Nusikalstamumas ir bausme
5 (100%) 1 vote

Nusikalstamumas ir bausme

1121314151617181

TURINYS

ĮVADAS 2

1. NUSIKALTIMAS 4

1.1. Bendra nusikaltimo samprata ir požymiai 4

1.2 Nusikaltimo pavojingumas (sunkumas) ir jo nustatymas 7

2. BAUSMĖS 10

2.1 Samprata ir esmė 10

2.2 Bausmių veiksmingumas 14

2.3 Bausmių sistemos reforma Lietuvoje ir jos efektyvumo prielaidos 14

3. NUSIKALTIMAI IR BAUSMĖ ŠIANDIENINĖJE LIETUVOJE 17

4. TYRIMO “NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ ŠIANDIENINĖJE LIETUVOJE“ REZULTATŲ ANALIZĖ 26

IŠVADOS 31

LITERATŪRA 32

PRIEDAI 33

ĮVADAS

Nusikalstamumas – tai istoriškai kintantis, socialinis ir baudžiamasis teisinis visuomenės reiškinys, apimantis visu nusikaltimų, įvykdytų šalyje per tam tikrą laikotarpį, visuma.

Tema yra aktuali šiandieninėje Lietuvoje, kadangi nusikalstamumas, paneigdamas svarbiausius bendruomeninius santykius, kelia pavojų kiekvienam asmeniui ir visos šalies socialinei ir ekonominei raidai. Globalizacija suformavo prielaidas daryti nusikalstamas veikas, pažeidžiančias kelių valstybių įstatymus. Atsirado organizuotas tarptautinis nusikalstamumas ir terorizmas, neteisėta narkotikų apyvarta, netikrų pinigų gamyba ir paleidimas apyvarton, nelegali migracija, prekyba žmonėmis. Tad vienas svarbiausių požymių, pagal kurį gali būti vertinama valstybės branda, – kaip aktyviai ieškoma būdų šiai problemai spręsti, užtikrinti asmens, visuomenės ir valstybės saugumą.

Nusikaltimas yra veika, pažeidžianti teisėtumą bei teisėtvarką ir baudžiama bausme. Nusikalstamumo tema tampa aktuali ir dominuojanti šiuolaikinėje visuomenėje. Nes branduolinės šeimos atsiskyrimas nuo giminystės struktūrų, institucinė diferenciacija, alternatyvų gausėjimas,neribotas mobilumas yra dalis visuomeninių pokyčių, kurie sukelia keblumų individams prisitaikyti prie „naujų“ gyvenimo sąlygų ir atveria kelią didesnei nusikalstamumo tikimybei. Socialinė evoliucija siejama su didėjančia visuomenės racionalizacija ir progresu, tačiau neišvengianti socialinių krizių ir dabar nusikalstamumas yra socialinė problema arba tik asmeninę, bet ir visuomenine krizę.

Darbo tikslas – pateikti nusikaltimo ir bausmės santykį Lietuvoje, remiantis Lietuvos Respublikos užfiksuotu nusikalstamumo lygiu.

Darbo uždaviniai:

• Pateikti nusikaltimo ir bausmės sampratas bei esmę;

• Išanalizuoti užfiksuoto Lietuvoje nusikalstamumo lygį bei bausmių paskyrimo aktualijas;

• Atlikti tyrimą tema „Nusikaltimas ir bausmė šiandieninėje Lietuvoje“ anketavimo būdu apklausiant gyventojus Kauno mieste ;

• Pateikti išvadas nagrinėta tema.

Tyrimui atlikti iškelta hipotezė – griežtesnės bausmės sumažins nusikaltimų skaičiaus bei nusikalstamumo lygio augimą Lietuvoje.

Darbe remtasi ir V.Piesliako, A.Dobrynino, V. Skapcevičiaus, G. Švedo, G. Šulijos, A. Kiškio bei kitų lietuvių mokslininkų darbais, taip pat naudotasi Lietuvos Respublikoje galiojančių norminių teisės aktų medžiaga.

