Neformalus ugdymas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Neformalus ugdymas Lietuvoje

TURINYS

TURINYS 2

ĮVADAS 3

1. LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOS SANDARA 5

2. NEFORMALAUS UGDYMO APIBRĖŽIMAS 6

3. NEFORMALUS VAIKŲ ŠVIETIMAS 8

3.1. NEFORMALAUS VAIKŲ ŠVIETIMO REGLAMENTAVIMAS 9

3.2. NEFORMALAUS VAIKŲ ŠVIETIMO FINANSAVIMAS 10

4. NEFORMALUS JAUNIMO UGDYMAS 12

4.1. NEFORMALAUS JAUNIMO UGDYMO REGLAMENTAVIMAS 14

4.2. NEFORMALAUS JAUNIMO UGDYMO FINANSAVIMAS 15

4.3. NEFORMALAUS JAUNIMO UGDYMO VYKDYTOJAI 16

5. NEFORMALUS SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMAS 17

5.1. NEFORMALAUS SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMO REGLAMENTAVIMAS 18

5.2. NEFORMALAUS SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMO FINANSAVIMAS 19

5.3. NEFORMALAUS SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMO VYKDYTOJAI 20

6. NEFORMALUS UGDYMAS EUROPOS SĄJUNGOJE 22

6.1. EUROPOS SĄJUNGOS PROGRAMOS SKATINANČIOS NEFORMALŲ UGDYMĄ 23

IŠVADOS: 25

SUMMARY 26

LITERATŪRA: 27

ĮVADAS

“Švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą.” [1., 1 sk.].

Sparčiai formuojantis žinių ir informacinei visuomenei, išryškėja naujos ugdymo charakteristikos, kurias galima apibūdinti kaip greitėjančius pasikeitimus ir intensyvėjantį problemų sudėtingumą. Žmogui, siekiančiam tapti įdarbintinam ir konkurentabiliam darbo rinkoje, prisitaikyti prie greitai kintančios aplinkos, reikšmingas tampa nuolatinis ne mokymasis visam gyvenimui, o mokymasis visą gyvenimą – visa mokymosi veikla, vykstanti bet kuriame amžiaus tarpsnyje, siekiant tobulinti asmeninės, pilietinės, socialinės ir profesinės srities žinias, įgūdžius ir kompetencijas. Kadangi pokyčiai įvairiose gyvenimo srityse reikalauja atitinkamų išsilavinimo pokyčių, švietimo sistema ir jos institucijos turi siekti naujos kokybės, kad sugebėtų paruošti asmenis gyventi, veiksmingai dirbti ir kurti besikeičiančioje visuomenėje.

Dabartiniu metu, Lietuvoje didžiausias dėmesys skiriamas formaliam švietimui ir ugdymui, tačiau norint paruošti žmones gyventi ir veiksmingai dirbti XXI amžiuje, turi funkcionuoti neformalus ugdymas, kaip neatsiejama nenutrūkstamo ugdymo dalis, nes formalus privalomasis ugdymas vienas negali išspręsti tų uždavinių, kurie jam keliami ugdymo įstaigų koncepcijoje. Būtent: laiduoti kuo visapusiškesnę fizinių, psichinių ir dvasinių jėgų plėtotę, sudaryti sąlygas atsiskleisti žmogaus individualybei ir t.t. Asmuo turi turėti galimybę papildomai plėtoti savo gabumus ir tenkinti saviraiškos poreikius.

Kuriant šiuolaikišką ir tuo pačiu savitą švietimo sistemą, siekiant jos struktūrinių elementų dermės, turi keistis ir neformalaus ugdymo sistema, įgalinanti, įvairaus amžiaus asmenis, gyventi ir dirbti besikeičiančioje visuomenėje.

Neformalus ugdymas Europoje yra pripažinta švietimo sritis, kurios paskirtis yra skatinti asmenybės tobulėjimą ir aktyvų pilietiškumą bei padėti spręsti žmonių integravimosi į darbo rinką problemą. Panašūs tikslai yra keliami ir Lietuvoje – per kompetencijų ugdymą formuoti asmenį, gebanti tapti aktyviu visuomenės nariu, sėkmingai veikti visuomenėje, padėti tenkinti pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius. Tačiau Lietuvoje neformaliam ugdymui sunku įsitvirtinti švietimo platformoje, kaip atskirai sričiai, nes iki šiol nėra sukurta įstatiminė bazė, kuri reglamentuotu neformaliojo ugdymo rezultatų įvertinimo gaires, neformalaus ugdymo pedagogų rengimą ir pan.

