Nuosprendžio piėmimas
5 (100%) 1 vote

Nuosprendžio piėmimas

1121314151617181

1. NUOSPRENDŽIO PRIĖMIMAS

1.1. Lietuvos Respublikos Teismai nuosprendį priima Lietuvos Respublikos vardu

Baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme paprastai užbaigiamos nuosprendžio priėmimu.

Nuosprendis – pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės. Nuosprendis taip pat yra dokumentas, kuriuo apeliacinės instancijos teismas pakeičia arba panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Teismas nuosprendžiu gali nutraukti baudžiamąją bylą. Nuosprendžiu laikomas ir teismo baudžiamasis įsakymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“ . Kiekvieno žmogaus atžvilgiu preziumuojamas nekaltumas. Tai teisinė asmens padėtis, kurią valstybė, visuomenė ir kiti privalo gerbti ir su kuria privalo skaitytis. Ši nuostata nebegalioja nuo tada, kai teismas viešai Lietuvos Respublikos vardu paskelbia asmeniui apkaltinamąjį nuosprendį ir toks nuosprendis įsiteisėja.

Teismo nuosprendis – svarbiausias teisingumo aktas. Jis priimamas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties, išsilavinimo, kalbos, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Tai, kad teisingumo vykdymą valstybė patikėjo teismams, o ne kokiai nors kitai institucijai, rodo šios institucijos priimamų sprendimų svarbą.

Nuosprendis – dokumentas baudžiamajame procese, kuris priimamas ir skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu. Tai paaiškinama tuo, kad jame išsprendžiama, ar yra nusikalstama veika, ar kaltas kaltinamasis dėl tos veikos ar nekaltas. Jeigu asmuo išteisinamas, tai taip pat turi būti pasakyta valstybės vardu.

Jeigu priimamas apkaltinamasis nuosprendis ir paskiriama bausmė, nuteistojo teisės apribojamos, kartais jam paskiriamas ir laisvės atėmimas. Tai irgi gali būti padaryta tik valstybės vardu.

Įsiteisėjęs nuosprendis privalomas visiems piliečiams, valstybinėms ir visuomeninėms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Jis turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Priimant nuosprendį baudžiamoji byla išsprendžiama iš esmės ir taip įgyvendinamas įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už konkrečius nusikalstamus veiksmus. Priimant nuosprendį įgyvendinami ir teisingumo bei baudžiamojo proceso uždaviniai konkrečioje

baudžiamojoje byloje. Priimdamas nuosprendį teismas privalo teisingai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų nuteistas.

Visi teismai, įeinantys į Lietuvos Respublikos teismų sistemą ir veikiantys Lietuvos Respublikos teritorijoje, nuosprendį skelbia Lietuvos Respublikos vardu.

1.2. Nuosprendžio priėmimo vieta

Nuosprendis priimamas pasitarimų kambaryje. Tuo metu šiame kambaryje gali būti tik teisėjai, kurie įeina į tą bylą išnagrinėjusio teismo sudėtį.

Teisėjų pasitarimo slaptumas garantuojamas pirmiausia tuo, kad nuosprendis priimamas pasitarimų kambaryje, kuris turi būti įrengtas teismo patalpose.

Pasitarimų kambarys turi būti izoliuotas nuo teisiamojo posėdžio salės ir kitų patalpų. Jeigu teisėjų pasitarimas priimant nuosprendį vyksta teisėjo kabinete, tai nėra įstatymo reikalavimų pažeidimas, tačiau svarbu, kad šiame kabinete nebūtų kitų asmenų. Pasitarimo metu klausimams, susijusiems su baudžiamąja byla, kurią išnagrinėjus priimamas nuosprendis, taip pat kitų klausimų, kurie nesusiję su byla, neleidžiama spręsti naudojantis telefonu, kitokiomis ryšio priemonėmis. Nebus pažeidimo telefonu pasinaudojus tuomet, kai sprendžiami organizaciniai klausimai, betarpiškai susiję su nuosprendžio paskelbimu (teismo posėdžio sekretorių informuojant apie pasitarimo pabaigą, iškviečiant konvojų pan.).