1. NUSIKALTIMAS

1.1. Bendra nusikaltimo samprata ir požymiai

Terminas „nusikaltimas“ tam tikra prasme yra magiškas, vieniems užgniaužiantis kvapą ir sukeliantis didelį susidomėjimą, kitiems – gan nemalonias asociacijas ir baimę. Nors terminas „nusikaltimas“ yra gan abstraktus ir sudėtingas bei gali būti teisingai suvokiamas tik turint atitinkamą teisinį parengimą, daugeliui šis žodis sukelia visai konkre¬čias asociacijas. Vieni šį žodį sieja su nužudymu, kiti – su vagyste, treti – su plėšimu. Tačiau kodėl ir plėšimas, ir turto sunaikinimas, ir kūno sužalojimas laikomi nusikaltimu, o, pavyzdžiui, prostitucija ar važia¬vimas transportu be bilieto – ne? Kodėl aborto padarymas tam tikromis sąlygomis yra normalus verslas, o kitomis – nusikaltimas? Tam kad atsakytume į iškeltus klausimus, reikia išnagrinėti terminą „nusikalti¬mas“. Juk būtent šis terminas jungia visas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje nu¬rodytas veikas . Kas bendra tarp vagystės ir nužudymo, kūno sužaloji¬mo ir valstybės išdavimo? Įstatymus priima ir žmonių poelgius priski¬ria prie nusikaltimų įstatymų leidėjas. Tai jis sprendžia, koks žmogaus poelgis bus traktuojamas kaip nusikaltimas. Tačiau gali kilti neaišku¬mų, kuo jis vadovaujasi. Ar yra kokie kriterijai, kuriais vadovaujasi įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas žmonių poelgius? O gal jis kaip koks caras – ką nori, tą daro: nori – pamalonina, nori – baudžia. Pvz., nustatys baudžiamąją atsakomybę už pasibučiavimą viešojoje vietoje.

Nusikaltimo samprata visada buvo didelio mokslininkų susidomė¬jimo objektas. 1961 metų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (LR BK) (1997 01 01 die¬nos redakcija) 8 straipsnio l dalis nusikaltimą apibrėžia kaip baudžia¬mojo įstatymo numatytą pavojingą veiką (veikimą ar neveikimą) ku¬ria kėsinamasi Lietuvos Respublikos visuomeninę santvarką, jos po¬litinę ir ekonominę sistemą, nuosavybę, į piliečių asmenybę, politines, darbines, turtines ir kitas jų teises ir laisves, taip pat kitokią baudžia¬mojo įstatymo numatytą veiką, kuria kėsinamasi į Lietuvoje nustatytą teisėtvarką. Nepaisant gremėzdiškumo, galima pastebėti du esmi¬nius nusikaltimo apibrėžimo momentus:

• jame akcentuojamas vei¬kos pavojingumas tam tikrai vertybių sistemai bei

• veikos požymių aprašymas
baudžiamajame įstatyme (arba, kitais žodžiais tariant, – veikos priešingumas baudžiamajam įstatymui).

Panašiai nusikaltimas buvo apibrėžiamas ir buvusios TSRS baud¬žiamuosiuose įstatymuose. Vakarų Europos valstybių baudžiamieji kodeksai ar kiti įstatymai paparastai neformuluoja nusikaltimo apibrė¬žimų. Tai teisės teorijos dalykas. Ypač toli pažengusi šioje srityje Vo¬kietijos teisės teorija. Tačiau Vokietijos teisės teorijoje nėra vieno vi¬siems priimtino nusikaltimo apibrėžimo. Ten išskiriamos net 5 kryptys (natūralistinė, klasikinė, neoklasikinė, finalinė ir socialinė), kurios vy¬ravo vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu ir kurių atstovai bandė pateikti savo nusikaltimo sampratas. Tačiau labiausiai paplitęs yra klasikinės krypties nusikaltimo apibrėžimas, kuris nusikaltimą apibrėžia kaip prie¬šingą teisei, kaltai padarytą veiką, turinčią nusikaltimo sudėties požy¬mius. Tai vadinamasis trijų sudėtinių dalių nusikaltimo apibrėžimas, naudojamas ir kitų vakarų Europos valstybių baudžiamojoje teisėje. Jo esmė ta, kad išskiriami 3 būtini nusikaltimo požymiai:

1) veika yra prie¬šinga baudžiamajam įstatymui,

2) veika atitinka tam tikro nusikaltimo su¬dėtį ir

3) veika padaryta kaltai.

Kartu pažymėtina, kad ne mažiau pap¬litę yra ir dviejų požymių nusikaltimo apibrėžimai, laikant, jog prie¬šingumas baudžiamajai teisei ir nusikaltimo sudėtis, arba priešingu¬mas baudžiamajai teisei ir kaltė, yra iš esmės analogiški požymiai.

Naujajame LR BK pateikiamas jau formalus nusikaltimo, kaip vienos iš nusikalstamų veikų formos, apibrėžimas. Nusikaltimas apib¬rėžiamas kaip nusikalstama veika, už kurią įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę.

Nusikaltimas – tai žmogaus elgesys, žmogaus poelgis arba veika -taip jis dažniausiai vadinamas baudžiamojoje teisėje. Jei nėra veikos, negalima kalbėti apie nusikaltimą. Be abejo, toli gražu ne kiekvienas žmogaus poelgis yra nusikaltimas – tik labai maža dalis žmonių poel¬gių laikoma nusikaltimais.

