Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo valstybės socialinės politikos įgyvendinime
5 (100%) 1 vote

Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo valstybės socialinės politikos įgyvendinime

11213141516171

TURINYS

ĮVADAS

1. BENDRA LIETUVOS NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLOS APŽVALGA

1.1. NVO istorinė raida

1.2. Bendras NVO veiklos kontekstas

1.3. NVO teisiniai veiklos pagrindai

1.4. NVO finansavimo šaltiniai

2. NVO VAIDMUO LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINĖS POLITIKOS ĮGYVENDINIME

2.1. Bendra Lietuvos Respublikos socialinės politikos apžvalga

2.2. NVO dalyvavimas teikiant socialines paslaugas

2.3. Jonavos savivaldybės atvejo analizė

2.4. NVO ir valdžios tarpusavio sąveika

2.4.1. Valstybės ir NVO bendravimo modeliai

2.4.2. Galimybės ir būdai įtraukti NVO į socialinių paslaugų tinklą

2.5. Socialinių paslaugų rinkos kūrimo pasekmės socialines paslaugas teikiančioms NVO

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

LITERATŪRA

PRIEDAI

LENTELĖS

1 lentelė. Lietuvos ne pelno organizacijų pagrindiniai pajamų šaltiniai [54;21]

2 lentelė. Nuomonė apie Lietuvos socialinę politiką formuojančias bei administruojančias insti –

tucijas (procentais)

PAVEIKSLAI

1 pav.Respondentų nuomonė apie socialinės politikos svarbą Lietuvoje (procentais)

2 pav. Jonavos savivaldybės vykdomos socialinės politikos vertinimas

3 pav. Socialinių paslaugų poreikio kitimo vertinimas Jonavos savivaldybėje (procentais)

4 pav. Socialinių paslaugų poreikio augimo Jonavoje faktoriai

5 pav. Priežastys, sąlygojančios teikiamų paslaugų poreikio augimą

6 pav. NVO veiklos įvertinimas bendruomenėje

7 pav. Savivaldybės ir NVO atstovų nuomonė apie veiksnius, trukdančius NVO veiklai

8 pav. Veiksniai, trukdantys NVO veiklos efektyvumui

9 pav. Respondentų nuomonė apie LR įstatymus, reglamentuojančius NVO veiklą

10 pav. NVO ir savivaldybės bendradarbiavimo formos

11 pav. Priežastys, trukdančios efektyviam NVO ir savivaldybės bendradarbiavimui

12 pav. Sąlygos reikalingos savivaldybės ir NVO bendradarbiavimo plėtotei

13 pav. Apklausoje dalyvavusių respondentų pasiskirstymas pagal lytį

14 pav. Apklausoje dalyvavusių respondentų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes

15 pav. Apklausoje dalyvavusių paslaugos gavėjų pasiskirstymas pagal išsilavinimą

16pav.Apklausoje dalyvavusių savivaldybės darbuotojų pasiskirstymas pagal užimamas pareigas

ĮVADAS

Kiekvieną visuomenę sudaro trys sektoriai: valdžios, verslo ir visuomeninis sektorius. Mokslinių tyrimų ir diskusijų centre paprastai atsidurdavo valstybinis bei rinkos sektoriai, o trečiojo tyrimai suintensyvėjo tik pastaraisiais dviem dešimtmečiais. Istoriškai nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) sektorius atsirado vėliau.

NVO valstybės socialiniame ir politiniame gyvenime vaidina skirtingus vaidmenis. Jų dėka išryškėja atskirų piliečių grupių interesai ir poreikiai, kurie orientuoja politikus ir administraciją į jų tenkinimą, vykdant valstybės socialinę politiką. NVO taip pat formuoja įvairias nuomones valstybinio ir visuomeninio gyvenimo klausimais.

Auga trečiojo sektoriaus vaidmuo valstybės gyvenime, kuriant pilietinę visuomenę. Kartais NVO gali geriau atstovauti visuomenės interesams nei valstybinės struktūros, nes joms priklausantys žmonės geriau išmano savo srities problemas, jų teikiamos paslaugos pigesnės ir lankstesnės, todėl ir jas spręsti prireikia mažiau laiko. Dažnai NVO tampa pastoviais partneriais teikiant socialines paslaugas, organizuojant ir sprendžiant su jų veiklos sfera susijusias problemas, dėl to labai svarbus yra NVO bendradarbiavimas su valstybės institucijomis bei vietos savivaldos organais.

