Nelegalios migracijos ir nelegalaus mobilumo prevencijos problemos ir jų sprendimas
5 (100%) 1 vote

Nelegalios migracijos ir nelegalaus mobilumo prevencijos problemos ir jų sprendimas

112131

TURINYS

Įvadas 3

1. Nelegalios migracijos ir nelegalaus mobilumo samprata ir pagrindinės rūšys 4

2. Tarptautinės pastangos kontroliuoti migracijos procesus 7

3. Nelegalios migracijos ir nelegalaus mobilumo problemų raiška Lietuvoje bei jų sprendimo galimybės 10

3.1 Nelegali migracija į ir per Lietuvą 10

3.2 Nelegali migracija iš Lietuvos 12

Išvados 14

Literatūra 15

.

1. NELEGALIOS MIGRACIJOS IR NELEGALAUS MOBILUMO SAMPRATA IR PAGRINDINĖS RŪŠYS

Norint tinkamai apibūdinti nelegalią migraciją ir mobilumą, iš pradžių reikia apibrėžti bet kokią migraciją ir mobilumą. Tarptautinių žodžių žodyne bendriausiais bruožais jie yra apibūdinami taip:

migracija – žmonių kėlimasis gyventi laikinai arba visam laikui į kitą vietą toje pačioje šalyje arba iš vienos šalies į kitą.;

mobilumas – žmonių kilnojimasis šalies viduje (regionų vidaus migracija), trumpalaikis persikėlimas dirbti, atostogauti iš vienos šalies į kitą, gyventojų statuso, jų veiklos, poilsio vietos pasikeitimas ir pan.

Bet kuri legali migracijos arba mobilumo forma tam tikromis aplinkybėmis gali virsti nelegalia, o nelegali migracija, nelegalus mobilumas gali būti legalizuoti. Be to, legalios ir nelegalios migracijos bei mobilumo formos labai susijusios.

Suformuluokime nelegalios migracijos ir nelegalaus mobilumo sąvokas:

nelegali migracija – persikėlimas, bandymas neteisėtai persikelti ilgam laikui į kitos valstybės teritoriją;

nelegalus mobilumas – neteisėtas asmens judėjimas valstybės viduje .

Kalbant apie nelegalią migraciją ir nelegalų mobilumą reikia atskleisti ir jų tarpusavio santykius.

Bet koks nelegalaus migranto ( nelegaliai valstybėje apsistojusio asmens ) mobilumas iš esmės gali būti vertinamas kaip nelegalus. Nelegaliu mobilumu taip pat turėtų būti laikoma ir neteisėta legalaus migranto ( legaliai valstybėje apsistojusio asmens, netgi įskaitant ir tos valstybės piliečius ) veikla. Pvz.: asmuo, bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje laikinai apsistojęs kaip turistas, imasi veiklos neturėdamas darbo vizos arba leidimo dirbti, arba vykdamas tranzitu per vieną iš Europos Sąjungos valstybių „užsuka į svečius„ ir į kitas kaimynines valstybes, per ilgai užsibūna tranzito valstybėje.

Plačiau nagrinėjant nelegalią migraciją, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į labai dažnai painiojamas nereguliarios, nelegalios ir pabėgėlių migracijos sąvokas. Tradiciškai migracija skirstoma į reguliarią ir nereguliarią. Nereguliarią migraciją sudaro priverstinė ir nelegali migracija. Pirmuoju atveju – prieglobsčio ieškantys asmenys, kurie „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojami dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinio įsitikinimo negali arba bijo naudotis tos valstybės, kurios piliečiai jie yra gynyba arba neturi atitinkamos pilietybės ir yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Antrai grupei – nelegaliems migrantams – dažniausiai priskiriami ekonominiai migrantai, kurie nelegaliai atvyksta ir gyvena šalyje. Pagrindinis pastarųjų skirtumas nuo pabėgėlių yra tas, kad jų migraciją skatino ekonominiai, geresnio gyvenimo ieškojimo, o ne persekiojimo motyvai. Painiava kyla tada, kai valstybės, neturinčios prieglobstį reglamentuojančių įstatymų, visus nereguliarius migrantus laiko nelegaliais. Kiek dubliuojantis, tačiau aktualus terminas yra tranzitinė migracija, kai migrantai atvyksta į vienos valstybės teritoriją tam, kad toliau vyktų į kitą.