Kursinio darbo tikslas – aptarti esamą neformalus ugdymo administravimo situaciją Lietuvoje.

Uždaviniai:

1) Pristatyti neformalaus ugdymo reglamentavimą Lietuvoje ir Europos Sąjungoje;

2) Apžvelgti Lietuvos organizacijas ir institucijas, kurios teikia neformalųjį ugdymą;

3) Apibūdinti Europos Sąjungos remiamas neformalaus ugdymo programas.

1. LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOS SANDARA

Norint suprasti, kokią vietą Lietuvos švietimo sistemoje užima neformalus ugdymas, reikia susipažinti su Lietuvos švietimo sistemos sandara.

Remiantis Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo, 2 skirsniu, švietimo sistema skirstoma į:

1) Formalųjį švietimą – apribojamas mokymo laikas, mokomieji dalykai, vieta. Akcentuojamas konkretus rezultatas, žinios. Baigus formaliojo ugdymo įstaigą yra suteikiamas oficialiai pripažįstamas išsilavinimą patvirtinantis dokumentas (atestatas, diplomas ir pan.).

Šiai ugdymo formai priskiriamos tokios ugdymo pakopos:

– pradinis ugdymas, kurio paskirtis suteikti asmeniui dorinės ir socialinės brandos pradmenis, kultūros, taip pat ir etninės, pagrindus, elementarų raštingumą, padėti jam pasirengti mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą;

– pagrindinis ugdymas, kurio paskirtis suteikti asmeniui dorinės, sociokultūrinės ir pilietinės brandos pagrindus, bendrąjį raštingumą, technologinio raštingumo pradmenis, ugdyti tautinį sąmoningumą, išugdyti siekimą ir gebėjimą apsispręsti, pasirinkti ir mokytis toliau;

– vidurinis ugdymas, kurio paskirtis padėti asmeniui įgyti bendrąjį dalykinį, sociokultūrinį, technologinį
raštingumą, dorinę, tautinę ir pilietinę brandą, profesinės kompetencijos pradmenis ir (ar) kvalifikaciją;

– profesinis mokymas, kurio paskirtis padėti asmeniui įgyti, keisti ar tobulinti kvalifikaciją ir pasirengti dalyvauti kintančioje darbo rinkoje;

– aukštesniosios studijos, kurių paskirtis padėti asmeniui įgyti aukštesnįjį išsilavinimą bei tam tikrą kvalifikaciją ir pasirengti dalyvauti darbo rinkoje ir visuomeniniame šalies gyvenime;

– aukštosios studijos, kurių paskirtis padėti asmeniui įgyti aukštąjį išsilavinimą bei atitinkamą kvalifikaciją ir pasirengti aktyviai profesinei, visuomeninei ir kultūrinei veiklai.

2) Neformalųjį švietimą – paprastai nevykdo formalios mokymo įstaigos. Jo tikslas nėra oficialaus dokumento ar konkrečių mokslinių žinių suteikimas. Neformalus ugdymas orientuojamas į praktinių įgūdžių lavinimą bei asmenybės tobulinimą.

Šiai ugdymo formai priskiriamos tokios ugdymo pakopos:

– ikimokyklinis ugdymas, kurio paskirtis padėti vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir etninės, socialinius, pažintinius poreikius;

– priešmokyklinis ugdymas, kurio paskirtis padėti vaikui pasirengti sėkmingai mokytis pagal pradinio ugdymo programą;

– neformalusis vaikų švietimas, kurio tikslas tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais;

– neformalusis suaugusiųjų švietimas, kurio paskirtis sudaryti sąlygas asmeniui mokytis visą gyvenimą, tenkinti pažinimo poreikius, tobulinti įgytą kvalifikaciją, įgyti papildomų kvalifikacijų.

3) Informalųjį švietimą (savišvietą) – suteikti galimybes asmeniui nuolat savarankiškai mokytis remiantis supančia informacijos erdve (bibliotekos, žiniasklaida, internetas, muziejai ir kt.) ir iš kitų perimama gyvenimo patirtimi. Tai kiekvieno asmens individualus, natūralus ugdymasis vykstantis kasdienių patyrimų metu. Jis nėra struktūruotas ir vyksta savaime.

