Naujųjų amžių filosofija
5 (100%) 1 vote

Naujųjų amžių filosofija

Naujųjų Amžių Filosofija

Džonas Lokas (1632 – 1704). Tai pirmas rimtas Dekarto oponentas iš empirikų. Jo pažiūros artimesnės 18 amžiui nei 17 amžiui. Jis Oksfordo universiteto auklėtinis, dėstytojas (tutorius). Užsiiminėjo diplomatinėmis misijomis. Domėjosi teologija, bažnyčios ir valstybės santykiu. Studijavo mediciną. Buvo vyriausybės narys. Visada rasdavo laiko intelektualiniams ieškojimams ir filosofijos tekstams. Savo darbus išleido būdamas vyresnis nei 50 metų. Lokas rašė labai aiškiai ir paprastai.

Raštai. 1689 metais “Laiškas apie toleranciją”- pirmas jo publikuotas darbas. Iš viso buvo keturi laiškai. 1690 metais “Esė apie žmogaus intelektą”: pagrindinis jo veikalas. „Du traktatai apie valdžią“- išleido tais pačias metais. Yra ekonomikos, medicinos, meno traktatų. 1693 metais “Kai kurios mintys apie švietimą”. 1695 metais “Krikščionybės pagrįstumas”.

Pažiūros. Tikslas- ištirti žmogiškojo pažinimo kilmę, tikrumą ir apimtį. Kaip intelektas įgyja mūsų turimas daiktų sąvokas? Koks pažinimas yra tikras? Uždavinys- ištirti intelekto prigimtį. Kur jo ribos? Kokiais sugebėjimais mūsų intelektas pasižymi? Ką mes galim suvokti ir kone? Pakeičia idėjos sąvokos prasmę. Intelektas visada turi ryšį su idėjomis (sąvokos, vaizdiniai). Kaip idėjos atsiranda intelekte? Intelekte nėra įgimtų principų, į jį nieko neįmanoma įsprausti. Intelekte nėra nieko, kol jis pats ko nors nesuvokia. Kol nėra įsisąmoninimo, nėra suvokimo. Būti intelekte reiškia būti suprastam. Neįmanoma, kad mūsų intelekte būtų idėjos, tačiau jų nesuvoktume. Nėra tiesų, duotų pirmiau suvokimo. Intelektas yra tuščias popieriaus lapas, nes idėjos įgyjamos iš patyrimo. Visas pažinimas grindžiamas patyrimu. Yra du pagrindiniai pažinimo šaltiniai, iš kurių kyla idėjos:

1) išoriniai, juslėmis suvokiami šaltiniai; 2) vidiniai mūsų intelekto veiksmai.

Intelektas prasideda nuo to, kad mes suvokiam tam tikras juslines kokybes. Jei nebūtų išorinių daiktų, nebūtų intelekto. Visa intelekto veikla prasideda nuo pojūčio, bet juo nesibaigia. Jis suvokia idėjas tam tikrų veiksmų pagalba. Mes galim suvokti savo intelekto veiksmus. Yra išorinis jutimas (daiktų, kurie už mūsų) ir vidinis jutimas (intelekto veikla). Vidinį jutimą jis dar vadina refleksija. Išoriniai objektai aprūpina intelektą juslėmis. Mąstymas leidžia intelektui įgyti savo idėjas. Pirmasis žmogaus sugebėjimas- priimti įspūdžius, o tada juos apmąstyti. Kai intelektas priima įspūdžius, jis yra pasyvus, pažinimo medžiaga jam yra primetama.

Lokas daro paprastų ir sudėtinių idėjų distinkciją. Mūsų jusles veikiantys daiktai yra sudaryti iš daugybės skirtingų kokybių. Pradėjus analizuoti galima išskirti skirtingas idėjas, nors jas ir suvokiam skirtingu metu. Paprasta idėja- vaizdinys, kurio toliau neįmanoma skaidyti. Jos nėra mūsų intelekto kūriniai (šviesa, garsas), jų negalima sukurti pačiam. Žmogaus vienintelis kelias į daiktus- per garsus, skonį, kvapus, regėjimą ir lytėjimą. Nors kiekvieno jų yra daug, bet patekusią į intelektą galima traktuoti kaip atskirą idėją.

