Nuosavybės teisė prievolės santuoka ir šeima nusikaltimai ir bausmės rusų tiesoje
5 (100%) 1 vote

Nuosavybės teisė prievolės santuoka ir šeima nusikaltimai ir bausmės rusų tiesoje

11

I. Nuosavybės teisė, prievolės, santuoka ir šeima, nusikaltimai ir bausmės „Rusų tiesoje“

II. 1. M.Maksimaitis “Užsienio teisės istorija”, Vilnius, 1998m.

2. V.Vasiliauskas “Užsienio teisės istorijos chrestomatija”, Vilnius,1999m.

3. H.J.Berman „Teisė ir revoliucija“

4. Leonas P. „Teisės enciklopedija“, Vilnius, 1995m.

5. http://mokslo.centras.lt

6. http://lt.wikipedia.org

7. „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ 9t., Vilnius, 1982m.

III. Viduramžiai (5-15a.) – išradimų, atradimų, politinių neramumų metas. Pasaulyje vyko kardinalių pasikeitimų: 476m. Vakarų Romos imperijos žlugimas; VI a. prasideda didysis tautų kraustymasis; 622m. Islamo pradžia;1009 m. rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas Lietuvos vardas, po daugiau nei 200 metų prasidėjęs Mindaugo karaliavimas, kunigaikščių valdymas, lietuvių kovos su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais; 1054 m. krikščionių bažnyčios skilimas į Vakarų (katalikų) ir Rytų (ortodoksų); krikščionybės plitimas; Kryžiaus žygiai XI-XIII; Rytų Romos imperijos (Bizantijos) žlugimas (1453 m.). Šios epochos pabaigą žymi didieji geografiniai atradimai: Amerikos žemyno atradimas (K.Kolumbas, 1492 m.), jūrų kelio į Indiją atradimas (V. da Gama, 1497 m.), pirmoji kelionė aplink pasaulį (F. Magelanas, 1519 m.-1522 m.).

Viduramžiais ( nuo IXa. pabaigos) prasideda Rusijos istorija, kai gentis, atkeliavusi, kaip spėjama, iš Skandinavijos (Variagai) ir vadovaujama Riuriko, padėjo susivienyti rytų slavų gentims ir 892 metais įsigalėjo Kijevo Rusioje. Kijevo Rusia IXa. – XIIa. pr. rytų slavų ankstyvojo feodalizmo valstybė Dnepro ir Dnestro baseinuose, Volgos aukštupyje. [5;6 šaltiniai]

IV. Krikščionybės išplitimas viduramžiais sukėlė esminius pokyčius Europos tautų liaudies teisei. Visų pirma, atsivertimas į krikščionybę paskatino užrašyti gentinius papročius : tai patvirtina Salijų teisynas, priimtas Chlodvigo, pirmojo frankų karaliaus krikščionio, Etelberto, Kento valdovo, kuris buvo pirmasis karalius krikščionis Anglijoje, teisynas, o po keturių šimtmečių – pirmųjų krikščionių Kijevo Rusios kunigaikščių Ruskaja pravda (XIa). Visų pirma svarbu tai, kad krikščionybė davė raštą, o raštas įgalino užfiksuoti papročius, kurie kitaip būtų likę neapibrėžti. Ypatingi papročio teisės požymiai yra jos konservatizmas ir smulkumas.

Taigi, vienu svarbiausių Kijevo Rusios valstybės istoriniu įvykiu buvo krikščionybės 989 metais priėmimas ir po to išplitimas. Krikščionybė, į Rusią atėjusi iš Bizantijos, padėjo sustiprinti kultūrinius šių dviejų šalių ryšius, bažnyčia daug padarė Bizantijos kultūros ir Bizantijos teisės poveikiui Rusioje sustiprėti bei apskritai prisidėjo prie Rusų teisės raidos. Tačiau nors Bizantijos įtaka didelė, Rusų teisė primityvioje raidos stadijoje išliko gerokai ilgiau nei vakarų Europos teisė.

Iš pradžių vienintelis Kijevo Rusios teisės šaltinis buvo papročiai, nuo kun. Vladimiro Sviatoslovičiaus (Vladimiras Sviatoslavičius (valdė 980 – 1015m.) 989m. įvedė Kijevo Rusioje krikščionybę Bizantijos stačiatikybės forma) laikų, X a., ėmė plėtotis ir kunigaikščių įstatymų leidyba. Pirmasis rašytinis Rusų teisės paminklas, neskaičiuojant keleto sutarčių, atsirado iš karto po krikšto, tikintis, kad rašytinio žodžio jėga padės stiprinti Bažnyčios įtaką Rusioje. Tai buvo Kijevo žemės rusų papročiai, papildyti kunigaikščių įstatymais ir teismų sprendimais, pirmą kartą surinkti XIa. ir pavadinti „Rusų tiesa“ („Русская правда“). Spėjama ,kad ją, daugiausiai iš papročių, sudaręs kunigaikštis Jaroslavas. Labai svarbus skiriamasis „Rusų tiesos“ bruožas buvo tai, kad šiame šaltinyje užrašytoji teisė, skirtingai nuo barbarų įstatymų, buvo teritorinė, o ne gentinė. [3 šalt. 95-96 psl.; 4 šalt. 163-164 psl.; 1 šalt. 237-238psl.]

