Naviku gydymo patofiziologiniai principai
5 (100%) 1 vote

Naviku gydymo patofiziologiniai principai

Gydymo uždaviniai

Vėžio gydymo tikslai priklauso nuo vėžio tipo ir stadijos.

Gydant ligą siekiama:

1. Išgydyti vėžį;

2. Pašalinti ar sumažinti naviką;

3. Sunaikinti vęžio ląsteles, kurios gali būti išplitusios

po organizmą;

4. Sumažinti vėžio atsinaujinimo riziką;

5. Padėti įveikti vėžio simptomus, pvz., skausmą

Gali būti taikomi vienas ar keli gydymo būdai. Dabartiniai gydymo metodai yra tokie:

1) Metodai, iš išorės naikinantys naviką (šalina pasekmes):

a) Operacija

b) Radioterapija

c) Chemoterapija

2) Metodai, stiprinantys išorinio gydymo būdų efektyvumą:

a) Radiomodifikatoriai

b) Hipertermija

c) O2 – terapija

d) Hormonų terapija

3) Metodai, bandantys paveikti navikines ląsteles iš vidaus, ląsteliniame ir molekuliniame lygyje (šalina priežastis):

a) Imunoterapija

b) Radioimuninė terapija

c) Genų terapija

d) Boro terapija (neutronų pagavimo)

CHIRURGINIS GYDYMAS

Chirurginis gydymas buvo pirmasis daugelio vėžio formų gydymo būdas. Ir iki šiol jis labai plačiai taikomas įvairiems piktybiniams navikams gydyti. Kai kurie ligoniai vien tik operuojami, kitiems kartu su chirurginiu gydymu taikoma chemoterapija ar spindulinis gydymas.

Yra žinoma, kad tam tikrų formų vėžį geriausiai gydyti operuojant. Kokia bus operacija, priklausys nuo vėžio tipo ir piktybinio naviko lokalizacijos.

Chirurginės operacijos gali būti atliekamos norint:

­ nustatyti, kokio tipo yra piktybinis navikas;

­ nustatyti, kiek piktybinis navikas yra išplitęs. Gali būti atliekama biopsija, kurios metu metu paimama dalis naviko làsteliø (mažas naviko gabaliukas) ir ištiriama mikroskopu.

­ pašalinti neišplitusį piktybinį naviką;

­ pašalinti kuo didesnę dalį naviko, jei jis labai išplitęs;

­ padėti pacientui susidoroti su kai kuriais vėžio simptomais, pvz: skausmu.

SPINDULINIS GYDYMAS

Spindulinio gydymo metu specialūs aparatai generuoja aukštos energijos radiaciją, kuri žudo vėžio ląsteles.

Daugelis žmonių tai vadina radiacija. Šis gydymo būdas dar vadinamas radioterapija, rentgenoterapija, švitinimu.

Spindulinis gydymas žudo vėžio ląsteles tam tikroje kūno dalyje, todėl jis vadinamas vietiniu gydymu.

Radioterapija galima:

­ sustabdyti navikinių ląstelių augimą ir plitimą;

­ kontroliuoti ar sulėtinti navikinių ląstelių augimą ar plitimą;

­ sumažinti naviko dydį.

Spindulinio gydymo trukmė priklauso nuo:

­ naviko tipo;

­ spindulinio gydymo rūšies;

­ piktybinio naviko reakcijos į gydymą;

­ Ligonio savijautos gydymo metu.

Yra du pagrindiniai spindulinio gydymo būdai: išorinis švitinimas ir brachiterapija.

Švitinimo būdas priklauso nuo vėžio tipo. Kūno išorės švitinimas vadinamas išoriniu švitinimu. Brachiterapija – tai būdas, kai ligonio kūne, piktybinio naviko viduje arba šalia jo, įtaisomas nedidelis aparatas, spinduliuojantis radiaciją.

Radioterapijos taikinys – naviko ląstelės. Tačiau ji gali pakenkti ir šalia esantiems sveikiems audiniams.Tai gali sukelti komplikacijų. Dažniausiai pasitaiko tokios komplikacijos:

– didelio nuovargio jausmas (lėtinio nuovargio sindromas);

– plaukų iškritimas švitinamoje kūno dalyje;

– švitinamos kūno dalies odos išbėrimas.

Dauguma sveikų ląstelių po švitinimo atgauna normalią būklę. Komplikacijos baigus gydymą spinduliais daugumai žmonių praeina.

CHEMOTERAPIJA

Chemoterapija – tai piktybinių navikų gydymas medikamentais, slopinančiais ląstelių dauginimąsi ar sukeliančiais negrįžtamus pokyčius jose. Šie vaistai vadinami citostatikais. Šiuo metu vėžiui gydyti naudojama apie 100 pavadinimų citostatikų.