Mūsų siela sugeba nukreipti žvilgsnį į save, atlikti veiksmus su idėjomis ir juos stebėti. Siela sugeba sukurti naujas idėjas. Pagrindinė paprastų idėjų savybė- aiškumas. Lokas abejoja, kad idėjos gali ką nors tiksliai atspindėti. Idėjos kažką pasiekia, tačiau tai kas pasiekiama, nėra tai, kas pasiekta. Tai, kas vidiniai būdinga objektui, yra tik atvaizdai ir atspindžiai. Lokas įveda dar vieną- subjektyvių ir objektyvių idėjų- distinkciją (tarp pirminių ir antrinių kokybių). Pirminės kokybės visiškai neatskiriamos nuo kūno (tankis, tįsumas, judrumas, forma); nors jas ir dalysi, skaidysi, jas kūnai išlaiko visada. Antrinės kokybės- galios, kurios pirminių kokybių pagalba, mums sukelia įvairius pojūčius. Antrinių kokybių atveju turime idėjas, kurių neįmanoma rasti pačiuose kūnuose. Skausmo idėja neglūdi pačiuose daiktuose, jos yra poveikio mums, rezultatas. Kūnų kokybės skiriasi nuo jų intelekte suvokiamų idėjų. Intelektas nėra tikslus daiktų veidrodis. Jis sugeba ne tik suvokti, bet ir išsaugoti pojūčio ar refleksijos idėjas. Refleksija prasideda nuo suvokimo. Kol pojūčiai nepasiekia intelekto, nėra jokio suvokimo. Suvokimas- pirmasis visų protinių sugebėjimų veiksmas.

Intelektas sugeba išsaugoti pojūčio ar refleksijos idėjas. Atmintis- tam tikra idėjų saugykla. Ji reikalinga, nes žmogus negali iš karto matyti ir kontempliuoti visų idėjų. Intelektas sugeba atgaivinti įgytus suvokinius. Kai sakom, kad turim atminty, jų neturim iš tikrųjų- yra tik intelekto sugebėjimas atgaivinti. Intelektas sugeba skirti aiškias ir neaiškias idėjas. Pasikartojantys pojūčiai įtvirtina idėjas atminty, po to pasirodo kalba. Žodžiai yra mūsų vidinių idėjų išoriniai ženklai ir garsai, kurie padeda perteikti idėjas kitiems. Intelektas sugeba apibendrinti. Atskiros idėjos tampa rūšies atstovais. Bendrų idėjų turėjimas- pagrindinis mūsų skirtumas nuo gyvūnų. Paprastos idėjos yra aiškesnės ir tikslesnės už sudėtinės idėjas. Intelektas trim būdais formuoja sudėtines idėjas: 1)iš kelių idėjų paprastų sujungti sudėtinę,2)susieti ir sugretinti kelias skirtingas idėjas, 3) sudaryti bendras idėjas
abstrahavimo pagalba.

Substancija, anot Loko, labai miglota sąvoka, kalbos apie ją yra perdėtos. Tai paprasčiausias matymas, kad tam tikras idėjų skaičius būna kartu. Kartu esančias idėjas tik dėl neapdairumo pradedame traktuoti kaip bendrą. Žmogus- iš išorės gautų idėjų substratas. Idėja, kurią vadiname substancija, yra tik nežinomas įvairių kokybių pagrindas. Lygiai taip pat ir su dvasine substancija. Tai visada tik prielaida apie skirtingas juslines kokybes vienijantį pagrindą. Iš dvasios sąvokos nėra substancijos supratimo. Tačiau negalime neigti dvasios ir kūno egzistavimo, nors ir negalim pilnai jų suprasti. Idėja yra aiški, kai per jutimą yra pateiktas tam tikras objektas. Sudėtinės idėjos turi būti išskaidytos į paprastas, norint jas padaryti aiškiomis. Realios idėjos atitinka realią būtį, daiktų egzistavimą, o fantastinės tokio atitikimo neturi. Taigi realios yra visos paprastos idėjos. Sudėtinių idėjų atžvilgiu intelektas nėra pasyvus. Fantastinės idėjos nebuvo aptiktos drauge kokioje nors egzistuojančioje substancijoje (kentauras). Intelektas yra idėjų kūrėjas.