Vienas pagrindinių nusikalstamo elgesio bruožų – tokio elgesio pavojingumas. Būtent dėl tokio poelgio pavojingumo ir siekdamas apsaugoti visuomenės narius nuo tokių poelgių, įstatymų leidėjas jį kriminalizuoja, t.y. paskelbia nusikaltimu. Taigi žmogaus poelgio pa¬vojingumas yra pirmas nusikaltimo požymis ir, be to, veikos kriminalizacijos prielaida, įstatymų leidėjo kelrodis. Priimdamas baudžiamąjį įstatymą ir kriminalizuodamas kokį nors žmogaus poelgį, Seimas visų pirma vadovaujasi tokio poelgio pavojingumo kriterijumi. Nepavojin¬gi poelgiai negali būti kriminalizuojami. Veikos pavojingumas neretai vadinamas materialiu nusikaltimo požymiu, nes jis parodo nusikalti¬mo esmę, paaiškina, dėl ko žmogaus poelgis laikomas nusikaltimu.

Vakarų Europos mokslininkai stengiasi šio požymio neakcentuoti, sukurdami formalius nusikaltimo apibrėžimus, kur akcentuojamas tik formalus nusikaltimo požymis – veikos priešingumas baudžiamajai tei¬sei. Tačiau nemažai garsių mokslininkų pripažįsta, kad daromos vei¬kos pavojingumas turėtų būti vienas svarbiausių nusikaltimo požymių .

Manoma, kad šis nusikaltimo požymis neturi jokio neigiamo atspal¬vio ir yra labai svarbus aiškinantis nusikaltimo esmę. Svarbu, kaip jis suprantamas bei komentuojamas. Kita vertus, kaip jau buvo pasakyta, is nusikaltimo požymis daugiau kaip 30 metų buvo įtvirtintas įstaty¬me. Taigi pabandysime pasiaiškinti, ką reiškia terminas „veikos pavo¬jingumas“, ir jei nusikaltimas yra pavojinga veika, tai kam ji kelia pa¬vojų.

Žodis „pavojingas“ baudžiamojoje teisėje aiškinamas kaip keliantis pavojų, darantis žalą, besikėsinantis ar kažką pažeidžiantis. Ne mažiau svarbu į ką kėsinasi, kam daro žalą nusikalstamas poelgis: valstybei, asmeniui ar visuomenei.

Todėl geriausiai pirmą nusikaltimo požymį būtų apibūdinti taip: nusikaltimas – tai pavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai vei¬ka.

Kalbant apie vertybių sistemą ir veikų kriminalizacijos procesą, nereikia manyti, kad pasikeitus valdžiai būtinai keičiamas Baudžiama¬sis kodeksas, atsiranda daug naujų nusikaltimų, dekrimanalizuojamos iki to nusikalstamomis buvusios veikos. Visos visuomenės vertybės skirstomos į dvi grupes:

1) bendražmogiškas ir

2) ideologines.

Bendražmogiškos vertybės yra tos vertybės, kurias demokratinėje vi¬suomenėje pripažįsta ir gerbia visos politinės partijos. Tokios vertybės yra žmogaus gyvybė, sveikata, laisvė, orumas, nuosavybė, visuome¬nės saugumas. Jos daugiau ar mažiau ginamos (bent jau įstatymuose) ne tik demokratinėse valstybėse, bet ir totalitarinių režimų šalyse. Kiek¬vienos valstybės baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už nužu¬dymą, kūno sužalojimą, teroro aktus. Paprastai skiriasi įvairių partijų požiūris į ideologines vertybes. Todėl, lyginant skirtingų valstybių įs¬tatymus, arba net vienos valstybės skirtingo laikotarpio baudžiamuo¬sius įstatymus, matosi, kad dažniausiai skirtingai vertinami žmonių poel¬giai ideologinių vertybių atžvilgiu. Kiekviena visuomenė turi savo vertybių skalę, kuri priklauso ne tik nuo politinių, bet ir istorinių, kultūri¬nių, religinių ir kitokių visuomenės raidos ypatumų. Dėl to vienodi reiškiniai skirtingose valstybėse vertinami nevienodai. Antai kai ku¬riose
vertinama tvirti santuokiniai ryšiai, moters ištiki¬mybė, visuomenės moralė, religingumas ir religijos normų laikyma¬sis. Kitose, atvirkščiai, – net prostitucija bei kai kurių rūšių narkotikų vartojimas laikoma normaliu reiškiniu .

