Netektis kaip socialinė psichologinė problema
5 (100%) 1 vote

Netektis kaip socialinė psichologinė problema

1121314151

ĮVADAS

Gyvename šiuolaikiniame labai didelių tempų, naujovių ir didelio kitimo pasaulyje. Mūsų gyvenime atsiranda nauji daiktai, technologijos, galų gale vis dažniau susipažįstame su naujais žmonėmis, kurie mums tampa vis svarbesni, susilaukiame vaikų, anūkų, proanūkių. Taigi, nesame linkę stovėti vienoje vietoje. Pasaulis visą savo egzistavimo laikotarpį turėjo, ir, žinoma, tebeturi iki šiol, tendenciją vis atsinaujinti. Tačiau jis nėra beribis: kad atsirastų vietos naujovėms, reikia atsisakyti to kas pasenę, kad galėtų gyventi ir laisvai realizuoti save jaunimas, su mumis turi atsisveikinti ir išeiti “anapilin” mūsų seneliai, vėliau tėvai… Ir taip viskas bėga, lekia, sukasi ratu, pradingsta ir vėl sugrįžta, tik jau su nauja energija, su ryžtu tobulėti ir tęsti savo protėvių tendencijas ir pradėtus darbus.

Žmogaus užduotis žemėje – gyventi laimingai ir teikti laimę bei džiaugsmą jam brangiems žmonėms. Labai svarbu yra į kiekvieną gyvenimo reiškinį žiūrėti bent šiek tiek filosofiškai ir suprasti, kad pasaulio egzistavimas neįmanomas be praradimų, be skaudžių netekčių. Kažkada netekome prosenelių, kažkada mus paliko pirmoji, antroji, n-toji meilė, kažkada dėl interesų nesutapimo išsiskyrė mūsų ir mums be galo brangių žmonių keliai, kažkada mirtis atėmė iš mūsų žmogų, be kurio tuomet neįsivaizdavome savo gyvenimo… Bet viskas praėjo, mes nepalūžome, nusibraukėme ašarą ir sukaupę paskutines savo jėgas, vardan brangaus žmogaus atminimo atidavę šiam žiauriam pasauliui tai kas beliko iš mūsų sudaužytos širdies, iš pagarbos tam žmogui prisiekę sau užbaigti jo darbus, krisdami ir keldamiesi, kartais pasiremdami į nuoširdaus draugo petį, ėjome pirmyn. Nors liko amžini randai, bet laikas, kaip visada, užgydė visas žaizdas. Mes susitaikėme su mintimi, kad taip turi būti, mes ir vėl tapome laimingi…

Mes tai sugebėjome padaryti. Tačiau yra žmonių, kurie palūžta, nes nesugeba priimti netekties kaip natūralaus dalyko. Tokie žmonės nebemato prasmės gyventi patys. Jiems reikia kitų žmonių pagalbos. Kad galėtume jiems padėti, pirmiausia turime juos suprasti. Kad suprastume, reikia išsiaiškinti kaip netektis paveikia žmogų, kokie būna požymiai jog žmogui reikia pagalbos ir kuo mes galime padėti. Turime suprasti, kad artimo žmogaus netektis yra labai didelė socialinė psichologinė problema ir visąlaik turime būti pasiruošę ją spręsti, nes niekada nežinome kada ši problema pasireikš mums pažystamų žmonių rate.

1. Netekties samprata

Amerikiečių mokslininkas Peterz D. (1970) netektį apibūdino kaip „žmogaus būseną, netekus kažko jam artimo ir brangaus“. Artimo ir brangaus žmogaus netektis gali būti vienas iš pačių liguisčiausių išgyvenimų. Netekties valandą apima tuštumos jausmas, kurio žmonės stengiasi atsikratyti. Dvasinis skausmas vadinamas sielvartu.