Pasitarimų kambaryje gali būti tik teisėjas arba teisėjai (kai byla nagrinėjama kolegialiai), esantys tos bylos, kurioje priimamas nuosprendis, teismo sudėtyje.

Asmenims, kurie neįeina į tą bylą nagrinėjančio teismo sudėtį (prokurorui, gynėjui, vertėjui, sekretoriui ir kt.), ten būti neleidžiama. Taip pat neleidžiama jame būti ir tos bylos atsarginiam teisėjui, jeigu jis buvo teisiamojo posėdžio salėje, tačiau nekeitė kito teisėjo.

Išėję į pasitarimų kambarį teisėjai paprastai neturi iš jo pasišalinti iki nuosprendžio paskelbimo, tačiau jeigu nuosprendžiui surašyti reikia ilgesnio laiko, leidžiama daryti pertraukas poilsiui, valgymui ir pan. Šias pertraukas teismas turi panaudoti pagal tiesioginę jų paskirtį. Draudžiama daryti pertraukas priimant nuosprendį kitoms byloms nagrinėti, pertraukų metu bendrauti su kitais asmenimis svarstant klausimus, susijusius su priimamu nuosprendžiu.

Teisėjų pasitarimo slaptumas yra viena iš konstitucinio reikalavimo dėl teisėjų nepriklausomumo garantijų.

Svarstymo slaptumo pažeidimas priimant nuosprendį gali būti pripažintas esminiu baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, jeigu tai suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar
sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Teisėjų pasitarimo slaptumas privalomas ir patiems teisėjams, kurie neturi pagarsinti nuomonių, pareikštų priimant nuosprendį. Tik dviem atvejais galima išsiaiškinti, kokios pozicijos laikėsi teisėjas pasitarimų kambaryje: pirma, kai teisėjas, laikęsis atskirosios nuomonės, ją išdėsto pasitarimų kambaryje; antra, kai tiriama ar nagrinėjama baudžiamoji byla dėl teisėjo piktnaudžiavimo priimant nuosprendį.

Siekiant išsaugoti pasitarimo slaptumą priimant nuosprendį protokolas nerašomas, apie balsavimo rezultatus taip pat neskelbiama nuosprendyje. Šios taisyklės pažeidimas laikomas teisėjų pasitarimo paslapties atskleidimu.

1.3. Teisėjų pasitarimo ir balsavimo tvarka

Teisėjų pasitarimo tikslas – priimti išnagrinėtoje byloje sprendimą.

Teismas, išėjęs į pasitarimų kambarį, visais atvejais iš ten grįžta priėmęs atitinkamą sprendimą: nuosprendį, nutartį nutraukti bylą, nutartį atnaujinti įrodymų tyrimą teisme.

Kiekvieno dalyvavusio bylos nagrinėjime teisėjo nuomonė dėl kaltinamojo kaltės įrodytumo, jo veiksmų kvalifikavimo ir kitų klausimų susiformuoja įrodymų tyrimo teisme metu. Kadangi kiekvienas teisėjas yra savarankiška ir nepriklausoma procesinė figūra, daug reikšmės turi pirmininkaujančiojo organizuotas teisėjų pasitarimas ir balsavimas priimant nuosprendį. Pirmininkaujantysis turi taip organizuoti teisėjų pasitarimą, kad kiekvieno teisėjo nuomonė visais svarstomais klausimais būtų išklausyta, kad būtų išvengta skubotumo ir tuo pačiu apsvarstymas būtų koncentruotas bei produktyvus. Pasitarimo ir balsavimo tvarką nustato pirmininkaujantysis. Nesutarimai, kilę dėl šios tvarkos, išsprendžiami išklausius visų pasitarimo ir balsavimo metu

dalyvaujančių nuomones.

