Nusikaltimai prieš vaiką
5 (100%) 1 vote

Nusikaltimai prieš vaiką

1121314151617181

Įvadas

Šiandienos pasaulis kupinas didžiulių sukrėtimų, atradimų ir socialinių permainų. Ir nors niekas tvirtai negalėtų pareikšti, kad mes patiriame didesnį stresą nei prieš mus gyvenusios kartos, dėl vieno dalyko galime neabejoti – šiandien apie visuomenės ir atskirų jos narių problemas mes žinome kur kas daugiau nei ankščiau.

Šeima yra laikoma vaiko gerovės sala, kurioje jis turi rasti užuovėją, meilę ir supratimą. Čia jam turi būti sudaromos sąlygos, kad jis galėtų augti saugus ir galėtų tapti pilnaverčiu visuomenės nariu.Deja, pasaulyje vykstančios permainos, keičia ankščiau visuomenėje nusistovėjusias normas bei moralines vertybes. Plintantys negatyvūs socialiniai reiškiniai, nuolatinė kova už išgyvenimą, radikalios moralinių vertybių permainos, sudaro nepalankias sąlygas šeimai išlaikyti tvirtus tarpusavio ryšius, pagarbą bei atsakomybę. Yra daugybė vaikų, gyvenančių šalia, lankančių kasdien mokyklą, pagaliau yra vaikų draugai ir bendraklasiai, kurie bene kasdien išgyveną skausmą nesulaukdami jokios pagalbos.Tai vaikai, patiriantys psichologines krizes, sukeltas streso ar ilgalaikės traumos. Fizinis smurtas, seksualinė prievarta, tėvų globos praradimas – jiems skaudi realybė. Kiekvienas vaikas gali patirti traumą ar išgyventi krizę, ir nuo to, kokia pagalba jam bus suteikta iš suaugusiųjų, specialistų, priklausys, ar greitai ir sėkmingai vaikas įveiks krizę. Vieniems patirtą traumą užgydys laikas, kitus jos persekios visą likusį gyvenimą, palikdamos nusivylimą suaugusių pasauliu ir menką tikėjimą, kad gyvenimas gali būti džiaugsmingas, įdomus ir geras.

Smurtas – tai labai sudėtingas ir daugialypis reiškinys.Tačiau jis yra neginčijama priežastis dėl ko vaikas tampa seksualinio ar kitokio išnaudojimo auka, yra įtraukiamas į prostituciją, nelegalų narkotikų platinimą, prekybą žmonėmis.

Smurtas prieš vaiką pats savaime yra netoleruotinas reiškinys.Tačiau jo pašalinti be visuomenės geranoriško noro padėti aukai, be specialistų, dirbančių nukentėjusių vaikų labui, praktiškai neįmanoma. Sprendžiant prievartos, nusikaltimų prieš vaikus visuomenėje problemą be galo svarbus mūsų visų įsitraukimas ir aktyvus dalyvavimas. Norėdami efektyviai padėti skriaudą patyrusiems vaikams ir nepakartoti juos traumuojančio patyrimo, turime suvokti, patirtos traumos padarinius, svarbu pažinti psichologinės krizės požymius. Kuo daugiau mes sužinosime apie galimą vaikų, patyrusių traumas ir prievartą, elgesį, kuo daugiau suprasime jų savijautą kasdien bandant įveikti krizes, tuo geriau mes galėsime jiems padėti, mažiau kaltinsime juos, sistemą ar save.

Šiame darbe pateikiamos teorinės ir praktinės žinios apie smurtą ir seksualinę prievartą prieš vaikus, kitus nusikaltimus vaiko atžvilgiu. Tikėtina, kad šis atliktas darbas padės atskleisti, plačiau susipažinti su viskuo, kas telpa sąvokoje “nusikalto prieš vaiką”.

Šio darbo tikslas – pateikti kuo daugiau informacijos apie smurtą, prievartą prieš vaikus, aptarti medžiagą, kuri padėtų atpažinti smurtą patyrusį vaiką.

Uždaviniai:

v aptarti vaikų prievartos priežastis

v susipažinti su vaikų prievartos prevencijos būdais

v išnagrinėti seksualinės prievartos prevencijos kryptis

v aptarti smurto prieš vaikus padarinius, jų reikšmę vaikom gyvenime.

Norėtųsi jog mūsų visuomenė įveiktų labai paplitusį ir iš pirmo žvilgsnio visai nekenksmingą “neturiu laiko” sindromą. Suvoktų, jog negalima likti abejingiems vaiko skausmui, kad reikia imtis priemonių galinčių nors “per mažytį plauką” padėti vaikams, patyrusiems skaudžių išgyvenimų.

