Tarptautinis baudžiamasis teismas
5 (100%) 1 vote

Tarptautinis baudžiamasis teismas

TURINYS

ĮVADAS 3

1. TBT STRUKTŪRA 7

2. BENDRIEJI TBT JURISDIKCIJOS ASPEKTAI 9

3. BYLOS TEISMINIS NAGRINĖJIMAS. BAUSMĖS. SPRENDIMO AR NUOSPRENDŽIO APSKUNDIMAS 21

4. TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS IR TEISMINĖ PAGALBA 22

IŠVADOS 23

LITERATŪROS SĄRAŠAS 25

PRIEDAI 26

ĮVADAS

Tarptautinė bendruomenė, susidurdama su skaudžiomis Tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų pasekmėmis, jau praeito amžiaus pradžioje siekė garantuoti galimybę ginti pažeistas teises. Aiškiai išdėstytus ir visuotinai priimtus teisingumo siekimo bei vykdymo pagrindus galime rasti paprotine teise tapusiuose Niurnbergo karinio tribunolo principuose bei Ženevos konvencijose.

Nuolatinio tribunolo idėja buvo keliama dar 1899m. Hagos konferencijoje, parengusioje Pirmąją Hagos konvenciją dėl tarptautinių ginčų sprendimo. Pirmasis bandymas patraukti baudžiamojon atsakomybės už nusikaltimus taikai buvo 1919m. Versalio Taikos sutarties su Vokietija 227 str. Numatytas Vokietijos Imperatoriaus Vilhelmo II nubaudimas, kuris nebuvo realizuotas dėl Olandijos atsisakymo jį išduoti. 1919m. I Pasaulinio Karo sąjungininkai įsteigė specialią komisiją ištirti atsakomybės už nusikaltimus, įvykdytus karo metu, klausimus. 1920m. Sevro Taikos sutartis numatė, kad Turkija turi perduoti teisti asmenis, apkaltintus nusikaltimais ,,prieš žmoniškumo įstatymus”. Tačiau 1923m. Lozanos Taikos sutartis suteikė šiems asmenims amnestiją.

Didžiausią indėlį, apibrėžiant nusikaltimus taikai, žmoniškumui ir karinius nusikaltimus, padarė Niurnbergo ir Tokijo tarptautiniai kariniai tribunolai. Tai buvo tarptautiniai ad hoc tribunolai. Jų kompetencija apsiribojo tik Vokietijos ir Japonijos vadovų baudžiamuoju persekiojimu. JT Generalinė Asamblėja savo rezoliucijose pripažino, kad Niurnbergo Tarptautinio karinio tribunolo statute ir nuosprendyje įtvirtinti principai yra tarptautinės teisės principai ir pripažinti bendrosios (paprotinės) tarptautinės teisės dalis. Prieš įsteigiant Niurnbergo (1945 m.) ir Tokijo tribunolus, karo įstatymai daugiausiai buvo taikomi eiliniams kareiviams ar vidutinio rango karininkams. Tačiau minėti tribunolai teisė asmenis, buvusius karinės ar civilinės hierarchijos viršūnėje. Vienas iš Niurnbergo principų skelbia, kad „kiekvienas žmogus, atlikęs veiksmą, kuris pagal tarptautinę teisę laikomas nusikaltimu, atsako už tai pats ir gali būti baudžiamas“. Vadovaujantis šių karo tribunolų nuosprendžiais, buvo suformuoti principai, laikomi asmeninės atsakomybės pagal tarptautinę teisę gairėmis. Niurnbergo bei Tokijo tribunolai padėjo labiau išplėtoti principą, kuriuos vadovaujantis pavieniai asmenys gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal tarptautinės teisės nuostatas, net jei jų veiksmai buvo leidžiami pagal pastarųjų šalies įstatymus.

Valstybės, prisiimdamos įsipareigojimus pagal Ženevos konvencijas, kartu įsipareigojo ir „…ieškoti asmenų, kaltinamų įvykdžius arba davus įsakymus įvykdyti sunkius pažeidimus, ir, nepaisydama jų pilietybės, atiduoti tokius asmenis savo šalies teismui.“ (49/50/139/146 str.)

