Notariatas ir notaras
5 (100%) 1 vote

Notariatas ir notaras

Notaro vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje labai svarbi. Kvalifikuotas notaras yra absoliutus teisinio saugumo garantas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio I dalyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Notariato institucijos atsiradimą ir sąlygojo butinybė apsaugoti nuosavybę, taip pat poreikis sudaryti savininkui tinkamas sąlygas ja disponuoti. Nors Europa šiandien žino pakankamai daug nuosavybės neliečiamumą garantuojančių priemonių, tačiau notariato institucija pirmauja šioje srityje.

Darbo tikslas: aprašyti notariatą ir notaro teisinį statusą.

Darbo objektas: Lietuvos Respublikos notariatas ir notarai.

Darbo uždaviniai:

1. Aprašyti notariato esmę.

2. Aprašyti kas turi teisę eiti notaro pareigas.

3. Aptarti ir supažindinti su notariato rūšimis.

4. Aprašyti notarų veiklos principus, pareigas; atsakomybes ir apribojimus.

5. Atskleisti notariato organizacinę struktūrą.

Metodai ir priemonės : mokslinės literatūros analizė.1. Notariato samprata ir esmė

Notariato įstatymo 1 straipsnyje sakoma, kad notariatas yra visuma notarų, kuriems pagal šį įstatymą suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą.

Lietuvos Respublikos notariato įstatymas įsigaliojo 1992 m. gruodžio 1 d. Vadovaujantis šiuo įstatymu Lietuvoje pradėta notariato reforma. Šio įstatymo 30 str. Notarinių veiksmų prasmės ir pasekmių išaiškinimas sakoma, kad notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, norintiems juos atlikti. V. Nekrošius (1997, 14 p.) teigia, kad tai yra tiesioginė notarui paskirtos konsultavimo finkcijos išraiška Lietuvos teisinėje sistemoje. Taigi notariato organai yra neginčijami jurisdikcijos organai. Skirtingai nuo teismo, notariatas savo uždavinuis įgyvendina, tvirtindamas teises ir faktus, kurių buvimu galima įsitikinti tiesiogiai pagal įstatymo nurodytus dokumentus. Notarinių organų atliekamas teisių gynimas nėra baigtinis. Notarinių oraganų aktai gali būti ginčijami teisme. Jeigu reikalavimą ginčija kita šalis, teisių gynimo funkcijų notariato organai netalieka.

Notariato įstatymo 2 straipsnyje sakoma, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notarus skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Šio įstatymo nustatytais atvejais ir notarinių veiksmų atlikimui nustatyta tvarka atskirus notarinius veiksmus gali atlikti Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai ir savivaldybių seniūnijų seniūnai (toliau – seniūnai). Tačiau nėra vadinamas valstybės tarnautoju. Pasak V. Nekrošiaus (1997, 16 p.) tokį notaro teisinės padėtie dvilypumą sąlygoja ypatumai pačios notariato sistemos, kurioje nepriklausomumo, greitumo bei efektyvumo sumetimais viešo pobūdžio užduotis įgyvendina ne valstybė, bet kvalifikuoti ir specialiai tam parengti privatūs asmenys, kurie visiškai materialiai atsako už valstybės jiems patikėtų funkcijų tinkamą vykdymą. Nors norato profesija priskiriama prie laisvųjų, tačiau ji skiriasi, pavyzdžiui, nuo advokatų, tuo, kad notaras nėra atleidžiamas nuo valstybės jam skirtų prievolių vykdymo, ir valstybė gali daug intensyviau kištis į notarų veiklą. V. Gaivenis (1999, 14 p.) išskiria dar vieną skirtumą tarp advokatų ir notarų. Jis teigia, kad notaras turi būti objektyvus, nes saugo ir gina ne vienos, o abiejų šalių įstatymui neprieštaraujančius interesus. Būti objektyviam nereiškia nepalaikyti nė vienos šalies, atvirkščiai,ši pareiga reikalauja iš notaro palaikyti „silpnesniąją“ šalį, kad juridinių žinių stoka nebūtų panaudota jos nenaudai.

Taigi notaras yra atskiras asmuo, o notariatas yra visuma notarų, kuriems pagal šį įstatymą suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, laiduoti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą.2. Teisė eiti notaro pareigas

Notariato įstatymo 3 straipsnyje sakoma, kad notarai į pareigas skiriami viešo konkurso būdu.