Šiuo metu nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje praktiškai veikia visose socialinės veiklos sferose, tačiau aktyvesnė nevyriausybinių organizacijų veikla tik prasideda. Tai galima paaiškinti ilgesnių veiklos tradicijų Lietuvoje nebuvimu. Daugumai žmonių nelabai suvokiama nevyriausybinių organizacijų veiklos specifika, t.y. darbo apimtis, idėjų įgyvendinimo būdai, bendradarbiavimo su įvairiomis institucijomis būtinumas. Pastaruoju metu valdžios institucijos ėmė vis labiau suvokti, kad viešoji valdžia viena negali susidoroti su visuomenės problemomis. Valstybės institucijos ir tarptautinės agentūros ėmė pripažinti, kad nevyriausybinės organizacijos gali padaryti tai, ko nepajėgia daugelis viešojo administravimo subjektų, t.y. suteikti aukštos kokybės socialines paslaugas. Kaskart vis daugiau nevyriausybinių organizacijų perima viešojo administravimo funkcijas, padeda valstybės institucijoms spręsti socialines problemas, kuria prevencines socialinių problemų programas. Keičiasi visuomenės požiūris į nevyriausybines organizacijas, auga valstybės deleguojamų funkcijų socialinėms paslaugoms atlikti apimtis. Didėjanti NVO svarba visuomenėje reikalauja gilesnės analizės, todėl pasirinkta nevyriausybinių organizacijų veiklos studija Lietuvos socialinės politikos kontekste.

Darbo tema – Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo valstybės socialinės politikos įgyvendinime: Jonavos savivaldybės atvejis.

Darbo objektas – Nevyriausybinių organizacijų veikla.

Darbo tikslas – išanalizuoti NVO vaidmenį Lietuvos valstybės socialinės politikos įgyvendinime.Darbo uždaviniai:

• apžvelgti NVO istorinę raidą Lietuvoje;

• įvertinti bendrą NVO veiklą Lietuvoje;

• išanalizuoti ir įvertinti NVO veiklą reglamentuojančius Lietuvos įstatymus;

• aptarti NVO finansavimo
šaltinius;

• apžvelgti Lietuvoje vykdomą bendrą socialinę politiką;

• argumentuoti, kodėl NVO tampa svarbiu socialinių paslaugų teikėju;

• išanalizuoti Jonavos savivaldybės NVO veiklą, įvertinti problemas bei pateikti pasiūlymus dėl veiklos tobulinimo;

• atskleisti NVO ir valdžios bendradarbiavimo principus, modelius bei galimybes ir būdus

įtraukti NVO į socialinių paslaugų rinką;

• išanalizuoti socialinių paslaugų rinkos kūrimo Lietuvoje pasekmes socialines paslaugas

teikiančioms NVO.

Prieš pradedant tyrimą, kurio tikslas įvertinti NVO ir valdžios tarpusavio santykius

Jonavos savivaldybėje ir išsiaiškinti piliečių nuomonę apie NVO socialinių paslaugų teikimą, suformuluotos šios hipotezės:

• Socialinių paslaugų poreikis didėja ir dėl to didėja NVO poreikis;

• NVO įsijungimas į socialinių paslaugų teikimą priklauso nuo gerai parengtos įstatymų

bazės.

Tyrime dalyvavo:

1) Jonavos savivaldybės socialinės paramos skyriaus darbuotojai;

2) Jonavos NVO atstovai, dalyvaujantys socialinių paslaugų teikime;

3) Piliečiai, gaunantys socialines paslaugas.

Darbe naudoti šie tyrimo metodai:

1) mokslinės literatūros analizė;

2) teisės aktų analizė;

3) struktūrizuotas interviu;

4) anketinė apklausa;

5) atvejo studija.

Darbe atlikta literatūros apie NVO ir teisės aktų, reglamentuojančių NVO veiklos pagrindus, analizė. Rašant darbą naudotasi lietuvių Domarko V., Gineitienės D. Ilgiaus V., Krupavičiaus A., Lazutkos R., Leliūgienės I., Matako J., Masiulio K., Medaiskio T., Šimašiaus R., Žalimienės L. ir užsienio Anheierio H., Barberio B., James E., Johnsono K., Johnsono Louse C., Salamono L, autorių darbais.

Darbą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje kalbama apie bendrą NVO veiklą Lietuvos Respublikoje, jų istorinės raidos apžvalgą, teisinius veiklos pagrindus, finansavimo šaltinius.

Antroje dalyje apibūdinta bendra socialinės politikos apžvalga, NVO organizacijų veikla, teikiant socialines paslaugas, atliktas tyrimas Jonavos savivaldybėje, įvertinant NVO ir valdžios tarpusavio santykius, ir piliečių nuomonė apie NVO socialinių paslaugų teikimą, aptarta NVO ir valstybės tarpusavio sąveika bei socialinių paslaugų rinkos kūrimo Lietuvoje pasekmės socialines paslaugas teikiančioms NVO.