Nelegalios migracijos rūšys, pagal ją nulėmusias faktines priežastis, yra šios:

v ekonominė nepriverstinė;

v egzistencinė priverstinė;

v etninė priverstinė;

v politinė priverstinė;

v kriminalinė nepriverstinė;

v kriminalinė priverstinė ir kt.

Nelegalios migracijos rūšys vertinant pagal oficialius migrantų, susidūrusių su migracijos kontrolės pareigūnais, paaiškinimus yra tokios pačios kaip ir anksčiau išvardintos.

Didžiąją dalį nelegalaus mobilumo sudaro ekonominio pobūdžio mobilumas ( darbo keitimas ), tolesnis mobilumas, susijęs su gyvenamosios vietos pakeitimu.

Asmens polinkį į mobilumą apibūdina šios pagrindinės charakteristikos ( jos taip pat svarbios nelegalaus mobilumo prevencijai ):

o priklausymas socialinėms grupėms: etninė priklausomybė, priklausymas tam tikrai kultūrai, tam tikros profesijos ir išsilavinimo žmonių grupei;

o savarankiškumas, polinkis rizikuoti, patirtis, sugebėjimas prisitaikyti: kalbų mokėjimas, nusiteikimas ir sugebėjimas ištverti sunkumus;

o socialinis statusas, pažintys, ryšių kiekybė ir kokybė, finansinės galimybės;

o informuotumas: kiek jis žino apie būsimą padėtį, savo galimybes ir ar šios žinios yra teisingos, taip pat išoriniai paskatinimai ir stabdžiai;

o galimos naudos ir galimų praradimų santykis – ką duos asmeniui persikraustymas, aktyvumas, buvimo vietos, veiklos pakeitimas arba kokių neigiamų padarinių pavyks išvengti ir ką praras dėl šių pokyčių;

o esama konkreti situacija – kylančios problemos, grėsmė, pavojai, kliūtys.

Visus šiuos veiksnius galima sugrupuoti į dvi grupes: priklausančius nuo asmeninių savybių ( pirmieji trys ) ir nuo išorinės aplinkos ( kiti trys ).

Asmens
mobilumo galimybes apibūdina šios pagrindinės charakteristikos:

· bendra situacija tranzito valstybėse – palankios ir nepalankios aplinkybės;

· bendra situacija tikslo valstybėse – esama bendro mobilumo, migracijos, užsieniečių kontrolės sistema, jos efektyvumas, bendradarbiavimas su tranzito valstybėmis;

· konkreti situacija – lūkesčių įgyvendinimo sėkmė, laisvo mobilumo sąlygos, galimybės pasislėpti, išvengti išsiuntimo, atsakomybės.

Yra teigiama, kad asmens arba socialinės grupės polinkio migruoti ir būti mobiliam mažinimas yra pati veiksmingiausia nelegalios migracijos ir nelegalaus mobilumo prevencijos priemonė. Pagrindinės valstybių, siekiančių sumažinti mobilumo ir nelegalios migracijos galimybes, vykdomos prevencijos kryptys yra šios:

ü migracijos valdymo sistemos plėtra, įskaitant visos reikiamos infrastruktūros tvarkingai migracijai užtikrinti kūrimą ir palaikymą;

ü nelegalaus sienos perėjimo, ypač nelegalaus buvimo valstybėje ir nelegalios veiklos kontrolės stiprinimas;

ü įvairi su migracijos klausimais susijusi parama pabėgėliams, asmenims priverstiems migruoti po šalies teritoriją ir už jos ribų, siekiant kiek galima sumažinti neigiamų nelegalios migracijos padarinių atsiradimo ir pasireiškimo galimybes;

ü nelegaliai valstybėje esančių asmenų legalizavimosi sistemos kūrimas ir tobulinimas.

