Nuosprendžio piėmimas
5 (100%) 1 vote

Nuosprendžio piėmimas

1. NUOSPRENDŽIO PRIĖMIMAS

1.1. Lietuvos Respublikos Teismai nuosprendį priima Lietuvos Respublikos vardu

Baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme paprastai užbaigiamos nuosprendžio priėmimu.

Nuosprendis – pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės. Nuosprendis taip pat yra dokumentas, kuriuo apeliacinės instancijos teismas pakeičia arba panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Teismas nuosprendžiu gali nutraukti baudžiamąją bylą. Nuosprendžiu laikomas ir teismo baudžiamasis įsakymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“ . Kiekvieno žmogaus atžvilgiu preziumuojamas nekaltumas. Tai teisinė asmens padėtis, kurią valstybė, visuomenė ir kiti privalo gerbti ir su kuria privalo skaitytis. Ši nuostata nebegalioja nuo tada, kai teismas viešai Lietuvos Respublikos vardu paskelbia asmeniui apkaltinamąjį nuosprendį ir toks nuosprendis įsiteisėja.

Teismo nuosprendis – svarbiausias teisingumo aktas. Jis priimamas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties, išsilavinimo, kalbos, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Tai, kad teisingumo vykdymą valstybė patikėjo teismams, o ne kokiai nors kitai institucijai, rodo šios institucijos priimamų sprendimų svarbą.

Nuosprendis – dokumentas baudžiamajame procese, kuris priimamas ir skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu. Tai paaiškinama tuo, kad jame išsprendžiama, ar yra nusikalstama veika, ar kaltas kaltinamasis dėl tos veikos ar nekaltas. Jeigu asmuo išteisinamas, tai taip pat turi būti pasakyta valstybės vardu.

Jeigu priimamas apkaltinamasis nuosprendis ir paskiriama bausmė, nuteistojo teisės apribojamos, kartais jam paskiriamas ir laisvės atėmimas. Tai irgi gali būti padaryta tik valstybės vardu.

Įsiteisėjęs nuosprendis privalomas visiems piliečiams, valstybinėms ir visuomeninėms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Jis turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Priimant nuosprendį baudžiamoji byla išsprendžiama iš esmės ir taip įgyvendinamas įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už konkrečius nusikalstamus veiksmus. Priimant nuosprendį įgyvendinami ir teisingumo bei baudžiamojo proceso uždaviniai konkrečioje

baudžiamojoje byloje. Priimdamas nuosprendį teismas privalo teisingai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų nuteistas.

Visi teismai, įeinantys į Lietuvos Respublikos teismų sistemą ir veikiantys Lietuvos Respublikos teritorijoje, nuosprendį skelbia Lietuvos Respublikos vardu.

1.2. Nuosprendžio priėmimo vieta

Nuosprendis priimamas pasitarimų kambaryje. Tuo metu šiame kambaryje gali būti tik teisėjai, kurie įeina į tą bylą išnagrinėjusio teismo sudėtį.

Teisėjų pasitarimo slaptumas garantuojamas pirmiausia tuo, kad nuosprendis priimamas pasitarimų kambaryje, kuris turi būti įrengtas teismo patalpose.

Pasitarimų kambarys turi būti izoliuotas nuo teisiamojo posėdžio salės ir kitų patalpų. Jeigu teisėjų pasitarimas priimant nuosprendį vyksta teisėjo kabinete, tai nėra įstatymo reikalavimų pažeidimas, tačiau svarbu, kad šiame kabinete nebūtų kitų asmenų. Pasitarimo metu klausimams, susijusiems su baudžiamąja byla, kurią išnagrinėjus priimamas nuosprendis, taip pat kitų klausimų, kurie nesusiję su byla, neleidžiama spręsti naudojantis telefonu, kitokiomis ryšio priemonėmis. Nebus pažeidimo telefonu pasinaudojus tuomet, kai sprendžiami organizaciniai klausimai, betarpiškai susiję su nuosprendžio paskelbimu (teismo posėdžio sekretorių informuojant apie pasitarimo pabaigą, iškviečiant konvojų pan.).

Pasitarimų kambaryje gali būti tik teisėjas arba teisėjai (kai byla nagrinėjama kolegialiai), esantys tos bylos, kurioje priimamas nuosprendis, teismo sudėtyje.

Asmenims, kurie neįeina į tą bylą nagrinėjančio teismo sudėtį (prokurorui, gynėjui, vertėjui, sekretoriui ir kt.), ten būti neleidžiama. Taip pat neleidžiama jame būti ir tos bylos atsarginiam teisėjui, jeigu jis buvo teisiamojo posėdžio salėje, tačiau nekeitė kito teisėjo.