Išvadose apibendrinami darbo rezultatai ir pateikiamos rekomendacijos.

1. BENDRA LIETUVOS NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLOS APŽVALGA

1.1. NVO istorinė raida

Nevyriausybinės organizacijos turi senas tradicijas. Dažnai teigiama, kad pirmosios ne

pelno organizacijos – labdaros fondai atsirado vėlyvaisiais viduramžiais ir kad pirmosios nevyriausybinės organizacijos sietinos su katalikų ir evangelikų liuteronų sąjūdžiais. Tačiau iš tikrųjų fondai daugelyje Europos šalių egzistavo jau nuo V a. prieš Kristų. Europoje asociacijos taip pat žymiai senesnės ir žinomos jau nuo pirmųjų krikščioniškų judėjimų bei amatininkų ir pirklių asociacijų, gildijų ir cechų, savitarpio pagalbos grupių ir sąjungų.

Lietuvoje bendruomeninė, filantropinė veikla žinoma nuo seno, tik tai nebuvo įteisinta ir įvardinta specialiais įstatymais. Demokratijos, tautų solidarumo, religinės tolerancijos idėjas propagavo apie 1817-1823 metus veikusios slaptosios studentų organizacijos – filomatai, filaretai ir kt. 19a. pabaigoje Lietuvos kaimuose buvo vadinamosios “senių tarybos”, sudarytos iš kelių kviestinių senų vyrų, kurie rinkdavosi sutrikus įprastinei kaimo tvarkai (likus be globos mažiems našlaičiams, iširus šeimai, įvykus nusikaltimui, iškilus kokiems sunkumams). “Senių taryba” sunkumus spręsdavo pati arba pavesdavo kitiems bendruomenės nariams. Nevykdant “tarybos” nutarimo, nusižengusiam atskaitydavo sutartą rykščių ar vadžių skaičių. Jaunimo bendruomenės organizuodavo vakarėlius, kultūrines programas, kviesdavosi gretimų kaimų bendruomenes. Moterų grupelės lankydavo ligonius, padėdavo negalintiems savarankiškai tvarkytis [9].

Nors M. Valančiaus blaivybės brolijos 1864m. buvo uždraustos, tačiau toliau veikė nelegaliai. Jų nariai kovojo su neraštingumu, kūrė slaptas mokyklas, dalyvavo knygnešių veikloje [46].

Po Pirmojo pasaulinio karo, susikūrus pirmajai Lietuvos vyriausybei, šalyje siautė nedarbas, badas. Buvo steigiami maitinimo punktai, vaikų ir senelių prieglaudos, organizuotas tremtinių ir belaisvių grąžinimas, viešieji darbai. Atstatant kraštą, socialinė globa įgavo didesnį organizuotumą. Visuomenėje organizuojamos labdaros draugijos, kurios steigė įvairias socialinės globos įstaigas, dėmesys buvo skiriamas ne tik materialinei, bet ir moralinei pagalbai, savipagalbos skatinimui. Labdaros draugijoms sutvirtėjus, valstybė ir kai kurios savivaldybės atidavė administruoti savo socialines globos įstaigas, skirdamos lėšas joms išlaikyti ir prižiūrėdamos jų tikslingą naudojimą.

Tarpukario Lietuvoje nevyriausybinės organizacijos itin išsiplėtojo. Žinomiausios ir reikšmingiausios organizacijos – ateitininkai, pavasarininkai, angelo sargo vaikų sąjunga, skautai, jaunalietuviai, jaunųjų ūkininkų sąjunga, šauliai, ugniagesiai. 1937 metų sausio 1 dieną Lietuvoje buvo įregistruotos 7774 draugijos, sąjungos ir jų padaliniai, be to, buvo nelegaliai veikusių
[67;3-16].

Kalbėti apie nevyriausybines organizacijas tarpukario Lietuvoje sudėtinga, nes ši sistema kūrėsi vangiai, be to, Lietuvoje egzistavo net kelios privatinės teisės sistemos. Svarbu paminėti 1919 metų Įstatymą apie draugijas bei vėlesnį, jį pakeitusį 1936 metų Draugijų įstatymą. Įdomu tai, kad didžioji dalis 1995 metais priimto Visuomeninių organizacijų įstatymo nuostatų (galimybės būti nariu piliečio apribojimai, minimalus narių skaičius, organizacijos veiklos sustabdymo tvarka, perregistravimo reikalavimai) buvo paimta būtent iš 1936 metų Draugijų įstatymo ar bent jau yra labai panašios. Draugijų įstatymas reglamentavo visas draugijas, asociacijas, išskyrus religines ir tas, kurias reglamentuoja kiti teisės aktai [66;37]. Prieškario Lietuvos ne pelno organizacijų tradicija nėra visiškai išnykusi. Stipriausios ne pelno organizacijos po okupacijos ėmė veikti užsienyje. Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo buvo atkurtos ir nevyriausybinės organizacijos (skautai, ateitininkai, šauliai ir kitos) [43].

