Naujųjų amžių politinė filosofija
5 (100%) 1 vote

Naujųjų amžių politinė filosofija

Planas

1. Naujųjų amžių politinė filosofija

2. Machiavelli

1)Naujųjų laikų absoliutizmas

2) Machiavellio interesai

3) Moralinis abejingumas

4) Visuotinis egoizmas

5) Visagalis įstatymų leidėjas

6) Apie tuos, kurie į valdžią atėjo per nusikaltimus

7) Apie liaudies iškeltus valdovus

3. J. Locke

1) Apie įstatymų leidimo, vykdomąją ir federacinę valstybės valdžią.

2) Apie prigimtinę būklę

3) Apie valstybės formas

4) Apie įstatymų leidimo valdžios apimtį

4 J. J. Rousseau

1) Apie vyriausybę apskritai

2) Apie vyriausybės įsteigimą

3) Apie įstatymą

4) Apie mišrius valdymus

5 T. Hobbes

1) Valstybės tikslas – individo saugumas

2) Valstybės atsiradimas. Valstybės apibrėžimas

3) Pilietinis įstatymas

Naujųjų amžių politinė filosofija. Naujųjų laikų pradžia siejama su tuo laikotarpiu, kada Europoje (Ispanijoje, Anglijoje, Prūsijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ir kitur) galutinai įveikiamas feodalinis susiskaldymas ir įsitvirtina centralizuota karalių valdžia. Absoliutinių monarchijų valdovai savo kontrolei galutinai pajungia ne tik popiežiaus valdomą Katalikų Bažnyčią, bet ir anksčiau iš esmės nevaldomus ir nepaklusnius vietinius didikus – vasalus. Natūralu, kad tokia svarbi politinio gyvenimo permaina, kaip naujo valstybės pavidalo iškilimas, negalėjo neatsispindėti ir politinėje filosofijoje. Naujieji amžiai XIV-XVIII a. šiuo laikotarpiu formuojasi mechacistinis pasaulio supratimas. Gamta – mašina, pasaulis – gamtos dalis, visa tai gali būti tiesiogiai suprasta ir paaiškinta.

Pasikeitus tik vienai ar dviem kartoms po nesėkmingo konciliaristų mėginimo įdiegti bažnyčioje viduramžių konstitucionalizmo principus bei praktiką, atstovaujamųjų institucijų įtaka valstybėje labai susilpnėjo. Popiežiaus absoliutizmo atgimimą XV a. viduryje – stulbinamai spartų, turint galvoje daugiau kaip šimtmetį trukusį popiežystės nuosmukį – lydėjo milžinškas monarchų valdžios sustiprėjimas bevei visose Vakarų Europos šalyse. Visose karalystėse karaliaus valdžia stiprėjo konkuruojančių institucijų sąskaita – diduomenės, parlamentų, laisvųjų miestų ar dvasininkijos, – ir beveik visur viduramžiškoji atstovavimo sistema išblėso visiems laikams. Tiktai Anglijoje palyginti neilgai trukęs Tudorų absoliutizmas , tiek valdymo idėjos neregėtai pasikeitė. Politinė valdžia, anksčiau plačiai pasklidusi tarp vasalų ir korporacijų, skubiai buvo suimta į rankas karaliaus, kuris tuo metu buvo svarbiausias stiprėjančios tautinės vienybės telkėjas. Suvereno kaip visos politinės valdžios šaltinio koncepcija, kurią anksčiau propagavo kai kurie Romos imperijos teisės paveikti teisininkai bei radikaliausi popiežiaus šalininikai, pavertę šią koncepciją dieviškosios popiežiaus teisės teorija, XIV a. tapo įprasta politinės minties forma.