Notaru gali būti fizinis asmuo, jeigu jis:

1) yra Lietuvos Respublikos pilietis;

2) turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą

3) ne mažiau kaip vienerius metus buvo kandidatu į notarus (asesoriumi) ir išlaikė notaro kvalifikacinį egzaminą arba yra teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turi ne mažesnį kaip penkerių metų pedagoginio ar mokslinio darbo stažą ir atliko ne trumpesnę kaip trijų mėnesių notaro praktiką arba turi ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą, išlaikė notaro kvalifikacinį egzaminą ir atliko ne trumpesnę kaip trijų mėnesių notaro praktiką. Teisiniu darbu laikoma veikla, nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo įgijo teisininko kvalifikaciją ir pradėjo dirbti teisinį darbą. Notaro kvalifikacinio egzamino nuostatus ir Notaro praktikos atlikimo tvarką tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras;

4) yra nepriekaištingos reputacijos;

5) yra ne vyresnis
kaip 65 metų;

6) laimėjo viešą konkursą eiti notaro pareigas. Viešame konkurse eiti notaro pareigas turi teisę dalyvauti ne vyresni kaip 60 metų asmenys. Viešo konkurso eiti notaro pareigas nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras;

7) neturi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti notaro pareigų. Sveikatos tikrinimas, einant notaro pareigas, taip pat privalomas kas penkeri metai. Notarų sveikatos reikalavimus bei sveikatos tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.Notaru negali būti asmuo, buvęs SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadriniu darbuotoju, kuriam taikomi įstatyme „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ numatyti apribojimai.

Asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir skiriamas notaru, jeigu jis:

1) teistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, ar teistas už kitą nusikalstamą veiką, jeigu neišnyko teistumas;

2) pašalintas ar atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, notaro, notaro atstovo, teismo antstolio ar antstolio pareigų už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus arba iš pareigų valstybės tarnyboje, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, jei po šio atleidimo nepraėjo penkeri metai;

3) piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu;

4) neatitinka Lietuvos Respublikos notarų garbės (etikos) kodekso reikalavimų.

Tik valstybė numato reikalavimus, kuriuos turėtų atlikti žmogus, norintis tapti notaru, beu tvarką, kuria šios pareigos yra užimamos.

V. Gaivenis (1999, 15 p.) sako, kad būtina pabrėžti, jog daugumoje Europos šalių reikalavimai žmogui, norinčiam tapti notaru, yra vieni griežčiausių, palyginti su keliamais kitiems teisininkams.3. Notariato rūšys

Priklausomai nuo notariato organų santykio su valstybe bei notariškai patvirtinto dokumento teisinės galios, galime išskirti tris pagrindines jo rūšis: anglosaksų notariato sistema, valstybinio notariato sistema, lotyniškojo notariato sistema.

Anglosaksų teisinės sistemos šalyse notariatas yra iš esmės aip sutvarkytas ir vykdo kitokias funkcijas nei kontinentinės teisinės sistemos šalyse. Šį skirtumą pirmiausia sąlygoja pačios teisinės sistemos ypatumai. Anglosaksų teisės sistema nepripažįsta „oficialaus dokumento“ įrodinėjimo priemone. Pagrindinis įrodymas yra liudytojo parodymai, todėl notariatui šiose valstybėse nesuteikiamas itin svarbus vaidmuo, o notaro pareigas paprastai gali atlikti nebūtinai teisininkai, bet žmonės, turintys visuomenės pasitikėjimą.

Valstybinio notariato sistemoje notaras yra eilinis valstybės tarnautojas. Jis gauna nustatytą

valstybės algą, visos už notarinių veiksmų atlikimą gautos pajamos pervedamos į valstybės biudžetą. Savo funkcijas notarai atlieka valstybinėse notarų kontorose, priklausančiose valstybės nuosavybei. Valstybinėse notarų kontorose dirbančių žmonių etatų sąrašą nustato taip pat valstybė. Taigi valstybinis notaras nėra materialiai suinteresuotas kuo geriau ir greičiau atlikti savo pareigas, kadangi jo algos dydis nuo to nepriklauso. Kita vertus, kadangi notaras yra valstybės tarnautojas, jo materialinė atsakomybė už savo veiksmais klientui padarytą žalą yra ribota. Šią žalą už jį atlygina valstybė.

Lietuvos valstybės notariatas vadovaujasi lotyniškojo notariato pagrindais 1994 m. vasario 11 d. Lietuvos notariatas priimtas į Tarptautinę Lotynų Notariato Sąjungą (UINL), o 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos notariatas įstojo į Europos Sąjungos Notariatų Konferenciją (CNUE).