Sovietų sąjungos okupacijos laikotarpiu Lietuvoje, kaip ir kitose buvusiose SSSR šalyse, ilgą laiką apskritai nebuvo ne pelno organizacijų (kaip ir tikrų, pelno siekiančių, įmonių) ir tik visuomenines organizacijas bei kooperatyvus vienu ar kitu aspektu būtų galima laikyti organizacijomis, panašiomis į tradicines vakarietiškas ne pelno organizacijas. Galima teigti, kad sovietiniais metais ne pelno organizacijoms buvo palikta tik pagrindinės visuomeninės organizacijos – Komunistų partijos palaikymo ir kai kurių laisvalaikio formų organizavimo vaidmuo arba profesinių organizacijų veikla, o kooperatyvai buvo planinio ūkio dalis.

Kalbant apie sovietmečio ne pelno organizacijas, reikia paminėti, kad ne pelno organizacijos veikė ir pogrindyje. Helsinkio žmogaus teisių rėmimo grupė ir “Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos” leidėjai – žymiausi iš tokių organizacijų [9].

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir išsilaisvinus iš totalitarinio režimo, visuomenė pradėjo vaduotis iš valstybinio reguliavimo gniaužtų ir tuo pačiu perėmė daugelį gyvenimo sričių, anksčiau išskirtinai priklausiusių valstybės kontrolei. Lietuvoje pradėjo kurtis pilietinė visuomenė. Atsirado daug nevalstybinių savanoriškų organizacijų, kurios vienijo įvairių sluoksnių, skirtingų tikslų siekiančius žmones. Šios organizacijos ne tik leido kiekvienam individui geriau užtikrinti savo poreikių tenkinimą, bet bandė ieškoti galimybių padėti kitiems. Tokiu būdu Lietuvoje susiformavo daug nevyriausybinių organizacijų, kurios vertinamos kaip jungiamoji grandis tarp valdžios ir visuomenės. NVO apibrėžimo bandymai.

Nuo nevyriausybinių organizacijų atsiradimo nestigo mėginimų jas apibrėžti. Praktiniame vadove nevyriausybinėms organizacijoms pateikiamas toks apibrėžimas – “Nevyriausybinė organizacija yra laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme”[43;3]. E. James siūlomas apibrėžimas, jog “ NVO yra savanoriškos organizacijos, teikiančios visuomenines gėrybes ir paslaugas, jų gautas pelnas negali būti paskirstomas organizacijos nariams bei valdybai” [11;87]. S.Osbornas nevyriausybines organizacijas apibrėžia kaip “savanoriškas ne pelno organizacijas”, išryškindamas organizuotos veiklos savanoriškumą [46;127]. V. Domarkas ir D. Gineitienė jas apibrėžia kaip “… laisva piliečių valia įkurtą organizaciją, kuri tarnauja visuomenės grupių interesams, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės viešajame valdyme” [5]. A.Krupavičius teigia, kad pati “pilietinės visuomenės kategorija nėra preciziška, o operaciniu – instrumentalistiniu požiūriu politikos tyrimams ši koncepcija yra netinkama. Tiktai interesų grupės, sąjungos ir asociacijos suteikia realų struktūrinį bei funkcinį turinį pilietinei visuomenei, paverčia ją konkrečiu gyvu organizmu” [15].

Literatūroje pateikiami nevyriausybinių organizacijų apibrėžimai daugmaž apima bendruosius šios struktūros požymius:

• juridinis asmuo;

• prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų;

• nepelno paskirstymo principas (gautas pelnas nėra paskirstomas tarp steigėjų, darbuotojų ar narių, o investuojamas į pagrindinę įstatuose numatytą veiklą);

• savivalda;

• savanoriškumas (laisvas narių įstojimas ir išstojimas);

• tarnavimas visuomenės labui [36] .

Nevyriausybinių organizacijų ir jų teisinės aplinkos nagrinėjimo pirmtakas Lesteris M. Salamonas nevyriausybinių organizacijų terminui apibūdinti išskyrė penkis plačiai pripažįstamus kriterijus. Nevyriausybinės organizacijos yra:

• institucionalizuotos;

• privačios, t.y. institucine prasme atskirtos nuo vyriausybės (valdžios), net jei ir gauna jos paramą;

• neskirstančios pelno, t.y. negali duoti nuosavybės grąžos;

• savivaldžios, t.y., kontroliuojamos remiantis savo vidaus procedūromis, o ne valdomos iš išorės;

• savanoriškos, t.y., neprivalomos [66;5].