Visos visuomenės vertybės ginamos teises normų. Vienos vertybės yra ginamos administracinės teisės normų, kitos – civilinės ir panašiai. Didžiausias vertybes saugo baudžiamoji teisė, kriminalizuojamas kė¬sinimasis į šias vertybes. Dėl to teigiama, kad nusikaltimais pripa¬žįstamos ne šiaip pavojingos veikos, o pačios pavojingiausios – vei¬kos, kurios kėsinasi į didžiausias vertybes. Taigi mes galime padaryti išvadą, kad veikos baudžiamasis teisinis įvertinimas yra kartu ir verty¬binis veikos įvertinimas. Nusikaltimo statuso suteikimas žmogaus poel¬giui kartu reiškia tam tikro objekto, į kurį kėsinasi veika, vertybinį įvertinimą.

1.2 Nusikaltimo pavojingumas (sunkumas) ir jo nustatymas

Įvairūs žmogaus poelgiai, net ir tie, kurie laikomi nusikaltimais, nėra vienodai pavojingi. Pavojingi yra ir nužudymai, ir vagystės, ir eismo saugumo taisyklių pažeidimai. Tačiau negalima teigti, kad visi išvardyti nusikaltimai yra vienodai pavojingi (sunkūs). Nusikaltimai skiriasi pavojingumu (sunkumu). Nusikaltimų pavojingumas apibūdi¬namas dviem terminais: „nusikaltimo pavojingumo pobūdis“ ir „pavojingumo laipsnis“.

Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia šie požymiai :

a) kėsinimo¬si objekto vertingumas,

b) nusikaltimo dalykas,

c) veikos padarymo būdas,

d) veikos padarymo pasekmės,

e) nusikaltimo subjekto ypatu¬mai,

f) kaltės forma,

h) veikos padarymo motyvas,

g) veikos tikslas.

Terminas „nusikaltimo pavojingumo pobūdis“ paprastai naudojamas skirtingų rūšių nusikaltimams apibūdinti bei palyginti. Tai veikos, ku¬rios kėsinasi į skirtingas vertybes. Pavojingumo pobūdį paprastai api¬būdina kėsinimosi objekto vertingumas. Antai kūno sužalojimas ski¬nasi nuo vagystės pavojingumo pobūdžiu. Kūno sužalojimas yra pa¬vojingesnis (sunkesnis) nusikaltimas dėl to, kad sveikata yra didesnė vertybė už nuosavybę.

Tuo tarpu keli tapatūs ar vienarūšiai nusikaltimai skiriasi pavojin¬gumo laipsniu. Pavojingumo laipsnį lemia tam tikrų nusikaltimo po¬žymių išreikštumas. Antai vagystė stambiu mastu yra pavojingesnė už vagystę nedideliu mastu, vagystė, įsibrovus į gyvenamąją patalpą, yra pavojingesnė už vagystę iš automobilio. Sunkus kūno sužalojimas yra pavojingesnis nusikaltimas už lengvą kūno sužalojimą, o tyčinis nužu¬dymas už neatsargų gyvybės atėmimą. Šie nusikaltimai skiriasi pavo¬jingumo laipsniu.

Nusikaltimo pavojingumas (sunkumas) koncentruota forma iš¬reiškiamas įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą. Tai pir¬mas, arba, kitais žodžiais tariant, rūšinis, nusikaltimo pavojingumo lygis. Jis yra vienodas visiems tos pačios rūšies nusikaltimams. Nusikaltimo pavojingumą rūšinio nusikaltimo lygiu įvertina įstatymų leidėjas, priimdamas ar pakeisdamas baudžiamąjį įstatymą ir jame nus¬tatydamas sankciją už padarytą nusikaltimą. Lygindami įstatymų sank¬cijas už padarytus nusikaltimus, mes galime palyginti mus dominan¬čių nusikaltimų pavojingumą (sunkumą). Kuo didesnė sankcija, tuo pavojingesne laikoma veika.

Antras veikų pavojingumo lygis – konkretaus padaryto nusikaltimo lygis, įstatymų leidėjas sankcijoje įvertina tipinį nusikaltimo rūšies pavojingumą. Praktikai susidu¬ria su konkrečiais nusikaltimais. Konkretaus nusikaltimo pavojin¬gumą jvertina teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikalti¬mą. Konkretaus nusikaltimo pavojingumas įvertinamas tiriant kiek¬vieną bylą. Keli nusikaltimai, įvertinti pagal vieną ir tą patį baudžia¬mojo įstatymo straipsnį ir net vieną ir tą pačią dalį, gali skirtis savo konkrečiu pavojingumu. Turėdamas tai galvoje, įstatymų leidėjas, ver¬tindamas rūšinį nusikaltimo pavojingumą, paprastai sankcijas už nusi¬kaltimą konstruoja kaip santykinai apibrėžtas, palikdamas konkretaus padaryto nusikaltimo pavojingumą įvertinti teismui (teismo nuožiū¬rai).