1. Pagrindinės vaiko teisės. Jų apsauga Lietuvoje

Šiandien smurtas Lietuvoje plinta lyg virusas. Tėvai žaloja savo vaikus, paaugliai žiauriai peiliais sprendžia menkiausius konfliktus, vienas už kitą šiurpesni kriminaliniai įvykiai šalies kaimuose ir miestuose užpildė pirmuosius dienraščių puslapius, jie vis neišnyksta iš televizijos žinių pranešimų. Kas atsitiko? Ką daryti? Kaip suvaldyti smurto, prievartos, nusikaltimų prieš vaikus bangą? Apie tai televizijos laidose diskutuoja politikai, ministrai, vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistai. Iš tiesų, ką daryti? Kur slypi šiandieninės agresijos protrūkio šaknys? Vieni teigia, jog smurto kulto plitimui didelės įtakos turi televizija, jog ekrane rodomas blogis glaudžiai susijęs su didėjančiu pačios visuomenės žiaurumu. Kiti tvirtina, jog tai susiję su augančiu alkoholizmu, narkomanija, nedarbu ir kitais negatyviais socialiniais reiškiniais. Antai „Paskutinėje kryžkelėje“ neseniai buvo diskutuojama, ką daryti, kad būtų suvaldytas smurtas prieš vaikus.Dalyvavo Prezidento patarėjas, psichologai, vaiko teisių apsaugos tarnybų, savivaldybių atstovai, Lietuvos krikščionių demokratų nariai, inicijavę įstatymo, draudžiančio smurto rodymą per televizija, rengimą. Kodėl tampame vis agresyvesni? Ką privalo padaryti valdžia, visuomenė ir kitos institucijos, ką privalome padaryti mes, kad būtų užkirstas kelias smurto kultui? Taigi, ar surasime priešnuodį nuo nusikaltimų prieš vaikus viruso?

Kad galėtumėm konkrečiau apibrėžti nusikaltimus prieš vaikus, pirmiausiai reikėtų išskirti pagrindines vaiko teises ir laisves:

1. Teisė į gyvybę.
Kiekvieno žmogaus teisė į gyvybę yra pagrindinė teisė, ja remiasi visos kitos teisės, laisvės ir pareigos.

2. Identiškumas. Privalu gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, neleisti neteisėto kišimosi. Vaiko teisę į vardą ir pavardę, į šeimos ryšius reglamentuoja LR santuokos ir šeimos kodeksas, teisę į tautybę – LR etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas, LR tautinių mažumų įstatymas, teisę į pilietybę – LR pilietybės įstatymas.

3. Teisė į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę. Vaikas turi teisę į asmeninį gyvenimą, bendravimą, susirašinėjimo slaptumą, į asmens neliečiamybę ir laisvę. Draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. Ši nuostata sietina ir su fizinėmis bausmėms, kurios gali būti traktuojamos kaip žiaurus elgimasis su vaiku.

4. Teisė reikšti savo pažiūras ir nuomonę. Vaikui turi būti garantuojama teisė laisvai reikšti savo pažiūras visais su juo susijusias klausimais. Teisė laisvai reikšti savo nuomonę apima laisvę ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio informaciją ir idėjas.

5. Teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Valstybė turi gerbti tėvų ir, atitinkamais atvejais, teisėtų globėjų teises ir pareigas vadovauti vaikui ir įgyvendinti jo teisę taip, kad tai atitiktų besivystančius vaiko sugebėjimus.

6. Teisė mokytis. Valstybė pripažįsta vaiko teisę mokytis. Siekdama šią teisę įgyvendinti ir sudaryti vienodas galimybes, valstybės dalyvės susitarė, kad jos: įveda nemokamą ir privalomą pradinį lavinimą; skatina tobulinti įvairias tie bendrojo, tiek profesinio viduriniojo lavinimo formas, rūpinasi, kad jis būtų prieinamas visiems vaikams ir imasi tokių priemonių, kaip nemokamo lavinimo įvedimas, o prireikus – ir finansinės paramos teikimas; užtikrina mokomosios profesinės bei orientuojamosios informacijos ir medžiagos prieinamumą visiems vaikams; imasi priemonių, skatinančių nuolat lankyti mokyklą ir mažinančių moksleivių, paliekančių mokyklą, skaičių.

7. Teisė į asociaciją ir taikių susirinkimų laisvę. Šiai teisei įgyvendinti neturi būti jokių apribojimų, išskyrus tuos, kurie taikomi pagal įstatymą ir yra būtini demokratinėje visuomenėje dėl valstybės ar visuomenės saugumo, siekiant apsaugoti viešąją tvarką, gyventojų sveikatą, dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.