Teisėjų pasitarimas ir balsavimas, priimant nuosprendį, vyksta dėl klausimų, kurie turi atsispindėti nuosprendyje. Klausimai gali būti tokie: ar padaryta veika (veikimas ar neveikimas) uždrausta baudžiamuoju įstatymu (nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas), ar kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, ar kaltas kaltinamasis tos veikos padarymu, jo kaltės forma, kuriame baudžiamajame įstatyme ta veika numatyta, ar baustinas kaltinamasis už savo padarytą veiką, kokia bausmė turi būti paskirta kaltinamajam, ar turi jis atlikti ją, ar turi būti atlyginta nusikalstama veika padaryta žala, kaip tokia žala turi būti atlyginta, kaip turi būti išsprendžiami klausimai dėl daiktinių įrodymų, proceso išlaidų išieškojimo ir kt.

Kiekvienas klausimas sprendžiamas atskirai. Pirmininko pareiga – užtikrinti laisvą ir nepriklausomą svarstymą, kad kiekvienas teisėjas priimtų sprendimą vadovaudamasis savo sąžine, remdamasis įstatymu ir baudžiamosios bylos medžiaga, ištirta teisiamojo posėdžio metu.

Pirmininkaujantysis pateikdamas kiekvieną klausimą turi laikytis tam tikrų taisyklių. Jis privalo užduoti klausimą tokia forma, kad į jį galėtų būti duotas arba teigiamas, arba neigiamas atsakymas. Kai kurie klausimai negali būti iš karto suformuluoti taip, kad įjuos būtų

galima atsakyti teigiamai arba neigiamai, pavyzdžiui: „Kokia būtent

bausmė turi būti skiriama kaltinamajam?“. Tokiais atvejais pirmininkaujantysis pasiūlo kiekvienam teisėjui išsakyti savo nuomonę. Pirmininkaujančiajam neleidžiama užduoti atsakymą menančius klausimus.

Teisėjo darbo stažas, nustatant nuomonės svarstomais klausimais pareiškimo pasitarimų kambaryje pirmumą, skaičiuojamas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo numatyta tvarka, tai yra „nuo asmens paskyrimo bet kuriame teisme eiti teisėjo pareigas dienos“ . Įstatymu įpareigojama teisiamojo posėdžio pirmininkui balsuoti paskutiniam, tai papildoma svarstant ir balsuojant dalyvaujančių teisėjų nepriklausomumo garantija.

Nė vienas teisėjas neturi teisės susilaikyti nuo balsavimo. Jeigu buvo pasiūlyti du skirtingi klausimo išsprendimo variantai, kiekvienas iš jų apsvarstomas jų pateikimo svarstymui eilės tvarka ir dėl kiekvieno iš jų priimamas sprendimas. Pirmininkaujantysis pasiūlo pasisakyti dėl kiekvieno klausimo kiekvienam teisėjui, po to išdėsto savo nuomonę.

Priimant nuosprendį klausimai išsprendžiami balsų dauguma, išskyrus klausimus dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, kuri kaltinamajam gali būti paskirta tik bendru teisėjų sutarimu. Tuo atveju, kai vienas iš teisėjų išreiškia skirtingą negu kiti teisėjai nuomonę, toks teisėjas neatleidžiamas nuo pareigos dalyvauti svarstant kitus klausimus ir balsuojant. Numatyta tik vienintelė galimybė susilaikyti nuo balsavimo dėl bausmės skyrimo teisėjui, kuris balsavo prieš kaltinamojo pripažinimą kaltu. Kadangi kiekvienas teisėjas yra nepriklausoma ir savarankiška procesinė figūra, turinti savo nuomonę kiekvienu svarstomu klausimu, reikalavimas spręsti tą klausimą, kuris prieštarautų vidiniam teisėjo įsitikinimui, pažeistų principą vertinti įrodymus vadovaujantis savo vidiniu įsitikinimu, ir dėl to nukentėtų teisingumas. Nelogiška reikalauti iš teisėjo, kuris mano, kad asmuo nekaltas, balsuoti dėl tokio asmens padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal vieną ar kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Toks teisėjas neturi svarstyti, ar baustinas kaltinamasis už savo
padarytą nusikalstamą veiką klausimo, kokia būtent bausmė turi būti skiriama kaltinamajam, ar turi jis atlikti ją.