Išėję į pasitarimų kambarį teisėjai paprastai neturi iš jo pasišalinti iki nuosprendžio paskelbimo, tačiau jeigu nuosprendžiui surašyti reikia ilgesnio laiko, leidžiama daryti pertraukas poilsiui, valgymui ir pan. Šias pertraukas teismas turi panaudoti pagal tiesioginę jų paskirtį. Draudžiama daryti pertraukas priimant nuosprendį kitoms byloms nagrinėti, pertraukų metu bendrauti su kitais asmenimis svarstant klausimus, susijusius su priimamu nuosprendžiu.

Teisėjų pasitarimo slaptumas yra viena iš konstitucinio reikalavimo dėl teisėjų nepriklausomumo garantijų.

Svarstymo slaptumo pažeidimas priimant nuosprendį gali būti pripažintas esminiu baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, jeigu tai suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar
sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Teisėjų pasitarimo slaptumas privalomas ir patiems teisėjams, kurie neturi pagarsinti nuomonių, pareikštų priimant nuosprendį. Tik dviem atvejais galima išsiaiškinti, kokios pozicijos laikėsi teisėjas pasitarimų kambaryje: pirma, kai teisėjas, laikęsis atskirosios nuomonės, ją išdėsto pasitarimų kambaryje; antra, kai tiriama ar nagrinėjama baudžiamoji byla dėl teisėjo piktnaudžiavimo priimant nuosprendį.

Siekiant išsaugoti pasitarimo slaptumą priimant nuosprendį protokolas nerašomas, apie balsavimo rezultatus taip pat neskelbiama nuosprendyje. Šios taisyklės pažeidimas laikomas teisėjų pasitarimo paslapties atskleidimu.

1.3. Teisėjų pasitarimo ir balsavimo tvarka

Teisėjų pasitarimo tikslas – priimti išnagrinėtoje byloje sprendimą.

Teismas, išėjęs į pasitarimų kambarį, visais atvejais iš ten grįžta priėmęs atitinkamą sprendimą: nuosprendį, nutartį nutraukti bylą, nutartį atnaujinti įrodymų tyrimą teisme.

Kiekvieno dalyvavusio bylos nagrinėjime teisėjo nuomonė dėl kaltinamojo kaltės įrodytumo, jo veiksmų kvalifikavimo ir kitų klausimų susiformuoja įrodymų tyrimo teisme metu. Kadangi kiekvienas teisėjas yra savarankiška ir nepriklausoma procesinė figūra, daug reikšmės turi pirmininkaujančiojo organizuotas teisėjų pasitarimas ir balsavimas priimant nuosprendį. Pirmininkaujantysis turi taip organizuoti teisėjų pasitarimą, kad kiekvieno teisėjo nuomonė visais svarstomais klausimais būtų išklausyta, kad būtų išvengta skubotumo ir tuo pačiu apsvarstymas būtų koncentruotas bei produktyvus. Pasitarimo ir balsavimo tvarką nustato pirmininkaujantysis. Nesutarimai, kilę dėl šios tvarkos, išsprendžiami išklausius visų pasitarimo ir balsavimo metu

dalyvaujančių nuomones.

Teisėjų pasitarimas ir balsavimas, priimant nuosprendį, vyksta dėl klausimų, kurie turi atsispindėti nuosprendyje. Klausimai gali būti tokie: ar padaryta veika (veikimas ar neveikimas) uždrausta baudžiamuoju įstatymu (nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas), ar kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, ar kaltas kaltinamasis tos veikos padarymu, jo kaltės forma, kuriame baudžiamajame įstatyme ta veika numatyta, ar baustinas kaltinamasis už savo padarytą veiką, kokia bausmė turi būti paskirta kaltinamajam, ar turi jis atlikti ją, ar turi būti atlyginta nusikalstama veika padaryta žala, kaip tokia žala turi būti atlyginta, kaip turi būti išsprendžiami klausimai dėl daiktinių įrodymų, proceso išlaidų išieškojimo ir kt.

Kiekvienas klausimas sprendžiamas atskirai. Pirmininko pareiga – užtikrinti laisvą ir nepriklausomą svarstymą, kad kiekvienas teisėjas priimtų sprendimą vadovaudamasis savo sąžine, remdamasis įstatymu ir baudžiamosios bylos medžiaga, ištirta teisiamojo posėdžio metu.

Pirmininkaujantysis pateikdamas kiekvieną klausimą turi laikytis tam tikrų taisyklių. Jis privalo užduoti klausimą tokia forma, kad į jį galėtų būti duotas arba teigiamas, arba neigiamas atsakymas. Kai kurie klausimai negali būti iš karto suformuluoti taip, kad įjuos būtų

galima atsakyti teigiamai arba neigiamai, pavyzdžiui: „Kokia būtent

bausmė turi būti skiriama kaltinamajam?“. Tokiais atvejais pirmininkaujantysis pasiūlo kiekvienam teisėjui išsakyti savo nuomonę. Pirmininkaujančiajam neleidžiama užduoti atsakymą menančius klausimus.