Mirtis – nesugrąžinama netektis. Visais laikais visos tautos šią netektį palydėdavo vienokiu ar kitokiu ritualu, simbolizuojančiu gyvenimo pabaigą. Tačiau būna daug kitokių netekčių ir išsiskyrimu, dar vadinamų „mažomis mirtimis“. Socialinio darbo specialistai turi suvokti skirtumą tarp to. kai žmogus nieko neturėjo ir situacija, kai kažką turėjo ir neteko. Šios dvi būsenos reikalauja visiškai skirtingo problemos sprendimo.

„Netektys anot R. G. Symos f 1987), gali būti skirstomos į 4 kategorijas:

• artimo žmogaus netektis:

• dalinė savo asmenybės netektis;

• materialinių vertybių netektis:

• netektis vystymosi proceso metu.

Plačiau verta aptarti pastarąją netekties kategoriją. Tai:

• kūdikio atpratinimas nuo maitinimo motinos krūtimi;

• pirmieji mokykliniai metai;

• mokyklos baigimas:

• santuoka;

• vaiko gimimas;

• vaikų išėjimas iš namų sukūrus šeimą;

• išėjimas į pensiją:

• senatvė,

Šios netektys daugiau ar mažiau nusakomos, apibrėžiamos. Kitos netektys mažiau nusakomos, tai:

• skyrybos;

• nesveiko vaiko gimimas;

• jauno šeimos nario mirtis ar savižudybė“ (1987, 205 p.)

Daugėjant visuomenėje smurto atvejų, netgi tokios netektys, kaip išžaginimai, nužudymai ir kitos žiauraus žmogaus elgesio formos, gali būti nusakomos. Stichinės nelaimės, tame tarpe žemės drebėjimai, gaisrai, badas – šių dienų gyvenimo tikrovė.

Netektis gali būli reali arba simboliška, permanentinė ar laikina, lengva ar traumuojanti ir netgi katastrofiška. Ji gali būti pavienė ar plintanti kaip banga, akivaizdi ar nepastebima, netikėta ar numatoma, visiška ar dalinė. Vienos moterys netektimi laiko vaiko išvykimą, kitos -motinystę.

Netektis turi neigiamos įlakos savigarbai, kuri visada išlieka trapi ir lengvai pažeidžiama.

Manoma, jog žmogus kažko netenka, kai pažeidžiamas jo asmeninis orumas. Netekties grėsmė gali daryti neigiamą polinkį žmogaus psichikai ir emocinei būsenai.

Išgyventas netekties skausmas slypi pasąmonėje, bet jis visada gali paaštrėti esant naujam praradimui, esant baimei kažko netekti.

Pasąmonėje nėra laiko sampratoms. Individas reaguodamas į netektį gan dažnai praeitį, dabartį ir ateitį sulieja į visumą. Pasąmonė taip pat nežino skirtumo tarp laikino ir nuolatinio išsiskyrimo, tarp didesnės ar mažesnės netekties. Pasąmonės gilumoje bet kuri didelė
netektis sukelia mirties baimę.

2. Savimonės reikšmė

Širdies kančios neįmanoma suprasti nepažįstant netektį patyrusio ir guodėjo (ramintojo), su kuriuo subjektas liūdesio metu bendrauja.

Žinant, kad šiuolaikine vakarų pasaulio visuomenė orientuota į asmenybės galias ir kompetencijos adekvatumą, žmogų, patyrusiam netektį gan dažnai nėra su kuo pasidalinti savo jausmais. Nesulaukus paramos, palaikymo iš artimųjų, dažnai kreipiamasi į specialistus, kurie, netgi turėdami socialinę ir kultūrinę patirtį ne visada gali jiems padėti.

Todėl ypač didelę reikšmę čia įgyja savimonė, kuri visada buvo profesionalaus socialinio darbo kertiniu akmeniu.

Niekas neišvengia netekties ir niekas nėra ateityje nuo jos apsaugotas. Tam, kad būtų suprastas kitų žmonių netekties skausmas, socialiniai darbuotojai, visų pirma, patys turi įsisąmoninti, ką jiems patiems reiškia netektis.