V. Rusų tiesa – tai XIa. surinkti Kijevo žemes rusų papročiai, kunigaikščių įstatymai ir teismų sprendimai. Tai yra pirmasis Rusijos rašytinis teisės šaltinis.„Rusų tiesa“ nustatė laisvųjų ir priklausomų gyventojų teisinę padėtį, reglamentavo senovės Rusios valstybinę santvarką, teismą, nusikaltimus ir bausmes, sutartis, paveldėjimo tvarką ir kt.

Kijevo Rusios laikotarpiu teisė dar neturi termino nuosavybei nusakyti, bet ją skiria nuo turto valdymo. Nuosavybe pripažįstamas kilnojamas turtas bei žemė. Jau nustatomos baudos už ežios suarimą ar ant medžio padaryto riboženklio sugadinimą : „Jeigu kas suars lauko ežią arba nukirs ežiastulpį, mokėti 12 grivinų baudos“ („Rusų tiesa“). Didieji kunigaikščiai turėjo bajorų vasalų, kurie gaudavo žemę už tarnybą ir ilgainiui ją kartu su nustatytomis senjoro naudai prievolėmis ėmė perdavinėti paveldėjimo būdu. Tokios žemės vadintos tėvonijomis (votčina).

Daug dėmesio „Rusų tiesoje“ skiriama prievolėms, pirmiausia – atsirandančioms iš sutarčių. Sutartys dažniausiai sudaromos žodžiu. Sutartis, didesnės vertės nei 3 grivinos, turi būti sudaromos viešai dalyvaujant kviestiniams – „posluchams“. Susitariančios šalys atlikdavo tam tikrus simbolinius veiksmus: sumušdavo rankomis, jas surišdavo ir pan. Pati sutarčių sistema buvo neįvairi ir nesudėtinga. Tai rodo teisės
primityvumą. Nemažai straipsnių buvo skirta pirkimui ir pardavimui. Pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma žodiniu susitarimu, o vertingesniam daiktui turėjo dalyvauti ir posluchai. Minimas 3 rūšių bankrotas: atsitiktinis (dėl stichinės nelaimės) , piktybinis (kai skolinasi, nors žino, kad neturi iš ko gražinti) , neatsargus (svetimų prekių pragėrimas).Tapatintos paskolos ir panaudos sutartys. Tokios sutarties objektas dažniausiai buvo žemės ūkio produkcija; įstatymai nustatė palūkanas kurios priklausomai nuo paskolos objekto buvo vadinamos skirtingai (už medų-„nastav“, už grūdus -„prisop“, už pinigus – ‘rez“). Žinoma paskola su įsikeitimu – „zakupničestvo“ („zakupas“ gyveno kreditoriaus kieme ir atidirbinėjo). Samdos sutartis suteikdavo samdytojui teisę į samdinio asmenį, reiškė feodalinės priklausomybės jam nustatymą. “Rusų tiesa” užsiminė ir apie prievoles atsirandančias iš žalos padarymo.

Santuokos ir šeimos santykius Kijevo Rusioje reguliavo Bizantijos teisės normos: santuokinis amžius 12 – 13 metų nuotakai ir 14 – 15 metų jaunikiui, susituokiančiųjų laisva valia, tėvų sutikimas, kitos santuokos nebuvimas, tam tikro laipsnio giminystės ar svainystės nebuvimas; iki dviejų buvo ribojamas tam pačiam asmeniui galimų santuokų skaičius. Bet kurį iš šių reikalavimų pažeidus, santuoka buvo nutraukiama. Santuokos aktas buvo atliekamas su Bažnytinėmis apeigomis. Žmona patekdavo vyro valdžion, šis ją galėjo bausti ir net parduoti. Atsineštas kraitis, žmonai mirus, tekdavo įpėdiniams. Pagal “Rusų tiesą” mirus šeimos galvai turtą paveldėjo tik sūnūs (išskyrus dalį kuri tekdavo bažnyčiai): ūkį – jaunesnysis, sūnūs seserims turėjo skirti kraitį. Nesant sūnų priklausomo žmogaus (smerdo) turtas tekdavo kunigaikščiui, o bajorų turtą galėjo paveldėti dukterys. Buvo žinomas ir testamentinis paveldėjimas. Taigi, paveldėti turtą buvo galima pagal įstatymą bei testamentą.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 1063 žodžiai iš 1943 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.