8. Teisė į poilsį ir laisvalaikį. Vaikas turi teisę į poilsį, atitinkantį jo amžių, sveikatą bei poreikius, teisę dalyvauti žaidynėse ir jo amžių atitinkančiuose pramoginiuose renginiuose, kultūriniame gyvenime ir kurti meno kūrinius. Turi būti užtikrinta vaiko galimybė žaisti ir sudarytos tam sąlygos.

9. Turtinės teisės. Vaikas turi teisę į nuosavybę. Pripažįstama, kad visi LR piliečiai turi civilines teises ir pareigas. Piliečio teisnumas atsiranda jo gimimo momentu ir išnyksta jam mirus.

10. Pareigos. Kiekviena žmogaus teisė yra susijusi su pareiga. Pareigų įgyvendinimas garantuoja kitų žmonių teises. Ugdyti pareigos ir atsakomybės jausmą yra tiek pat svarbu, kaip ir žinoti savo teises. Pagrindines vaiko pareigas apibrėžia Pagrindų įstatymo 48 straipsnis.

Vaiko teisių apsaugos institucijos Lietuvoje

Institucijos vykdo ir įgyvendina valdžios politiką, Konstitucijos, įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatas.

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtinta, kad vaiko teisių apsaugą Lietuvoje užtikrina:

v valstybė ir jos institucijos

v vietos savivaldos institucijos

v nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.

Išskirkime pagrindines vaiko teisių apsauga besirūpinančias institucijas:

v Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie LR Prezidento

v Seimo šeimos ir vaiko reikalų komisija

v Valstybinė jaunimo reikalų taryba

v Socialinės politikos departamentas

v Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga

v Teismai

v Lietuvos nacionalinis UNICEF komitetas

v Prokuratūra

v Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos

2. Vaikų teisių pažeidimai

v Nepriežiūra. Dažnas sistemingas arba visiškas nesirūpinimas vaiku, kuris ne tik smarkiai žaloja vaiko sveikatą, stabdo jo augimą, padaro jį pedagogiškai apleistu. Skaudžiausia vaiko nepriežiūra šeimoje, niekuo nepateisinama vaiko nepriežiūra mokykloje (ikimokyklinėse įstaigose) ir visuomenėje.

v Fizinė prievarta. Fizinis vaiko žalojimas: mušimas, traumavimas, vertimas dirbti sunkius darbus ne pagal jėgas, nenormuotas fizinis darbas, darbas nepatenkinamose sąlygose ir su nepritaikytomis priemonėmis ir pan., kai smurtininkas (tėvai, giminės, darbdavys, ugdytojas) gerai supranta ką darąs arba žino apie vaiko žalojimą, bet neužkerta tam kelio.

v Emocinė prievarta. Dažnas arba nuolatinis vaiko žeminimas, jo ignoravimas, kuris gali sutrikdyti vaiko elgesį ir jo psichikos raidą. Vaiko psichikos žalojimas: bauginimas, gąsdinimas, laikymas nuolatinėje baimėje, vaiko protinių gebėjimų neigimas ir kitoks psichinis smurtas, ypač tada, kai jis atsilieka mokymesi, žaidimuose ar nepritaria suaugusiųjų diktatui ir pan. Bet koks vaiko skriaudimas yra ir emocinis traumavimas. Tėvai, ugdytojai, suaugusieji dažnai pamiršta, kad
vaikas, įveikdamas atkaklų vidinį priešinimąsi vykdyti reikalavimus, keisti režimą ir pan., susietas su emocine prievarta.

v Seksualinė prievarta. Priklausomų, vystymosi požiūriu nesubrendusių vaikų ir paauglių išnaudojimas suaugusiųjų seksualiniams poreikiams tenkinti bei jų tvirkinimas verčiant žiūrėti pornografinius filmus, stebėti lytinį aktą, įvairiai gundant, glamonėjant ir pan. Dažnai vaikai nukenčia ir nuo nepažįstamų prievartautojų, bet vaikai prievartaujami ir šeimose, ir vyresnių vaikų, ir bendraamžių.

v Komercinis seksualinis išnaudojimas ir prekyba vaikais. Komercinis seksualinis išnaudojimas – tai vaikų, paauglių išvežimas į kitą šalies regioną ar kitą šalį, su jų sutikimu ar be sutikimo, siekiant, kad jie teiktų seksualines paslaugas, tokias kaip striptizas, darbas viešnamiuose, gatvių prostitucija, filmavimasis pornografiniuose filmuose ar fotografavimas ir kt.

Prekyba vaikais – tai veiksmai ar pasikėsinimai, apimantys verbavimą, gabenimą tiek šalies viduje, tiek už jos ribų, pardavimą, pirkimą, perleidimą, prieglobsčio suteikimą, privertimą ar įkalinimą už skolas siekiant priversti dirbti vergiškomis sąlygomis ar panašiomis į jas ar neleisti pasitraukti iš tokios veiklos asmeniui.

v Nusikaltimai prieš vaikus internete. Dažniausiai nusikaltimai internete apibrėžiami kaip vaikų pornografijos platinimas internetiniuose puslapiuose.