Liūdesį (gedulą) suprantame kaip laikiną individo pasitraukimą iš įprastos gyvenimo tėkmės. Todėl žmogus, apimtas netekties skausmo, skiriasi nuo kitų. Jei specialistas šito nesupras, jis tokiam žmogui nustatys neteisingą diagnozę, neteisingai vertins žmogaus elgesį ir tik pagilins jo kančias. Specialisto santykis su žmogumi, patyrusio netekties skausmą, yra labai reikšmingas.

Savo giliai paslėptų baimių, abejonių, beprotiškų minčių ir audringų išgyvenimų apnuoginimas, įprastinę liūdesio būsena, gali tapti žmogui pražūtinga, jeigu jį guos banaliomis frazėmis, rūsčiai pasmerks ar rafinuotai nusigręš, neskirdami jam pakankamai dėmesio.

Šiuo aspektu gana dažnai kaltė tenka profesionaliems socialiniams darbuotojams, netgi priklausomai nuo jų žinių, prestižo ar pareigos jausmo.

Jeigu besisielojantis žmogus susiduria su specialisto nekompetencija, tai jo psichinis stabilumas, o taip pat savo asmens, kaip visumos, pajautimas, gali dar labiau sustiprėti. Tai gali žmogų atvesti iki pamišimo, išprovokuoti destruktyvų elgesį, arba smurtą kitų žmonių atžvilgiu.

Sielvartas, sulygindamas ir suvienydamas visus žmones pažadina žmogiškumą. Šia prasme nėra jokio skirtumo tarp sielvartaujančio pagalbą jam teikiančio specialisto. Juk tas asmuo, kuris tuo momentu padeda, rytoj gali pats atsidurti kenčiančių tarpe. Žmogus, paskendęs sielvarte, šiandien – rytoj pats gali tapti jautriu ir dėmesingu guodėju (ramintoju).

3. Sielvarto ir liūdesio mirus artimam žmogui samprata

Sielvartas – labai stiprus emocinis išgyvenimas sąlygojamas neleklies. Gedulas turi tapačią prasmę, bet jis dažniausiai susijęs su visuomenėje priimtu liūdesio pasireiškimu pavyzdžiui, juodų rūbų dėvėjimu.

Liūdesys, skirtingai nuo netekties, yra psichinės savijautos, jausmų ir elgsenos visuma, įsivyraujant netekus mylimo ar brangintojo objekto.

Kai kas sielvarto sampratą naudoja netekties jausmo, ryšium su artimo žmogaus mirtimi, apibūdinimui. Sielvarto išgyvenimas yra priešingybė tam, ką suprantame žmogaus psichine sveikata, o tai reikštų gebėjimą pačiam sau padėti išeiti iš susidariusios padėties, mylėti ir dirbti. Sielvartas gali sukelti ar paaštrinti fizinį negalavimą. Sielvartas sutrikdo psichiką ir ignoruoja logiką. Jis gali turėti Įtakos klaidingiems sprendimams, susilpninti kontrolę savajam aš, ir „virš manęs“. Sielvarte paskendęs žmogus gali supainioti laiką, vietą ir įvykius.

Sielvartas sukelia žmoguje abejones Dievu, likimu, sėkme, gėriu ar blogiu. Emociniu požiūriu stiprų sielvartą lydi šokas, ryškiai pastebimas ilgesys.

Vieniems jis pasireiškia poreikiu nuolat kalbėti apie savo netektį, kitiems — užsisklęsti savyje, duoti valią pasąmonei, emocijoms, pagiežai, liūdesiui, dvasinei tuštumai, bejėgiškumui, nusivylimui, beviltiškumui arba palengvėjimui ir vilčiai.

Liūdintys dėl netekties žmonės yra draskomi praeities ir dabarties. Šis dvilypumas atimantis energiją, gali įgauti užslėptą ar atvirą prieštaringą formą.

Noras būti pačiam su savimi konfliktuoja su noru bendrauti, o siekimas išvengti nuolatinių liguistų prisiminimų apie praeitį trukdo galvojant apie savo netektį. Vyksta kova tarp pasyvumo ir aktyvumo, priklausomybės ir laisvės, veiklos ir neveiklumo, o taip pat poreikio išsiblaškyti ir baimės atstumti aplinkinius.