Nevyriausybinėmis organizacijomis laikomos visuomeninės organizacijos, asociacijos, labdaros organizacijos ir fondai, dauguma viešųjų įstaigų, kurių steigėjos ar bendrasavininkės nėra valstybinės institucijos.
Tarp žymiausių pasaulio korifėjų, nagrinėjusių nevyriausybines organizacijas, minimi Lesteris M. Salomonas, Helmutas K. Anheieris bei kiti.

Lietuvoje NVO tyrimus atlieka Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, Lietuvos Laisvosios rinkos institutas, Vilniaus socialinės informacijos centras, Baltijos tyrimų centras. Nemažai prisidėjęs nagrinėjant NVO Lietuvoje Atviros Lietuvos fondo narys A. Poviliūnas ir kt.

1.2 Bendras NVO veiklos kontekstas

Nevyriausybinių organizacijų gausa vienas svarbiausių atviros visuomenės bruožų. Šios organizacijos aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas, padėti tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga. Nevyriausybinėmis organizacijomis jos vadinamos pabrėžiant, jog įkurtos ne valdžios iniciatyva.

Nevyriausybines organizacijas nelengva suskirstyti kategorijomis ir apibrėžti. Tačiau galima teigti, kad dauguma nevyriausybinių organizacijų atlieka vieną ar daugiau iš žemiau išvardintų funkcijų.

• Paslaugų teikimas. Savo nariams arba klientams teikiamos tokios paslaugos, kaip: socialinė rūpyba, sveikatos apsauga, apmokymai, informacinės paslaugos, konsultacijos bei parama;

• Interesų atstovavimas arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose reikaluose. Čia priklauso organizacijos, kurios naudoja įvairias kampanijas, lobizmą ir kitus metodus, gindamos tam tikrą idėją ar kurios nors grupės interesus ir siekdamos pakeisti viešąją nuomonę ar politiką;

• Savitarpio pagalba ar pagalba sau. Organizacijos, dažniausiai suformuotos grupių asmenų, kurie turi bendrų interesų arba poreikių, siekiant suteikti savitarpio pagalbą, informaciją, paramą ir bendradarbiavimo galimybę;

• Ištekliai ir koordinavimas. Tai vadinamosios „tarpininkaujančios organizacijos“, kurios koordinuoja viso sektoriaus arba konkrečioje srityje dirbančių organizacijų veiklą, teikia joms informaciją ir paramą. Tokios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį, būdamos jungtimi tarp nevyriausybinio sektoriaus ir viešosios valdžios institucijų [9].

Nemažai nevyriausybinių organizacijų dirba nacionaliniu ar net tarptautiniu mastu. Tačiau absoliuti jų dauguma veikia tam tikro regiono ar vietovės ribose. Bendrai imant, kuo siauresnė geografinė tam tikros organizacijos veiklos zona, tuo platesnis jos veiklos spektras ir tuo sunkiau darosi atskirti vienas jos funkcijas nuo kitų. Europoje yra šimtai tūkstančių savarankiškų vietinių grupelių, kurios veikia bendruomenės, miesto, kvartalo, kaimo ar nedidelio kaimų regiono mastu, siekdamos gerinti vietinės bendruomenės gyvenimo kokybę. Tokios organizacijos drauge atlieka – dažniausiai neformaliai – visas aukščiau išvardytas funkcijas: teikia paslaugas ir savitarpio pagalbą, atkreipia dėmesį į bendruomenės ar tam tikrų jos grupių poreikius, sukuria mechanizmą, kuriuo pasinaudodama bendruomenė gali perduoti valdžiai savo lūkesčius. Istoriškai sunku deramai įvertinti savanoriškų organizacijų ir joms giminingų fondų įtaką ir pasiekimus. NVO indėlis į socialinių ir politinių idėjų raidą, į to intelektualinio klimato, kuris vyrauja šiandien, kūrimą irgi yra neišmatuojamas. Nevyriausybinės organizacijos vaidina svarbų vaidmenį, platindamos mokslo idėjas ir technologines naujoves, sudaro sąlygas pasikeisti mintimis nagrinėjant daugelį žmonijai aktualių problemų. NVO buvo ir yra lyderiai kovoje už žmogaus teisių ir žmogiškojo orumo pripažinimą. Daugelis NVO yra solidarios su socialiai jautriomis gyventojų grupėmis – ligoniais ir neįgaliaisiais, vargšais ir atstumtaisiais, pagyvenusiais ir jaunimu. Nevyriausybinės organizacijos Europoje ir už Atlanto įnešė svarbų indėlį kovoje prieš socialinę izoliaciją, seksualinį vaikų ir moterų išnaudojimą, rasizmą. Jos daug prisidėjo ir prisideda formuodamos visuomenės nuomonę palankią plėtrai, palaiko demokratiją ir užmezga ypatingus ryšius su pilietinės visuomenės atstovais.