Pačios idėjos nėra nei teisingos, nei klaidingos. Tokios jos tampa po to, kai intelektas susieja jas su kuo nors išorišku ir žiūri, ar yra atitikimas. Paprastos idėjos mažiau klaidinančios, nes kiekvienas pats gali įsitikinti jų egzistavimu. Yra daugybė idėjų, kurios neturi juslinio atitikmens. Tai žmogaus kūriniai, bet jiems svarbūs. Teisingumas sietinas su pavadinimo vartojimu. Idėjos yra teisingos arba klaidingos kitų žmonių idėjų požiūriu.

Lokas pasiūlo idėjų asociacijų koncepciją. Kai kurios mūsų idėjos natūraliai atitinka viena kitą ir yra tarpusavyje susijusios. Iš įpratimo kartą paleistos jos eina tais pačiais keliais, prie kurių yra įpratusios. Žmonės yra pripratę prie tam tikrų idėjų ryšių, dėl to žmonių intelekte dėl įpročio susidaro idėjų asociacijos. Būdamos mūsų intelekte idėjos veikia pagal savo prigimtį. Jos valdo intelektą ir kiekvieną iš mūsų. Visos didžiausios klaidos daromos, nes priprantama prie asociatyvių ryšių.

Reikšmė. Beikono empirizmas metodologinis, o Loko- epistemologinis ir psichologinis. Beikonui pažinimas pagrįstas patyrimu, o Lokas nori parodyti, kaip pažinimas atsiranda iš patyrimo. Jis neskiria metodologinio ir psichologinio patyrimo aspektų. Lokas pasiūlė naują filosofijos programą: tirti ne būtį, o idėjos apie idėjas, mūsų intelekto sprendimus, sugebėjimus. Pagrindiniu pažinimo objektu tampa pats pažinimas. Išplečia patyrimo sąvoką (vidinis ir išorinis), pakeičia idėjos sąvokos reikšmę. Idėjos nėra pačioj tikrovėj, jos intelekte. Hobsas pradeda nuo daiktų, o Lokas nuo žmogaus idėjų apie daiktus. Lokas nesako, kad pažinimas iš juslių, bet kalba apie intelekto ribas.

1685 – 1753- Džordžas Berklis. Jis yra žinomas kaip anglikonų vyskupas. Iš Airijos, didesnę gyvenimo dalį praleidęs Dubline. Kaip misionierius buvo JAV. Kovojo su liberalizmu, ateizmu. Berklis nevengė kraštutinumų, sugeba derinti minties originalumą. Šalia filosofijos jis žinomas kaip didelės erudicijos mokslininkas. Jį domino optikos, psichologijos klausimai, tikslieji mokslai. Nemanė, kad matematika labai svarbus mokslas.

“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus” (1710 metai), “Siris” (1744 metai), “Naujoji regėjimo teorija”, “Trys dialogai tarp Chilo ir Filono” (1713 metai). Polemizuoja su Loku anglų empirinės filosofijos rėmuose. Jis išskirtinis tarp anglų empirikų, nes labai stipriai paveiktas platonizmo. Empiriką sugeba derinti su metafizinėmis doktrinomis. Du pažiūrų etapai: 1) ankstyvasis kūrybos laikotarpis 1709 – 1713 metai- nusipelno vietą filosofijos istorijoje; 2) kai pradeda rašyti po 20 metų laikotarpio pertraukos, matosi, kad jis labai paveiktas platonizmo: nuo subjektyvaus idealizmo pasistumia iki platoniško.