Sielvartas, kaip liga. gali pasibaigti visišku ar daliniu jo įveikimu ir paliegti ar palikti pėdsakus žmogaus psichikoje. Neįveiktas sielvartas pasilieka pasąmonėje negyjančia žaizda, opa, galinčia pasireikšti vienokiu ar kitokiu būdu.

Toks sielvartas gali tapti fiziniu, emociniu bei psichinių sutrikimų priežastimi. Tada reikalinga psichiatrų pagalba. Kiti sutrikimai gali atsispindėti nusikaltimų, nelaimingų atsitikimų ar mirčių statistikoje. Gedului tenka ypatinga psichologinė būsena: nutraukti emociniai ryšiai su tuo. ko netenka ir palaipsniui savo prieraišumą perkelti kitiems likusiems žmonėms, kitų objektų atžvilgiu. Nenoras atsisakyti to, ko netekta, ir poreikis gyventi sudaro du skirtingus netektį išgyvenusio žmogaus siekius. Tarp jų yra neišvengiama stipri patirto sielvarto būsena, esanti ta kaina, kuria žmonės moka už savo prieraišumą artimiesiems.

J. Bowlby (1969) nutolo nuo Z. Froido teorijos, skelbdamas ypatingo kelio idėją, kurią jis pavadino „prisirišimu“ (prieraišiu elgesiu – prieraišumu). Amerikiečių mokslininkas mano,
įgimtas ryšys tarp molinos ir kūdikio būdingas visiems žinduoliams. Jis saugo savo vaikutį nuo plėšrūnų ir taip užtikrino tos rūšies išgyvenimą.

Žmogus šį prieraišumo potencialą išsaugojo per visą savo gyvenimą ir palaipsniui nuo motinos perkelia kitiems žmonėms, kitiems objektams ir abstrakčioms sąvokoms lygiai taip, kaip dvasinės vertybės ir interesas.

Sielvartas, sąlygojamas paties individo ar artimo, brangaus žmogaus mirties nuojautos, yra daug stipresnis jausmas.

Tokiu atveju išgyvenimų intensyvumas priklauso nuo netekties pobūdžio, nuo asmenybės, jo amžiaus, lyties, gebėjimo kentėti ir save guosti, nuo šeimos papročių, visuomenės gyvenimo normų ir kultūros lygio. Sielvartas, esant palankiomis sąlygomis ir gebėjimui reabilituotis, gali padėti ne tik dvasiškai pasveikti, bet ir paskatinti asmenybės, kaip visumos, vystymąsi.

Tada, kai reabilitacija tampa neįgyvendinamu siekiu, depresija, sąlygota netekties, gali tęstis ir vis gilėti. Gebėjimas reabilituotis yra ypač greitas ankstyvoje vaikystėje ir sumažėja į gyvenimo pabaigą.

3. 1. Suaugusių sielvartas ir liūdesys, mirus artimam žmogui

Šiuolaikinės sielvarto sampratos šaknys pateiktos E. Lindeman (1944) darbuose. Jo garsiu straipsniu „The Symptomatoloiy and Management of Acute Grief apie stipriai išgyventą sielvartą vis dar remiamasi socialiniame darbe, ypač krizinių būklių metu.

Liūdinčiojo pasinėrimų į mintis apie mirusįjį E. Lindeman laiko disfunkciniu, nenormaliu žmogui reikškiniiu apsunkinančio kančias.

Tik praslinkus trims dešimtmečiams C. M. Parkers (1972) sukūrė teoriją, aiškinančią šį pasinėrimą, kaip normalią ir neišvengiamą sielvarto išgyvenimo dalį.

Frustracija, pasireiškianti nuolatiniu skirtumo suvokimo tarp to, kas yra, ir to, kas buvo, pagaliau padeda atitolti nuo netekties.

E. Lindeman taip pat susiaurino laikinas išgyvenimo ribas. Jis padarė išvadą, kad esant normalioms sąlygoms galima sumažinti arba pašalinti nekomplikuotą ir dar nesustiprėjusį sielvarto jausmą per keturias – šešias savaites dešimties pokalbių su psichiatru metu. Žmonės, kuriems prireikė netekties išgyvenimui daugiau laiko, buvo vertinami kaip neturintys emocinės pusiausvyros.

