Notariatas ir notaras
5 (100%) 1 vote

Notariatas ir notaras

1121314151

Notaro vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje labai svarbi. Kvalifikuotas notaras yra absoliutus teisinio saugumo garantas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio I dalyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Notariato institucijos atsiradimą ir sąlygojo butinybė apsaugoti nuosavybę, taip pat poreikis sudaryti savininkui tinkamas sąlygas ja disponuoti. Nors Europa šiandien žino pakankamai daug nuosavybės neliečiamumą garantuojančių priemonių, tačiau notariato institucija pirmauja šioje srityje.

Darbo tikslas: aprašyti notariatą ir notaro teisinį statusą.

Darbo objektas: Lietuvos Respublikos notariatas ir notarai.

Darbo uždaviniai:

1. Aprašyti notariato esmę.

2. Aprašyti kas turi teisę eiti notaro pareigas.

3. Aptarti ir supažindinti su notariato rūšimis.

4. Aprašyti notarų veiklos principus, pareigas; atsakomybes ir apribojimus.

5. Atskleisti notariato organizacinę struktūrą.

Metodai ir priemonės : mokslinės literatūros analizė.1. Notariato samprata ir esmė

Notariato įstatymo 1 straipsnyje sakoma, kad notariatas yra visuma notarų, kuriems pagal šį įstatymą suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą.

Lietuvos Respublikos notariato įstatymas įsigaliojo 1992 m. gruodžio 1 d. Vadovaujantis šiuo įstatymu Lietuvoje pradėta notariato reforma. Šio įstatymo 30 str. Notarinių veiksmų prasmės ir pasekmių išaiškinimas sakoma, kad notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, norintiems juos atlikti. V. Nekrošius (1997, 14 p.) teigia, kad tai yra tiesioginė notarui paskirtos konsultavimo finkcijos išraiška Lietuvos teisinėje sistemoje. Taigi notariato organai yra neginčijami jurisdikcijos organai. Skirtingai nuo teismo, notariatas savo uždavinuis įgyvendina, tvirtindamas teises ir faktus, kurių buvimu galima įsitikinti tiesiogiai pagal įstatymo nurodytus dokumentus. Notarinių organų atliekamas teisių gynimas nėra baigtinis. Notarinių oraganų aktai gali būti ginčijami teisme. Jeigu reikalavimą ginčija kita šalis, teisių gynimo funkcijų notariato organai netalieka.

Notariato įstatymo 2 straipsnyje sakoma, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notarus skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Šio įstatymo nustatytais atvejais ir notarinių veiksmų atlikimui nustatyta tvarka atskirus notarinius veiksmus gali atlikti Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai ir savivaldybių seniūnijų seniūnai (toliau – seniūnai). Tačiau nėra vadinamas valstybės tarnautoju. Pasak V. Nekrošiaus (1997, 16 p.) tokį notaro teisinės padėtie dvilypumą sąlygoja ypatumai pačios notariato sistemos, kurioje nepriklausomumo, greitumo bei efektyvumo sumetimais viešo pobūdžio užduotis įgyvendina ne valstybė, bet kvalifikuoti ir specialiai tam parengti privatūs asmenys, kurie visiškai materialiai atsako už valstybės jiems patikėtų funkcijų tinkamą vykdymą. Nors norato profesija priskiriama prie laisvųjų, tačiau ji skiriasi, pavyzdžiui, nuo advokatų, tuo, kad notaras nėra atleidžiamas nuo valstybės jam skirtų prievolių vykdymo, ir valstybė gali daug intensyviau kištis į notarų veiklą. V. Gaivenis (1999, 14 p.) išskiria dar vieną skirtumą tarp advokatų ir notarų. Jis teigia, kad notaras turi būti objektyvus, nes saugo ir gina ne vienos, o abiejų šalių įstatymui neprieštaraujančius interesus. Būti objektyviam nereiškia nepalaikyti nė vienos šalies, atvirkščiai,ši pareiga reikalauja iš notaro palaikyti „silpnesniąją“ šalį, kad juridinių žinių stoka nebūtų panaudota jos nenaudai.