Iš tiesų, gana ilgą laiką nacionaliniai teismai buvo viena iš pagrindinių priemonių siekti teisingumo. Tačiau neretai nacionalinės priemonės nebūdavo efektyvios ir THT pažeidėjai likdavo nenubausti. I-ojo ir II-ojo pasaulinių karų patirtis bei netarptautiniai ginkluoti konfliktai paskatino kurtis alternatyvoms nacionaliniams teismams. Šiuo metu egzistuoja teisminiai ir neteisminiai teisingumo siekimo būdai (nacionaliniai bei tarptautiniai teismai, tiesos komisijos, taikinimo komisijos, visuomeniniai tribunolai). Teisminiai ir neteisminiai būdai skiriasi savo tikslais ir sprendimų privalomumu bei jų užtikrinimu. Tarptautiniai teismai, kaip teisminiai teisingumo siekimo būdai, yra pagrindinės priemonės vykdant baudžiamąjį persekiojimą ir baudžiant asmenis, padariusius Humanitarinės teisės pažeidimus.

Tarptautinių baudžiamųjų tribunolų jurisdikcija yra platesnė nei vien tik THT pažeidimai. Todėl jie yra svarbūs kaip tarptautinės teisminės institucijos, galinčios vykdyti baudžiamąjį persekiojimą tarptautiniu mastu ne tik už tarptautinio ar netarptautinio ginkluoto konflikto metu įvykdytus teisės pažeidimus. Nuolatinės tarptautinės teisminės institucijos, t.y. Tarptautinio baudžiamojo teismo (toliau – TBT), sukūrimas yra tarptautinės baudžiamosios teisės stabilumo garantas. Ad hoc tribunolai, t.y. sukurti tarptautinės bendruomenės tam tikram konkrečiam atvejui, buvo kaip įžanga į TBT. 1993m. ir 1994m. įsteigtas Tarptautinis tribunolas buvusiai Jugoslavijai bei Tarptautinis tribunolas asmenims, atsakingiems už genocidą ir kitus sunkius tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus Ruandos teritorijoje, teisti. Šių tribunolų įsteigimas liudija apie tai, kad skirtingai nei Niurnbergo bei Tokijo tribunolų atvejais, kai buvo baudžiama pirmiausiai už nusikaltimus įvykdytus per tarptautinį ginkluotą konfliktą, čia baudžiama taip pat ir už nusikaltimus, kurie įvykdyti konflikto valstybės viduje metu.

Masiniai smurto ir brutalumo atvejai, Europoje nuo 1945m. precedento neturėję masinių žudynių ir ,,etninio valymo” politikos vykdymo mastai, koncentracijos stovyklos, nuolatiniai kankinimai ir išžaginimai lėmė tai, kad Jungtinių Tautų (toliau – JT) Saugumo Taryba (toliau – ST)
savo 1993 05 25 priimta rezoliucija Nr. 827 įsteigė ad hoc tarptautinį baudžiamąjį tribunolą buvusiai Jugoslavijai. Šis sprendimas buvo grindžiamas JT Įstatų VII skyriumi.

Tarptautiniai baudžiamieji tribunolai buvusiai Jugoslavijai ir Ruandai galėjo būti sukurti Generalinės Asamblėjos paruoštomis daugiašalėmis konvencijomis, pateiktomis valstybių ratifikacijai. Iš esmės, toks būdas maksimaliai aiškiai būtų apibrėžęs tinkamą teisinį pagrindą pagal tarptautinę teisę ir būtų užtikrinęs, kad jų įsteigimas pagrįstas savarankiška valstybių valia. Tačiau sprendimas pasirinkti privalomą rezoliuciją pagal VII skyrių buvo grindžiamas praktiniais motyvais – dėl laiko stokos ir būtinumo spręsti konfliktą . Abu tribunolai buvo įsteigti kaip pagalbiniai ST organai.

Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai būstinė yra Hagoje. Tribunolą sudaro 11 teisėjų. 1994m. tribunolas patvirtino savo procedūros ir įrodymų rinkimo taisykles. Tribunolas turi 2 instancijas. Jo statute įtvirtinta dauguma ,,Niurnbergo teisės” principų. Tačiau yra ir priešingų nuostatų – negalima teisti in absentia (nedalyvaujant), galima apeliacija, negali būti skirta mirties bausmė. Tribunolo kompetencija apima karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Tribunolo jurisdikcija ribota tiek teritorijos, tiek laiko atžvilgiu: tai tik buvusios Jugoslavijos teritorija ir apima laikotarpį nuo 1991 01 01 iki tos datos, kurią nustatys ST. Tribunolas savo jurisdikcija konkuruoja su nacionaliniais teismais, tačiau jo jurisdikcijai buvo suteikta pirmenybė.

Ruandos tribunolas įsteigtas ST 1994 11 mėn. Rezoliucija Nr. 995 dalijasi su Jugoslavijos tribunolu apeliacine kolegija ir prokuratūra. Vis dėlto tarp šių tribunolų egzistuoja jurisdikcijos skirtumų, pavyzdžiui, teritorijos ir laiko atžvilgiu (Ruandos tribunolo jurisdikcijai pagal Ruandos Tarptautinio tribunolo statuto 1 str. priklauso statuto reglamentuoti nusikaltimai padaryti Ruandos teritorijoje ir Ruandos piliečių įvykdyti kaimyninėse valstybėse nuo 1994 01 01 iki 1994 12 31. Kai tuo tarpu pagal Jugoslavijos tarptautinio tribunolo statuto 1 str. jurisdikcija apsiriboja buvusios Jugoslavijos teritorija ir laikotarpiu nuo 1991m.) .

1948m. JT Generalinė Asamblėja pavedė Tarptautinės teisės komisijai ištirti galimybę įsteigti nuolatinį tarptautinį kriminalinį teismą. Prasidėjęs Šaltasis karas sutrukdė pilnai įvykdyti šį nurodymą. 1989m. Generalinė Asamblėja atnaujino savo nurodymą. Tarptautinės teisės komisija 1993m. pateikė tyrimų duomenis, 1998m. buvo priimtas TBT statutas.

V. Morris, M.P.Scarf išskyrė esminius TBT ir tarptautinių ad hoc tribunolų skirtumus :

• Skiriasi įsteigimo metodas, nes TBT įsteigiamas daugiašalės tarptautinės sutarties pagrindu.

• TBT turi daug platesnę jurisdikciją, kuri priešingai nei tarptautinių ad hoc tribunolų bus ,,papildanti” nacionalines teisės sistemas.

• TBT Statutas reglamentuos tokius nusikaltimus, kurie nėra plačiai pripažinti tarptautiniais, egzistavimą (pvz., susiję su narkotikais).

Tarptautinių tribunolų buvusiai Jugoslavijai ir Ruandai įsteigimas buvo rimtas precedentas ir postūmis tam, kad būtų įkurtas nuolatinis TBT, turinti universalią jurisdikciją kariniams nusikaltėliams, o taip pat nusikaltimams taikai ir žmoniškumui bausti.

• TBT įkūrimas padės išspręsti problemas, kylančias dėl laiko ir darbo sąnaudų, kurių reikalauja kiekvienu konkrečiu atveju ad hoc teismo įsteigimas;

• plačią tarptautinę jurisdikciją turintis teismas bus tarptautinė institucija efektyviau reaguojanti į vykdomus nusikaltimus bei jurisdikcijos papildomumo principo dėka skatinanti nacionalinių teismų iniciatyvą persekiojant nusikaltėlius;

Tačiau TBT jurisdikcija ribojama teritorijos, pilietybės ir laiko atžvilgiu. Todėl ad hoc teisminių institucijų steigimo galimybė ir poreikis nėra eliminuojama.

Turto savininko teises ir pareigas turto atžvilgiu bei dėl naudojimosi turtu kylančius teisinius santykius su trečiaisiais asmenimis reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau tekste – CK).

Turto savininkas turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti savo turtu. Tai reiškia, kad jis turi teisę savo turtą perleisti (pvz. parduoti, t.y., perduoti už atlyginimą; dovanoti, t.y., perduoti neatlygintinai) bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui (išskyrus įstatymų numatytus atvejus, pavyzdžiui, kai turtas yra išimtas iš apyvartos). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dovanojimas nors ir yra vienašalis sandoris (CK 6.465 straipsnio 1 dalis), tačiau galimas tik esant apdovanotojo sutikimui (pagal CK 6.468 straipsnio 1 dalį “apdovanotasis turi teisę bet kada iki dovanos perdavimo jam atsisakyti priimti dovaną”).