Nuo pirmosios krypties veiksmų iš esmės priklauso veiksmų kitomis kryptimis sėkmė. Antrosios krypties veiksmai skirti nelegaliai migracijai riboti bei valstybėje jau nelegaliai esantiems asmenims išaiškinti. Prevencinis šios krypties veiksmų poveikis gana ribotas, nes tik sumažina nelegalių patekimų, bet nepadeda spręsti jau esančių valstybėje nelegalių asmenų problemų, kurios ir kelia didžiausią grėsmę valstybės ir visuomenės saugumui. Šioms problemoms spręsti skirti trečiosios ir ketvirtosios krypčių veiksmai.

2. TARPTAUTINĖS PASTANGOS KONTROLIUOTI MIGRACIJOS PROCESUS

Poreikį vienaip ar kitaip spręsti migrantų keliamas problemas skatina valstybės noras kontroliuoti savo vidaus padėtį, mažinti didėjančią socialinę įtampą, valstybės piliečių nepasitenkinimą bei išvengti kitų nepageidaujamų migracijos padarinių. Šiuolaikinės valstybės nepageidaujamos migracijos problemas sprendžia teisinėmis priemonėmis – kurios nors rūšies arba bet kokią migraciją paskelbia nelegalia, išskyrus jau pripažintą legalia. Tokie apribojimai paprastai įvedami visoms valstybėms, su kuriomis nėra susitarta dėl palankesnio migracijos režimo, kita vertus Europos Sąjunga vienu iš savo prioritetų laiko visišką vidinių migravimo suvaržymų panaikinimą.

Pati savaime nelegali migracija, jei ji nebūtų susijusi su kitais socialiniais reiškiniais, valstybei nekeltų didelių sunkumų, ji netgi galėtų būti laikoma pageidautina, mat nelegalūs migrantai valstybėje paliktų savo atvežtus pinigus, skatintų vartojimą, pagilintų ekonomiką. Deja, nelegali migracija kelia problemų ir pagrindinės iš jų yra šios:

· Nelegali ekonominė veikla – „juodasis darbas“. Tai viena iš šešėlinės ekonomikos sričių;

· Visuomenei nepasitenkinimą kelia vien migrantų buvimas, jų rasiniai, etniniai, šeimyninio gyvenimo, vartojimo standartų arba vertybių skirtumai, veikla, konkuravimas darbo rinkoje, jiems teikiama pagalba, jų neintegruotumas į visuomenę. Nesaugiausi čia nelegalūs migrantai, nes jie negali pasinaudoti teisine valstybės gynyba, socialinėmis garantijomis, teikiama apsauga;

· Nelegalių migrantų daromi nusikaltimai, kiti teisės bei moralės pažeidimai;

· Nelegalių migrantų bandymai pasinaudoti ( piktnaudžiauti ) valstybės socialinės gerovės užtikrinimo sistema. Dažniausiai tai pasireiškia bandymu gauti pabėgėlio statusą.

Valstybės, siekdamos išspręsti šias problemas arba bent jau sumažinti neigiamus jų padarinius, reaguoja keliais būdais, taiko įvairias poveikio priemones. Nereguliarios migracijos kontrolės priemonės pagal jų poveikio sritis yra tokios:

§ Nelegalaus sienos kirtimo užkardymas stiprinant sienų apsaugą;

§ Nelegalių migrantų, jau apsistojusių valstybėje, išaiškinimas ir jų legalizavimasis ir išsiuntimas;

§ Nelegalių migrantų legalizavimosi procedūrų optimizavimas;

§ Apsimestinės legalios migracijos išaiškinimo ir užkardymo priemonės;

§ Migracinio aktyvumo mažinimo priemonės.

1985 m. Vokietija, Prancūzija ir Beniliukso šalys tarpvyriausybiniu lygmeniu pasirašė Šengeno susitarimą. Šis susitarimas ( 1990 m. papildytas Šengeno susitarimu, sudaryto tarp Beniliuksio ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo taikymo, Konvencija ) numato teisę visiems Europos Bendrijos piliečiams laisvai judėti Šengeno erdvėje.

Šiuo metu prie minėtos sutarties ir jos įgyvendinimo konvencijos jau yra prisijungusios visos Europos Sąjungos valstybės narės, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Airiją.

