Pandėlio gimnazija
II cg klasė
Justinas Lukošiūnas
Ar užteks ateityje geriamo vandens?
Referatas
2006
Vandens ištekliai ir naudojimas
Žemės paviršių sudaro du trečdaliai vandens ir tik trečdalis sausumos. Mokslininkai apskaičiavo, kad pasaulyje yra apie 2 000 000 mlrd. tonų vandens (1390 mln. km3). Gėlas vanduo sudaro tik 3 (36 mln. km3) viso šio kiekio. Tačiau ir gėlas vanduo ne visas tinka vartojimui. Daugiau nei pusė gėlo vandens yra susikaupę ledynų pavidalu, o kiti tiesiog netinka vartojimui. Dėl to tik 1/3 pasaulio gyventojų geria tinkamą vandenį, 1/3 turi jo nepakankamai, o 1/3 vartoja netinkamą.
Gėluoju vandeniu laikomas toks vanduo, kurio litre yra ne daugiau kaip 1 g mineralinių dalelių. Pagal tokį apibrėžimą gėlo vandens pasaulyje yra tik 0,009 visų pasaulio vandenų.
Daugiausiai vandens suvartojama pramonėje ir buityje. Labai daug vandens reikia šiluminių ir atominių elektros stočių, celiuliozės ir medžio apdirbimo, cukraus ir kai kurių chemijos įmonių gamybos procesams. Vis daugiau vandens vartoja gyventojai buitiniams reikalams.
Didėjant vandens suvartojimui, jo ištekliai lieka tokie patys. Jau dabar kaikuriose šalyse suvartojama daugiau vandens negu duoda upių metinis nuotėkis sausmečiu. Didmiesčiuose (Tokijas, Niujorkas, Paryžius, Londonas) jaučiamas “vandens badas”.
Lietuvoje padėtis kiek geresnė, nes panaudojami ne visi vandens ištekliai, bet nuolatos augant vandens poreikiams ateityje jo jau gali trūkti.
Vandens tarša
Visiškai švarių vandenų gamtoje nėra, juose yra ištirpusių mineralinių dalelių ir organinių priemaišų, vienur jų koncentracija didesnė, kitur mažesnė. Užterštais laikomi tie vandenys, kuriuose, pakitus cheminei ir mechaninei sudėčiai, yra sutrikę normalūs gamtiniai procesai ir dėl tos priežasties jie negali būti vartojami ūkyje ir buityje.
Daugiausiai vandenį teršia pramonė, miestai, žemės ūkis, transportas, miško plukdymas ir pavienių žmonių neatsakinga veikla.
Labiausiai vandenį teršia:
1. nafta ir jos produktai. Kasmet Nemunas į Kuršių marias atplukdo 770 tonų naftos.
2. buitinių vandenų priemaišos – ypač cheminės skalbimo priemonės.
3. neatsargiai naudojamos mineralinės trąšos ir pesticidai.
Vandens tarša sukelia didelius nuostolius ūkiui, pažeidžia ekologinę pusiausvyrą, kenkia žmonių sveikatai. 85 viso pasaulio žmonių geria sveikatai pavojingą vandenį, dėl to kasmet suserga 500 mln., 5 mln. vaikų miršta.
Nors mažiausiai užterštais laikomi požeminiai vandenys, tačiau šiomis dienomis kelia susirūpinimą ir šulinių vandenys:
Lietuvoje yra apie 300 tūkstančių šachtinių šulinių, kurių vandenį vartoja apie 1 milijonas gyventojų. Šulinių vandenyje esantys nitratai ar nitritai nedingsta nei virinant, nei filtruojant buitiniais filtrais, todėl labai svarbu, kad gyventojai žinotų, kokį vandenį jie geria.
Atsakingų valstybės institucijų susirūpinimą kelia padidėjęs nitratų kiekis šulinių vandenyje. Apskričių valstybinių maisto ir veterinarijos tarnybų duomenimis 2001 metais šalyje beveik kas penktame iš tirtų šachtinių šulinių (iš viso ištirta 487 šuliniai) nitratų kiekis viršijo higienines normas (Vilniaus apskrityje 35,6 %, Alytaus – 30,3 %, Šiaulių – 30 %). Šachtinių šulinių vandenyje esantys nitratai ar nitritai neturi specifinio skonio ar kvapo, todėl juos galima nustatyti tik atliekant laboratorinius tyrimus.
Aplinkos ministerijos ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos bendrame kreipimesi nurodoma, kad ypač svarbu atlikti šulinių vandens cheminius ir mikrobiologinius tyrimus ten, kur šulinių vandenį vartoja sveikatos priežiūros, vaikų ugdymo įstaigos, taip pat šeimos, kuriose yra mažamečių vaikų.
Vandens apsauga
Pirmieji apribojimai, draudžiantys teršti vandenį, atsirado senokai. Petro I laikais buvo liepiama išplakti tuos, kurie išdrįsta mesti šiukšles į “didingąją Nevą”. Tačiau šiais laikais vandens apsaugoti nepavyksta – tenka jį “gelbėti” nuo teršalų. Išskiriami trys pagrindiniai vandens valymo būdai:
1. Mechaninis – juo (filtravimu, nusodinimu, nugraibymu ir kitais būdais) pašalinamos kietos plūduriuojančios ir ištirpusios dalelės. Tai pirmasis valymo etapas, be jo neįmanomas biologinis ir cheminis valymas. Šis būdas pigiausias ir dažniausiai taikomas praktikoje. Tačiau jo neužtenka, kad išvalytą vandenį vėl būtų galima vartoti buityje, nepažeidžiant biologinių procesų.