Taigi notaras yra atskiras asmuo, o notariatas yra visuma notarų, kuriems pagal šį įstatymą suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, laiduoti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą.2. Teisė eiti notaro pareigas

Notariato įstatymo 3 straipsnyje sakoma, kad notarai į pareigas skiriami viešo konkurso būdu.

Notaru gali būti fizinis asmuo, jeigu jis:

1) yra Lietuvos Respublikos pilietis;

2) turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą

3) ne mažiau kaip vienerius metus buvo kandidatu į notarus (asesoriumi) ir išlaikė notaro kvalifikacinį egzaminą arba yra teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turi ne mažesnį kaip penkerių metų pedagoginio ar mokslinio darbo stažą ir atliko ne trumpesnę kaip trijų mėnesių notaro praktiką arba turi ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą, išlaikė notaro kvalifikacinį egzaminą ir atliko ne trumpesnę kaip trijų mėnesių notaro praktiką. Teisiniu darbu laikoma veikla, nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo įgijo teisininko kvalifikaciją ir pradėjo dirbti teisinį darbą. Notaro kvalifikacinio egzamino nuostatus ir Notaro praktikos atlikimo tvarką tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras;

4) yra nepriekaištingos reputacijos;

5) yra ne vyresnis
kaip 65 metų;

6) laimėjo viešą konkursą eiti notaro pareigas. Viešame konkurse eiti notaro pareigas turi teisę dalyvauti ne vyresni kaip 60 metų asmenys. Viešo konkurso eiti notaro pareigas nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras;

7) neturi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti notaro pareigų. Sveikatos tikrinimas, einant notaro pareigas, taip pat privalomas kas penkeri metai. Notarų sveikatos reikalavimus bei sveikatos tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.Notaru negali būti asmuo, buvęs SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadriniu darbuotoju, kuriam taikomi įstatyme „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ numatyti apribojimai.

Asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir skiriamas notaru, jeigu jis:

1) teistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, ar teistas už kitą nusikalstamą veiką, jeigu neišnyko teistumas;

2) pašalintas ar atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, notaro, notaro atstovo, teismo antstolio ar antstolio pareigų už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus arba iš pareigų valstybės tarnyboje, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, jei po šio atleidimo nepraėjo penkeri metai;

3) piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu;

4) neatitinka Lietuvos Respublikos notarų garbės (etikos) kodekso reikalavimų.

Tik valstybė numato reikalavimus, kuriuos turėtų atlikti žmogus, norintis tapti notaru, beu tvarką, kuria šios pareigos yra užimamos.

V. Gaivenis (1999, 15 p.) sako, kad būtina pabrėžti, jog daugumoje Europos šalių reikalavimai žmogui, norinčiam tapti notaru, yra vieni griežčiausių, palyginti su keliamais kitiems teisininkams.3. Notariato rūšys

Priklausomai nuo notariato organų santykio su valstybe bei notariškai patvirtinto dokumento teisinės galios, galime išskirti tris pagrindines jo rūšis: anglosaksų notariato sistema, valstybinio notariato sistema, lotyniškojo notariato sistema.

Anglosaksų teisinės sistemos šalyse notariatas yra iš esmės aip sutvarkytas ir vykdo kitokias funkcijas nei kontinentinės teisinės sistemos šalyse. Šį skirtumą pirmiausia sąlygoja pačios teisinės sistemos ypatumai. Anglosaksų teisės sistema nepripažįsta „oficialaus dokumento“ įrodinėjimo priemone. Pagrindinis įrodymas yra liudytojo parodymai, todėl notariatui šiose valstybėse nesuteikiamas itin svarbus vaidmuo, o notaro pareigas paprastai gali atlikti nebūtinai teisininkai, bet žmonės, turintys visuomenės pasitikėjimą.