Turto perleidimo nuosavybėn sandoriai sukuria teisines pasekmes tik ateičiai. Dėl šios priežasties turtą perleidusiam asmeniui už laikotarpį iki turto perdavimo nuosavybėn kitam asmeniui išlieka prievolės, turėtos dėl turto valdymo, naudojimo, disponavimo, pavyzdžiui, pareiga padengti turto išlaikymo išlaidas (ši pareiga nepriklauso nuo turto vertės ir dėl turto išlaikymo ar kitų dėl turto turimų išlaidų santykio).

Dovana pagal šiuo metu galiojančio LR Civilinio Kodekso 6.465 straipsnio 1 dalį laikoma dovanojimo sutartimi dovanotojo (juridinio ar fizinio asmens) kitam asmeniui – apdovanotajam neatlygintinai
perduotas turtas, turtinė teisė ar atleidimas apdovanotojo nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui.

Turto dovanojimas yra plačiausiai paplitęs civiliniuose santykiuose.1. TBT STRUKTŪRA

TBT būstinės vieta – Hagos miestas Nyderlanduose (TBT Statuto 3str.). TBT Statuto 34 str. nustato šiuos teismo organus:

1. Prezidiumas.

2. Parengtinio proceso, teisminis, Apeliacijų skyriai.

3. Prokuroras ir jo kanceliarija.

4. Sekretoriatas.

Asamblėjos posėdyje slaptu balsavimu valstybės narės absoliučia balsų dauguma turi išrinkti 18 teisėjų. Teisėjams numatyti nepriekaištingos reputacijos, bešališkumo, nepriklausomumo, tinkamos kompetencijos (baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės, tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių srityje), profesinės patirties reikalavimai. Teisėjai, vykdydami savo funkcijas yra nepriklausomi ir negali užsiimti jokia veikla, galinčia trukdyti jų teisminių funkcijų vykdymui arba galinčia priversti suabejoti jų nepriklausomumu. Teisėjo kadencijos terminas – 9 metai, be perrinkimo galimybės. Teisėjai skirstomi į skyrius priklausomai nuo kiekvieno skyriaus veiklos pobūdžio, teisėjų kvalifikacijos ir patirties. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Statuto 34 str. nedraudžia Prezidiumui, jei to reikalauja teismo darbo efektyvumas, laikinai perkelti teisėjus iš vieno skyriaus į kitą. Šiuo atveju nustatomas draudimas teisėjui, dalyvavusiam parengtiniame bylos tyrime, dalyvauti tos pačios bylos teisminiame nagrinėjime.

Prezidiumą sudaro Teismo Pirmininkas bei 2 jo pavaduotojai, kurie renkami absoliučia teisėjų balsų dauguma. Prezidiumas atsako už teismo reikalų valdymą, išskyrus Prokuroro kanceliariją, bei vykdo kitas Statuto nustatytas funkcijas.

Parengtinio proceso skyrius sudaromas iš ne daugiau kaip 6 teisėjų. Teismines funkcijas jame vykdo 3 teisėjų kolegija arba 1 teisėjas. Statute griežtai apibrėžtos šio skyriaus funkcijos ir įgaliojimai (pvz., priima sprendimą dėl Prokuroro prašymo pradėti tyrimą; patvirtina kaltinimus, kurių pagrindu bus vykdomas teisminis bylos nagrinėjimas ir kt.)

Teisminis skyrius sudaromas iš ne mažiau kaip 6 teisėjų. Teismines funkcijas jame vykdo 3 teisėjų kolegija. Šis skyrius vykdo teisminį nagrinėjimą, užtikrinant teisingą ir greitą procesą, priima nuosprendį ir kt.

Apeliacijų skyrius sudaromas iš Pirmininko ir 4 teisėjų. Teismines funkcijas vykdo visų teisėjų kolegija. Skyriaus funkcijas ir įgaliojimus reglamentuoja Statutas.