Šie politinės minties ir praktikos pasikeitimai atspindėjo visos Europos visuomenės struktūros pasikeitimus, kurie visur buvo panašūs, nors pasižymėjo daugybe vietinių skirtumų. Xv a. pb. metų metus vykę ekonominiai pokyčiai sudarė tokią padarinių sankaupą, kuri prilygo revoliuciniam viduramžių institucijų pertvarkymui. Nepaisant teorijų apie visuotinę bažnyčią ir visuotinę imperiją, šios institucijos rėmėsi tuo, kad viduramžių visuomenė ekonominės ir politinės organizacijos požiūriu iš tikrųjų buvo kone visiškai lokalinė. Tai buvo neišvengiamas ryšio priemonių ribotumo padarinys. Didelės politinės teritorijos negalima buvo valdyti kitaip, kaip remiantis tam tikru federalizmu, palikusiu vietiniams organams didelį savarankiškumą. Prekyba taip pat buvo daugiasia vietinė, o jeigu ir peržengdavo šias ribas, tai todėl, kad tam tikros rūšies prekės judėdavo pastoviais maršrutais į monopolizuotus uostus bei rinkas. Tokią prekybą galėjo kontroliuoti gamintojų gildijos, kurios buvo savavaldžios institucijos; viduramžių prekybos organizacijos vienetas buvo miestas. Nei judėjimo laisvė, nei pinigų naudojimas XIV a. nebuvo labai paplitę.

Joks žymesnis ryšių plėtimas buvo absoliučiai nesuderinamas su taip lokaliai monopolizuotais ir kontroliuojamos prekybos tęsimu. Laisva prekyba pasidarė ekonomiškai naudingesnė už pastovius maršrutus ir monopolizuotas rinkas. Didžiausius pelnus gaudavo “pirklys avantiūristas”, kuris buvo pasiruošęs pasinaudoti kiekviena rinka, turėjo kapitalą ir galėjo jį investuoti į verslą, prekiavo visomis prekėmis, žadančiomis gerą pelną. Toks pirklys, valdydamas rinkas, galėjo vis daugiau kontroliuoti ir gamybą; jam, galima sakyti, visai neturėjo įtakos gildijų ir miestų valdžia. Reikalingos prekybos kontrolės, prekių kokybės standartizavimo, samdos įkainių ir sąlygų reguliavimo turėjo imtis stambesnės valdžios struktūros negu viduramžių savavaldūs miestai. Europoje šitai perėmė į savo rankas visų karalysčių valdžia. Be to, kadangi reikėjo globoti ir skatinti plačią prekybą, ši užduotis taip pat buvo ne pagal jėgas vietinei valdžiai. Iki XVI a. visų karalysčių valdžia ėmė vykdyti sąmoningą nacionalinių išteklių eksplotavimo, vidaus ir užsienio prekybos skatinimo ir nacionalinės galios stiprinimo politiką.

Šie ekonominiai pokyčiai turėjo svarbių socialinių ir politinių padarinių. Pirmą kartą nuo Romos imperijos laikų Europos
visuomenėje atsirado nemaža klasė žmonių, turinčių ir pinigų, ir iniciatyvą. Dėl akivaizdžių priežasčių ši klasė natūraliai tapo diduomenės ir viusiskaldymų ir netyvarkos priešu. Jos interesus atitiko “stipri” valdžia – ir viduje, ir užsienyje, todėl natūralu, kad ji sudarė politinę sąjungą su karaliumi. Šiuo metu jai pakako matyti karaliaus valdžią stiprėjant, nepaisant visų trukdymų bei apribojimų, supusių viduramžių monarchiją. Ji dar negalėjo siekti, kad parlamentas pažabotų diduomenės įtaką, todėl troško pajungti atstovaujamąsias institucijas monarchijai. Džiaugėsi matydama, kaip diduomenė trukdoma išlaikyti nežabotas pakalikų gaujas, kurios įbaugindavo teismus bei teisėsaugos pareigūnus ir papildydavo plėšikų gretas. Buržuazijai visais požiūriais buvo naudinga, kad karinė jėga ir teisingumo vykdymas būtų kiek įmanoma sutelkti karaliaus rankose. Apskritai organizuota ir gerai funkcionuojanti valdžia gerokai sustiprėjo. Karaliaus valdžia, žinoma, buvo despotiška ir dažnai engianti, tačiau karaliaus valdžia buvo geriau už visa tai, ką galėjo duoti feodalinė diduomenė.