Teisėjo darbo stažas, nustatant nuomonės svarstomais klausimais pareiškimo pasitarimų kambaryje pirmumą, skaičiuojamas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo numatyta tvarka, tai yra „nuo asmens paskyrimo bet kuriame teisme eiti teisėjo pareigas dienos“ . Įstatymu įpareigojama teisiamojo posėdžio pirmininkui balsuoti paskutiniam, tai papildoma svarstant ir balsuojant dalyvaujančių teisėjų nepriklausomumo garantija.

Nė vienas teisėjas neturi teisės susilaikyti nuo balsavimo. Jeigu buvo pasiūlyti du skirtingi klausimo išsprendimo variantai, kiekvienas iš jų apsvarstomas jų pateikimo svarstymui eilės tvarka ir dėl kiekvieno iš jų priimamas sprendimas. Pirmininkaujantysis pasiūlo pasisakyti dėl kiekvieno klausimo kiekvienam teisėjui, po to išdėsto savo nuomonę.

Priimant nuosprendį klausimai išsprendžiami balsų dauguma, išskyrus klausimus dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, kuri kaltinamajam gali būti paskirta tik bendru teisėjų sutarimu. Tuo atveju, kai vienas iš teisėjų išreiškia skirtingą negu kiti teisėjai nuomonę, toks teisėjas neatleidžiamas nuo pareigos dalyvauti svarstant kitus klausimus ir balsuojant. Numatyta tik vienintelė galimybė susilaikyti nuo balsavimo dėl bausmės skyrimo teisėjui, kuris balsavo prieš kaltinamojo pripažinimą kaltu. Kadangi kiekvienas teisėjas yra nepriklausoma ir savarankiška procesinė figūra, turinti savo nuomonę kiekvienu svarstomu klausimu, reikalavimas spręsti tą klausimą, kuris prieštarautų vidiniam teisėjo įsitikinimui, pažeistų principą vertinti įrodymus vadovaujantis savo vidiniu įsitikinimu, ir dėl to nukentėtų teisingumas. Nelogiška reikalauti iš teisėjo, kuris mano, kad asmuo nekaltas, balsuoti dėl tokio asmens padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal vieną ar kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Toks teisėjas neturi svarstyti, ar baustinas kaltinamasis už savo
padarytą nusikalstamą veiką klausimo, kokia būtent bausmė turi būti skiriama kaltinamajam, ar turi jis atlikti ją.

Įstatyme reikalaujama tokiu atveju teisėjo balsą priskirti prie kaltinamajam palankesnės teisėjo nuomonės. Palankesnis kaltinamajam – pasiūlymas skirti jam švelnesnę bausmę, mažesnį jos dydį, trumpesnį laisvės atėmimo terminą ir pan.

Atskiroji nuomonė – teisėjo arba pirmininkaujančiojo nesutikimas su kitų teisėjų nuomone svarstomu klausimu. Atskiroji nuomonė išdėstoma pasitarimų kambaryje raštu. Tai tik vieno teisėjo nuomonė, tačiau gali būti ir skirtingų teisėjų atskirosios nuomonės įvairiais klausimais. Dviejų teisėjų nuomonė visada reiškia teismo sprendimą.

Išdėstydamas atskirąją nuomonę teisėjas nurodo savo sprendimo ir nesutikimo su kitais teisėjais motyvus.

Atskiroji nuomonė skelbiant nuosprendį neskaitoma, bet pridedama prie bylos. Teisėjas, likęs atskirosios nuomonės, privalo pasirašyti priimtą nuosprendį ar nutartį nepriklausomai, ar jo atskiroji nuomonė išdėstyta raštu, ar jis pareiškė ją žodžiu.

Iki bus surašyta pasitarimų kambaryje atskiroji nuomonė, teismui neleidžiama išeiti iš pasitarimų kambario. Taip pat neleidžiama paskelbus nuosprendį ar nutartį surašyti atskirąją nuomonę.

Atskirosios nuomonės apskundimo galimybė įstatyme nenumatyta.

1.4. Įrodymų tyrimo teisme atnaujinimas

Teismas, nuosprendžio priėmimo metu nustatęs, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės, gali atnaujinti įrodymų tyrimą Baudžiamojo proceso kodekso 295 straipsnyje nustatyta tvarka.

Įrodymų tyrimas teisme atnaujinamas, kai pasitarimų kambaryje teismas negali priimti pagrįsto sprendimo dėl pasitarimo metu keliamų klausimų dėl kaltės įrodytumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo ir kitų, papildomai neišsiaiškinęs turinčių reikšmės bylai aplinkybių.