Prokuroro kanceliarija veikia kaip savarankiškas teismo organas. Jai vadovauja Prokuroras, kuris gali turėti pavaduotojų. Prokuroras renkamas slaptu balsavimu absoliučia valstybių narių asamblėjos balsų dauguma. Pavaduotojai renkami taip pat, iš Prokuroro pateikto kandidatų sąrašo. Visų kadencija – 9 metai be perrinkimo teisės.

Sekretoriatas atsako už neteisminius teismo reikalų tvarkymo aspektus. Jam vadovauja Sekretorius, renkamas teisėjų balsų dauguma 5 metams.2. BENDRIEJI TBT JURISDIKCIJOS ASPEKTAI

Dauguma jurisdikcijos klausimų reguliuoja Romos statuto 12-16 straipsniai.

Jurisdikcijos pripažinimas glaudžiai susijęs su TBT įkūrimu, jo veikla bei efektyvumu. Jurisdikcijos pripažinimo klausimas sprendžiamas tampant statuto dalyve. Statuto 12 str. numato, kad valstybė, tapusi Statuto šalimi, automatiškai pripažįsta TBT jurisdikciją Statute įvardytiems nusikaltimams. Kaip alternatyva tokiai nuostatai egzistuoja pasiūlymas jurisdikciją pripažinti papildomu aktu, pvz., deklaracija konkrečiai bylai ar nusikaltimo rūšiai, o ne Statuto ratifikavimo aktu (12 str. 3d. ). Siekiant suderinti šias dvi pozicijas, Statuto 124 str. numato galimybę valstybėms, Statuto šalims, septynerius metus po Statuto įsigaliojimo nepripažinti TBT jurisdikcijos karo nusikaltimams, jei šie padaryti jų teritorijoje arba jų piliečių. Šios ,,pereinamojo laikotarpio‘‘ išlygos taikymas negali būti pratęstas, tačiau jos valstybė gali bet kada atsisakyti.

Romos statuto 13 str. reglamentuoja, kad Teismas gali inicijuoti tyrimą ir pradėti vykdyti savo jurisdikciją kiekvieno 5 str. numatyto nusikaltimo atžvilgiu, jei a) situacija, kuriai esant, kaip manoma, buvo padarytas vienas ar keli tokie nusikaltimai, valstybės dalyvės yra perduodama Prokurorui pagal 14 straipsnį; b) situacija, kuriai esant, kaip manoma, buvo padarytas vienas ar keli tokie nusikaltimai, Saugumo Tarybos, veikiančios pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių , yra perduodama Prokurorui; arba c) Prokuroras iniciavo tokio nusikaltimo tyrimą pagal 15 straipsnį.

Statuto 15 str. įtvirtina kompromisinę nuostatą: ,,Prokuroras, nusprendęs, kad yra pakankamai įrodymų tyrimui pradėti, kreipiasi į Parengtinio proceso skyrių su prašymu duoti sankciją tyrimui atlikti drauge su bet kokia šį prašymą patvirtinančia medžiaga‘‘. Proceso skyrius, išanalizavęs medžiagą, sprendžia, ar yra pagrindas tyrimui pradėti ir ar byla yra TBT jurisdikcijoje. Šios nuostatos apsaugo nuo neobjektyvių vieno pareigūno sprendimų. Tačiau dėl JT ST vaidmens Teismo procese kyla nemažai klausimų. Visų pirma todėl, kad ST yra politinė institucija, ir įtakos teisinio mechanizmo funkcionavimui ji neturi daryti. 13 str. b) punkto įtraukimui turėjo įtakos stiprus nuolatinių ST narių spaudimas . Statuto parengiamojo proceso derybose delegacijos, palaikančios ST
iniciatyvos teisę, teigė, kad šis žingsnis padės išvengti ateities ad hoc tribunolų kūrimo .

Jurisdikcijos galiojimas laike apsprendžia jurisdikcijos ribas. TBT neturi jurisdikcijos nusikaltimams, padarytiems iki Statuto įsigaliojimo ir baudimas už tokį nusikaltimą bus neteisėtas.