MACHIAVELLI. (1469-1527) Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas. Jis gimė Florencijoje kilmingų, bet nusigyvenusių didikų šeimoje. Jis išmoko lotynų kalbą ir studijavo senovės autorių raštus. Labai jį domino politikos klausimai; pats gana anksti ėmė dalyvauti politiniame gyvenime.

Naujųjų laikų absoliutizmas. XVI a. pr. Absoliutinė monarchija buvo tapusi – arba sparčiai darėsi – vyraujančiu valdymo tipu Vakarų Europoje. Visur beatodairiškai buvo laužomos viduramžių institucijos, nes absoliutinė monarchija buvo diegiama brutaliomis priemonėmis ir dažniausiai atvirai rėmėsi jėga. Jos destruktyvumą slėpė tik tai, kad ilgainiui žmonės buvo labiau linkę didžiuotis nacionalinėmis monarchijomis, kurioms ji padėjo rastis, negu sielvartauti dėl jos sunaikintų viduramžių institucijų. Absoliutinė monarchija panaikino feodalinį konstitucionalizmą ir laisvuosius miestus-valstybes, nuo kurių daugiausia priklausė viduramžių civilizacija, lygiai kaip nacionalizmas vėliau panaikino dinastijų teisėtumą, kuriam davė pradžią absoliutinė monarchija. Pati bažnyčia, būdingiausia iš visų viduramžių institucijų, tapo jos auka – arba tų socialinių jėgų, nuo kurių ji priklausė. Silpnus ir turtingus – bloga lemiantis derinys ginklų žvangėjimo amžiuje – vienuolynus vienodai eksproprijavo ir katalikiškos, ir protestantiškos monarchijos, kad parūpintų turtų naujai viduriniajai klasei, kuri buvo pagrindinė monarchijos jėga. Bažnyčiosvadovai visur vis labiau buvo pajungiami karaliaus kontrolei, kol pagaliau bažnyčios teisinė valdžia išnyko. Sacerdotium išnyko kaip galia, o bažnyčia tapo tuo, kuo krikščioniškai minčiai ji niekada nebuvo buvusi, – savanorišku susivienijimu arba nacionalinės valdžios partneriu.Absoliutinė monarchija, panašiai kaip feodalinė konstitucinė monarchija, įsigalėjo beveik visoje Vakarų Europoje.