Dauguma mokslininkų suaugusių sielvarto problemas nagrinėjo našlystės arba artimo žmogaus mirties požiūriu.

Žmogaus negalima spartinti pamiršti netektį. Tam tikros artimųjų gyvenimo datos primena netektį ir atnaujina liūdesį dėl mirusio.

Skausmas, kuris pirmuosius mėnesius ištikus šokui tarytum buvo bežadis, vėl tampa labai aštriu. Specialistai linkę galvoti jog mirus sutuoktiniam ar kitam artimui dauguma žmonių visiškai reabilituojami ne greičiau kaip per dvejus – ketverius metus.

Du paskutinius dešimtmečius JAV psichologai, socialiniai darbuotojai vis daugiau dėmesio skiria mirties ir marinimo problemai. Pradžią tam davė JAV mokslininkas E. Kubler-Ross (1969) darbas ..On Death and Dying“ („Apie mirtį ir mirimą“), kuriame jis aptaria penkias sielvarto ir mirties nuojautos pakopas. Laikydami šį darbą viso sielvarto tyrimo modeliu, daugelis sąvoką ..Netektis“ supranta tik kaip fizinę mirtį. Formulės painiojamos dėl sielvarto ir mirties nuojautos panašumo, iš vienos pusės, ir stipriai išgyvenamo skausmo, iš kitos pusės.

3. 2. Sielvartas kūdikystės ir vaikystės metais

Viena iš pačių didžiausių nelaimių žmogaus gyvenime – tėvų netektis vaikystėje. Jai nėra „palankaus“‘ vaiko amžiaus. Girdi, mažytis buvo, kai mirė tėvai,- nieko neprisimena… Tai netiesa. Tėvai reikalingi vaikui, kad jį apsaugotų, juo rūpintųsi, formuotų charakterį, kad jis galėtų įsivaizduoti būsimą suaugusio gyvenimą, turėdamas supratimą apie abiejų lyčių skirtumus.

Surinkti D. Peredz (1970) duomenys rodo, kad vaikai, anksti netekę vieno iš tėvų, psichikos atžvilgiu gali atsidurti rizikos grupėje. Yra duomenų apie patyrusių stresą ankstyvame amžiuje vaikų susirgimus, ypač širdies ligomis.

Ilgalaikiai vaikų ir šeimų, kur išgyventos tėvų skyrybos, tyrimai rodo, kad vaikai iširus šeimai ilgą laiką dar lieka be emocinės pusiausvyros. Tyrinėtojai pabrėžia – tai būdinga ir kitoms netektims – jog vaiką veikia ne tik atsiskyrimas, šeimos iširimas, o taip pat matymas, kaip sielojasi vienas iš tėvų su kuriuo pasiliko vaikas.

Vaikui būtini abu tėvai arba kiti du suaugę žmonės, kad jį palaikytų, apgintų, padėtų ištverti.

Moralinė žala. padaryta vaikui, netekus vieno iš tėvų priklauso nuo keleto faktorių: vaiko amžiaus, jo psichinio išsivystymo, pasąmonės reagavimo į netektį, nuo vaiko egocentrinio požiūrio į tai, kas atsitiko, o taip pat nuo tėvų santykių ir netekties.

Faktoriai, kylantys iš netekties, priklauso nuo santykių su pasilikusiu vienu iš tėvų. kuris kažkuria dalimi pakeis išėjusį, gebėjimu išgyventi, aplinkinių liūdėjimo drauge su vaiku, supratimo, šeimos palaikymo išorinių veiksnių sąskaita ir tolimesnių permainų vaiko gyvenime.

Brolio ar sesers mirties poveikis vaikui dar labai menkai mokslininkų tyrinėtas.

Ryšiai tarp vaikų šeimoje, pradedant prieraišumu ir baigiant sielvartu dėl netekties, buvo tyrinėjami remiantis klinikiniais S. P. Bank, M. D. Kahn (1982) duomenimis.

