Netektis kaip socialinė psichologinė problema
5 (100%) 1 vote

Netektis kaip socialinė psichologinė problema

ĮVADAS

Gyvename šiuolaikiniame labai didelių tempų, naujovių ir didelio kitimo pasaulyje. Mūsų gyvenime atsiranda nauji daiktai, technologijos, galų gale vis dažniau susipažįstame su naujais žmonėmis, kurie mums tampa vis svarbesni, susilaukiame vaikų, anūkų, proanūkių. Taigi, nesame linkę stovėti vienoje vietoje. Pasaulis visą savo egzistavimo laikotarpį turėjo, ir, žinoma, tebeturi iki šiol, tendenciją vis atsinaujinti. Tačiau jis nėra beribis: kad atsirastų vietos naujovėms, reikia atsisakyti to kas pasenę, kad galėtų gyventi ir laisvai realizuoti save jaunimas, su mumis turi atsisveikinti ir išeiti “anapilin” mūsų seneliai, vėliau tėvai… Ir taip viskas bėga, lekia, sukasi ratu, pradingsta ir vėl sugrįžta, tik jau su nauja energija, su ryžtu tobulėti ir tęsti savo protėvių tendencijas ir pradėtus darbus.

Žmogaus užduotis žemėje – gyventi laimingai ir teikti laimę bei džiaugsmą jam brangiems žmonėms. Labai svarbu yra į kiekvieną gyvenimo reiškinį žiūrėti bent šiek tiek filosofiškai ir suprasti, kad pasaulio egzistavimas neįmanomas be praradimų, be skaudžių netekčių. Kažkada netekome prosenelių, kažkada mus paliko pirmoji, antroji, n-toji meilė, kažkada dėl interesų nesutapimo išsiskyrė mūsų ir mums be galo brangių žmonių keliai, kažkada mirtis atėmė iš mūsų žmogų, be kurio tuomet neįsivaizdavome savo gyvenimo… Bet viskas praėjo, mes nepalūžome, nusibraukėme ašarą ir sukaupę paskutines savo jėgas, vardan brangaus žmogaus atminimo atidavę šiam žiauriam pasauliui tai kas beliko iš mūsų sudaužytos širdies, iš pagarbos tam žmogui prisiekę sau užbaigti jo darbus, krisdami ir keldamiesi, kartais pasiremdami į nuoširdaus draugo petį, ėjome pirmyn. Nors liko amžini randai, bet laikas, kaip visada, užgydė visas žaizdas. Mes susitaikėme su mintimi, kad taip turi būti, mes ir vėl tapome laimingi…

Mes tai sugebėjome padaryti. Tačiau yra žmonių, kurie palūžta, nes nesugeba priimti netekties kaip natūralaus dalyko. Tokie žmonės nebemato prasmės gyventi patys. Jiems reikia kitų žmonių pagalbos. Kad galėtume jiems padėti, pirmiausia turime juos suprasti. Kad suprastume, reikia išsiaiškinti kaip netektis paveikia žmogų, kokie būna požymiai jog žmogui reikia pagalbos ir kuo mes galime padėti. Turime suprasti, kad artimo žmogaus netektis yra labai didelė socialinė psichologinė problema ir visąlaik turime būti pasiruošę ją spręsti, nes niekada nežinome kada ši problema pasireikš mums pažystamų žmonių rate.

1. Netekties samprata

Amerikiečių mokslininkas Peterz D. (1970) netektį apibūdino kaip „žmogaus būseną, netekus kažko jam artimo ir brangaus“. Artimo ir brangaus žmogaus netektis gali būti vienas iš pačių liguisčiausių išgyvenimų. Netekties valandą apima tuštumos jausmas, kurio žmonės stengiasi atsikratyti. Dvasinis skausmas vadinamas sielvartu.

Mirtis – nesugrąžinama netektis. Visais laikais visos tautos šią netektį palydėdavo vienokiu ar kitokiu ritualu, simbolizuojančiu gyvenimo pabaigą. Tačiau būna daug kitokių netekčių ir išsiskyrimu, dar vadinamų „mažomis mirtimis“. Socialinio darbo specialistai turi suvokti skirtumą tarp to. kai žmogus nieko neturėjo ir situacija, kai kažką turėjo ir neteko. Šios dvi būsenos reikalauja visiškai skirtingo problemos sprendimo.

„Netektys anot R. G. Symos f 1987), gali būti skirstomos į 4 kategorijas:

• artimo žmogaus netektis:

• dalinė savo asmenybės netektis;

• materialinių vertybių netektis:

• netektis vystymosi proceso metu.