Berklio tikslas- ištirti pirmuosius žmogiško pažinimo principus. Jį domina, iš kur atsiranda abstrakčios idėjos. Jis bando viską paaiškinti kraštutinio nominalizmo normomis. Jis neneigia, kad egzistuoja bendros idėjos, bet abstrakčių nėra. Idėja tampa bendrąja, kai reprezentuoja atskiras tos pačios rūšies idėjas. Bendrosios idėjos atsiranda iš santykio. Visi vardai, sąvokos iš prigimties yra daliniai, o reprezentacijos pagalba tampa visuotiniais. Lokas: mūsų intelektas sukuria abstrakčias sąvokas. Berklis: prote nėra nieko abstraktaus, lygiai kaip ir už proto. Spalva visada yra konkreti (geltona, žalia). Jei nebūtų kalbos, nebūtų atsiradusi abstrakcija. Ji- universalijų atsiradimo pagrindas. Kalbos ženklų pagalba pradedame galvoti, kad kiekvienas vardas, terminas, ženklas teturi vieną teigiamą apibrėžtą reikšmę. Dėl to mes manom, kad yra abstrakčios idėjos: sumaišome ženklą su abstrakčia idėja, nors iš tikrųjų yra tik ženklai. Tai klaida, nes idėja vis kitokia. Kalbos tikslas nėra idėjos perdavimas. Tai tik vienas iš jos tikslų. Ji paskatina veikti, bendrauti. Abstrakčiosios idėjos atsiranda dėl kalbos. Abstrakčios idėjos yra žodžiai, o ne idėjos. Žodžio paskirtis nėra vien idėjų žymėjimas. Idėjos visada yra konkrečios. Bendrybėmis yra tik išraiškos. Berklis susiaurino idėjos terminą, tai ne visi suvokiniai, o tik vaizdiniai. Abstrakčios idėjos yra tik vardai. Tai, kas už jų,
esmės skiriasi.

Kraštutinis sensualizmas. Trys pažinimo objektai:

1. Juslėse įspaustos idėjos. 2. Mūsų proto sukurti daiktai. 3. Mūsų atminties ir vaizduotės sukurti daiktai.

Žmogaus intelektas išskirtinai nukreiptas išimtinai į dvasinius dalykus. Kūnų atžvilgiu žinoti ir suvokti yra tapatūs dalykai. Jei kūno nesuvokiame, jo nepažįstame, apie jį nieko nežinome. Egzistuoja tik tai, ką mes patiriame. Tik dėl kalbos skirtingos idėjos pradedamos laikyti vienu daiktu. Kas yra pažįstantysis subjektas? Pažįsta dvasia, siela, mano “aš”. Tas, kas pažįsta, pasižymi aktyvumu, o idėjos esmė- visada būti suvokiamai.

Būti ir suvokti yra tapatūs dalykai. Neegzistuoja daiktų, kurių niekas nesuvokia. Visa, kas egzistuoja, yra suvokiama. Idėjos arba nemąstomi daiktai- jų esmė yra būti suvokiamiems. Neįmanoma, kad nemąstantys daiktai egzistuotų atskirai nuo mąstančiųjų, nuo proto. Juntamų daiktų būties neįmanoma atskirti nuo jų suvokimo. Jokio juntamo daikto, objekto neįmanoma mąstyti atskirai nuo suvokinio arba pojūčio. Objektas abstrahuojamas nuo pojūčio. Daiktai, kurių dabar nesuvokiame, arba neegzistuoja, arba egzistuoja kažkokios amžinosios dvasios prote. Nėra kitos substancijos kaip dvasia. Dvasia- substancialiausias dalykas. Lokas sakė, kad kai kurios jutiminės kokybės yra antrinės. Berklis manė, kad net pirminės kokybės yra subjektyvios, nes jos egzistuoja intelekte, suvokime, nuo jų priklauso. Tai reikia pripažinti, nes 1) pirminių kokybių neįmanoma atskirti nuo antrinių, neįmanoma suvokti nesusietų su antrinėmis kokybėmis (pvz., spalva susieta su forma); 2) pirminės kokybės yra santykinės, daikto dydis, judėjimo greitis susieti su mūsų intelektu; 3) pirminių kokybių nėra jutiminiame patyrime, erdvės ir formos mes nematom, mes matom šviesą ir spalvas. Dėl to antrinės kokybės gal net svarbesnės už pirmines, nors jos taip pat mūsų intelekto kūriniai.

Visos idėjos yra suvokiamos juslėmis. Nesuvokiantis daiktas idėjos neturi. Nebūna į idėjas panašių daiktų. Idėja negali būti panaši į nieką kitą, tik į kitą idėją.