Nutartis atnaujinti įrodymų tyrimą teisme priimama pasitarimų kambaryje ir skelbiama teisiamojo posėdžio metu. Tokios nutarties priėmimas nurodomas teisiamojo posėdžio protokole. Tokioje nutartyje teismas paprastai nurodo, kokioms konkrečiai aplinkybėms išsiaiškinti reikalingas įrodymų tyrimo teisme atnaujinimas ir kokiomis priemonėmis tai gali būti pasiekta.

Baigęs atnaujintą įrodymų tyrimą, prieš išeidamas į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio teismas vėl išklauso baigiamąsias kalbas ir suteikia paskutinį žodį kaltinamajam.

1.5. Įrodymai, kuriais pagrindžiamas nuosprendis

Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Spręsti, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju remiantis įstatymu pavedama teisėjui ar teismui, kurio žinioje yra baudžiamoji byla. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, teismas turi spręsti nuosprendžio priėmimo metu. Priimtini yra visi įrodymai: prisipažinimas, liudytojų parodymai, daiktiniai įrodymai, dokumentai ir t.t. Tokie duomenys vertintini bendrajame bylos kontekste. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi. Vien šiais duomenimis teismas negali pagrįsti priimamo nuosprendžio. Tačiau tai nereiškia, kad teismas priimdamas nuosprendį neturi atsižvelgti įjuos. Prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikus apklausą gauti duomenys gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus. Jeigu yra skirtumų ir prieštaravimų tarp parodymų, kuriuos asmenys davė atliekant ikiteisminį tyrimą ir teisme, teisėjas gali išsiaiškinti juos. Tačiau priimdamas nuosprendį teismas negali konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra teisingi, todėl jais remiamasi priimant nuosprendį. Šiuo klausimu darytina išvada, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai įvertinti įrodymus.

Teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais. Jis turi įvertinti jų visumą. Toks įvertinimas turi leisti teismui padaryti išdėstomas išvadas nuosprendyje.

Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, tai yra aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodoma įrodymų analizė visais klausimais, kurie privalo būti išspręsti nuosprendyje.

Teisėjai turi laisvai vertinti įrodymus ir nuteisti tik tuomet, kai ištyrus įrodymus įsitikina kaltinamojo kaltumu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti
grindžiamas prielaidomis. Kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, traktuojamos kaltinamojo naudai.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais. Išteisinamasis nuosprendis gali būti priimtas ir suabejojus įrodymų tikrumu, kuriais grindžiamas kaltinimas, bet abejonės turi būti paremtos atitinkamais bylos duomenimis.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas ne

kaltas nebūtų nuteistas. Tai reiškia, kad tinkamai įstatymas bus pritaikytas tada, kai bus užtikrintos ir asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisės. Kaltinimui dėl padarytos nusikalstamos veikos pagrįsti baudžiamajame procese, be kitų įrodymų, daug reikšmės turi liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymai. Jų patikrinimas yra būtina sąlyga, jei norima išvengti neteisingo asmens nuteisimo. Siekdamas išaiškinti apklausiamo asmens (liudytojo, nukentėjusiojo) parodymų patikimumą, teismas privalo padaryti jo išdėstytų faktų analizę ir įvertinti jų reikšmę, patikrinti, ar teisingai liudytojas (nukentėjusysis) suprato tų faktų esmę, ar gerai prisimena juos ir teisingai išdėstė duodamas parodymus.

Nors BPK 282 str. numatytos liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos taisyklės žmogaus teisių apsaugos požiūriu mažiausiai pažeidžia tiesioginio bylos įrodymų ištyrimo principą, tačiau tam tikrais atvejais vizualinių ir akustinių kliūčių naudojimas gali sukelti sunkumų gynybai ir menkinti tokiu būdu gaunamų parodymų kaip įrodymų patikimumą.

Europos žmogaus teisių teismo praktikoje ir daugelyje Europos valstybių galiojančią taisyklę, įtvirtina Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 301 str. 2 d. „Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais“ .

Asmenų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Pavyzdžiui, negali būti patvirtinančiais asmens, kuriam taikomas anonimiškumas, taip pat pareigūno, kuris ikiteisminio tyrimo metu atliko tokio asmens apklausą, parodymai dėl tokios apklausos aplinkybių.

Kiti įrodymai, patvirtinantys asmenų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymus, turi būti duomenys, kurie patvirtina bent vieną tokio liudytojo (nukentėjusiojo) nurodytą aplinkybę, turinčią reikšmės bylai (pavyzdžiui, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, teigė matęs, kaip kaltinamasis po to, kai pardavė jam narkotines medžiagas, dalį heroino sudėjo į raudonos spalvos popierinį maišelį, ant kurio buvo dvi geltonos raidės „AB“, ir paslėpė kambaryje stovėjusioje spintelėje, vėliau analogiškas popierinis maišelis su heroino likučiais jame aptiktas kaltinamojo kambaryje darant kratą).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2766 žodžiai iš 9133 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.