Taigi, vaiką žalojančio elgesio skalė apima veiksmus nuo smurto (mušimo ranka, įvairiais daiktais, spardymo, smogimo, stumdymo, tyčiojimosi, orumo žeminimo) iki aplaidumo ir nepriežiūros, nesugebėjimo tenkinti pagrindinių vaiko poreikių.

Fizinė, emocinė, seksualinė prievarta, aplaidumas ir nesirūpinimas – keturios vaiką žalojančio elgesio rūšys – gali sukelti žymius fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus, žlugdyti normalų asmenybės vystymąsi.

Tai toli gražu nėra vien tik asocialių šeimų reiškinys. Vaikai žalojami ir atrodytų „teisingose“ šeimose. Žodžių srautas ar mušimas smurtaujančiose šeimose užklumpa vaikus netikėtai ir nelauktai. Dėl blogų pažymių, dėl neišplautų indų, nevietoj paliktų batų, ne ten atsisėdo ar ne taip atsistojo. Prievartos esmė yra ta, kad ji kyla ne dėl vaiko elgesio. Dažniausiai ją iššaukia suaugusio asmeninės savybės, jo savijauta ar nuotaikos. Smurtautojo elgesys neprognozuojamas ir nėra jokio „teisingo“ vaiko elgesio, kuris padėtų išvengti smurto. Dažnai tokie suaugę patys yra patyrę ar patiria prievartą. Žalojami vaikai nepasitiki savo jėgomis, nejaučia savo vertės, nemyli savęs, jaučiasi esą kitokie – blogesni, negražesni, nesėkmingesni, neverti meilės, neturi draugų ir yra vieniši. Skriaudžiami vaikai moka tik du vaidmenis – aukos arba skriaudėjo. Atidžiau pažiūrėję pamatysime, kad tas garsusis „klasės mušeika“ ar „jaunesnių skriaudėjas“ yra tik nelaimingas skriaudžiamas vaikas, kuris bijo eiti namo. Vaikus turėtumėm išmokyti skųstis, kai juos skriaudžia suaugę. Dažnas skriaudžiamas vaikas galvoja, kad tai vyksta visuose namuose ir net neįsivaizduoja, kad toli gražu ne visi mušami ir vadinami visokiausiais vardais. Turėtumėm išaiškinti vaikam, kad tai yra neteisinga ir neteisėta.

Ne kiekvienas suaugęs gali ir randa raktą į kiekvieno vaiko širdį. Bet kiekvienas gali ir turi pastebėti, kad su vaiku kažkas darosi. Nesupaprastinkime situacijos sakydami, esą vaikas nenori mokytis ir jam niekas nerūpi, išskyrus drabužius muziką ir pan. Nesumenkinkime, nesupaprastinkime problemos.

2.1 Nepriežiūra

Ši tema tikrai mažai tyrinėta. Šiai sričiai skirta labai mažai dėmesio dėl to, kad nepriežiūrą, nesirūpinimą sunkiau nustatyti nei vaiko fizinį ar seksualinį išnaudojimą, taip pat dėl to, kad mažai tikėtina, jog vaikas žinos, kad juo nesirūpina, jo neprižiūri, ir prašys pagalbos. Tačiau nesirūpinimo padariniai labai rimti, ir tie, kurie išryškėja greitai, ir atsiskleidžiantys po ilgesnio laiko. Jie gadina fizinę sveikatą, mažina savigarbą, o nuolatinis nesirūpinimas gali baigtis mirtimi. Dabar į nesirūpinimo apibrėžimą pakliūva ir negalėjimas klestėti. Bendrasis terminas „negalėjimas klestėti“ susijęs su negalėjimu sveikai ir guviai augti, vystytis.

Vaikų nepriežiūrą galima apibrėžti kaip netinkamą elgesį su vaiku, nepatenkinant jo poreikių: pastogės, maisto, aprangos, mokymo, priežiūros, medicininės priežiūros ar kitų svarbių reikmių, būtinų fizinių, emocinių ir intelektualinių gebėjimų raidai.

Vaikų nepriežiūra: kas tai? Vaikų nepriežiūra ir apleistumas sudaro net 54 procentus visų prievartos prieš vaikus atvejų. Tai labiausiai paplitusi netinkamo elgesio su vaikais forma.

Kaip ir fizinės bei seksualinės prievartos atvejais nepriežiūra paprastai stebima iš artimų vaikui žmonių. Pediatrai, seselės, dienos centrų personalo darbuotojai, giminaičiai ir kaimynai yra tie, kurie gali pastebėti ir pranešti apie neprižiūrimus kūdikius, mažylius ir ikimokyklinio amžiaus vaikus.

