajame sektoriuje, privataus verslo vadybos stiliaus ryškinimas, didesnės disciplinos ir veiksmų laisvės naudojant resursus ryškinimas. Be to, NVV skatina administracines technologijas: klientų aptarnavimą, sutartis, sudaromas darbų atlikimo pagrindu, rinkos lengvatas ir dereguliavimą.

THOMO IR RITZO “IOP” MODELIS

Thomas ir Ritzas teigia, kad tais veiksniais, kurie gali įdiegti norimą valstybinės institucijos valdymą ar realizuoti jo pakeitimą yra, pirma, įdiegtas valstybinių institutų strateginis valdymas, antra, struktūros bei procesų pokyčiai ir, trečia, kultūros pasikeitimai. O betarpišką poveikį viešųjų institucijų keitimuisi turi tikslingai diegiami Inovacijų vadybos, Organizacijų formavimo ir Personalo vadybos instrumentai. pavieniui naudojami šie elementai neduoda pilnos pasikeitimų galios. Todėl jie ir formuluoja IOP vadybinį konceptą.

“Diegiant IOP konceptą pirmiausia yra siekiama padidinti inovacinį lygį, pasiekti lankstesnio valstybinių funkcijų vykdymo ir sustiprinti viešojo sektoriaus darbuotojų motyvaciją bei pakelti jų kvalifikaciją. Šių trijų elementų kombinacijos įdiegimas į viešojo sektoriaus institucijų valdymo ir vystymo praktiką remiasi sistemiškai ir teoriškai pagrįstomis organizacinėmis priemonėmis. Todėl valstybinį administravimą mes laikome produktyvia ir socialiai veikiančia sistema, kuri negali būti suvokiama nepriklausomai nuo ją supančios visuminės aplinkos kompleksiškumo bei dinamikos ir iš jos iškylančių veiksnių. Kintantis tarpusavio grįžtamasis ryšys tarp struktūrų organizacinių pakeitimų ir organizacijos dalyvių elgsenos galiausiai ir sudaro administravimo produkuojamą išeigą (Output) ir josios poveikį aplinkai. Lemiančios reikšmės turi sistemos struktūrų lankstumo didinimas, siekiant priimti aktualią informaciją ir paskatinti plėtrą tiek sistemos viduje, tiek išorėje, ir kad atitinkamai greitai į tai būtų reaguojama. Tik toks vadovavimas darbuotojams ir toks jų ugdymas, kuris siekia didesnės jų motyvacijos ir kvalifikacijos pavestoms užduotims vykdyti, garantuoja, kad informacija iš aplinkos bus pastebėta ir galės būti apdirbta. Inovacinė veikla ir inovacinių rezultatų produkavimas iki šiol viešajame sektoriuje vaidina tik antraeilį vaidmenį. Vienok inovacijų vystymas yra, viena vertus, optimalaus struktūros suformavimo ir optimalaus personalo išugdymo produktas, ir antra vertus, į rinką orientuotoje aplinkoje inovacijų vystymas ilgainiui išugdo ir legitimuoja valstybinę valdžią ir administraciją”. (žr., Thom/Ritz 65-66).

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2677 žodžiai iš 8315 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.