Machiavellio interesai. Reikšmingiausi jo politiniai veikalai yra Valdovas ir Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą, abu pradėti ir beveik užbaigti 1513 m. Valdžios traktavimas šiose dviejose knygose reikšmingai skiriasi; kai kurie autoriai, sekdami Rousseau, laikė jas prieštaraujančiomis viena kitai. Iš tiesų taip nėra, ypač jeigu atsižvelgtume į aplinkybes, kuriomis buvo sukurtas Valdovas; tačiau, nelaimei, daugelis pažįsta Machiavelli būtent iš šio veikalo. Abiejose knygose pateikiami tos pačios temos – valstybių iškilimo bei žlugimo priežastys ir priemonės, kuriomis politikai gali pasiekti jų patvarumą – aspektai. Abiem knygoms vienodai būdingos ypatybės, ypač išgarsinusios Machiavelli, tokios kaip nesibodėjimas amoralių priemonių naudojimu politikoje ir įsitikinimas, kad valdžia daugiausia remiasi jėga bei apgavystėmis.Machiavellio politiniai veikalai greičiau priklauso ne politinei teorijai, o diplomatinei literatūrai, kurios ištisus tomus prirašė to meto Italijos rašytojai. Niekada diplomatijos žaidimas nebuvo žaidžiamas taip žiauriai, kaip santykiuose tarp Italijos valstybių Machiavellio laikais. Niekada niekas taip neatsižvelgė į visas derybų permainas, kaip šie valdovai – visi jie buvo avantiūristai, – kurie savo sėkmės laidu vienodai laikė ir meistrišką lošimą, ir bukaprotišką jėgą. Diplomatiniai rašiniai, taip pat ir Machiavellio, turi jiems būdingų pranašumų ir trūkumų. Tai galiausiai politinės situacijos silpnųjų bei stipriųjų aspektų įžvalga, labai aiškus ir šaltakraujiškas sprendimas apie priešininiko išteklius ir būdą, kuo objektyviausias politikos ribų įvertinimas, patikimas sveikas protas numatant įvykių logiką ir veiksmų rezultatą. Būtent dėl šių ypatybių, kurios jam buvo itin būdingos, Machiavelli tapo mėgstamu diplomatų – nuo jo laikų iki šių dienų – rašytoju. Tačiau diplomatiniai raštai ypač pasižymi polinkiu perdėti paties žaidimo kaip proceso svarbą ir sumenkinti tikslus, dėl kurių tikriausiai žaidimas yra žaidžiamas. Natūraliai daroma prielaida, kad politika pati savaime yra tikslas.

Tai ryškiausia Machiavellio ypatybė. Jis rašo beveik vien tik apie valdymo mechanizmą, apie priemones, kuriomis stiprinamos valstybės, apie politiką, kuri
išplėsti savo galią, ir apie klaidas, dėl kurių valstybės žlunga ar yra sunaikinamos. Kone vienintelis jo dėmesio objektas – politinės ir karinės priemonės; Machiavelli jas beveik visai atskiria nuo religinių, moralinių bei socialinių motyvų ir atsižvelgia tik į pastarųjų poveikį politinėms priemonėms. Politikos tikslas yra išsaugoti ir didinti pačią politinę galią, o vertinimo kriterijus jam yra šios veiklos sėkmė. Politika gali būti žiauri, klastinga ir nepaisanti įstatymų – tam Machiavelli iš esmės yra abejingas, nors jis gerai suvokia, kad tokios ypatybės gali turėti įtakos politinei sėkmei. Jis dažnai svarsto amoralumo pranašumus, jeigu valdovas meistriškai naudojasi juo siekdamas savo tikslų, ir daugiausia dėl to yra pelnęs prastą reputaciją. Tačiau iš esmės jis veikiau ne amoralus, o abejingas moralei. Jis tiesiog atriboja politiką nuo visų kitų motyvų ir rašo apie ją taip, tarsi ji būtų tikslas pati savaime.

Moralinis abejingumas. Artimiausią analogiją Machiavellio siūlomam politinės naudos ir moralumo atskyrimui tikriausiai rastume kai kuriose Aristotelio Politikos dalyse, kur Aristotelis kalba apie valstybių išsaugojimą neatsižvelgdamas į tai, geros ar blogos. Tačiau anaiptol nėra tikra, kad Machiavelli rėmėsi šiomis dalimis kaip metodu. Nepanašu, kad jis būtų kuo nors sąmoningai sekęs, nors, galimas daiktas, buvo ryšys tarp jo sekuliarizmo ir natūralistinio aristotelizmo, prieš du šimtmečius davusio pasauliui Taikos gynėją. Machiavelli ir Marsilijų siejo neapykanta popiežystei kaip Italijos susiskaldymo priežasčiai; be to, šiuodu vyrai puoselėjo iš esmės panašias idėjas apie politinę naudą, kuri turėtų būti pasaulietinis religijos padarinys. Tačiau Machiavellio sekuliarizmas apima daug daugiau negu Marsilijaus ir nekaustomas gudravimų, kurių reikalauja dvilypė tiesa. Marsilijus gynė mąstymo autonomiją , laikydamas krikščioniškąją moralę priklausančia anapusiniam pasauliui; Machiavelli ją smerkia dėl to, kad ji yra ne šio pasaulio. Krikščionišąsias dorybes jis laikė ugdančiomis nuolankumą ir šiuo aspektu nepalankiai lygino krikščionybę su vyriškesnėmis senovės religijomis:

“…didžiausiu gėriu ji laiko nuolankumą, nusižeminimą ir panieką žmogiškiems dalykams, o stabmeldiškojireligija labiausiai vertino sielos didybę, kūno stiprybę ir visa, kas daro žmones nepaprastai stiprius. Taigi atrodo, jog toks gyvenimo būdas pavartė žmones silpnais ir atidavė juos niekšų valiai; pastarieji ramiai sau gali juos engti, nes mato, jog didžiumai žmonių, trokštančių rojaus, labiau rūpi iškęsti visas skriaudas negu už jas atkeršyti.”

Kaip matome iš šio fragmento, Machiavelli nebuvo abejingas moralės bei religijos, būdingų visai žmonijai, poveikui socialiniam ir politiniam gyvenimui. Jis pateisino amoralių priemonių naudojimą, kad valdovas pasiektų savo tikslą, bet niekada neabejojo, jog dėl žmonių moralinio sugedimo geras valdymas pasidaro neįmanomas. Jis žavėjosi pilietinėmis senovės romėnų bei savo amžininkų šveicarų dorybėmis ir tikėjo, kad jos atsiranda iš tyrumo šeimoje, savarankiškumo ir tvietumo asmeniniame gyvenime, paprastumo ir kuklumo, ištikimybės ir pasitikimumo atliekant visuomenines pareigas. Tačiau, tai nereiškia, kad valdovas turi išpažinti savo valdinių religiją ar paremti jų dorybes. Machiavelli anaiptol nebuvo aklas neapskaičiuojamoms jėgoms politikoje, tačiau tai, kas neapskaičiuojama, jam tebuvo tik jėgos. Armijos moralumas yra toks pat tikras kaip ir šautuvai, o išmintingas valdovas pasirūpina, kad viena, ir kita būtų kuo geriausia. Machiavelli siūlo radikalų dvejopo moralės kriterijaus modelį: vienas kriterijus valdovui, o kitas pavieniams piliečiams. Pirmasis vertinimas pagal tai, kaip sėkmingai išlaiko ir stiprina savo valdžią; antrasis – kaip stipriai jo elgesys veikia socialinę grupę. Valdovas grupei nepriklauso ar bent jau susijęs su ja labai ypatingusantykiu, todėl jis yra aukščiau už moralę, prievartą primetamą grupės nariams.

Machiavelli nebuvo atsiribojęs; tiesiog jį domino tik vienas tikslas – politinė galia, o visa kita nerūpėjo. Jis niekada nepraleisdavo progos sumaišyti su žemėmis valdovus, leidusius savo šalims nusilpti. Machiavellio politinės teorijos buvo plėtojamos ne kaip sistema, bet kaip pastabos apie atskiras situacijas. Tačiau už jų arba ir jose pačiose dažnai slypėjo nuoseklus požiūris, kuris galėjo būti išplėtotas į politinę teoriją. Machiavelli nelabai domėjosi filosofija ir nebuvo itin linkęs apibendrinti – jis pasitenkindavo valstybės veikėjui naudingomis maksimomis; kartais jis tiesiog konstatuodavo savo principus, dažnai laikė juos savaime suprantamais, praktiškai niekada nesistengė jų kaip nors įrodyti. Rizikuojant sudaryti vieningesnį įspūdį, negu leidžia jo darbai, būtų naudinga sujungti išsklaidytus jo apibendrinimus, ypač dėl to, kad vėlesni mąstytojai iš tų idė, ypač dėl to, kad vėlesni mąstytojai iš tų idėjų, kurias perėmė iš jo, sukūrė sistemingą teoriją.