Viena prieštaringiausių sąvokų, anot Berklio, materija. Lokas- substancija nėra patyrimo objektas, ji nepažini. Jeigu substancijų negalim aptarti, jų tiesiog nėra. Jeigu iš kūnų atimti jutimines kokybes, iš jų nieko nelieka. Išorinis pasaulis sudarytas tik iš jutimais suvokiamų savybių. Visos savybės (ir pirminės, ir antrinės) yra priklausomos nuo suvokiančiojo subjekto. Išorinio pasaulio daiktai egzistuoja tiek, kiek jie yra suvokiami. Nėra jokių objektų, kurie skirtųsi nuo mūsų suvokimo. Bendroji būties idėja yra nesuprantamiausia iš visų. Juslėmis mes nepažįstame tikrosios objekto spalvos ar tįsumo. Jei mes nors kiek pažįstame išorinius daiktus, mes juos pažįstame tik protu. Protas sprendžia pagal jusles. Jeigu egzistuotų išoriniai kūnai, mes negalėtume to žinoti, o jei neegzistuotų- mes tai žinotume. Protas- suvokimas- mintis apie išorinių daiktų egzistavimą. Visos idėjos ir pojūčiai yra neaktyvūs. Viena idėja negali sukelti ar sukurti kitos idėjos. Ji negali būti kieno nors priežastimi.

Idėjų priežastis visada yra nekūniška substancija arba dvasia. Berklis sukuria naują idealizmo arba imaterializmo variantą- egzistuoja tik idėjos. Materialistinė hipotezė yra nesuderinama su patyrimu. Šis pasaulis pirmiausia mums pasirodo kaip suvokinys. Dvasia yra suvokianti ir kurianti idėjas, ji pasižymi valia; yra paprasta ir aktyvi.

Kaip mes galime turėti dvasios idėją? Ar tai nėra abstrakcija? Dvasia gali būti suvokta tik iš jos veiklos. Turime dvasios sąvoką (notion), nes žinom ir suprantam šio žodžio reikšmę. Yra dvasia, kuri yra idėjų šaltinis. Žmonių sukurtos idėjos atsiranda atsitiktinai. Juslinės idėjos yra tvarkingesnės ir darnesnės negu proto kūriniai. Idėjos mūsų juslėse yra įspaustos pagal tam tikras taisykles. Juslės neįrodo, jog kažkas egzistuoja už juslių, bet jos rodo, kad veikia protas galingesnis už žmogaus. Idėjos negali egzistuoti nesuvokiamos. Idėjos yra sukuriamos dvasios, bet tai nėra atsitiktinis dalykas. Jų ryšys nustatytas gamtos kūrėjo.

Didžiausias nesusipratimas yra pripažinti materiją. Materija prilygsta nebūčiai, ji yra nieko sinonimas. Žmogaus pažinimas: idėjų ir dvasių. Kol žmonės galvoja, kad realūs daiktai egzistuoja atskirai nuo proto, skepticizmas neišvengiamas. Mes pradedam matyti tik regimybes, o ne realias daiktų savybes. Daiktai nesuvokiami- pradedame galvoti. Išorinių daiktų egzistavimo prielaida yra klaida. Skepticizmas atsiranda, kai padaromas skirtumas tarp daiktų ir idėjų.