Būtinos sąlygos TBT jurisdikcijos vykdymui – nusikaltimas padarytas valstybės, Statuto dalyvės, teritorijoje arba asmuo, padaręs nusikaltimą yra valstybės, Statuto dalyvės, pilietis (12 str. 2d. ). Jei nė viena iš šių valstybių nėra Romos statuto dalyvė, TBT neturės jurisdikcijos. Tačiau yra numatytos išimtys, leidžiančios TBT vykdyti jurisdikciją:

1. Jei valstybė, kurios teritorijoje padarytas nusikaltimas arba įtariamojo pilietybės valstybė (nė viena iš jų nesanti Statuto dalyve) pripažįsta TBT jurisdikciją šiam atvejui pagal Statuto 12 str. 3 d.

2. ST, veikdama pagal JT Chartijos VII skyrių, perduoda situaciją, susijusią su valstybe, nedalyve, Teismui.

Abiem atvejais TBT veiks kaip ad hoc tribunolas.

Reikia nepamiršti, kad pirmenybę vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, remiantis jurisdikcijos papildomumo principu, turės pačios valstybės.

TBT statuto 5 str. pateikia baigtinį nusikaltimų, priklausančių TBT jurisdikcijai, sąrašą:

1. Genocidas.

2. Nusikaltimai žmoniškumui.

3. Karo nusikaltimai.

4. Agresijos nusikaltimas.

Statuto 123 str. suteikia galimybę papildyti sąrašą.

Genocidas. Statute įtvirtintas genocido nusikaltimo apibrėžimas yra tapatus 1948m. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį 2 str. pateiktam apibrėžimui: ,,genocidas reiškia bet kurią iš žemiau išvardytų veikų, padaromų turint tikslą iš dalies ar visiškai sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę: a) tokios grupės narių nužudymas; b) sunkių kūno sužalojimų ar protinio sutrikimo tokios grupės nariams sukėlimas; c) išankstinis tyčinis sudarymas kokiai nors grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama ją visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti; d) priemonių, kuriomis siekiama nutraukti vaikų gimstamumą tokioje grupėje. naudojimas; e) prievartinis vaikų perdavimas iš vienos žmonių grupės kitai”. Svarstant genocido apibrėžimo formuluotę, buvo siūloma apibrėžime minimas keturias grupes papildyti ,,politinėmis bei socialinėmis grupėmis” (šios grupės įtrauktos į LR BK 71 str. genocido sudėtį). Tačiau tai buvo atmesta, nes dauguma aktų, nors ir turinčių genocido požymius, padaryti prieš individus, priklausančius politinėms ar socialinėms grupėms, yra nusikaltimai žmoniškumui, jeigu tokie aktai vykdomi sistemingai ar yra labai paplitę.

Nusikaltimai žmoniškumui. Iki 1998m. tarptautinėje teisėje nebuvo vienos visuotinai priimtinos nusikaltimų žmoniškumui sąvokos. Niurnbergo, Tokijo, Jugoslavijos, Ruandos tribunolų statutuose apibrėžimai nesutampa, tačiau baudžiamosios teisės teorija išskiria bendrus kriterijus būdingus šioms veikoms: a) padarytos prieš civilius gyventojus; b) plačiai paplitusios ir (ar) sistemingos. TBT Statuto 7 str. pateiktas kodifikuoto šio nusikaltimo apibrėžimas: ,,nusikaltimai žmoniškumui reiškia bet kurią iš žemiau išvardytų veikų, padaromą plačiu mastu arba sistemingai užpuldinėjant bet kokius civilius asmenis, jeigu tokie užpuolimai vykdomi sąmoningai: a) žmogžudystė; b) sunaikinimas; c) pavergimas; d) gyventojų deportacija ar prievartinis perkėlimas; e) įkalinimas ar kitoks žiaurus fizinės laisvės atėmimas, prieštaraujantis fundamentolioms tarptautinės teisės normoms; f) kankinimas; g) išžaginimas, įtraukimas į seksualinę vergovę, privertimas užsiimti prostitucija, priverstinis nėštumas, priverstinė sterilizacija ar bet kokios kitos panašaus pobūdžio seksualinės prievartos formos; h) bet kurios apibrėžtos grupės ar bendrijos persekiojimai dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kurie pagal tarptautinę teisę yra visuotinai pripažinti neleidžiamais, ryšium su bet kokiomis veikomis arba bet kokiais nusikaltimais, kuriuos apima TBT jurisdikcija; i) prievartinis žmonių dingimas ; j) apartheido nusikaltimas; k) kitos panašaus pobūdžio nežmoniškos veikos, kai tyčia sukeliamos sunkios kančios arba sunkūs kūno sužalojimai ar rimta žala psichinei arba fizinei sveikatai”. Ginčytinas klausimas buvo dėl šių nusikaltimų sąsajos su tarptautinio ar vidinio pobūdžio karinio konfliktu. Tačiau ad hoc tribunolo Jugoslavijai Apeliacinių rūmų sprendime Tadzičiaus byloje teigiama, kad ,,paprotinės teisės normos nereikalauja nusikaltimų [žmoniškumui] ir karinio konflikto sąsajos. Iš tiesų […] paprotinė tarptautinė teisė nereikalauja sąsajos tarp minėto nusikaltimo ir bet kokio konflikto” .