Nors aukščiau minėtas įstatymas apibrėžia neformalųjį vaikų ir suaugusiųjų švietimą, tačiau nėra išskirta, apibrėžta dar viena sąvoka – “Neformalus jaunimo ugdymas” . Neformalus jaunimo ugdymas – kryptinga veikla, kuria, plėtojant jauno žmogaus asmenines, socialines ir edukacines kompetencijas, siekiama ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Jaunimo neformalaus ugdymo praktikoje yra svarbu ne tai, kaip pavadinami tam tikri dalykai, bet tai kas iš tikrųjų yra daroma.

2. NEFORMALAUS UGDYMO APIBRĖŽIMAS

Iki šiol neformalus ugdymas buvo tapatinamas su laisvalaikiu, papildomu ugdymu. Tačiau šiuolaikiniam žmogui vien žinių neužtenka, reikia ir tam tikrų kompetencijų. Įsivedus naują terminą „neformalus ugdymas”, apibrėžus naujus tikslus ir metodus, keičiama ir jo vieta švietimo sistemoje. Kalbėdami apie tokias kompetencijas kaip savarankiškumas, baimių nugalėjimas, darbas komandoje, bendravimas, bendradarbiavimas ir pan., pirmiausia galvojame apie jų svarbą mokykloje, darbe, papildomojo ugdymo įstaigose, pagaliau gyvenime. Dabar aiškiai suvokiama, kad žinios neišsprendžia visų problemų. Iki šiol buvo siekiama, švietimo įstaigoje, suteikti kuo daugiau žinių, bet niekas negali pasakyti, kokių ir kam jų reikia.

Neformalus ugdymas aiibrėžiamas, kaip sudėtinė švietimo sistemos dalis, egzistuojanti lygiagrečiai formaliojo švietimo, skirta tikslingam ir tęstiniam bei įvairaus amžiaus vaikams, suaugusiems prigimtinių galių, įvairių gebėjimų, polinkių atskleidimui, saviraiškos poreikių, pažintinių interesų tenkinimui, kūrybiškumo plėtojimui, kultūrinių vertybių puoselėjimui, turiningo laisvalaikio praleidimui, socializacijai ir nusikalstamumo prevencijai skirtingose ugdymo institucijose ir jų koncentruose.

Pagrindiniai neformalaus ugdymo metodiniai principai yra:

1) Specifinės aplinkos. Neformalus ugdymas vyksta tam tikroje specifinėje aplinkoje. Jai turi būti būdinga tam tikra atskirumas, kad asmenys galėtų pakankamai saugiai eksperimentuoti be didesnės rizikos pakenkti sau ir/ar aplinkiniams. Kartu, tai turi būti aplinka, kurioje asmenys galėtų imtis pilnos atsakomybės už savo veiksmus ir net nesėkmė ar neteisingas sprendimas neturėtų neigiamų pasekmių, darančių įtaką asmens gyvenimui. Tai yra, asmenys turi turėti galimybę išbandyti save. Savęs išbandymas leidžia daugiau sukaupti autentiškos patirties, kuri įpatingai reikalinga.

2) Aktyvaus dalyvavimo ugdymo procese. Ugdymo procese dalyvaujantys asmenys ugdymo rezultatų pasiekia, visų pirma, savo aktyvumo dėka. Jų aktyvumo pasireiškimui galimybės sudaromos šiais būdais:

• skiriamas laikas savo patyrimo įvardinimui ir suvokimui; t.y. kiekvienas žmogus turi daugiau ar mažiau patirties, kuri jau yra pagrindas savęs ir aplinkos pažinimui;

• skiriamos dirbtinės situacijos; dalyvavimas užtikrinamas tuo, kad patys dalyviai daro išvadas iš dirbtinai sukurto patyrimo;

• kartais lengviau perteikti žinią ne per patyrimą, o žinią tiesiog pasakant; tokiu atveju dalyvavimas užtikrinant galimybę aktyviai padirbėti su medžiaga: aptarti ją, analizuoti, pagalvoti apie pritaikymo galimybes.

3) Visumos. Šis principas reiškia visuminį požiūrį į asmenį, ugdymo tikslus ir darbo metodus. Visumos principas išreiškia
kad ugdymo procese neignoruojami nei jausmai, nei protas, nei fiziologija ir pan. Taip pat parodoma, kad kreipiamas dėmesys tiek į asmenį su jo norais, tikslais, savijauta, nuomone bei požiūriais, tiek į grupę – dalyvių tarpusavio santykius, bendradarbiavimo stilių, tiek į ugdymo procese įgyjamas žinias ar svarstomą temą. Atitinkamai siekiama taikyti kuo įvairiasnius metodus, kurie leistų atskleisti įvairiapusišką žmogaus prigimtį. Ugdymo procesas vyksta realiame gyvenime todėl siekiama ugdymo metu įgytą patirtį ir žinias susieti su kasdienybe.