Įstatyme reikalaujama tokiu atveju teisėjo balsą priskirti prie kaltinamajam palankesnės teisėjo nuomonės. Palankesnis kaltinamajam – pasiūlymas skirti jam švelnesnę bausmę, mažesnį jos dydį, trumpesnį laisvės atėmimo terminą ir pan.

Atskiroji nuomonė – teisėjo arba pirmininkaujančiojo nesutikimas su kitų teisėjų nuomone svarstomu klausimu. Atskiroji nuomonė išdėstoma pasitarimų kambaryje raštu. Tai tik vieno teisėjo nuomonė, tačiau gali būti ir skirtingų teisėjų atskirosios nuomonės įvairiais klausimais. Dviejų teisėjų nuomonė visada reiškia teismo sprendimą.

Išdėstydamas atskirąją nuomonę teisėjas nurodo savo sprendimo ir nesutikimo su kitais teisėjais motyvus.

Atskiroji nuomonė skelbiant nuosprendį neskaitoma, bet pridedama prie bylos. Teisėjas, likęs atskirosios nuomonės, privalo pasirašyti priimtą nuosprendį ar nutartį nepriklausomai, ar jo atskiroji nuomonė išdėstyta raštu, ar jis pareiškė ją žodžiu.

Iki bus surašyta pasitarimų kambaryje atskiroji nuomonė, teismui neleidžiama išeiti iš pasitarimų kambario. Taip pat neleidžiama paskelbus nuosprendį ar nutartį surašyti atskirąją nuomonę.

Atskirosios nuomonės apskundimo galimybė įstatyme nenumatyta.

1.4. Įrodymų tyrimo teisme atnaujinimas

Teismas, nuosprendžio priėmimo metu nustatęs, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės, gali atnaujinti įrodymų tyrimą Baudžiamojo proceso kodekso 295 straipsnyje nustatyta tvarka.

Įrodymų tyrimas teisme atnaujinamas, kai pasitarimų kambaryje teismas negali priimti pagrįsto sprendimo dėl pasitarimo metu keliamų klausimų dėl kaltės įrodytumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo ir kitų, papildomai neišsiaiškinęs turinčių reikšmės bylai aplinkybių.

Nutartis atnaujinti įrodymų tyrimą teisme priimama pasitarimų kambaryje ir skelbiama teisiamojo posėdžio metu. Tokios nutarties priėmimas nurodomas teisiamojo posėdžio protokole. Tokioje nutartyje teismas paprastai nurodo, kokioms konkrečiai aplinkybėms išsiaiškinti reikalingas įrodymų tyrimo teisme atnaujinimas ir kokiomis priemonėmis tai gali būti pasiekta.

Baigęs atnaujintą įrodymų tyrimą, prieš išeidamas į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio teismas vėl išklauso baigiamąsias kalbas ir suteikia paskutinį žodį kaltinamajam.

1.5. Įrodymai, kuriais pagrindžiamas nuosprendis

Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Spręsti, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju remiantis įstatymu pavedama teisėjui ar teismui, kurio žinioje yra baudžiamoji byla. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, teismas turi spręsti nuosprendžio priėmimo metu. Priimtini yra visi įrodymai: prisipažinimas, liudytojų parodymai, daiktiniai įrodymai, dokumentai ir t.t. Tokie duomenys vertintini bendrajame bylos kontekste. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi. Vien šiais duomenimis teismas negali pagrįsti priimamo nuosprendžio. Tačiau tai nereiškia, kad teismas priimdamas nuosprendį neturi atsižvelgti įjuos. Prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikus apklausą gauti duomenys gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus. Jeigu yra skirtumų ir prieštaravimų tarp parodymų, kuriuos asmenys davė atliekant ikiteisminį tyrimą ir teisme, teisėjas gali išsiaiškinti juos. Tačiau priimdamas nuosprendį teismas negali konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra teisingi, todėl jais remiamasi priimant nuosprendį. Šiuo klausimu darytina išvada, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai įvertinti įrodymus.

Teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais. Jis turi įvertinti jų visumą. Toks įvertinimas turi leisti teismui padaryti išdėstomas išvadas nuosprendyje.

Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, tai yra aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodoma įrodymų analizė visais klausimais, kurie privalo būti išspręsti nuosprendyje.

Teisėjai turi laisvai vertinti įrodymus ir nuteisti tik tuomet, kai ištyrus įrodymus įsitikina kaltinamojo kaltumu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti
grindžiamas prielaidomis. Kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, traktuojamos kaltinamojo naudai.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais. Išteisinamasis nuosprendis gali būti priimtas ir suabejojus įrodymų tikrumu, kuriais grindžiamas kaltinimas, bet abejonės turi būti paremtos atitinkamais bylos duomenimis.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas ne

kaltas nebūtų nuteistas. Tai reiškia, kad tinkamai įstatymas bus pritaikytas tada, kai bus užtikrintos ir asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisės. Kaltinimui dėl padarytos nusikalstamos veikos pagrįsti baudžiamajame procese, be kitų įrodymų, daug reikšmės turi liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymai. Jų patikrinimas yra būtina sąlyga, jei norima išvengti neteisingo asmens nuteisimo. Siekdamas išaiškinti apklausiamo asmens (liudytojo, nukentėjusiojo) parodymų patikimumą, teismas privalo padaryti jo išdėstytų faktų analizę ir įvertinti jų reikšmę, patikrinti, ar teisingai liudytojas (nukentėjusysis) suprato tų faktų esmę, ar gerai prisimena juos ir teisingai išdėstė duodamas parodymus.

Nors BPK 282 str. numatytos liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos taisyklės žmogaus teisių apsaugos požiūriu mažiausiai pažeidžia tiesioginio bylos įrodymų ištyrimo principą, tačiau tam tikrais atvejais vizualinių ir akustinių kliūčių naudojimas gali sukelti sunkumų gynybai ir menkinti tokiu būdu gaunamų parodymų kaip įrodymų patikimumą.

Europos žmogaus teisių teismo praktikoje ir daugelyje Europos valstybių galiojančią taisyklę, įtvirtina Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 301 str. 2 d. „Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais“ .

Asmenų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Pavyzdžiui, negali būti patvirtinančiais asmens, kuriam taikomas anonimiškumas, taip pat pareigūno, kuris ikiteisminio tyrimo metu atliko tokio asmens apklausą, parodymai dėl tokios apklausos aplinkybių.

Kiti įrodymai, patvirtinantys asmenų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymus, turi būti duomenys, kurie patvirtina bent vieną tokio liudytojo (nukentėjusiojo) nurodytą aplinkybę, turinčią reikšmės bylai (pavyzdžiui, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, teigė matęs, kaip kaltinamasis po to, kai pardavė jam narkotines medžiagas, dalį heroino sudėjo į raudonos spalvos popierinį maišelį, ant kurio buvo dvi geltonos raidės „AB“, ir paslėpė kambaryje stovėjusioje spintelėje, vėliau analogiškas popierinis maišelis su heroino likučiais jame aptiktas kaltinamojo kambaryje darant kratą).

1.6. Nuosprendžio surašymas

Nuosprendžio surašymas – svarbiausias procesinis teismo veiksmas, atliekamas pasitarimų kambaryje po to, kai apsvarstyti ir išspręsti nuosprendžiui priimti reikalingi klausimai.

Nuosprendis išdėstomas raštu. Jis surašomas tik pasitarimų kambaryje. Teisėjai surašydami nuosprendį gali naudotis savo užrašais apie bylos nagrinėjimą teisme kai, pavyzdžiui, užsirašo kaltinamojo, apklausto teisiamojo posėdžio metu, argumentus ir samprotavimus apie veikos kvalifikavimo esmę ir pan.

Nuosprendyje aprašydamas bylos aplinkybes teismas turi remtis tik išnagrinėtais teisiamajame posėdyje įrodymais.