Karo nusikaltimai. Statuto 8 str. pateiktas sąrašas karo nusikaltimų, kurie yra TBT jurisdikcijoje. Sąraše išskiriami nusikaltimai įstatymams bei papročiams, taikomiems ginkluotuose tarptautinio pobūdžio (34 nusikaltimai) bei vidaus (16 nusikaltimų) konfliktuose. Pateiktas nusikaltimų sąrašas yra baigtinis. Statuto 8 str. nustato, kad ,,Teismas įgalintas taikyti jurisdikciją karo nusikaltimų atžvilgiu, kai jie yra padaryti pagal planą ar politiką arba platų tokių nusikaltimų mastą”. Statute išvardytus karo nusikaltimus sąlyginai galima
į du tipus:

1. Nusikaltimai, pažeidžiantys nustatytas kariavimo taisykles bei papročius (t.y. pažeidžiantys Hagos režimą ).

2. Nusikaltimai, pažeidžiantys nustatytas karo aukų apsaugos taisykles bei papročius (t.y. pažeidžiantys Ženevos režimą) .

Agresijos nusikaltimas. Svarstant šio nusikaltimo apibrėžimą buvo ypač daug nesutarimų. Be to yra ir gana ilga istoriškai nesėkminga patirtis kuriant šio nusikaltimo definiciją. Statuto 5 str. numato, kad agresija yra TBT jurisdikcijoje. Šio str. 2 punkte nurodyta, kas Teismas vykdys savo jurisdikciją tik tada, kai bus patvirtintas nusikaltimo apibrėžimas ir nustatytos sąlygos vykdyti Teismo jurisdikciją šio nusikaltimo atžvilgiu. Agresija buvo pripažinta ,,itin sunkiu nusikaltimu, keliančiu tarptautinės bendrijos susirūpinimą”, tačiau jos universalaus, visuotinai priimtino apibrėžimo suformulavimas nukeltas į ateitį. ,,Agresijos apibrėžimo klausimai, be abejonės, ir toliau išliks Lietuvai prioritetu, tiesiogiai susijusiu su nacionalinio saugumo klausimais” .

Nusikaltimai teisingumui. Be jau išvardytų nusikaltimų sąrašo, Statuto 70 str. numato dar 6 nusikaltimus, kuriems taikoma TBT jurisdikcija, – tai nusikaltimai teisingumo vykdymui (pvz., melagingų parodymų davimas, neteisėtas poveikis liudytojui, poveikis Teismo pareigūnui ir kt.), jeigu jie buvo padaryti tyčia. Statutas reglamentuoja valstybių narių pareigą taikyti baudžiamuosius įstatymus už nusikaltimus teisingumo vykdymui, jeigu juos padarė valstybės narės pilietis arba jie buvo padaryti valstybės narės teritorijoje.

Buvo siūloma į Statutą papildomai įtraukti tokius nusikaltimus: a) nusikaltimai, susiję su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta; b) terorizmas. Parengiamojo komiteto veiklos metu aktyvių diskusijų dėl šių nusikaltimų nevyko. Pagrindinė priežastis – valstybės siekė nustatyti TBT jurisdikciją tik patiems sunkiausiems nusikaltimams. Romos konferencijos metu priimtoje Rezoliucijoje E teroristiniai aktai bei neteisėta narkotinių priemonių apyvarta buvo pripažinti sunkiais nusikaltimais, kuriems būtinas tolesnis tarptautinės bendrijos dėmesys.