Po Šengeno susitarimo sukūrus bendrą Europos Sąjungos erdvę be vidaus sienų turėjo įvykti esminių nelegalaus sienų kirtimo kontrolės pokyčių. Europos Sąjungos valstybės šiandien renkasi nelegalios migracijos kontrolės strategiją, kai kontrolės priemonės taikomos valstybės gilumoje, o ne pasienyje. Šį iš pirmo
žvilgsnio nepaaiškinamą strateginį posūkį lemia du veiksniai:

Pirmasis – siekis pagreitinti pasienio procedūras, Europos Sąjungos viduje jų visai atsisakyti, be to, padidėjus transporto, žmonių judėjimo srautams nebeįmanoma kontroliuoti sienų;

Antrasis – problemos turi būti sprendžiamos ten, kur jos kyla, nes globalios problemos sprendžiamos neefektyviai ir per daug brangiai bei lėtai.

Nelegalios migracijos problemų dažniau kyla valstybės viduje, o ne pasienyje. Bet šis strateginis posūkis nereiškia išorinių Šengeno erdvės sienų kontrolės susilpninimo.

Siekdamos spręsti nelegalių migrantų problemas, Europos Sąjunga valstybės vykdo gana aktyvią tokių asmenų išaiškinimo veiklą, taiko nelegalios migracijos prevencijos kryptis.

Viena iš nelegalios migracijos krypčių – nelegalių migrantų legalizavimas. Iš visų legalizavimo būdų daugumoje Europos Sąjunga valstybių labiausiai paplitęs prieglobsčio statuso suteikimas.

Autoritetingiausiame žmogaus teisių dokumente – Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtoje Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje įtvirtinta esminė nuostata, jog „persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis“ ( 14 str. ). Tačiau šiame akte neapibrėžta prieglobsčio sąvoka. Prieglobstis bendrąja prasme reiškia leidimą gyventi teritorijoje laikinai arba nuolat. Minėtame dokumente nepateikiama ir pabėgėlio sąvoka. Pirmą kartą pabėgėlio apibrėžimas pateiktas Jungtinių Tautų 1951 m. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso ( toliau – 1951 m. konvencija ). Pagrindinis apibrėžimo tikslas buvo išspręsti dėl Antrojo pasaulinio karo iškilusią pabėgėlių problemą. Konvencijoje pabėgėliais įvardijami asmenys, tokie tapę dėl įvykių iki 1951 m. sausio 1 d. Tačiau ir po šios datos pabėgėlių problema išliko, vis atsirasdavo žmonių, kuriems reikėjo tarptautinės apsaugos. Todėl 1967 m. Jungtinės Tautos priėmė Protokolą dėl pabėgėlių statuso ( toliau – 1967 m. Protokolas ).

Europos valstybės, spręsdamos pabėgėlių ir kitas migracijos problemas, yra priėmusios daug tarptautinių dokumentų:

Ų Tarptautinės migracijos organizacijos konstituciją;

Ų Europos sutartį dėl taisyklių, reguliuojančių asmenų judėjimą Europos Tarybos šalyse ( 1957 m. gruodžio 13 d., Paryžius );

Ų Europos sutartį dėl vizų panaikinimo pabėgėliams ( 1959 m. balandžio 20 d., Strasbūras );

Ų Europos konvenciją dėl nepilnamečių repatriacijos ( 1970 m. gegužės 28 d., Haga );

Ų Europos konvenciją dėl migruojančių darbininkų teisinio statuso ( 1977 m. lapkričio 24 d., Strasbūras ).

Gana savarankiškus ir specifinius teisinius reglamentus dėl migracijos, asmenų mobilumo ir pabėgėlių statuso turi priėmusi ir Europos Sąjunga. Ypač pabrėžtina Šengeno sutartis, kurią įgyvendinant įvyko ( vis dar vyksta ) daug didelių pokyčių nelegalios migracijos į Europos Sąjungos valstybes prevencijos ir kontrolės srityje.

2000 m. rugsėjį Europos Sąjungos žengė dar vieną žingsnį ir įkūrė Europos pabėgėlių fondą, norėdama padėti valstybėms narėms pasirūpinti prieglobsčio prašančiais asmenimis, integruoti pabėgėlius ir įgyvendinti savanoriško grįžimo programas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1975 žodžiai iš 3924 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.