4) Atviro ir neformalaus bendravimo. Tai autentiškas savęs pateikimas, dalinamasi savo asmeninio gyvenimo patirtimi, atveriant savo silpnąsias puses, neatsakytus klausimus.

5) Nekonkurencinės aplinkos kūrimas. Jei formaliajame ugdyme vertinami mokymosi rezultatai, neatsižvelgiant kiek pastangų įdėta, nesigilinant į detales ir aplinkybes, tai neformaliajame ugdyme būtina sukurti tokią erdvę, kurioje nebūtų lyginami vieni su kitais, o lyginti save anksčiau ir dabar. Tai naikina nesveiką konkurencingumą ir skatina aktyvumą, pasitikėjimą savo jėgomis, savivertę.

6) Į grupės procesą orientuotas ugdymas(is). Grupė – tai priemonė, kurios dėka suintensyvėja individualus ugdymas (is) ir jį būtina išnaudoti. Grupės proceso metu nebūtinai įsisąmoninamos žinios. Tačiau žmonėms jų pačių problemos tampa aiškesnės, labiau suvokiami asmenys ir jų tarpusavio ryšiai. Refleksavimas – galimybė pažvelgti į save iš šalies, lyg į veidrodį. Ypač svarbu refleksuoti patį procesą, kai žmonės nepasiekia jiems patiems norimo rezultato.

Neformalaus ugdymo yra ne siauras specializacijos ugdymas, bet kompetencijų ir įgūdžių lavinimas. Didžiausias dėmesys skiriamos šioms kompetencijoms:

Asmeninė kompetencija. Gilesnis savęs pažinimas ir suvokimas, gebėjimas save pristatyti, savęs vertinimas, savianalizės įgūdžiai, pasitikėjimas savimi, atsakomybė už savo veiksmus.

Edukacinė kompetencija. Saviraiškos mokymosi bei informacijos valdymo įgūdžiai, požiūris į mokymąsi visą gyvenimą.

Socialinė kompetencija. Bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai, darbo komandoje ir dalijimosi atsakomybe įgūdžiai, verslumo įgūdžiai, konfliktų sprendimo įgūdžiai, lygių galimybių įsisąmonijimas, ekonominė savimonė, saviraiškos galimybių įsisąmonijimas ir panaudojimas.

Profesinė kompetencija. Specifinių sričių žinios bei įgūdžiai, supratimas apie šiuolaikinę darbo rinką, požiūris į verslo kokybę.

Nors neformalus ugdymas skirtingoms amžiaus grupėms (vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų) yra reglamentuojamas skirtingais valstybinio lygio dokumentais, tačiau neformalaus ugdymo principai išlieka visiems vienodi: neformalus ugdymas yra planuojamas ir savanoriškas; mokymasis vyksta įvairioje aplinkoje ir esant įvairioms situacijoms, kai mokymas ar dėstymas nėra vienintelė ar pagrindinė veikla; veiklą gali vykdyti tiek profesionalūs mokymo vadovai, tiek savanoriai; veikla nebūtinai grindžiama tradiciniais mokomaisiais dalykais ar tarpsniais; paprastai skiriama konkrečioms tikslinėms grupėms ir priklauso nuo konkrečios temos.

3. NEFORMALUS VAIKŲ ŠVIETIMAS

Socialiniai įgūdžiai dažniausiai siejami su asmens santykiais su savimi, kitais žmonėmis, veikla. Per veiklą atsiranda vis sudėtingesnių ryšių su socialine aplinka, galimybių ją pažinti, plėsti individualų gyvenimišką patyrimą, taip pat keistis pačiam ir keisti aplinką. Socialiniams įgūdžiams ugdyti galimybių teikia tiek formalusis švietimas, tiek neformalusis.

Jauniausieji Lietuvos piliečiai, iki 6 metų vaikai, pirmą kartą su neformaliu ugdymu susiduria ikimokyklinėse įstaigose. Šių įstaigų tikslas padėti vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir etninės, socialinius, pažintinius poreikius. Pagal Statistikos departamento duomenis, 2007 m. ikimokyklines įstaigas lankė 54,8 procentai visų ikimokyklinio amžiaus vaikų visoje Lietuvoje [5., 31 psl.].