1. 2 Socialiniai pokyčiai ir nusikalstamumas

Lietuvos politiniame ir vie¬šajame diskurse nesunku pastebėti emocinį susirūpinimą blogėjančia kriminogeni¬ne būkle. Apie tai byloja Lietuvos vyriausybių programos, kai kurių politikų pasisa¬kymai, diskusijos spaudoje. „Nusikaltimų (nusi¬kalstamumo) stabdymas“, „kova su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu“ ir kiti panašūs pasakymai jau seniai Lietuvoje tapo įprastu politiniu ir profesiniu žargonu.

Tuo tarsi daroma prielaida, kad „nusikaltimas“ ir „nusikalstamumas“ yra tam tikri socialiniai reiškiniai, kuriuos galima fiksuoti, matuoti ir kurie pasiduoda so¬cialinei kontrolei. Tokia interpretacija sietina visų pirma su sociologinėmis krimi¬nologijos paradigmomis ir nusikaltimo kaip deviacinio elgesio reifikacija. Tačiau deviacija (socialinis nukrypimas) ir nusikaltimas nėra tas pat. Deviacija yra gana abstrakti ir neapibrėžta visuomenės charakteristika, reiškianti nukrypimą nuo nor¬mų, kurios savo ruožtu irgi nėra tiksliai apibrėžtos. Kas vienai socialinei grupei atrodo normalu, kitai gali būti visiškai nepriimtina. Socialinis deviacijos faktas yra tik metodologinė abstrakcija, padedanti nustatyti organizacinius ir
visuomenės institucijų mechanizmus.

Tokia metodologinė nuostata tampa aiškesnė, kai į visuomenę ir jos institucijas žvelgiama ne kaip į tam tikrą objektyvią duotybę, o kaip į socialines kon¬strukcijas, atsiradusias dėl žmogaus veiklos. Kaip teigia tokio teorinio požiūrio atstovai, socialinėse institucijose dinamiškai ir dialektiškai kaupiasi visų kartų gy¬venimo ir socialinė patirtis, vertybinės orientacijos ir konkretūs veiksmai, kuriuos vėliau reprodukuoja vis kitos kartos ir jų kuriamos institucijos.

Baudžiamojoje teisėje dažniausiai operuojama tokiomis sąvokomis kaip veikos (padarytos žalos) rimtumas ir kaltumas. Būtent šios sąvokos susieja normas į baudžiamosios teisės sistemą, nustatančią baudžiamąsias veikų sankcijas ir suteikiančią joms bauginamąjį efektą (Ashworth, 1994, P. 24-25). Nors baudžiamosios teisės teorijoje šioms sąvokoms skiriama nemažai dėmesio ir jas ban¬doma nuodugniai aptarti, bendrame socialiniame kontekste jos nėra tokios aiškios. Ne taip lengva tiksliai apibrėžti, kada moralinis nusižengimas tampa neteisėtu veiks¬mu, o šis – nusikaltimu. Veikų kriminalizavimas, kaip, beje, ir bausmių dydis, yra nuolatinių teisininkų ginčų objektas, ir čia sunku nepritarti garsiajam britų kriminologui L. Radzinowicziui, tvirtinančiam, kad baudžiamojoje teisėje negali būti tikslios formuluotės, nusakančios individo ir visuomenės teisių pusiausvyrą, ir kad „kiekviena karta turės iš naujo susidurti su šiuo uždaviniu, ir niekas negalės pa¬reikšti, kad jo sprendimas yra galutinis“ (Radzinowicz: 1966, 123).

Nepaisant daugybė bandymų baudžiamosios teisės teorijoje tiksliai apibrėžti nusikaltimo sąvoką, sociologijos kontekste ši sąvoka yra miglotesnė negu pats deviaci¬jos faktas. Viskas atsistoja į savo vietas pareiškus, kad nusikaltimas nėra joks socialinis reiškinys, o tiesiog kriminalinės justicijos faktas ir kad visi kiekybiniai nusikaltimų parametrai labiau apibūdina ne visuomenės deviaciją, bet pačią kriminalinės justici¬jos sistemą, jos veiklos pobūdį, pralaidumą, veiksmingumą ir t.t. Deviacijos ir nusikaltimo sąvokų skirtumą padeda paaiškinti 1 paveiksle pavaizduota schema.

Įtariamasis Kaltinamasis Nuteistasis

1 pav. Deviacinio elgesio kriminalizacijos sistema (Dobryninas, A.; Skapcevičius, V. ,2000).