Vaikų nepriežiūros rūšys:

v Fizinė nepriežiūra – pasitaiko daugumoje atveju. Apibrėžimas apima atsisakymą suteikti skubią medicininę pagalbą ekstra atveju, vaiko palikimą, neadekvačią priežiūrą, vaiko atmetimą ar net išvarymą iš namų ir nesugebėjimą
tinkamai pasirūpinti vaiko saugumo, fiziniais ir emociniais poreikiais. Fizine nepriežiūra gali labai paveikti normalią vaiko raidą ir sukelti rimtus sutrikimus ir ligas dėl prasto maitinimo. Taip pat neprižiūrimas vaikas gali patirti rimtų fizinių susižalojimų (įsipjovimai, mėlynės, nudegimai). Be to, gyvenimo bėgyje vystosi žema tokio asmens savigarba.

v Pedagoginis apleistumas – kai mokyklinio amžiaus vaikui leidžiama chroniškai praleidinėti pamokas, vaikas neįsitraukia į mokyklos gyvenimą ar negauna jam reikalingo specialaus mokymo. Pedagoginis apleistumas gali vesti prie to, kad vaikas neįgys būtinų jam pagrindinių įgūdžių, galutinai mes mokyklą ir/ar elgsis destruktyviai.

v Emocinė nepriežiūra ir apleistumas – chroniški ir ekstremalūs tėvų barniai vaiko akivaizdoje, leidimas vaikui vartoti alkoholį ar narkotikus, atsisakymas ar nesugebėjimas suteikti reikiamą psichologinę atmosferą, pastovus vaiko menkinimas ir meilės bei dėmesio stoka. Toks elgesys su vaiku formuoja klaidingą savęs vaizdą, veda prie alkoholio ir narkotikų vartojimo,destruktyvaus elgesio ar net savižudybės. Žiauri nepriežiūra kūdikystėje gali sustabdyti kūdikio augimą ir tolesnę jo raidą ar net pasibaigti mirtimi.

v Medicininė nepriežiūra – tai nesugebėjimas suteikti vaikui reikiamos medicininės priežiūros net tuomet, kai nėra jokių finansinių trukdžių tai daryti. Kai kuriais atvejais tėvai ar vaiko globėjai gali atsisakyti tradicinės medicininės pagalbos dėl religinių įsitikinimų. Tokie atvejai paprastai nepriskiriami prie medicininės nepriežiūros, tačiau kai kuriose valstybėse teismai nagrinėja tokias bylas ir priverčia vaikui suteikti reikiamą medicininę pagalbą tuomet, kai vaikui gresia mirtis ar rimti sveikatos sutrikimai dėl laiku nesuteikto gydymo ar jo stokos. Medicinines nepriežiūros pasekmės yra silpna sveikata ir sudėtingi sveikatos sutrikimai.

Labai tikėtina, kad nesirūpinimą, panašiai kaip ir fizinį išnaudojimą, galima suprasti pasižiūrėjus į Gelles pateiktą modelį (žiūrėti 2 pav.)

2.1.1 Intervencija nesirūpinimo atveju

Kadangi vaikus, kuriais gali būti nesirūpinama, pastebėti sunku, sveikatos ir socialinio darbo agentūros anksti susirūpina tik tais, kurių sveikata ir raida rodo jų patiriamą deprivaciją. Tokiai grupei priskiriami negalintys klestėti vaikai: Daugelio kitų vaikų beveik garantuotai išsiaiškinti negalima. Todėl visų trijų lygmenų – pirminio, antrinio ir tretinio – intervencijos strategijos nėra iki galo išplėtotos.

Kruopštus tikrinimas, kurį daugiausiai atlieka į namus atvykstantys sveikatos tarnybos darbuotojai, yra pati tikėtiniausia priemonė liūdnoms, nesišypsančioms ir žmonių besišalinančioms aukoms nustatyti. Fizinės raidos monitoringas remiantis centilinėms schemomis padeda nustatyti daugelį tokių vaikų, kurių maitinimo sunkumai skatina negalėjimą klestėti.

Svarbus tyrimo darbas, kuriame nagrinėjamas neorganinės kilmės nesugebėjimas klestėti, priklauso Iwaniec et al.(1895b). Jame aprašomi trys intervencijos etapai, įgyvendinami laikantis socialinio mokymosi teorijos teiginių. Labai gerų rezultatų davė ir iš karto po intervencijos, ir vėliau atliktas įvertinimas:

1. Pašalina maitinimo sunkumus ir pagerina maitinimo stilių. Tai yra padeda motinoms keisti savo elgesį ir reakcijas vaiką maitinant.