Nuosprendis išdėstomas lietuvių kalba, nes kita kalba byla negali būti nagrinėjama. Jis turi būti surašytas aiškiai ir suprantamai, taisyklingai kalbiniu aspektu. Neleidžiama nuosprendyje daryti gramatinių ar stiliaus klaidų.

Nuosprendį gali surašyti tiek teisiamojo posėdžio pirmininkas, tiek bet kuris dalyvavęs priimant nuosprendį teisėjas. Nuosprendis gali būti surašytas ranka, tačiau įskaitomai ne tik jį surašiusiam, bet ir kitiems asmenims arba išspausdintas. Nuosprendžio originalas (surašytas ranka ar spausdintas) visada lieka prie baudžiamosios bylos.

Nuosprendį privalo pasirašyti visi jį priėmę teisėjai, taip pat teisėjas, kuris laikėsi kitos (atskirosios) nuomonės.

Nuosprendis turi būti logiškas, trumpas ir aiškus, bet pakankamai išsamus. Jame kiekvienas teiginys privalo turėti loginį ryšį su prieš tai ėjusiu, neturėtų būti prieštaringų išvadų, nereikalingų ir pernelyg detalių parodymų, pateiktų liudytojų, ekspertų, taip pat paaiškinimų kartojimo. Žodžiai nuosprendyje vartojami tik tiesiogine prasme. Negalima vartoti nepriimtų žodžių sutrumpinimų (pavyzdžiui: nuk., civ. iešk. ir pan.), taip pat oficialiuose dokumentuose nevartojamų žodžių. Visi teisiniai ir kiti specialūs terminai turi būti vartojami tiksliai. Įrodymus, bylos aplinkybes, motyvus ir sprendimus privaloma išsamiai aptarti be nereikalingų pakartojimų.

Paprastai nuosprendis netaisomas. Jeigu būtina ištaisyti klaidą, nes tai turi daug reikšmės (pavyzdžiui, klaidingai nurodyta laisvės atėmimo trukmė), reiktų perrašyti atitinkamą
nuosprendžio lapą. Kitais atvejais taisymai turi būti aptariami. Aptarimai gali būti užrašyti arba

lapo, kuriame daromas taisymas, arba nuosprendžio gale. Ištaisymas pasirašomas visų teisėjų.

Nuosprendžiui kaip teismo sprendimui, kuriuo išsprendžiama byla, būdingas kategoriškumas ir atitinkama sistema. Jis turi sudaryti visumą, įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė nuosprendžio dalys turi derintis viena su kita. Tam tikroje nuosprendžio dalyje negali būti rašoma tai, ką reikia išdėstyti kitoje jo dalyje.

1.7. Nuosprendžių rūšys

Priklausomai nuo sprendimo apie kaltinamojo kaltumą, nuosprendis gali būti apkaltinamasis arba išteisinamasis. Skirtingai nuo buvusio BPK, nuosprendžiu teismas taip pat gali nutraukti baudžiamąją bylą. Taip klasifikuojant siekiama sudaryti sąlygas teisingai išdėstyti nuosprendį, jame nurodant išteisinimo, nuteisimo ar bylos nutraukimo pagrindus, bausmės paskyrimo motyvus ir kt.

Viename bylos teisiamajame posėdyje gali būti priimtas tik vienas nuosprendis. Jeigu kaltinamasis kaltinamas keliomis nusikalstamomis veikomis ir dėl vienos iš jų išteisinamas, o dėl kitos pripažįstamas kaltu, teismas priima vieną nuosprendį, kuriame nurodomas kaltinamojo nuteisimas pagal vieną kaltinimą ir išteisinimas pagal kitą. Toks nuosprendis laikomas apkaltinamuoju. Jeigu byloje yra keli kaltinamieji ir vieni iš jų pripažįstami kaltais, o kitus teismas išteisina, nuteistojo atžvilgiu toks nuosprendis laikomas apkaltinamuoju, išteisintųjų atžvilgiu – išteisinamuoju.