Kaip matyti iš 1 paveiksle pateiktos schemos, visuomenė ir jos deviantai yra potencialūs kriminalinės justicijos sistemos „klientai“. Tačiau ne visi deviantai tampa įtaria¬maisiais, kaip, beje (nors ir retai), ne visi įtariamieji yra deviantai. Savo ruožtu ne visi įtariamieji tampa kaltinamaisiais ir ne visi kaltinamieji – nuteistaisiais. Teisi¬niu požiūriu tik pastarieji yra nusikaltėliai ir tik jiems skiriamos baudžiamuoju įstatymu numatytos bausmės, nors ir ne visi jie patenka į įvairias korekcines insti¬tucijas. Pasak kriminalinės justicijos idėjos, puoselėjamos nuo XIX a. pradžios, iš korekcinių institucijų turi išeiti pasitaisę ir resocializuoti asmenys, sugebantys pradėti normalų socialinį gyvenimą.

Kriminalinės justicijos teisingumo principas skelbia: „Nė vienos bausmės be nusikaltimo“, bet kai bandoma nusikaltimo sąvoką sutapatinti su deviacijos sąvoka, suformuluojamas kitas – „socialinio teisingumo“ – principas: „Nė vieno nusikaltimo be bausmės“. Šio principo įgyvendinimas reikštų, kad kiekvieną vi¬suomenei pavojingą ir pakaltinamą deviacinį elgesį kartu su visais jo dalyviais turi fiksuoti kriminalinės justicijos institucijos. Toks principas buvo labai populiarus sovietinėje baudžiamojoje politikoje, tačiau praktinis jo realizavimas galėjo kon¬kuruoti nebent su amžinu komunistinės visuomenės „kūrimu“.

2. BAUSMĖS

2.1 Samprata ir esmė

Kiekvienoje socialinėje grupėje, bendruomenėje įvairių politinių, ekonominių, teisinių priemonių taikymas yra susijęs su daugybe materialių ir nematerialių išlaidų. Todėl paprastai socialinės grupės arba bendruomenės nariai pagrįstai reikalauja įrodyti taikomų priemonių būtinumą. Tačiau vien tik įrodyti tai neužtenka. Pradėjus taikyti naujas priemones gali kilti įvairiu problemų, kurių nebuvo galima numatyti anksčiau, priemonės taikymui taip pat gali turėti įtakos įvairūs anksčiau nenumatyti veiksniai, pasikeitusios arba naujos aplinkybės ir pan. Todėl būtinas nuolatinis priemonės taikymo monitoringas. Dėl šių priežasčių šiuo metu pastebima teisėkūros tobulinimo tendencija – taikant valstybės nustatytas teisines priemones pirmiausia keliamas taikomos priemonės veiksmingumo klausimas. Ypač svarbu kvestionuoti valstybės taikomas prievartos priemones – baudžiamosios atsakomybės priemones (bausmes). Šios priemones reikalauja ne tik labai didelių išlaidų, bet ir yra susijusios su dideliais galimais žmogaus teisių ir laisvių apribojimais bei pažeidimais.

Siekis mažinti nusikalstamumą didinant bausmes atspindi siaurą, paviršutinišką, nemokslinį kriminogeni¬nių procesų supratimą. Labai griežtos bausmės, taiko¬mos kai kuriose kultūrose, padeda spręsti nusikaltimų problemą, tačiau įstatyme numatytos arba taikytos bausmes griežtumas yra tik vienas iš daugybės veiksnių, turinčių įtakos elgesio varianto pasirinkimui. Beje, ne pats reikšmingiausias šiam pasirinkimui. Ypač priešta¬ringai vertinama laisvės atėmimo bausmė, kurios
truk¬mė pati savaime retai turi resocializuojamąjį poveikį. Daug dažniau laisvės atėmimo bausmės vykdymo pro¬blemos sukelia atvirkštinį – asocialų poveikį. Tai ypač pasakytina apie laisvės atėmimo bausmės vykdymą Lie¬tuvoje. Tačiau bausmė neatmestina. Ji yra svarbi mora linė visuomenės reakcijos į kraštutinai nepageidaujamą elgesį išraiška. Bet bausmės resocializuojamasis povei¬kis yra nedidelis.

Kriminalinė bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikalti¬mą, ir apribojanti nuteistojo teises bei laisves visuomenės labui.

Kriminalinė bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kuri, kaip ir kiekvienas socialinis reiškinys, turi savo esmę ir turinį. Reiškinio es¬mė – tai svarbiausios reiškinio detalės, jo pagrindas, o turinys – tai sudedamosios esmės dalys, jo elementai.