2. Laikantis plano pamažu sukuriamas pozityvus motinos, vaiko ir kitų šeimos narių bendravimas. Labai svarbu pašalinti su maitinimu susijusį vaiko nerimą ir pakeisti neigiamą ir priešišką motinos nuostatą pozityvia; to pasiekiama rodant motinai, kaip pamažu vaikas ima palankiau reaguoti.

3. Intensyvėja ir dažnėja pozityvus motinos ir vaiko bendravimas

2.2 Fizinė prievarta

Kas yra fizinė prievarta? Fizine prievarta prieš vaiką vadiname neatsitiktinius, sąmoningus smurtinius veiksmus, kurie vaikui sukelia skausmą ar gali sukelti sveikatos ir vystymosi sutrikimų. Tai:

v Mušimas ranka ar įvairiais daiktais

v Smogimas, stumdymas, purtymas, spardymas

v Bet koks skausmo sukėlimas – žnaibymas, tampymas už plaukų, badymas, smaugimas ir pan.

Vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimas fizinės prievartos klausimu

Pasaulyje milijonai vaikų tampa fizinės prievartos aukomis. Namų smurtas prieš vaikus yra rimta problema daugelyje šalių.

2000-2001 metais “UNICEF” atliko labai platų vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimą – “Jaunimo balsai” . Buvo apklausta 15 200 vaikų ir jaunimo 35 šalyse. Kiekvienoje Vakarų Europos šalyje, taip pat Lietuvoje, buvo atlikta 400 interviu su vaikais 9-13 metų amžiaus ir jaunimu 14-17 metų amžiaus(Ukrainoje ir Rusijoje buvo atlikta po 800 interviu). Iš gautų duomenų paaiškėjo, Kad Lietuvos šeimose agresyvus elgesys yra šiek tiek labiau paplitęs, lyginant su Vakarų Europa. Smurtinis elgesys (psichologinė arba fizinė prievarta) būdinga 65% Lietuvos ir 55% Vakarų Europos šeimų. Reikšmingas skirtumas yra kalbant apie psichologinį smurtą – Lietuvoje tai labiau paplitęs reiškinys.

1 pav. Smurtas/agresyvus elgesys šeimose

Duomenys pateikti iš UNICEF atlikto vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimo “Jaunimo balsai” 2001.

Fizinė prievarta yra labiausiai pastebima

prieš vaikus forma. Fizinė prievarta dar apibrėžiama kaip veiksmas, kurio rezultatas – neatsitiktinė trauma arba fizinis sužalojimas. Fizinius sužalojimus patiria tie vaikai, kuriems taikomos neprotingos ir žiaurios fizinės bausmės ar nepateisinamos bausmės. Tai atsitinka tuomet, kai susierzinę ar pikti tėvai muša, krato ar numeta vaiką. Kumščiavimas, mušimas, spardymas, kandžiojimas, deginimas ir kiti panašaus pobūdžio veiksmai sukelia didelius fizinius sužalojimus vaikui. Žinoma, tokie sužalojimai gali būti atsitiktiniai, atsiradę vaikui neatsargiai žaidžiant, tačiau jei vaiko pasiaiškinimas neatitinka sužalojimo arba jei sužalojimai pasitaiko dažnai, tuomet reiktų įtarti, kad prieš vaiką naudojama fizinė prievarta. Kuo ilgiau tęsiasi prievarta, tuo didesnius sužalojimus patiria vaikas ir tuo sunkiau pašalinti prievartą.

2.2.2 Požymiai leidžiantys įtarti, kad vaikas patyrė ar patiria fizinį smurtą

Fiziniai požymiai:, kurie leidžia įtarti fizinę prievartą:

v Poodinės kraujosruvos, nubrozdinimai, sumušimai įvairiose kūno vietose, įvairiose gijimo stadijose, tėvai ar globėjai negali aiškiai nusakyti tų sužeidimų priežasties

v Įvairiose kūno vietose yra sužeidimų, tačiau tėvai ar globėjai nurodo tą pačią priežastį, kodėl jie atsirado

v Įvairiose kūno vietose yra skirtingo pobūdžio sužeidimųant vaiko odos esantys nudegimai, atsiradę gesinant cigaretes

v Įvairūs nudegimai, atsiradę dėl skirtingų priežasčių

v Įkandimų žymės

v Įdrėskimų žymės.

Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tas žymes (mėlynes, nubrozdinimus ir pan.), kurios yra nebūdingose, neįprastose vietose, paprastai atsirandančiose vaikui pargriuvus ir pan.