Jeigu kelių kaltinamųjų byloje vienų kaltinamųjų atžvilgiu priimamas įprastinis nuosprendis (apkaltinamasis ar išteisinamasis), o kitų atžvilgiu nutraukiama byla, priimamas vienas procesinis dokumentas – nuosprendis, kurio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse, vadovaujantis BPK 305 ir 307 str. reikalavimais, išdėstomi atitinkami skirtingų sprendimų turinio elementai.

Apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo nuteistajam paskiriama bausmė, priimamas, kai teismas pripažįsta, kad kaltinamasis kaltas dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir turi būti nubaustas, nes bausmės paskyrimui nėra kliūčių (nesuėjo senaties terminai ir pan.).

Pripažinęs asmenį ribotai pakaltinamu BK 18 str. 1 dalies pagrindu, teismas dėl BK 18 str. 2 dalyje numatytų veikų gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir švelninti bausmę pagal BK 59 str., taip pat priimti nuosprendį nutraukti baudžiamąją bylą atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės ir pritaikyti jam BK 67 str. numatytas baudžiamojo poveikio priemones. Dėl BK 18 str. 3 dalyje numatytų veikų ribotai pakaltinamo asmens atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis ir skiriama bausmė, tačiau ji gali būti švelninama pagal BK 59 str.

Jeigu teismas BK 18 str. 2 dalies pagrindu nusprendžia ribotai pakaltinamam asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, priima nutartį BPK 403 str. numatyta tvarka.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali atleisti nuteistąjį nuo bausmės, kai yra dvi sąlygos: pirma, kai kaltinamasis iki nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga; antra, kai dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam būtų per sunku atlikti teismo skiriamą už jo padarytą nusikalstamą veiką bausmę.

Tokia tvarka atleisti nuteistąjį nuo bausmės leidžiama, jeigu nuteistasis sunkia nepagydoma liga suserga iki nuosprendžio byloje priėmimo. Įstatyme nenurodyta, ar gali teismas atleisti nuo bausmės atlikimo asmenį, nusikalstamos veikos padarymo metu jau sirgusį sunkia nepagydoma liga, kuri nesutrukdė jam padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Tai paliekama spręsti teismui, išnagrinėjusiam bylą. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį.

Asmens susirgimo sunkia nepagydoma liga faktas turi būti patvirtintas oficialia sveikatos priežiūros įstaigos pažyma arba ekspertų komisijos išvada su jose nurodyta kaltinamojo ligos diagnoze (žr. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578

(„Valstybės žinios“, 1995, 94-2110) patvirtintą „Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo, sąrašą“).

Sprendžiant, ar sunkia nepagydoma liga sergantis nuteistasis gali atlikti teismo paskirtą bausmę, reikia atsižvelgti į ligos pobūdį, nuteistojo asmenybę, amžių, turtinę padėtį, paskirtos bausmės ypatybes, jos atlikimo sąlygas, tvarką ir kt.

Skirtingai nei anksčiau galiojusiame BPK, baudžiamosios bylos nutraukimas, teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, gali būti sprendžiamas ne tik teismo nutartimi, bet ir teismo nuosprendžiu. Nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, nėra apkaltinamasis ar išteisinamasis, nes priėmus jį asmuo kartu atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Pastarosios turinį sudaro asmens elgesio pasmerkimas valstybės vardu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, bausmės paskyrimas, jos atlikimas, teistumas. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju asmuo atleidžiamas nuo baudžiamųjų teisinių priemonių, sudarančių baudžiamosios atsakomybės turinį, taikymo, išskyrus tuos atvejus,
gali skirti įpareigojimus (BK 38, 39 str.). Nors išteisinamuoju nuosprendžiu asmuo taip pat atleidžiamas nuo visų baudžiamųjų teisinių priemonių taikymo, išteisinimas reiškia, kad asmuo nekaltas, tai yra arba nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba asmuo

nedalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nuosprendžiu nutraukiama baudžiamoji bylą tik tuo atveju, jeigu yra 303 straipsnio 4 dalyje nurodyti BK numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Visais kitais atvejais byla nutraukiama teismo nutartimi.