Chemoterapijai vartojamų vaistų tikslas – nužudyti vėžines ląsteles, nepažeidžiant gretimai esančių sveikųjų. Tam tikslui mokslininkai stengėsi atrasti unikalias savybes, kurios būdingos vėžinėms ląstelėms, tačiau nebūdingos sveikoms. Išskirtiniai vėžio bruožai pasitarnauja kaip potencialus chemoterapijai naudojamų medikamentų taikinys ir tokiu būdu chemoterapinis gydymas tampa tikslingas.

Nors šiandien turimų medikamentų veikimo mechanizmai smarkiai skiriasi, visi jie galų gale trikdo ir slopina ląstelės dalijimosi procesą. O nekontroliuojamas ir greitas dalijimasis bei dauginimasis ir yra pagrindinis vėžinių ląstelių požymis. Citostatikai pažeidžia vėžio ląsteles, stabdydami jų augimą bei dalijimąsi. Kadangi normalios ląstelės (su nedidelėmis išimtimis) dalijasi tik labai retai arba visai nesidalija, citostatikų poveikis daugiau ar mažiau tikslingai nukreiptas į vėžines ląsteles. Tačiau ir kai kurių normalių audinių (pvz., gleivinių) ląstelės dalijasi greitai, todėl citostatikai jas taip pat pažeidžia. Dauguma citostatikų veikia ląstelės viduje, labiausiai – branduolyje esančią genetinę medžiagą, kurioje yra visa svarbi informacija apie organizmo procesų reguliacijos funkcijas, taigi ir apie ląstelės dauginimąsi. Daugelis šių veikliųjų medžiagų sukurtos chemiškai, pvz., platinos preparatai , o kai kurios gaunamos iš natūralių , t.y. augalinių medžiagų.

Kadangi kelių vaistų derinys dažnai efektyvesnis už vieną vaistą, neretai chemoterapijos kursui skiriami keli preparatai. Toks gydymas vadinamas polichemoterapija. Koks citostatikas ar jų derinys bus skiriamas, priklauso nuo vėžinės ligos tipo, stadijos, paciento būklės.

Chemoterapija taikoma

siekiant:

– gydyti vėžį,

– sulaikyti jo plitimą po organizmą,

– sulėtinti navikinį procesą,

– palengvinti požymius, kuriuos gali sukelti vėžinė liga.

Kadangi citostatikai veikia ne tik greitai besidauginančias vėžines ląsteles, bet ir sveikų audinių ląsteles, dažnai išryškėja šalutinis gydymo poveikis. Labiausiai citostatikai veikia sveikas, greitai augančias ir besidalijanąias šių organų ląsteles:

– kaulų čiulpų (kuriuose gaminamos kraujo ląstelės),

– virškinamojo trakto,

– plaukų folikulų,

– odos,

– širdies – kraujagyslių sistemos.

Priešvėžiniai preparatai veikia ir inkstus, kepenis, šlapimo pūslę, nervų, kaulų-raumenų sistemą.

Pagal išryškėjimo laiką šalutinis poveikis skirstomas į dvi grupes:

I.Ūmusis:

– pykinimas ir vėmimas,

– gleivinių išopėjimas,

– plaukų slinkimas,

– viduriavimas,

– kraujo gamybos slopinimas,

– vietinės reakcijos.

II.Vėlyvasis:

– poveikis plaučių audiniui,

– poveikis širdies raumeniui,

– poveikis inkstams,

– kraujo gamybos ir imuniteto slopinimas,

– endokrininiai sutrikimai,

– poveikis nerviniam audiniui.

RADIOMODIFIKATORIAI

• Radiosensibilizatoriai

CHEMINIAI

– Elektronakceptoriai (Mizonidozolas ir jo dariniai)

– Kraujo oksigenacija keičiantis (Nikotinamidai ir jo dariniai)

– Hipoksiją mažinantys (Eritropoetinai)

– Bioredukciniai veiksniai (Gliutationas, Nitratų oksidai)

HIPERTERMIJA (lokali, viso kūno)

• Radioprotektoriai

– Fosfatų dariniai (Tiofosfatai, Tempolas)

HIPERTERMIJA

Tai gydymas šiluma. Audinių temperatūra dirbtinai pakeliama siekiant gydymo naudos. Problema šiuo būdu sėkmingai gydant vėžį yra ta, kad sunku šilumą nukreipti išskirtinai į navikines ląsteles, tačiau piktybinės ląstelės vis tik jautresnės karščiui, nei sveikos ir keliant temperatūra naviko vietoje įmanoma jas atrankiai sunaikinti. Aukšta temperatūra pažeidžia piktybinių ląstelių membranas, citoskeletą, sutrikdo branduolių funkcijas. Karštis taip pat sukelia acidozę, kuri sumažina naviko gyvybingumą bei ląstelių gebėjimą transportuoti reikalingas medžiagas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1054 žodžiai iš 3430 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.