Siekiant sužinoti, kaip dvynukai išgyvena netektį, buvo atlikti tyrimai. Stebėjimai vyko vienam iš jų sukūrus
šeimą.

Vaikai sielvartauja dėl netekties lygiai taip atvirai, kaip ir suaugę, tačiau jų sielvartas turi ir kitą raišką.

Išoriškai jų sielvartas neatrodo toks ilgas, kaip suaugusių. Įprasta manyti, kad ryšium su emociniu ir protiniu nesubrendimu, vaikai negali savęs valdyti ir liautis sielvartauti dėl mirusiojo.Tai bus įmanoma tik tada, kai jie patys taps suaugę. Gydytojai, kurie užsiima vaikų, patyrusių netektį. Gydymu, pasakoja apie tiesiog nepakeliamas savo mažųjų pacientų kančias.Klinikų duomenys apie suaugusius nuolat liudija, kad sielvartas, patirtas vaikystėje, dažnai tampa neišgyventu ir gali būti patologinių faktorių pasekme. Pagiežą rodo tie vaikai, kurie išgyveno sunkią netektį. Jie pyksta ant mirusio vieno iš tėvų (vaikas supranta tėvų mirtį, kaip sąmoningą nuo jo pasišalinimą) ir ant gyvo, pasilikusio su juo, kad šis nesugebėjo išsaugoti šeimos židinio.

Įprastinė tokio našlaičio reakcija – užsisklendimas savyje, fantazavimas, tikėjimas mirusiojo sugrįžimu. Vaikas gali atkakliai priešintis jį priglaudusių kitų žmonių rūpesčiui. Našlaitis idealizuoja mirusius tėvus. Tokiam vaikui būdingas pernelyg didelis noras rūpintis kitais, dirglumas ir pyktis ant jį supančios aplinkos, depresija.

Depresija gali pasireikšti ir kitais simptomais ar elgsena. Pavyzdžiui, amžiaus, kurio metu patirta netektis, fiksavimas (su viltimi – gal artimas žmogus gali sugrįžti, jeigu sulaikytume laiką), protinio vystymosi sutrikimas, nusiskundimai fizine sveikata, nesąmoninga trauka alkoholiui, narkotikams, savęs sunaikinimo minčių prasiveržimas ir destruktyvių veiksmų aplinkinių atžvilgiu pasireiškimas.

Gan dažnai vaiką, nevalingai reiškiantį savo neigiamas emocijas, pyktį, depresiją, suaugusieji baudžia nekreipdami dėmesio į jo skausmą ir sielvartą, pasireiškiantį jo dvasioje.

Paauglių depresijas ir savižudybes mūsų dienomis gan dažnai lemia artimų žmonių netektis. Tėvų nesantaika, alkoholizmas, netgi pati nekalčiausia netektis gali sukelti jo sąmonėje našlaičio, pamestinuko, atstumtojo pojūtį.

Gydytojai, mokyklų konsultantai, socialiniai pedagogai, psichoterapeutai pagrįstai šį pojūtį vadina netektim arba sielvartu.

Pamestojo, paliktojo jausmas bet kurio amžius vaikui gali pasireikšti beviltiškumu ir tapti tragedija.

Tačiau vieno iš tėvų netektis būna ne tik fizinė. Ją vaikas patirs nutrūkus abipusiam prieraišumui. Priežastys gali slypėti viename iš tėvų, pačiame vaike arba kai tarpusavio santykiams įtaką daro kažkas kitas. Pavyzdžiui, tėvų nesugebėjimas drauge su vaiku išgyventi visas jo vystymosi stadijas, nepakankamas auklėjimo principų žinojimas arba dėmesio sutelkimas į savo asmeninius interesus, poreikių susikirtimas, depresija, liga arba didelis nuovargis. Šiuo atveju labai lengvai pažeidžiamas vienišas tėvas. Asmeniniai rūpesčiai, susiję su pačiu tėvų vaikyste, taip pat gali trukdyti normaliam vaiko ugdymui.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2898 žodžiai iš 5601 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.