I. Prielaidos Lietuvos kultūros plėtotei 1918-1940 m.
Lietuviškos kultūros atgimimas nebuvo kažkurio vieno įvykio ar priežasties pasekmė. Tam kad XX a. pradžioje atsiskleistų ir sužibėtų Lietuvos kultūros fenomenas, reikėjo daugelio sąlygų, kurios ir nulėmė tokį istorinį poslinkį. Kaip svarbiausias iš jų reikėtų paminėti 1904 m. Rusijos vyriausybės išleistą nutarimą visoje imperijoje atšaukti lietuvių spaudos ir lietuviškų organizacijų veiklos draudimą, 1918 m. ivykusį Lietuvos Nepriklausomybės Paskelbimą ir itin aktyvią išeivijos bei vietinės inteligentijos veiklą politiniu ir kultūriniu aspektais. Šios sąlygos buvo lyg akstinas atsirasti šiems kultūros reiškiniams: lietuviškų laikraščių ir žurnalų leidimui, įvairių mokslo, meno, kultūros draugijų steigimui ir veiklai, lietuviškos švietimo sistemos kūrimo pradžiai, dailės, muzikiniam ir teatriniam gyvenimui. Visa tai itin sustiprino nuolat engiamą kitų tautų, lietuvybės dvasią, kas ir buvo didžiausias variklis kurti savo nepriklausomą valstybę. Per tuos trumpus du dešimtmečius įvyko tikrai daug įvairių kultūros apraiškų, kurios bendrame Lietuvos kultūros istorijos lygmenyje užima tikrai svarbias pozicijas.
II. Lietuviškos kultūros raida tarpukario laikotarpiu.
1) Lietuviškos švietimo sistemos kūrimas.
1904 m. davė pačią pradžią lietuviškų mokyklų kūrimui, nors galutinai lietuviškų mokyklų draudimas buvo atšauktas 1906 m. Iš esmės reikėjo kurti visiškai naują, savą Švietimo sistemą.Tai kas egzistavo iki tol, buvo tik pavienės pradinės mokyklos, kurias lankyti neturtingų valstiečių vaikams buvo labai sudėtinga. Tik po 1906 m. pradėjo veikti kelios mokytojų seminarijos, Vilniaus mokytojų ir Vilniaus žydų mokytojų institutai. Tačiau ir tose pačiose mokyklose buvo jaučiama didelė lietuvių diskriminacija. Be to Lietuva neturėjo nė vienos aukščiausios švietimo sistemos grandies – Aukštosios mokyklos. Pačią pradžią aukštosios mokyklos kūrimui davė Birutės draugija, JAV veikusi Lietuvių Mokslo Draugystė, vėliau Tėvynės Mylėtojų Draugija. Šios draugijos buvo kuriamos patriotinių jausmų vedamų garsiausių Lietuvos bei išeivijos inteligentų, kurie tikėjo, kad tokios draugijos kada nors išaugs į Lietuvos Mokslų Akademiją. Todėl šios draugijos dirbo labai kryptingai: rinko medžiagą, archyvą, muziejų, užsiiminėjo tyriamaisiais darbais.
Situacija pasikeitė tik po 1918 m. , paskelbus nepriklausomybę. Vieni iš svarbiausių valstybės uždavinių buvo privalomo pradinio išsilavinomo įvedimas ir bendros vieningos švietimo sistemos, nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų sukūrimas. Nes tik tokia sistema galėjo garantuoti valstybei nuolat tiekiamą kvalifikuotų, išsimokslinusių žmonių skaičių, reikalinga dirbti visose naujai besiformuojančiose valstybės valdymo, švietimo, pramonės ir kultūros srityse.
,, Lietuvoje kuriama švietimo sistema atrodė taip: pirma privaloma keturklasė mokykla, kurios buvo steigiamos beveik visuose kaimuose, gyvenvietėse<…>; antra, vidurinės mokyklos – 8-ių metų gimnazijos. Pastarosios buvo dvipakopės: pirmosios 4-ios klasės buvo vadinamos progimnazija, jas siekta turėti visuose valsčių centruose (progimnazijas baigusieji galėjo stoti į mokytojų ir kunigų seminarijas, technikos bei meno mokyklas) , ir pilnas gimnazijas, kurios buvo išdėstytos visuose apskričių centruose, didesniuose miestuose (jas baigusieji įgydavo teisę stoti į aukštąsias mokyklas, arba, baigę tam tikrus kursus užimti vidurinės mokyklos valdininkų postus).”
Bene skaudžiausia švietimo sistemos kūrimo pakopa toliau liko aukštojo mokslo institucijų steigimas. Situacija pasikeitė 1920 m., kai Kaune buvo įsteigti Aukštieji kursai, kurie 1922 m. buvo perorganizuoti į Lietuvos universitetą (nuo 1930 metų – Vytauto Didžiojo universitetas). Pagrindinė universiteto įkūrimo vėlavimo priežastis buvo nepalankios vidaus ir tarptautinės sąlygos, taip pat pasikeitusi valdžios švietimo politika. Aukštieji kursai – pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla Kaune. Joje buvo plėtojami geografijos, biologijos, medicinos, matematikos, fizikos, mechanikos, chemijos, gamybos technologijos sričių moksliniai tyrinėjimai. Kadangi šalies pramonė, ūkis sparčiai vystėsi, pastoviai buvo jaučiamas įvairių sričių specialistų alkis. Tad buvo kuriamos ir kitos aukštosios mokyklos: Žemės ūkio akademija (1931 m.), Kauno konservatorija (1933 m.), Veterinarijos akademija (1936 m.), Kauno meno mokykla (1939 m.). Siekdama sustiprinti lietuvių politines ir kultūrines pozicijas Klaipėdos krašte, Lietuvos Vyriausybė 1934-1935 m. įsteigė Klaipėdoje dvi lietuviškas aukštąsias mokyklas: Klaipėdos prekybos institutą (1934 m.) ir Respublikos pedagoginį institutą (1935 m.).
Nepriklausomos Lietuvos valstybės įsitvirtinimo laikotarpiu pradėta kurti nauja, krašto bei besikuriančios valstybės siekius atitinkanti švietimo sistema padėjo Lietuvai stiprinti jos identitetą, tenkinti visuomenės poreikius visose žmonių veiklos srityse, stiprinti valstybės ekonomiką.
2) Mokslo raida, jo pagrindinės kryptys, žymiausi mokslininkai.
Viena iš mokslo sričių, itin dominusi mokslininkus, buvo lietuvių kilmės hipotezių analizė. Buvo iškelta nemažai ir įdomių lietuvių
kilmės hipotezių. Jau renesanso epochos metu bandyta kildinti lietuvius iš romėnų, ypač aristokratiją. S.Daukantas kildino lietuvius iš indų, kurį vėliau ypač palaikė Vydūnas. J.Basanavičius teigė apie lietuvių giminystės ryšius su trakais, gyvenusiais Balkanų pusiasalyje.