Plačiau verta aptarti pastarąją netekties kategoriją. Tai:

• kūdikio atpratinimas nuo maitinimo motinos krūtimi;

• pirmieji mokykliniai metai;

• mokyklos baigimas:

• santuoka;

• vaiko gimimas;

• vaikų išėjimas iš namų sukūrus šeimą;

• išėjimas į pensiją:

• senatvė,

Šios netektys daugiau ar mažiau nusakomos, apibrėžiamos. Kitos netektys mažiau nusakomos, tai:

• skyrybos;

• nesveiko vaiko gimimas;

• jauno šeimos nario mirtis ar savižudybė“ (1987, 205 p.)

Daugėjant visuomenėje smurto atvejų, netgi tokios netektys, kaip išžaginimai, nužudymai ir kitos žiauraus žmogaus elgesio formos, gali būti nusakomos. Stichinės nelaimės, tame tarpe žemės drebėjimai, gaisrai, badas – šių dienų gyvenimo tikrovė.

Netektis gali būli reali arba simboliška, permanentinė ar laikina, lengva ar traumuojanti ir netgi katastrofiška. Ji gali būti pavienė ar plintanti kaip banga, akivaizdi ar nepastebima, netikėta ar numatoma, visiška ar dalinė. Vienos moterys netektimi laiko vaiko išvykimą, kitos -motinystę.

Netektis turi neigiamos įlakos savigarbai, kuri visada išlieka trapi ir lengvai pažeidžiama.

Manoma, jog žmogus kažko netenka, kai pažeidžiamas jo asmeninis orumas. Netekties grėsmė gali daryti neigiamą polinkį žmogaus psichikai ir emocinei būsenai.

Išgyventas netekties skausmas slypi pasąmonėje, bet jis visada gali paaštrėti esant naujam praradimui, esant baimei kažko netekti.

Pasąmonėje nėra laiko sampratoms. Individas reaguodamas į netektį gan dažnai praeitį, dabartį ir ateitį sulieja į visumą. Pasąmonė taip pat nežino skirtumo tarp laikino ir nuolatinio išsiskyrimo, tarp didesnės ar mažesnės netekties. Pasąmonės gilumoje bet kuri didelė
netektis sukelia mirties baimę.

2. Savimonės reikšmė

Širdies kančios neįmanoma suprasti nepažįstant netektį patyrusio ir guodėjo (ramintojo), su kuriuo subjektas liūdesio metu bendrauja.

Žinant, kad šiuolaikine vakarų pasaulio visuomenė orientuota į asmenybės galias ir kompetencijos adekvatumą, žmogų, patyrusiam netektį gan dažnai nėra su kuo pasidalinti savo jausmais. Nesulaukus paramos, palaikymo iš artimųjų, dažnai kreipiamasi į specialistus, kurie, netgi turėdami socialinę ir kultūrinę patirtį ne visada gali jiems padėti.

Todėl ypač didelę reikšmę čia įgyja savimonė, kuri visada buvo profesionalaus socialinio darbo kertiniu akmeniu.

Niekas neišvengia netekties ir niekas nėra ateityje nuo jos apsaugotas. Tam, kad būtų suprastas kitų žmonių netekties skausmas, socialiniai darbuotojai, visų pirma, patys turi įsisąmoninti, ką jiems patiems reiškia netektis.

Liūdesį (gedulą) suprantame kaip laikiną individo pasitraukimą iš įprastos gyvenimo tėkmės. Todėl žmogus, apimtas netekties skausmo, skiriasi nuo kitų. Jei specialistas šito nesupras, jis tokiam žmogui nustatys neteisingą diagnozę, neteisingai vertins žmogaus elgesį ir tik pagilins jo kančias. Specialisto santykis su žmogumi, patyrusio netekties skausmą, yra labai reikšmingas.

Savo giliai paslėptų baimių, abejonių, beprotiškų minčių ir audringų išgyvenimų apnuoginimas, įprastinę liūdesio būsena, gali tapti žmogui pražūtinga, jeigu jį guos banaliomis frazėmis, rūsčiai pasmerks ar rafinuotai nusigręš, neskirdami jam pakankamai dėmesio.

Šiuo aspektu gana dažnai kaltė tenka profesionaliems socialiniams darbuotojams, netgi priklausomai nuo jų žinių, prestižo ar pareigos jausmo.

Jeigu besisielojantis žmogus susiduria su specialisto nekompetencija, tai jo psichinis stabilumas, o taip pat savo asmens, kaip visumos, pajautimas, gali dar labiau sustiprėti. Tai gali žmogų atvesti iki pamišimo, išprovokuoti destruktyvų elgesį, arba smurtą kitų žmonių atžvilgiu.