Jei kaltinamasis anksčiau yra padaręs nusikalstamą veiką, už kurią kitas teismas, remdamasis BK 38 str. (kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius) ir 40 str. (kaltininką atidavus pagal laidavimą) atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, o nagrinėjama nusikalstama veika užsiėmė tuose BK straipsniuose nurodytu laiku, teismas pasitarimų kambaryje, svarstydamas nuosprendžio dalykus, priima kitus sprendimus.

Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str. ar BK 40 str. per vienerius metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas, atsižvelgdamas į veikų aplinkybes ir kaltinamojo asmenybę, gali panaikinti nuosprendį nutraukti baudžiamąją bylą su sprendimu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas jo padarytas veikas. Tuo atveju, kai teismas nutaria panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nesvarstydamas kaltinamojo kaltumo ir veikos kvalifikavimo paskiria bausmę už ankstesnę nusikalstamą veiką. Jeigu teismas nepanaikina sprendimo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nuosprendyje jis nurodo, kad palieka tokį sprendimą galioti. Tokie sprendimų variantai priimami tada, kai teismas atleidžia asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės BPK 235 str. tvarka.

Teismas priima analogiškus sprendimus tais atvejais, kai asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str., be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos.

Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 ir 40 str. padaro per vienerius metus naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės savaime netenka galios, todėl naujos bylos nuosprendyje dėl to dalyko sprendimo priimti nereikia, pakanka tai konstatuoti aprašomojoje dalyje. Teismas tokiu atveju privalo nuteisti asmenį už visas jo nusikalstamas veikas. Nesvarstydamas kaltinamojo kaltės ir kvalifikavimo teismas paskiria bausmę už ankstesnę nusikalstamą veiką. Priimant tokį sprendimą neturi reikšmės, nuosprendžiu ar nutartimi nutraukti baudžiamąją bylą asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Išteisinamąjį nuosprendį teismas priima, jei: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;2) nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Bet kuris iš šių išteisinamųjų nuosprendžių visiškai reabilituoja kaltinamąjį.

Anksčiau galiojusiame BPK (339 str.) buvo dar vienas išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindas – kai nenustatytas nusikaltimo įvykis. Pagal naująjį kodeksą laikoma, kad nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo įvykis yra nusikalstamos veikos požymis.

Išteisinimo pagrindai iš esmės skiriasi vienas nuo kito, todėl jie turi būti tiksliai ir aiškiai nurodyti nuosprendyje. Nuo išteisinimo pagrindo priklauso padarytos žalos atlyginimo klausimas.

Apie išteisinimą bylos nagrinėjimo teisme metu nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teismas taip pat turi priimti išteisinamąjį nuosprendį, kai nėra nustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Šiuo atveju yra nusikalstama veika, tačiau įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, kad kaltinamasis užsiėmė tokia veika, dėl kurios jis gali būti pripažįstamas kaltu, nepakanka.

Jeigu priimamas išteisinamasis nuosprendis dėl to, jog nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, ir asmuo, padaręs tai, lieka neišaiškintas, įsiteisėjus nuosprendžiui teismas perduoda bylą prokurorui, kad imtųsi priemonių ir nustatytų asmenį,

padariusį tą nusikalstamą veiką.

Daugiaepizodinės bylos, kuriose pagal atskirus epizodus vieni kaltinamieji išteisinami, o kiti nuteisiami, priėmus nuosprendį laikomos teismo archyve ir prokurorui neperduodamos. Esant reikalui ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras gali susipažinti su byla, pasidaryti reikiamus nuorašus ir pan.

1.8. Įžanginė nuosprendžio dalis

Įžanginė nuosprendžio dalis prasideda po dokumento pavadinimo. Ji rašoma laikantis BPK 304 str. nustatytos eilės tvarkos.

Visais atvejais nuosprendis prasideda nurodymu, kad jis skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4574 žodžiai iš 9133 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.