Kiti požymiai, leidžiantys įtarti, kad sužeidimai atsirado ne dėl nelaimingo atsitikimo, o dėl fizinės prievartos:

v Pavėluotas kreipimasis į medikus

v Tėvų ar globėjų pasakojimas apie “nelaimingą atsitikimą” yra “išplaukęs”, nėra detalių, tėvai ar globėjai, pasakodami apie “nelaimingą atsitikimą” lengvai pasiduoda mediko įtakai

v Sužeidimo pobūdis neatitinka nupasakotos sužeidimo priežasties

v Tėvų ar globėjų reakcija į vaiko traumą skiriasi nuo įprastinęs – nėra didelio nerimo, susirūpinimo, labiau rūpinamasi savo problemomis

v Tėvų ar globėjų išankstinis priešiškumas medikams, neturintys pagrindo kaltinimai

v Išvykimas iš sveikatos priežiūros įstaigos (su vaiku ar be jo), dar nepabaigus tyrimo ar gydymo

v Vaikas atrodo liūdnas, pasimetęs, kartais tarsi abejingas tam, kas atsitiko.

Elgesio pasikeitimai:

v menkas savęs vertinimas

v atsiradęs atsargumas, suaugusiųjų baimė

v atsiradęs saugus elgesys su tam tikra vaikų grupe

v išgąstis, kai kiti vaikai verkia

v išgąstis dėl netikėtų kito žmogaus judesių

v sunkiai sukaupiamas ir išlaikomas dėmesys

v atsiradęs agresyvumas arba atsiribojimas, pasyvumas

v tėvų baimė, baimė eiti namo

v baimė eiti į mokyklą

v baimė pasilikti su kokia nors vaikų grupe

v neįprasta, neatitinkanti oro sąlygų apranga ( galbūt vaikas slepia smurto žymes)

v save žalojantis elgesys

v pažangumo smukimas

Akivaizdu, kad šie simptomai būdingi vaikams, išgyvenantiems bet kokia psichologinę krizę. Tai vaiko psichologinės krizės kalba, kuri mums pirmiausi leidžia atpažinti kenčiantį vaiką. Supratę jo kalbą, galėsime vaiką prašnekinti, o po to galėsime patikslinti ir nustatyti priežastį.

Nacionalinė žiauraus elgesio su vaikais prevencijos draugija registruoja visus vaikus, kurie patyrė išnaudojimą 12 Anglijos didmiesčių ir grafysčių. Iš 2786 vaikų, įregistruotų kaip ilgą laiką kentusių fizinius sužalojimus, 1150 turėjo mėlynių ant galvos ar veido, 1260 – mėlynių ant kūno ar galūnių, 217 – pjautinių žaizdų, 107 – buvo apdegę ar apšutinti karštu vandeniu.taigi, iš kur kyla toks beribis žiaurumas?

Panagrinėjus įvairią medžiagą, paaiškėjo, kad vaiko fizinis išnaudojimas atsiranda iš daugelio kintamųjų – sociologinių, psichologinių ir kartais psichiatrinių – sąveikos. Gelles (1979m.) sukūrė modelį, iš kurio matyti psichologinės vaikų išnaudojimo priežastys(žiūrėti 2 pav.)

2 pav. Vaikų fizinio išnaudojimo socialinių ir psichologinių priežasčių modelis

pagal Gelles (1979)

2.3 Emocinė prievarta

Kas yra emocine prievarta? Iš visų neginčijamai įrodytų prievartos prieš vaikus atvejų 4% yra emocine prievarta. Ji dažnai apibrėžiama kaip sistemiškas kito žmogaus puolimas. Toks elgesys rimtai kertasi ir paveikia vaiko pozityvią raida.Emocinė prievarta mažiausiai suprasta iš kitų vaikų prievartos formų, nors ji yra labai paplitusi ir gali būti itin žiauri ir destruktyvi. Kadangi emocinė prievarta ryškiai paveikia vaiko psichiką ir savęs suvokimą, jos auka ilgainiui gali pradėti jaustis neverta meilės ir žavėjimosi ja. Vaikai, kurie yra nuolat gąsdinami, žeminami, terorizuojami ar atstumiami, kenčia ne mažiau nei fizinės prievartos atveju.Visiškai izoliuotas nuo bet kokios jam būtinos emocinės stimuliacijos kūdikis, net ir užtikrinus reikiamą fizinę priežiūrą gali nustoti vystytis ir net mirti. Švelnesnės emocinės deprivacijos atvejai ankstyvoje
vaikystėje gali lemti, kad vaikai išaugs su dideliu nerimo, nesaugumo jausmu, lėtai vystysis arba turės žemą savigarbą. Taigi, emocine prievarta galime apibrėžti kaip vaiko sugebėjimų, savęs vertinimo tyčinį griovimą, menkinimą, dėl ko sutrinka jo prisitaikymas prie aplinkos bei asmeniniai santykiai. Tai:

v tyčiojimasis

v žodinė agresija

v žeminimas

v gąsdinimas

v vertimas jaustis kaltu, nors tam nėra objektyvaus pagrindo

v nuolatinis rodymas, kad esi nemylimas ir nepageidaujamas

v nuolatinis blogos savijautos sukėlimas

Pagal 2000 metų sociologinius tyrimus, kuriuos atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų studija Spinter, dauguma apklaustųjų itin nevienareikšmiškai suvokia emocinę prievartą. Didžioji dalis įvairių apklaustų respondentų grupių – įvairaus amžiaus vaikų, tėvų, mokytojų, gydytojų, teisėsaugos pareigūnų – iš suaugusiųjų žmonių pusės kylančią emocinę prievartą prieš vaikus linkę “nurašyti” auklėjimui. Patys vaikai šioje situacijoje rečiau suvokia prievartą.

Požymiai, kurie leidžia įtarti, kad vaikas patiria emocinį smurtą:

v įvairūs psichosomatiniai skundai (galvos, pilvo skausmai, alpimai, virškinimo sutrikimai, pykinimas ir pan.)

v Atsiradęs nevalingas šlapinimasis ir tuštinimasis

v Nepasitikėjimas savimi

v Depresija

v Kalbos sutrikimai (mikčiojimas)

v Nuolankumas suaugusiems

v Melavimas

v Agresyvus elgesys

v Pasyvumas

v Ne pagal amžių subrendęs arba pagal amžių vaikiškas elgesys

2.3.1 Emocines prievartos rūšys:

v Atmetimas – tėvai, kurie neužmezgė ryšio su vaiku, dažnai savo elgesiu išreiškia vaiko atstūmimą. Jie vaikui įvairiausiais budais parodo, kad jis yra nepageidaujamas. Tai gali būti vaiko varymas nuo savęs, pravardžiavimas ar pasakymas, kad jis yra nieko vertas. Tokie tėvai gali net nesikalbėti su augančiu vaiku. Vaikas gali būti atpirkimo ožiu, kaltinamas dėl visų šeimos problemų.

v Ignoravimas – suaugę žmones, kurių emociniai poreikiai kažkada buvo nepatenkinti, dažnai nesugeba patenkinti savo vaikų poreikių. Jie gali neparodyti prisirišimo vaikui ar nepuoselėti jo. Tokie tėvai paprastai neišreiškia savo susidomėjimo, žavėjimosi vaiku ar net kartais jo iš vis nepastebi. Dažnai tėvai būna šalia vaiko fiziškai, tačiau emociškai yra nepasiekiami.

v Terorizavimas – tėvai gali išsirinkti viena vaiką kritikai ir baudimui. Jie gali išjuokti ji dėl visiškai normalių emocijų ir gali turėti lūkesčių, kurie nutolę nuo realių vaiko galimybių. Vaikas gali būti gąsdinamas mirtimi, sužalojimu ar atsisakymu (palikimu).

v Izoliavimas – tėvai gali neleisti vaikui įsitraukti į jo amžiui tinkamą veiklą su bendraamžiais, gali laikyti kūdiki kambaryje, izoliuojant jį nuo stimuliacijos ar gali saugoti paauglius nuo dalyvavimo užklasinėje veikloje. Tokie tėvai gali reikalauti, kad grįžęs po pamokų vaikas būtų savo kambaryje iki kito ryto ar nurodyti vaikui valgyti atskirai nuo visų.

v Gadinimas, tvirkinimas – tėvai leidžia vaikams naudoti narkotikus ar alkoholį, stebėti žiaurų elgesį su gyvūnais, žiūrėti pornografinę medžiagą ir suaugusiųjų seksualinius veiksmus, dalyvauti arba liudyti tokioje kriminalinėje veikloje kaip vogimas, užpuolimai, prostitucija, lošimas iš pinigų ir pan.

Emocinė prievartos poveikis

Kitos prievartos formos paprastai yra lengvai atpažįstamos dėl aiškių požymių ar fizinės išvaizdos, tačiau emocinės prievartos atvejus labai sunku diagnozuoti ar net apibrėžti. Kai kuriais atvejais, emocinę prievartą patyrę vaikai neparodys jokiu prievartos ženklu. Dėl šios priežasties, emocine prievarta yra viena sunkiausių blogo elgesio su vaikais formų, kurią sunku nustatyti ir užkirsti jai kelią. Emocinė prievarta palieka paslėptus randus, kurie praneša apie save įvairiais keliais. Nesaugumas, žema savigarba, destruktyvus elgesys, pykčio protrūkiai (pvz., padeginėjimai ar žiaurumas su gyvūnais), užsisklendimas savyje, pagrindiniu gebėjimų skurdi raida, alkoholio ar narkotikų vartojimas, savižudybės ir sunkumai užmezgant santykius, gali būti emocinės prievartos pasekmėmis.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4603 žodžiai iš 9167 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.