Lotyniškojo notariato sistemos esminis bruožas tas, kad notarinių funkcijų vykdymą valstybė atidavė į privačių asmenų, kurie nėra valstybės tarnautojai, rankas. Valstybė jiems nemoka algos, o jų pajamos priklauso nuo atliekamo darbo efektyvumo ir greitumo. Kadangi valstybė privatiems asmenims yra perdavusi dalį savo funkcijų, ji kontroliuoja, kad šie žmonės savo pareigas atliktų teisėtai, reguliuoja rinkliavų dydį bei nustato notarų kvalifikacinius reikalavimus ir jų darbo vietą bei skaičių. Lotyniškojo notariato sistemos valstybėse notarai patys sprendžia, kiek pagalbinio personalo jiems būtina turėti, kad darbas vyktų pakankamai sparčiai. Valstybė į šia sferą visiškai nesikiša. Pas notarą paprastai dirba keli padėjėjai, keli kompiuterininkai, biuras yra gerai techniškai aprūpintas (kompiuteriai, kopijavimo aparatas, faksas ir pan.). Tad minėtos priežastys ir sąlygojo esminį notariato reformavimą. Tai buvo ne duoklė laikui, o objektyvi būtinybė efektyviam ir greitam visuomeninių – ekonominių santykių subjektų teisiniam aptarnavimui užtikrinti.

Lotyniškojo notariato valstybėse egzistuoja du jo sutvarkymo modeliai – tai „tik notaro“ modelis, kuriame notaro pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis (pvz., Lietuvoje, Lenkijoje) ir „notaro – advokato“ modelis, kuriame notaro pareigos gali būti derinamos su advokato pareigomis (pvz., Vokietijoje).

Lotyniškojo notariato sistemos privalumus valstybinio notariato atžvilgiu išskiria V. Nekrošius (1997, 32 p.):

· Lotyniškojo
notariato sistema garantuoja laisvą notarų konkurenciją, nes tai daro įtaką notaro darbo kokybei (paprastai pilietis gali laisvai pasirinkti notarą, pas kurį jis atliks notarinius veiksmus). Šios konkurencijos nėra valstybinio notariato sistemoje;

· Lotyniškojo notariato sistemoje notaras pats sprendžia, kiek ir kokių darbuotojų reikia biure, o valstybinėse notarinėse kontorose yra griežtai apibrėžtas etatų skaičius;

· Lotyniškojo notariato sistemoje tarp notaro ir kliento susiklosto abipusiu pasitikėjimu pagrįsti santykiai. Praktika parodė, kad tokie kliento ir valstybės tarnautojo santykiai yra sunkiai pasiekiami valstybinio notariato sistemoje;

· Lotyniškojo notariato notaras pats visiškai atsako už savo veiksmais klientui padarytą žalą – tai skatina jį sąžiningai dirbti. Valstybiniame notariate tokią žalą atlygina valstybė, o notaro atsakomybė yra ribota;

· Lotyniškajame notariate notaras pats užsidirba atlyginimą, kurio dydis priklauso nuo jo darbo kokybės ir efektyvumo (dažniausiai kaip tik šie rodikliai sąlygoja klientų skaičių). Iš uždirbtų pinigų jis moka mokesčius valstybei, algas savo darbuotojams, remontuoja biurą, perka biurui reikalingą įrangą ir pan. O valstybiniame notariate visos šios išlaidos yra padengiamos iš valstybės biudžeto, t. y. iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Taigi lotyniškojo notariato sistemos pagrindas yra kompromisas, kurio esmė ta, kad viešosios valdžios funkcijas atlieka laisvosios profesijos žmonės, turintys specialų paruošimą ir atsakingi už padarytą žalą.4. Notarų veiklos principai

Literatūroje paprastai yra išskiriami šie pagrindiniai notarų veiklos principai: notarų nepriklausomumo principas, notarų objektyvumo principas, notarinių veiksmų atlikimo slaptumo principas, asmeninės notarų atsakomybės principas.

Notarų nepriklausomumo principas yra įtvirtintas Notariato įstatymo 12 straipsnyje, kuriame sakoma, notarai savo įgaliojimus vykdo, nepaisydami valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos, ir paklūsta tik įstatymams. Tad panašiai kaip teisėjas, notaras pirmiausia yra nepriklausomas nuo valstybės subjektyvių norų. Nors Teisingumo ministerija ir kontroliuoja, tačiau notarui nėra privalomi jokie asmeninio ar panašaus pobūdžio valstybės atstovų reikalavimai. Be to, jokie notaro veiksmai, atliekant savo profesines pareigas, negali būti tikrinami tikslingumo požiūriu. Kontroliuojama gali būti tik tai, kaip notaras, atlikdamas savo pareigas, laikosi įstatymų reikalavimų. Kitaip tariant, notaro veikla gali būti tikrinama tik teisėtumo aspektu.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1848 žodžiai iš 5896 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.