Sielvartas, sulygindamas ir suvienydamas visus žmones pažadina žmogiškumą. Šia prasme nėra jokio skirtumo tarp sielvartaujančio pagalbą jam teikiančio specialisto. Juk tas asmuo, kuris tuo momentu padeda, rytoj gali pats atsidurti kenčiančių tarpe. Žmogus, paskendęs sielvarte, šiandien – rytoj pats gali tapti jautriu ir dėmesingu guodėju (ramintoju).

3. Sielvarto ir liūdesio mirus artimam žmogui samprata

Sielvartas – labai stiprus emocinis išgyvenimas sąlygojamas neleklies. Gedulas turi tapačią prasmę, bet jis dažniausiai susijęs su visuomenėje priimtu liūdesio pasireiškimu pavyzdžiui, juodų rūbų dėvėjimu.

Liūdesys, skirtingai nuo netekties, yra psichinės savijautos, jausmų ir elgsenos visuma, įsivyraujant netekus mylimo ar brangintojo objekto.

Kai kas sielvarto sampratą naudoja netekties jausmo, ryšium su artimo žmogaus mirtimi, apibūdinimui. Sielvarto išgyvenimas yra priešingybė tam, ką suprantame žmogaus psichine sveikata, o tai reikštų gebėjimą pačiam sau padėti išeiti iš susidariusios padėties, mylėti ir dirbti. Sielvartas gali sukelti ar paaštrinti fizinį negalavimą. Sielvartas sutrikdo psichiką ir ignoruoja logiką. Jis gali turėti Įtakos klaidingiems sprendimams, susilpninti kontrolę savajam aš, ir „virš manęs“. Sielvarte paskendęs žmogus gali supainioti laiką, vietą ir įvykius.

Sielvartas sukelia žmoguje abejones Dievu, likimu, sėkme, gėriu ar blogiu. Emociniu požiūriu stiprų sielvartą lydi šokas, ryškiai pastebimas ilgesys.

Vieniems jis pasireiškia poreikiu nuolat kalbėti apie savo netektį, kitiems — užsisklęsti savyje, duoti valią pasąmonei, emocijoms, pagiežai, liūdesiui, dvasinei tuštumai, bejėgiškumui, nusivylimui, beviltiškumui arba palengvėjimui ir vilčiai.

Liūdintys dėl netekties žmonės yra draskomi praeities ir dabarties. Šis dvilypumas atimantis energiją, gali įgauti užslėptą ar atvirą prieštaringą formą.

Noras būti pačiam su savimi konfliktuoja su noru bendrauti, o siekimas išvengti nuolatinių liguistų prisiminimų apie praeitį trukdo galvojant apie savo netektį. Vyksta kova tarp pasyvumo ir aktyvumo, priklausomybės ir laisvės, veiklos ir neveiklumo, o taip pat poreikio išsiblaškyti ir baimės atstumti aplinkinius.

Sielvartas, kaip liga. gali pasibaigti visišku ar daliniu jo įveikimu ir paliegti ar palikti pėdsakus žmogaus psichikoje. Neįveiktas sielvartas pasilieka pasąmonėje negyjančia žaizda, opa, galinčia pasireikšti vienokiu ar kitokiu būdu.

Toks sielvartas gali tapti fiziniu, emociniu bei psichinių sutrikimų priežastimi. Tada reikalinga psichiatrų pagalba. Kiti sutrikimai gali atsispindėti nusikaltimų, nelaimingų atsitikimų ar mirčių statistikoje. Gedului tenka ypatinga psichologinė būsena: nutraukti emociniai ryšiai su tuo. ko netenka ir palaipsniui savo prieraišumą perkelti kitiems likusiems žmonėms, kitų objektų atžvilgiu. Nenoras atsisakyti to, ko netekta, ir poreikis gyventi sudaro du skirtingus netektį išgyvenusio žmogaus siekius. Tarp jų yra neišvengiama stipri patirto sielvarto būsena, esanti ta kaina, kuria žmonės moka už savo prieraišumą artimiesiems.

J. Bowlby (1969) nutolo nuo Z. Froido teorijos, skelbdamas ypatingo kelio idėją, kurią jis pavadino „prisirišimu“ (prieraišiu elgesiu – prieraišumu). Amerikiečių mokslininkas mano,
įgimtas ryšys tarp molinos ir kūdikio būdingas visiems žinduoliams. Jis saugo savo vaikutį nuo plėšrūnų ir taip užtikrino tos rūšies išgyvenimą.

Žmogus šį prieraišumo potencialą išsaugojo per visą savo gyvenimą ir palaipsniui nuo motinos perkelia kitiems žmonėms, kitiems objektams ir abstrakčioms sąvokoms lygiai taip, kaip dvasinės vertybės ir interesas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1683 žodžiai iš 5601 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.