Nevyriausybinių organizacijų skaičius, dydis ir reikšmė per pastaruosius dešimtmečius Vakarų visuomenėse labai išaugo. Europos Sąjungos Komisijos nuomone, tai įvyko dėl keleto pagrindinių priežasčių:

• gerovės išaugimas ir daugiau laisvo laiko;

• paslaugų reikšmės visuomenėje išaugimas;

• „socialinė privatizacija“, t.y., valdžios teiktų paslaugų teikimo funkcijos delegavimas ne pelno organizacijoms;

• naujų poreikių, kuriuos gali patenkinti pirmiausia nevyriausybinės organizacijos, atsiradimas;

• aštuntojo dešimtmečio nedarbo krizė;

• istoriniai aspektai kai kuriose šalyse, ypač besivaduojančiose iš autoritarizmo;

• demografiniai pasikeitimai: išėjusių į pensiją, netekusių darbo žmonių skaičiaus padidėjimas ir nuostata perduoti funkcijas į privačias rankas sumažinant valdžios išlaidas [66].

Apskritai nevyriausybinių organizacijų kūrimuisi ir raidai turi įtakos:

Valdžios nuostatos: valdžia gali skatinti NVO veiklą, suteikdama paramą, tačiau gali ir riboti teisiniais ar finansiniais suvaržymais.

Privataus sektoriaus ištekliai: grynieji pinigai ir laikas pagrindiniai sėkmingo NVO gyvavimo veiksniai.

Religinės ir etinės vertybės. Krikščionybė, induizmas, islamas, judaizmas bei kitos religijos, taip pat etninės bendruomenės prisideda prie filantropijos skatinimo [71;214].

Po
nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. suaktyvėjo įvairių NVO steigimosi procesas. Nevyriausybinės institucijos – pilietinės visuomenės ir demokratinės teisinės valstybės formavimosi veiksnys. Pamažu pradėjo ryškėti jų veiklos profilis, veiklos sritys, augo atsakomybė ir įsipareigojimai visuomenėje. Dauguma iš jų pagal nusistovėjusią tarybiniais metais tvarką lėšas stengėsi gauti iš vietinės arba centrinės valdžios, neįvardydamos konkrečių tikslų ir nepateikdamos veiklos programos. Tačiau greitai teko suvokti, kad visų nevyriausybinių organizacijų rėmimas iš mokesčio mokėtojų lėšų yra neįmanomas. Be to, 1991 – 1994 metais šalyje pradėjus įsivyrauti rinkos ekonomikai, įsigalėjo nuomonė, kad gyventojai gali išreikšti savo valią demokratinių rinkimų metu ir nevyriausybinės organizacijos visai nereikalingos. Tuo laiku nebuvo tvirtos nuostatos, kad valdžiai būtina bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis.

Tačiau palaipsniui situacija keitėsi, nors sovietmečio palikimas dar jaučiamas ir šiandieną. Nemaža visuomenės dalis nepakankamai suvokia visuomeninio sektoriaus svarbą demokratinėje visuomenėje, nors NVO sektorius tampa konkurentu tiek valstybiniam, tiek pelno siekiančiam sektoriui. NVO yra pajėgios perimti iš valdžios institucijų daugelio funkcijų (socialinės apsaugos, sporto veiklos organizavimo, kultūros projektų finansavimo, švietimo, mokslo tyrimų, nusikaltimų prevencijos ir t.t.) vykdymą, o tai stiprina jų įtaką visuomenėje [43]. Modernizuodamasi Lietuva išgyvena gilių socialinių ir kultūrinių permainų laikotarpį. Neužtenka vien garsiai pareikšto noro būti priimtiems į Europos Sąjungą ar NATO, reikia dar įvykdyti esmines reformas šalies teisinėje, administracinėje ir kitose srityse. Didžiulį nerimą ir neapibrėžtumą visuomenėje kelia decentralizacijos procesai, valstybės, verslo ir piliečių iniciatyvos sektorių perskirstymas. Kiekvienas iš trijų pagrindinių paslaugų teikėjų, su kuriais susiduria piliečiai, – valstybinis, verslo ir nevyriausybinis sektoriai – savo darbus vykdo skirtingai.