Visuotinis egoizmas. Beveik viskas, ką Machiavelli rašė apie politiką, remiasi prielaida, kad žmogaus prigimtis iš esmės savanaudiška ir kad veiksmingiausi motyvai, kuriais turi remtis politikas, yra egoistiniai, tokie kaip masėms būdingas saugumo troškimas arba valdovų
troškimas turėti galią. Valdymas iš tikrųjų remiasi silpnumu ir netobulumu individo, negalinčio apsisaugoti nuo kitų individų agresyvumo, jeigu jo negina valstybės galia. Negana to, žmogus iš prigimties godus ir agresyvus; žmonės siekia išsaugoti tai, ką jau turi, ir įsigyti dar daugiau. Žmogaus galios ir turto troškimas neturi jokių normalių ribų, tačiau faktiškai ir galią, ir turtus visada riboja natūralus jų trūkumas. Taigi nuolatinė žmonių būsena yra kova ir konkurencija, kuri gresia atvira anarchija, jei jos neriboja už įstatymo slypinti jėga; o valdovo galia remiasi kaip tik anarchijos grėsme ir tuo, kad saugumas įmanomas tik esant stipriai valdžiai. Machiavelli savąją valdžios sampratą nuolat pateikia kaip savaime suprantamą, nors niekur jos neišplėtoja į bendrą psichologinę elgesio teoriją. Tačiau jis dažnai užsimena, kad žmonės apskritai yra blogi ir kad išmintingas valdovas turėtų šią prielaidą grįsti savo politiką. Jis ypač atkakliai teigia, kad sėkmingo valdymo tikslas turi būti pirmiausia nuosavybės ir gyvybės saugumas, nes tai patys visuotiniausi žmogaus prigimties troškimai. Iš to kyla ciniška jo pastaba, kad žmogus lengviau atleidžia tėvo nužudymą neg tėvonijos konfiskavimą. Apdairus valdovas gali žudyti, bet jokiu būdu ne grobti. Šis Machiavellio samprotavimų aspektas, papildytas aiškinančia ir pateisinančia sistemine psichologija, tapo Hobbeso politine filosofija.

Visagalis įstatymų leidėjas. Antrasis Machiavellio nuolat dėstomas bendrasis principas – tai ypatinga įstatymų leidėjo svarba visuomenėje. Sėkmingai funkcionuojančią valstybę gali kurti vienas žmogus, ir jo sukurti įstatymai bei valdymas lemia jo valdinių nacionalinį charakterį. Moralinės ir pilietinės dorybės kyla iš įstatymo; kai visuomenė pagenda, ji nebegali savęs reformuoti, ir vienas įstatymų leidėjas turi paimti ją į rankas ir atkurti sveikus principus, nustatytus kūrėjo.Machiavelli galvojo ne vien tik ir ne daugiausia apie politinę organizaciją, bet apie visą moralinę ir socialinę tautos struktūrą, kurią jis laikė nulemta teisės bei įstatymų leidėjo išminties ir įžvalgos. Praktiškai nėra ribų tam, ką gali daryti valstybės vadovas, jeigu jis supranta savo meno taisykles. Jis gali sugriati senas valstybes ir įkurti naujas, keisti valdymo formas, perkelti žmones iš vienos vietos į kitą ir įskiepyti savo valdiniams naujas dorybes. Jeigu valdovui trūksta kareivių, sako Machiavelli, jis turi kaltinti tik save, nes tai jis turėjo imtis priemonių įveikti savo žmonių bailumui ir suglebimui. Įstatymų leidėjai yra ne tik valstybės, bet ir visuomenės su visomis jos moralėmis, religinėmis ir ekonominėmis institucijomis architektas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2843 žodžiai iš 9122 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.