Jeigu daiktų egzistavimas priklauso nuo suvokimo, kyla klausimas, ar įmanoma skirtingomis juslėmis suvokti tą patį daiktą? Berkliui negalima matyti ir liesti to paties daikto. Problema siejasi su kalba. Kaip su kiekvienu atskiru pojūčiu? Kai mes stebim daiktą iš arti ar toli, matom skirtingus daiktus. Daiktai yra ne tik žmonių, bet ir Dievo suvokiniai. Kaip pastarieji jie yra vienodi, vieningi ir pastovūs, nes Dievas garantuoja daikto egzistavimo nepertraukiamumą. Išoriniai daiktai yra išoriniai tik todėl, kad už jų yra dvasinė substancija. Laikas yra suvokiamas tik todėl, kad yra idėjų seka. Žmogus nepažįsta dvasių prigimties ir negali suvokti jos idėjos. Mes galim tik nusakyti dvasią: kas
mąsto, trokšta, suvokia. Siela ir dvasia nėra idėja, jos yra tai, kas suvokia idėjas. Kitas dvasias mes pažįstame ne tiesiogiai, bet per idėjų tarpininkavimą. Dievo egzistavimas akivaizdesnis, suvokiamas aiškiau nei žmonių, nes Dievas priklauso nuo dvasių bendravimo. Pasaulis susideda iš idėjas turinčių dvasinių substancijų. Dvasinės substancijos egzistuoja savarankiškai. Idėjos negali egzistuoti pačios iš savęs. Savo prigimtimi dvasios skiriasi nuo idėjų. Idėjų būtį apsprendžia tai, kad jos yra suvokiamos. Mes neįsivaizduojam, bet suprantam, tiesiogiai patiriam dvasią. Apie dvasių egzistavimą žinom iš asmeninio patyrimo. Jas pažįstam intelektu, nes mūsų intelektas ir yra ta dvasia. Dvasių pasaulis- metafizikos objektas. Gamta yra tai, ką Dievas įspaudžia mumyse. Dievo pripažinimas yra būtinas dalykas.

Hjumas (David Hume) niekada nesusidūrė su universitetine karjera. “Traktatas apie žmogaus prigimtį”- pagrindinis ir vienas populiaresnių jo kūrinių. Jo filosofiniai darbai, jam esant gyvam, buvo nepopuliarūs. Hiumas užsiėmė diplomatine veikla. Parašė vieną geriausių Anglijos istorijų (6 tomų)- tai jo paskutinė publikacija. “Moralės principų tyrinėjimas”, “Moralinė ir politinė esė”.

Hiumas- britų empirinės tradicijos pasekėjas. Visi proto suvokimai skirstomi į dvi klases: idėjos ir įspūdžiai. Įspūdžiai skiriasi nuo idėjų, nes idėjos yra ne tokie gyvi ir stiprūs suvokimai. Jos mąstyme yra atskirtos nuo pojūčių ir jaudulių. Įspūdžiai gyvesni (juslumas, jausmai). Mūsų mintis yra įkalinta labai aukštose ribose. Proto galia yra gana ribota. Kūrybinio proto galia- viso labo sudėlioti, pergrupuoti ar sumažinti jutimų teikiamą medžiagą. Visos mūsų idėjos yra mūsų įspūdžių kopijos. Hiumas dar labiau susiaurina idėjos sampratą. Suvokimas leidžia patikrinti idėjos pagrįstumą, jis yra tikroji tikrovės pažinimo priemonė. Jei kyla abejonių, kad filosofinis terminas be idėjos, reikia klausti, iš kokio įspūdžio jinai yra kilusi.

Kaip idėjos atsiranda? Kas sąlygoja jų teisingumą? Idėjos atsiranda tam tikra nustatyta tvarka. Ryšys tarp jų asociatyvinis. Atsirasdamos atminty ar vaizduotėj, idėjos yra viena su kita susietos, galima surasti tam tikrus idėjų asociacijų principus: panašumas, priežastingumas ir gretimumas laike ir erdvėje. Iš idėjų grandinės negalima pašalinti nei vienos grandies- tai sąlygoja asociatyviniai ryšiai. Žinodamas apie priežastį, mūsų protas tikisi pasekmės. Hiumas mažai domėjosi įgimtų idėjų problema, labiau rūpėjo pažinimo teorija. Hiumas sako, kad visi žmogaus proto objektai pagal savo prigimtį yra: idėjų santykiai ir faktai. Pirma rūšis- geometrija, algebra, aritmetika. Idėjų santykius galima įrodyti demonstratyviai, jie atrandami vien mąstymo veikla. Nors gamtoj niekada nebūtų apskritimų, trikampių, Euklido tiesos visada bus tikros. Faktai patvirtinami visai kitu būdu. Kiekvieno fakto priešingybė yra galima, nes ji niekada nesuponuoja prieštaravimo. Fakto teiginių klaidingumas negali būti įrodomas demonstratyviai. Matematinių teiginių teisingumą protas suranda nepriklausomai nuo patyrimo. Koks yra tas akivaizdumas, įtikinantis mus realiu egzistavimu?

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 3097 žodžiai iš 9990 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.