Valstybės sektorius geriausiai vadovauja tam tikros srities politikai, kuria teisės aktus, garantuoja paslaugų tęstinumą ir stabilumą. Tačiau biurokratinis aparatas nesugeba greitai prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų ir teikti paslaugas skirtingoms vartotojų grupėms, todėl valdžios veiklos prioritetai turėtų būti strategijos kūrimas, teisės aktų leidyba bei bendruomenės ryšių stiprinimas.

Kalbant apie verslo sektorių, jis efektyvus ten, kur tikslas yra pelno siekimas. Šis sektorius labai veiksmingai motyvuoja plėsti veiklos sferą, pakartotinai taikyti darbo formas ir metodus, kurie atneša sėkmę konkurentams. Dėl to komercinis sektorius sėkmingai realizuoja ūkinio pobūdžio užduotis. Tačiau kartais dėl noro padidinti pelną dažnai nukenčia paslaugos kokybė. Abu šie sektoriai, valstybinis ir privatus, valdo didžiulį kapitalą ir turi galimybę daryti spaudimą sprendimus priimantiems asmenims.

Nevyriausybinio sektoriaus organizacijos geriausiai atlieka tas užduotis, kurios duoda mažas arba nulines pajamas ir reikia rūpintis riboto dydžio vartotojų grupe bei pelnyti pasitikėjimą. Dėl to NVO puikiai susidoroja su socialinėmis užduotimis, kurioms nereikia didelio pradinio kapitalo ir užtenka tinkamai parinktų ir motyvuotų bendruomenės atstovų. Kadangi daugelis savanoriškų organizacijų yra paslankios ir kūrybingos, todėl neretai jos padeda spręsti nenumatytas, kritiškas problemas. Pagal dydį ir finansines galimybes šis sektorius daug menkesnis negu valstybinis, tačiau deleguojama nevyriausybinėms organizacijoms atsakomybė teikti tam tikras paslaugas labai svarbi [57].

Kalbant apie atsakomybę pripažįstama, kad savanoriškos organizacijos atstovauja valstybės teikiamų ar papildomų paslaugų alternatyvai. Taigi jos gali padėti vyriausybei įvykdyti kai kuriuos iš jos įsipareigojimų, tačiau bendra visuomenės gerovė lieka valdžios atsakomybėje. Būtent valdžia yra atsakinga už tai, kad tam tikros paslaugos būtų prieinamos tiems, kam tų paslaugų reikia. Nevyriausybinės organizacijos ir ateityje galėtų būti atsakingos už paslaugų teikimą tam tikroms gyventojų grupėms, jų interesų gynimą bei įgaliojimų įgyvendinimą, piliečių dalyvavimo, savanoriškos veiklos skatinimą, pilietinių vertybių stiprinimą.

Nepaisant svarbaus NVO veiklos bruožo – materialinių paskatų nebuvimo, nevyriausybinės organizacijos turi prigimtinių, o ne įstatymais sukurtų privalumų, lyginant su pelno siekiančiais subjektais: galimybė panaudoti neapmokamą darbą; galimybė gauti nemokamą paramą; papildomi stimulai vartotojams naudotis NVO paslaugomis ir pirkti jų prekes [57]. Vien šie privalumai yra pakankama paskata burtis į nevyriausybines organizacijas ir steigti jas, ką rodo ir Lietuvos bei kitų valstybių praktika.

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro Vilniuje duomenimis, Lietuvoje 2002 metais buvo įregistruota daugiau kaip 12000 nevyriausybinių organizacijų – visuomeninių, labdaros fondų, asociacijų, viešųjų įstaigų [44].

Nevyriausybinių organizacijų veiklos koordinavimui Lietuvoje veikia įvairūs nevyriausybinių organizacijų paramos bei informacijos centrai, kurie suteikia reikalingų žinių,
pagalbą ir pan.

Lietuvoje yra keturi didžiausi informacijos ir paramos centrai:

• Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras Vilniuje;

• Kauno nevyriausybinių organizacijų paramos centras;

• Klaipėdos nevyriausybinių organizacijų informacijos centras;

• Alytaus nevyriausybinių organizacijų informacijos centras [44].

1995 m. gruodžio 4d. LR Teisingumo ministerijoje kaip labdaros ir paramos fondas įregistruotas “Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras” (NIPC) Vilniuje. Jo steigėjas – Atviros Lietuvos fondas. Šio centro misija – plėtoti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų sektorių Lietuvoje, teikiant informaciją ir techninę pagalbą, konsultuojant, rengiant mokymus ir leidžiant leidinius. Taigi prioritetinė NIPC veiklos sritis – informavimas, kuomet teikiama informacija Lietuvos ir kitų šalių NVO, tarptautinėms institucijoms bei kitoms organizacijoms, taip pat ir fiziniams asmenims apie Lietuvos nevyriausybinio sektoriaus veiklą. Šis centras taip pat tarpininkauja ir padeda kurtis regioninėms koalicijoms, tinklams, centrams ar kitoms bendrus interesus atstovaujančioms organizacijoms. Turėdamas nemažą veiklos patirtį Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras gali suteikti įvairiapusę bei kvalifikuotą pagalbą ne tik pačioms nevyriausybinėms organizacijoms ar jų susivienijimams, bet ir konsultuoti bei vesti dialogus su valstybinės valdžios ir valdymo institucijomis, savivaldos organais tais klausimais, kurie yra aktualūs trečiajam sektoriui.