Valstybinio notariato sistemoje notaras yra eilinis valstybės tarnautojas. Jis gauna nustatytą

valstybės algą, visos už notarinių veiksmų atlikimą gautos pajamos pervedamos į valstybės biudžetą. Savo funkcijas notarai atlieka valstybinėse notarų kontorose, priklausančiose valstybės nuosavybei. Valstybinėse notarų kontorose dirbančių žmonių etatų sąrašą nustato taip pat valstybė. Taigi valstybinis notaras nėra materialiai suinteresuotas kuo geriau ir greičiau atlikti savo pareigas, kadangi jo algos dydis nuo to nepriklauso. Kita vertus, kadangi notaras yra valstybės tarnautojas, jo materialinė atsakomybė už savo veiksmais klientui padarytą žalą yra ribota. Šią žalą už jį atlygina valstybė.

Lietuvos valstybės notariatas vadovaujasi lotyniškojo notariato pagrindais 1994 m. vasario 11 d. Lietuvos notariatas priimtas į Tarptautinę Lotynų Notariato Sąjungą (UINL), o 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos notariatas įstojo į Europos Sąjungos Notariatų Konferenciją (CNUE).

Lotyniškojo notariato sistemos esminis bruožas tas, kad notarinių funkcijų vykdymą valstybė atidavė į privačių asmenų, kurie nėra valstybės tarnautojai, rankas. Valstybė jiems nemoka algos, o jų pajamos priklauso nuo atliekamo darbo efektyvumo ir greitumo. Kadangi valstybė privatiems asmenims yra perdavusi dalį savo funkcijų, ji kontroliuoja, kad šie žmonės savo pareigas atliktų teisėtai, reguliuoja rinkliavų dydį bei nustato notarų kvalifikacinius reikalavimus ir jų darbo vietą bei skaičių. Lotyniškojo notariato sistemos valstybėse notarai patys sprendžia, kiek pagalbinio personalo jiems būtina turėti, kad darbas vyktų pakankamai sparčiai. Valstybė į šia sferą visiškai nesikiša. Pas notarą paprastai dirba keli padėjėjai, keli kompiuterininkai, biuras yra gerai techniškai aprūpintas (kompiuteriai, kopijavimo aparatas, faksas ir pan.). Tad minėtos priežastys ir sąlygojo esminį notariato reformavimą. Tai buvo ne duoklė laikui, o objektyvi būtinybė efektyviam ir greitam visuomeninių – ekonominių santykių subjektų teisiniam aptarnavimui užtikrinti.

Lotyniškojo notariato valstybėse egzistuoja du jo sutvarkymo modeliai – tai „tik notaro“ modelis, kuriame notaro pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis (pvz., Lietuvoje, Lenkijoje) ir „notaro – advokato“ modelis, kuriame notaro pareigos gali būti derinamos su advokato pareigomis (pvz., Vokietijoje).

Lotyniškojo notariato sistemos privalumus valstybinio notariato atžvilgiu išskiria V. Nekrošius (1997, 32 p.):

· Lotyniškojo
notariato sistema garantuoja laisvą notarų konkurenciją, nes tai daro įtaką notaro darbo kokybei (paprastai pilietis gali laisvai pasirinkti notarą, pas kurį jis atliks notarinius veiksmus). Šios konkurencijos nėra valstybinio notariato sistemoje;

· Lotyniškojo notariato sistemoje notaras pats sprendžia, kiek ir kokių darbuotojų reikia biure, o valstybinėse notarinėse kontorose yra griežtai apibrėžtas etatų skaičius;

· Lotyniškojo notariato sistemoje tarp notaro ir kliento susiklosto abipusiu pasitikėjimu pagrįsti santykiai. Praktika parodė, kad tokie kliento ir valstybės tarnautojo santykiai yra sunkiai pasiekiami valstybinio notariato sistemoje;