6-7 metų vaikai prieš pradėdami lankyti pradinę mokyklą, 1 metus mokosi priešmokyklinėse klasėse, kurios gali būti tiek ikimokyklinėse įstaigose, tiek bendrojo lavinimo mokyklose. Priešmokyklinis ugdymas yra antra pakopa vaikų neformalaus ugdymo sistemoje, kurio tikslas padėti vaikams pasiruošti pradinio ugdymo programai. Pagal Statistikos departamento duomenis, 2007 m. priešmokyklinėse įstaigose mokėsi 88 procentas atitinkamo amžiaus vaikų [5., 32 psl.].

Taip pat svarbi jauno žmogaus gyvenimo sritis – popamokinė veikla (papildomas ugdymas), kuri šiuo metu įvardinama kaip neformalus vaikų švietimas, kurio tikslas tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais. Įvairi popamokinė veikla padeda mokinį priartinti prie gyvenimo. Ji sudaro sąlygas įsitraukti į socialinių santykių sistemas, ugdyti socialinius įgūdžius. Ši veikla tampa reikšminga paauglystės metais, nes paauglys stengiasi įsitraukti į platesnį socialinių santykių sistemą, įtvirtinti savo, kaip sistemos dalies, statusą.

3.1. Neformalaus vaikų švietimo reglamentavimas

Iki 2002 m. vaikų neformalus švietimas nebuvo aiškiai apibrėžtas. Dažniausiai jis buvo įvardijamas, kaip viena iš naujų, darbo su jaunimo, sričių (pvz.: nevyriausybinių organizacijų veikla). Lietuvos Respublikos
švietimo įstatyme, priimtame 2003 m. iki tol buvusi “papildomo ugdymo” sąvoka buvo papildyta ir apibrėžta, kaip neformalusis vaikų švietimas.

Vaikų neformalaus ugdymo sąvokos atsiradimui Lietuvoje įtakos turėjo ir Europos Tarybos 2003 m. lapkričio 25 d. rezoliucija (OL C 295, 2003 12 05), kurioje teigiama, kad neformaliojo ugdymo būdu įgyta patirtis yra didelis indėlis į asmenybės tobulėjimą ir aktyvaus pilietiškumo skatinimas. Taip pat nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa, kurią patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 1270, (Žin., 2005, 139-5019). Joje numatyta plėtoti vaikų ir jaunimo neformalųjį ugdymą, skatinant švietimo institucijų bei jaunimo nevyriausybinių organizacijų partnerystę ir bendradarbiavimą.

Vienas iš Lietuvos valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų iškeltų tikslų yra sukurti lankščią ir atvirą švietimo struktūrą, kuri sujungtų formalų, neformalų mokymasi ir savišvietos formas į bendrą erdvę. Taip pat minėtame dokumente, numatyta siekti, kad neformalus ugdymas būtų prieinamas visiems vaikams, finansuojant šią veiklą mokinio krepšelio principu bei sukuriant neformalio ugdymo programų plačią pasiūlą.

Vienas iš pagrindinių, šiuo metu vaikų neformalųjį ugdymą reglamentuojančių dokumentų yra “Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija” patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005-12-30 įsakymu Nr. ISAK-2695. Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijoje apibrėžiami neformaliojo vaikų švietimo tikslai, uždaviniai, principai, ugdymo objektas, ugdomos kompetencijos, rezultatas, ugdymo proceso organizavimas, sistema, finansavimas.

Neformalųjį vaikų švietimą gali teikti neformaliojo vaikų švietimo mokyklos, formaliojo švietimo mokyklos, laisvieji mokytojai bei kitos organizacijos turinčios teisę užsiimti neformaliuoju vaikų švietimu. Neformaliojo švietimo mokyklos tipui priskiriamos muzikos, dailės, meno, sporto mokyklos, ugdymo centrai, moksleivių rūmai, kūrybos centrai, klubai, šeštadieninės ir sekmadieninės tautinių mažumų mokyklos ir kitos švietimo institucijos. Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje neformaliojo vaikų švietimo mokyklų tinklą sudaro per 300 mokyklų, kurių nuostatuose neformalusis vaikų švietimas įteisintas kaip pagrindinė įstaigos veikla. Dauguma iš šių mokyklų atlieka vaikų meninių ir sportinių gebėjimo atskleidimo bei ugdymo funkcijas. Jų programose kasmet dalyvauja daugiau nei 122 tūkst. mokinių, tai sudaro 23 procentai visų mokinių. Tačiau egzistuoja dideli vaikų dalyvavimo neformalaus švietimo sistemoje skirtumai: skirtingose savivaldybėse neformaliojo vaikų mokyklų ugdytinių dalis svyruoja. 1 pav.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2509 žodžiai iš 8181 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.