Kauno nevyriausybinių organizacijų paramos centras (KNOPC) buvo įregistruotas 1998 m. liepos mėn. 8 d. Šio centro tikslai iš esmės nesiskiria nuo Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro Vilniuje veiklos tikslų ( kurti bei plėtoti savarankišką trečiąjį sektorių, įtakoti valstybinės valdžios sprendimus ir kt.), tačiau skirtumas toks, kad Kaune veikiantis centras pagrindinį dėmesį skiria Kauno miesto ir regiono nevyriausybinių organizacijų problemoms spręsti. Tai yra daugiau regioninio pobūdžio centras [58]. Tokio pobūdžio centrai yra Klaipėdoje ir Alytuje. Šiaulių mieste įkurta nevyriausybinių organizacijų konfederacija. Tai savanoriška Šiaulių miesto nevyriausybinių organizacijų bendrus interesus atstovaujanti partnerystės struktūra, apimanti visas galimas bendruomenės veiklos sritis. 2000 m. birželio 30 d. Šiauliuose pirmą kartą buvo sušaukta Bendruomenės konferencija, kurią inicijavo savivaldybė. Jos metu NVO atstovai nepatvirtino savivaldybės parengtų dokumentų ir nutarė patys kurti būsimą konfederaciją. Konferencijoje buvo išrinkta iniciatyvinė grupė, kuri tų pačių metų spalio 11 d. į susitikimą pakvietė NVO atstovus bei savivaldybės darbuotojus, atsakingus už ryšius su visuomene. Šio susitikimo metu buvo patvirtinti iniciatyvinės grupės parengti Šiaulių miesto NVO konfederacijos įstatai bei išrinkta konfederacijos taryba. Be egzistuojančių nevyriausybinių organizacijų centrų didžiausiuose Lietuvos miestuose, tokių susivienijimų idėja pamažu plinta ir kituose mažesniuose miesteliuose, pvz.: Utenoje, Anykščiuose, Ukmergėje, Raseiniuose ir pan. [44].

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centrai kuriami teikti reikiamą pagalbą bei atstovauti visoms tam tikrame regione veikiančioms nevyriausybinėms organizacijoms, nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio. Tačiau iškyla ir klausimų, apimančių tik tam tikrą konkrečią veiklos sritį: socialinę, kultūrinę, jaunimo reikalus ir pan. Šiems klausimams spręsti nevyriausybinės organizacijos vienijasi sudarydamos “skėtines” organizacijas, dažniausiai atstovaujančias tik tam tikra konkrečia socialiai naudinga veikla užsiimančias nevyriausybines organizacijas. Šio tipo susivienijimai yra tarsi “specializuotos” organizacijos, kurios yra gerai informuotos bei žino tam tikros veiklos srities specifines problemas. Lietuvoje “skėtinių” organizacijų įsteigta jau gana nemažai ir jos gali būti skirstomos santykinai į respublikines , t.y. veikiančias visoje šalies teritorijoje, bei regionines, veikiančias tik tam tikroje valstybės teritorijos dalyje. Viena iš efektyviai veikiančių respublikinių “skėtinių” organizacijų yra Lietuvos Jaunimo Organizacijų Taryba (LiJOT) – nevyriausybinė, savarankiška ir savanoriška visuomeninių jaunimo organizacijų ir visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungų sąjunga. Pagrindinė Lietuvos jaunimo Organizacijos Tarybos misija yra koordinuoti Lietuvos jaunimo organizacijų vienijimąsi bendradarbiavimo, keitimosi informacija, organizacijų potencialo stiprinimo, pozityvaus požiūrio į visuomeninę veiklą formavimo srityse. Yra daug kitų, turinčių didelę reikšmę nacionalinių “skėtinių” organizacijų, tačiau reikia nepamiršti ir regioninių “skėtinių” organizacijų. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti Kauno socialinių nevyriausybinių organizacijų sąjungą, Kauno, Vilniaus, Alytaus, Panevėžio, Utenos jaunimo organizacijų sąjungas “Apskritasis stalas” ir kt.[45].

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4201 žodžiai iš 8377 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.