Prancūzijos, Vokietijos, Japonijos, Švedijos ir daugelio kitų vals¬tybių baudžiamieji įstatymai neatsako į klausimą, kokia yra bausmės esmė. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, priimto 1961 m. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), 21 straipsnis nustatė, kad bausmė yra prievartos priemonė. Kartu įtvirtinama nuostata, kad baus¬mės esmė yra nusikaltimą padariusio asmens nubaudimas, o jos turinį sudaro tam tikrų teisių ar laisvių atėmimas arba apribojimas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m., 41 straipsnio l dalis nustato: „Bausmė yra valstybės prievartos priemo¬nė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižen¬gimą padariusiam asmeniui“.

Nubaudimas, kuris sukelia kančias ir suvaržymus, yra objektyvus bausmės požymis, priešingu atveju bausmė prarastų savo prasmę. Ta¬čiau ir „bausmė“, ir „nubaudimas“ yra tik abstrakcijos. Bausmė pasi¬reiškia konkrečiomis bausmės rūšimis – laisvės atėmimu, bauda, viešai¬siais darbais ir t. t., o nubaudimas – asmens fizinės laisvės apribojimu, teisės pasirinkti darbą arba veiklą apribojimu (teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas).

Bausmių, kurios trunka tam tikrą laikotarpi (laisvės atėmimas, viešieji darbai), turinį sudaro du elementai :

1) kiekybinis ir

2) kokybinis.

Kiekybinis bausmės turinio elementas parodo, kuriam laikui apri¬bojamos asmens teisės ar laisvės, pavyzdžiui, atėmimas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla gali būti skiriamas nuo viene¬rių iki penkerių metų.

Kokybinis bausmės turinio elementas parodo, kokios teisės ar lais¬vės turi būti apribotos ar atimtos, kaip įgyvendinami šie apribojimai ir kokia jų apimtis, pavyzdžiui, asmuo, nuteistas laisvės apribojimo bausme, privalo be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų, nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo drau¬dimus ir įpareigojimus. Bausmių, kurios įvykdomos iš karto, turinį suda¬ro tik kokybinis elementas, pavyzdžiui, asmuo, kuriam skirta bausmė – bauda, privalo sumokėti tam tikrą pinigų sumą valstybei.

Kriminalinė bausmė pasižymi tam tikrais specifiniais požymiais, kurie išskiria ją iš kitų valstybinės prievartos priemonių – administraci¬nių nuobaudų, procesinių prievartos priemonių (suėmimo, baudos, pri¬verčiamųjų medicinos priemonių). Teisinėje literatūroje išskiriama net iki 50 tokių požymių, tačiau svarbiausi yra bausmės skyrimo pagrindas ir tvarka, jos oficialumas ir viešumas, individualumas bei sukeliamos teisi¬nės pasekmės.

Bausmė gali būti paskirta tik už baudžiamajame įstatyme numaty¬tos pavojingos veikos – nusikaltimo – padarymą. Lietuvos baudžiamojo¬je teisėje uždrausta taikyti tiek teisės, tiek ir įstatymo analogijos princi¬pą. Be to, kaltininkui gali būti skiriama tik bausmių sistemoje ir straips¬nio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, sankcijoje numatyta bausmės rūšis ir dydis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straips¬nis įtvirtina svarbų principą, pagal kurį „teisingumą Lietuvos Respubli¬koje vykdo tik teismai“. Šis principas reiškia, kad pripažinti asmenį kaltu dėl nusikaltimo padarymo ir paskirti bausmę gali tik teismas, priimda¬mas apkaltinamąjį nuosprendį.

Bausmei būdingas oficialumas, kuris pasireiškia tuo, kad nuospren¬dis priimamas valstybės vardu, laikantis baudžiamojo proceso reikalavi¬mų. Bausmė visais atvejais skiriama viešai, net ir tuo atveju, kai teismo procesas buvo uždaras, rezoliucinė apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kurioje nustatoma bausmės rūšis ir dydis, skelbiama viešai. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra privalomas visoms valstybinėms ir privačioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms, visiems pareigūnams ir asmenims ir turi būti be priekaištų vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritori¬joje. Nuteistąjį atleisti nuo bausmės gali tik valstybės institucijos – teis¬mas įstatymų numatytais atvejais, Seimas amnestijos aktu ir Respubli¬kos Prezidentas malonės tvarka.

Bausmė – tai individuali poveikio priemonė. Ji skiriama tik asmeniui, padariusiam nusikaltimą. Bausmė negali būti skiriama kaltininko šeimos nariams ar kitiems asmenims. Antra vertus, bausmės paskyri¬mas kaltininkui tam tikru mastu paveikia kitus asmenis, pavyzdžiui, turtinės bausmės sumažina turtą,
kuriuo naudojasi ir kiti šeimos na¬riai, laisvės atėmimo bausmė izoliuoja kaltininką nuo artimųjų ir kitaip suvaržo teises. Teismo paskirtą bausmę privalo atlikti pats nuteis¬tasis.