· Lotyniškojo notariato notaras pats visiškai atsako už savo veiksmais klientui padarytą žalą – tai skatina jį sąžiningai dirbti. Valstybiniame notariate tokią žalą atlygina valstybė, o notaro atsakomybė yra ribota;

· Lotyniškajame notariate notaras pats užsidirba atlyginimą, kurio dydis priklauso nuo jo darbo kokybės ir efektyvumo (dažniausiai kaip tik šie rodikliai sąlygoja klientų skaičių). Iš uždirbtų pinigų jis moka mokesčius valstybei, algas savo darbuotojams, remontuoja biurą, perka biurui reikalingą įrangą ir pan. O valstybiniame notariate visos šios išlaidos yra padengiamos iš valstybės biudžeto, t. y. iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Taigi lotyniškojo notariato sistemos pagrindas yra kompromisas, kurio esmė ta, kad viešosios valdžios funkcijas atlieka laisvosios profesijos žmonės, turintys specialų paruošimą ir atsakingi už padarytą žalą.4. Notarų veiklos principai

Literatūroje paprastai yra išskiriami šie pagrindiniai notarų veiklos principai: notarų nepriklausomumo principas, notarų objektyvumo principas, notarinių veiksmų atlikimo slaptumo principas, asmeninės notarų atsakomybės principas.

Notarų nepriklausomumo principas yra įtvirtintas Notariato įstatymo 12 straipsnyje, kuriame sakoma, notarai savo įgaliojimus vykdo, nepaisydami valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos, ir paklūsta tik įstatymams. Tad panašiai kaip teisėjas, notaras pirmiausia yra nepriklausomas nuo valstybės subjektyvių norų. Nors Teisingumo ministerija ir kontroliuoja, tačiau notarui nėra privalomi jokie asmeninio ar panašaus pobūdžio valstybės atstovų reikalavimai. Be to, jokie notaro veiksmai, atliekant savo profesines pareigas, negali būti tikrinami tikslingumo požiūriu. Kontroliuojama gali būti tik tai, kaip notaras, atlikdamas savo pareigas, laikosi įstatymų reikalavimų. Kitaip tariant, notaro veikla gali būti tikrinama tik teisėtumo aspektu.

Įstatymo nuostata, jog notaras laikosi tik įstatymo, turėtų būti aiškinama plačiąja įstatymo sąvokos prasme. Ši sąvoka apima ne tik įstatymą, kaip vieną teisės aktų rūšių, bet ir Vyriausybės nutarimus bei potvarkius, Teisingumo ministerijos norminius aktus, Notarų rūmų nutarimus. Nemažą reikšmę notarų veikloje turi notarinių veiksmų atlikimo metodinės taisyklės, kurias tvirtina Teisingumo ministerija, suderinusi su Notarų rūmais.

Kita svarbi notarų nepriklausomumo dalis – tai nepriklausomumas nuo šalių. Nors notaras ir veikia šalių pavedimu, tačiau jis nėra nė vienos jų atstovas ir procedūrinius sprendimus priima neatsižvelgdamas į šalių nurodymus. Notarų nepriklausomumo nuo šalių įstatymų leidėjai stengiasi pasiekti dviem būdais:

· notarų skaičiaus ribojimas. Taip stengiamasi kiekvienam notarui garantuoti pakankamą klientų skaičių, išvengti nesąžiningos konkurencijos bei galimų įstatymų pažeidimų, kai notaras veikia, norėdamas gauti daugiau pajamų;

· kitos notarų veiklos apribojimai. Draudimas jungtis į bendrą komercinę veiklą su kitų profesijų darbuotojais (Notariato įstatymo 20 str. II d.) taip pat padeda pasiekti notaro nepriklausomumą galimų turtinių interesų atžvilgiu.