Teismo paskirtos bausmės atlikimas užtraukia nuteistajam teisines pasekmes – teistumą. Kai kurie Lietuvos Respublikos įstatymai numato, kad teistumas gali riboti kai kurias asmenines nuteistojo teises, pavyz¬džiui, teistas asmuo negali eiti teisėjo pareigų. Visas savo teises asmuo atgauna tik teistumui išnykus arba jį panaikinus (LR BK 97 str.).

Kiekviena bausmė, be minėtų objektyvių požymių, pasižymi ir sub¬jektyviais požymiais, iš kurių svarbiausias – jos efektyvumas. Bausmės efektyvumas – tai bausmės tikslų pasiekimas minimaliomis represinėmis ir materialinėmis sąnaudomis. Vertinant kiekvienos bausmės efektyvu¬mą, būtina atsižvelgti į nusikalstamumo dinamiką ir struktūrą, recidyvinio nusikalstamumo dalį, bausmių skyrimo praktiką, materialines ir fi¬nansines išlaidas ir kita.

Galbūt todėl jau seniai keliamas ir nagrinėjamas bausmių veiksmingumo klausimas. Istoriškai plačiausiai jis buvo pradėtas nagrinėti ėmus tyrinėti laisvės atėmimo bausmės tai¬kymo problemas ir pradėjus kvestionuoti laisvės atėmimo taikymo veiksmingumą.

Nagrinėjant bausmių veiksmingumo klausimus pirmiausia reikėtų nustatyti bausmių veiksmingumo kriterijus, pagal kuriuos ir būtų galima įvertinti taikomu bausmių veiksmin¬gumą.

2.2 Bausmių veiksmingumas

Tiek egzistuojanti bausmių teorijų įvairovė, tiek senojo bei naujojo Lietuvos Respubli¬kos baudžiamojo kodekso nuostatos liudija, kad bausmės tikslai labai įvairūs. Remiantis nu¬sikaltimo sudėties objekto apibrėžimu visą bausmei keliamų tikslų įvairovę galima apibūdinti vienu terminu – visuomenės saugumo užtikrinimas.

Populiariausias bausmės veiksmin¬gumo užtikrinant visuomenės saugumą kriterijus – recidyvo pokyčių analizė. Atliekamais ty¬rimais dažniausiai siekiama įvertinti ir palyginti laisvės atėmimo bausmės ir laisvės atėmimo bausmės alternatyvų veiksmingumą.

Remiantis reci¬dyvo kriterijumi lyginti skirtingų bausmių veiksmingumą yra labai sudėtinga dėl itin didelio veiksnių, galinčių turėti įtakos tyrimo rezultatams, komplekso. Netgi sudarius pagal demografinius ir socialinius ypatumus bei pagal turimą nusikalstamą patirtį vienodas kontrolines grupes, dažnai rezultatų nebūdavo galima palyginti dėl didelio kontrolinę grupę sudarančiu asmenų gyvenimui galinčių turėti įtakos veiksnių pasikeitimo atsitiktinumo. Pavyzdžiui, visuotinai pripažinta, kad faktui, ar asmuo vėl padarys naują nusikaitimą, gali turėti įtakos faktas, ar jis turi darbą. Pagal dabartinės ekonomikos ir darbo rinkos didelį kintamumą labai sunku numatyti, ar kontrolinės grupės as¬muo nebus atleistas iš darbo.

Kitas labai dažnas bet kokios valstybės taikomos priemonės veiksmingumo įvertinimo kriterijus – ekonomiškumas. Jį būtina taikyti vertinant bausmių veiksmingumą. Šio kriterijaus esmė – kad taikomos bausmės nauda būtų didžiausia minimaliomis priemonėmis.

2.3 Bausmių sistemos reforma Lietuvoje ir jos efektyvumo prielaidos

Nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame BK bausmių sistema ir atskirų bausmių reglamentavimas buvo pakeistas. G. Šulijos (2004) nuomone, esminės naujovės yra šios:

1) nu¬matomos vidutinio griežtumo bausmės (areštas, viešieji darbai, laisvės apribojimas);

2) baus¬mės neskirstomos į pagrindines ir papildomas;

3) greta bausmių sistemos numatomos baudžiamojo poveikio priemonės.

Nuo 2003 m. gegužės 1 d. galima taikyti naujas bausmės rūšis: viešuosius darbus, laisvės apribojimą bei areštą, be to, naujai suformuluotos viešųjų teisių atėmimo bei teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4358 žodžiai iš 8641 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.