Notarų objektyvumo principas yra glaudžiai susijęs su jų nepriklausomumu, kadangi tik nepriklausomas notaras gali būti objektyvus, o kita vertus, tik objektyvus notaras gali būti nepriklausomas. Jau prisiekdamas (Notariato įstatymo 5 str.) notaras įsipareigoja būti sąžiningas, taigi ir objektyvus. Būti objektyviam nereiškia nebūti nė vienos šalies pusėje – atvirkščiai, ši pareiga reikalauja iš notaro palaikyti „silpnesniąją“ šalį. Objektyvumas taip pat reiškia, kad notaras privalo išaiškinti žmonėms, kurių atžvilgiu bus atliktas notarinis veiksmas, jų teises ir pareigas, o svarbiausia – įspėti apie teisines pasekmes, kurios gali atsirasti, atlikus notarinį veiksmą.

Notarinių veiksnių atlikimo slaptumo principas kartu yra ir notarų nepriklausomumo, jų teisių ir laisvių garantija, nes pagal jį niekas neturi teisės kištis į notarų veiklą, nepaisant paskatų.

Sis principas yra įtvirtintas Notariato įstatymo 14 straipsnyje. Jo esmė ta, kad notaras privalo užtikrinti turimos informacijos apie atliktus notarinius veiksmus konfidencialumą. Kodėl iškyla tokia būtinybė? Notarų darbas daugeliu atvejų yra susijęs su žiniomis apie klientų šeimyninį gyvenimą ar turtą (pavyzdžiui, notaras negalės tinkamai pakonsultuoti žmogaus, norinčio surašyti testamentą, jeigu neįsigilins į jo šeimyninio gyvenimo aplinkybes). Todėl notaro klientui yra svarbu būti tikram, kad šis neperduos tretiesiems asmenims jokių žinių, kurias sužinojo eidamas savo
Pažeidusiam šią pareigą notarui turėtų būti taikoma baudžiamoji arba drausminė atsakomybė (pavyzdžiui, BK 285 str. – piktnaudžiavimas tarnyba), o jeigu dėl tokių žinių atskleidimo notaro klientas patyrė žalą, šis ją turėtų visiškai atlyginti. Notariato įstatymo 14 straipsnio VI dalyje sakoma, kad notarinių veiksmų slaptumo taisyklės taikomos ir žmonėms, nustojusiems dirbti notarais, taip pat žmonėms, kurie apie notarinius veiksmus sužinojo, eidami tarnybines pareigas. Tad galime daryti išvadą, jog notarinių veiksmų atlikimo slaptumo principas yra privalomas ne tik notarui, bet ir visiems jo biuro darbuotojams (nuo konsultanto iki valytojo). Todėl notaras, priimdamas dirbti naują darbuotoją, nors tai ir nereglamentuota įstatymu, turėtų jį pasirašytinai supažindinti su šios pareigos egzistavimu.

„Slaptumas“ – tai gana plati sąvoka, apimanti visas aplinkybes, kurios pasidarė žinomos notarui, jam vykdant savo pareigas (kliento vardas, pavardė ir net pats lankymosi pas notarą faktas).

Vadovaujantis Notariato įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, pažymos apie notarinius veiksmus ir dokumentai išduodami tik juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių pavedimu arba kuriems buvo atliekami notariniai veiksmai, ar jų įgaliotiniams. Tokio pobūdžio veiksmai nėra traktuotini kaip notarinės paslapties atskleidimas, kadangi žinios yra pateikiamos pačių notarinio veiksmo dalyvių prašymu.

Pagal Notariato įstatymo 14 straipsnio 7 dalį, atleisti notarą nuo pareigos saugoti notarinių veiksmų paslaptį gali tik sandorio šalis, jos teisių perėmėjas ar teisėtas atstovas. Jei viena šalis yra mirusi, tai nuo paslapties saugojimo gali atleisti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Įstatymas numato dvi išimtis, kai nereikia įvardintų asmenų sutikimo. Įstatymo 14 straipsnio III dalyje konstatuojama, kad teismo, prokuratūros, tardymo ir kvotos organų reikalavimu notarai išduoda pažymas apie notarinius veiksmus ir dokumentus tik dėl šiems organams priklausančių civilinių ir baudžiamųjų bylų.

Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 14 straipsnio IV dalis numato dar vieną išimtį iš aptariamo principo. Seimo sudarytų komisijų reikalavimu pažymos apie atliktus notarinius veiksmus ir dokumentai joms išduodami tik įstatymų nustatytais atvejais. Ši nuostata gali būti vertinama kaip „lietuviška“ naujovė visiškai nepagrįstai susiaurinti notarinių veiksmų slaptumo principo veikimą. Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 76 straipsnio I dalyje pasakyta, jog laikinosios komisijos gali būti sudaromos bet kuriems klausimams ištirti, parengti ar kitiems Seimo pavedimams atlikti. Tad Seimo komisija nėra bylą tiriantis bei teisingumą vykdantis organas, todėl ši įstatyme daroma išimtis nėra visiškai pagrįsta. Jeigu tokiai komisijai kyla įtarimas, kad vienuose ar kituose notaro ar jo kliento veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis, medžiaga turėtų būti perduota atitinkamiems tyrimo organams, kurie, iškėlę baudžiamąją bylą, galėtų išsireikalauti būtiną medžiagą iš notarų. Kita šios išimties neigiama pusė ta, kad sudaroma dar viena papildoma galimybė informacijai nutekėti, juo labiau, jog politikai dažnai yra linkę ieškoti politinių sensacijų, o jų atsakomybės klausimas nėra aiškiai išspręstas.

Asmeninės notarų atsakomybės principas. Tai yra labai svarbi efektyvaus notarų darbo bei kliento saugumo garantija. Šis principas veikia išimtinai tik lotyniškojo notariato šalyse. Plačiau apie jį aprašysiu notaro civilinės ir darusminės atsakomybės skyriuje.

Taigi, notaras, būdamas laisvosios profesijos atstovas, atlieka labai svarbią socialinę funkciją kaip garantas, kad esant civiliniams teisiniams santykiams nebūtų neteisėtų sandorių, ar jų turinys būtų teisingas.

4.1. Notaro civilinė atsakomybė

Notarų veikla kaip ir advokatų, gydytojų, auditorių bei kai kurių kitų profesine veikla užsiimančių asmenų darbas susijęs su didesne rizika padaryti žalą kitiems. Visuomenė suteikia notarui pasitikėjimo kreditą. Ji pasitiki jo profeiniu pasirengimu, sąžine ir didžiule galia, kurią suteikia valstybė viešam jo tvirtinimo aktui.

Notariato įstatymo 16 straipsnyje sakoma, kad notaras atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą. Už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant notarinius veiksmus, už kuriuos taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, notaras atsako kaip valstybės pareigūnas.

Įstatymų leidėjas konstatuoja, kad notaro atsakomybė šiuo atveju yra prilyginama valstybės pareigūno atsakomybei. Pagal Notariato įstatymo 2 straipsnio I dalį, notaras yra valstybės įgaliotas asmuo. Nors jis nėra valstybės pareigūnas, vis dėlto atlikdamas notarinius veiksmus yra ginamas kaip viešosios teisės subjektas, o jo teisėtai atlikti notariniai veiksmai yra visuotinai privalomi, t. y. gali sukelti teisines pasekmes didesniam, nei dalyvauja atliekant tuos veiksmus, subjektų ratui. Notarų civilinė atsakomybė gali būti: sutartinė ir deliktinė. Sutartinė civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kuri atsiranda neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartį, ir kurios viena šalis turi teisę
reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų, o kita šalis privalo atlyginti sutarties neįvykdymu ar netinkamu įvykdymu padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas. Deliktinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, atsirandanti padarius žalą, kai jos šalių iki žalos padarymo nesiejo sutartiniai santykiai.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 3054 žodžiai iš 5896 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.