Papildomumo principo samprata (Romos statuto reglamentacija)

Valstybės remia nuolatinio TBT įkūrimą tik tuo atveju, jei jos yra užtikrintos, kad jis nevaržys jų nacionalinės baudžiamosios jurisdikcijos. Tai pat žiūrint iš praktinės pusės, būtų netikslinga pakeisti nacionalinę baudžiamąją teisę į tarptautinės teisės sistemą, kuri gali neefektyviai funkcionuoti arba iš viso nefunkcionuoti. Todėl nuolatinis TBT galėtų teikti reikiamą pagalbą, kuri labiau papildytų, negu pakeistų nacionalinę jurisdikciją.

Papildomumo principas apibūdina TBT ir nacionalinių teismų jurisdikcijos santykį. Derybų Romos konferencijoje metu buvo pabrėžta, kad nacionalinės teisminės institucijos turi pagrindinę reikšmę tiriant aplinkybes ir vykdant baudžiamąjį persekiojimą už nusikaltimus, įtvirtintus Romos statute bei esančius TBT jurisdikcijoje. Papildomumas suponuoja tai, kad ,,TBT jurisdikcija yra kaip teritorinės ir pilietybės jurisdikcijos ,,tęsinys‘‘, tačiau ją įgyvendinant tik tais atvejais, kai valstybės negali ar nenori veikti. Statuto nuostatos parodo, kad Teismas nėra valstybių teisminių baudžiamųjų institucijų ,,tęsinys‘‘ .

TBT nepakeičia nacionalinių teismų. Statuto nuostatos taip pat neatleidžia valstybių, Statuto dalyvių, nuo pareigos vykdyti baudžiamąjį persekiojimą – Teismas veikia tik valstybių, Statuto dalyvių, aplaidumo ar negalėjimo veikti atvejais. Tol, kol bylos eiga vyksta sklandžiai – teisingai ir efektyviai – nacionaliniame lygmenyje, nekeliamas klausimas dėl Teismo jurisdikcijos veikimo. Valstybių nesugebėjimas ar nenoras vykdyti baudžiamąjį persekiojimą yra vieni iš bylos priimtinumo kriterijų bei pagrindas jurisdikcijai vykdyti.

Visame Romos statute galima rasti papildomumo sąvoką, išreikštą įvairiomis formuluotėmis. Įvadinės papildomumo nuostatos įtvirtintos Statuto preambulėje: ,, (…) pabrėžiant, kad Tarptautinis baudžiamasis teismas, įkurtas šio Statuto pagrindu, papildo nacionalines baudžiamąsias jurisdikcijas (…)‘‘. Derybų dėl Romos statuto metu buvo nuspręsta, kad būtina šį principą akcentuoti atskira nuostata. Todėl papildomumas buvo įtvirtintas ir 1 straipsnyje, kuris apibrėžia TBT jurisdikciją: ,,Šiuo dokumentu įkuriamas Tarptautinis baudžiamasis teismas (…). Jis yra nuolat veikianti institucija, įgaliota vykdyti jurisdikciją asmenų, atsakingų už pačius rimčiausius tarptautinės bendrijos susirūpinimą keliančius nusikaltimus, nurodytus šiame Statute, atžvilgiu, ir papildo nacionalines baudžiamąsias jurisdikcijas. (…)‘‘. Papildomumas reglamentuojamas per bylos priimtinumo kriterijus bei procedūras, numatytas Statuto 17-20 str., kuriais įtvirtinamos Teismo veikimo teisėtumo bei papildomumo principo realizavimo nuostatos. Jei bylos nagrinėjimą pradeda valstybė, ji privalo tai atlikti sąžiningai bei laikydamasi tarptautinės teisės. Jei vis tik atsitinka taip, kad valstybė netinkamai vykdo baudžiamąjį persekiojimą, Statutas numato TBT galimybę pradėti veikti. Nustatoma keletas sąlygų, kurioms esant TBT gali pradėti nagrinėti bylą, kurią jau sprendė nacionalinis teismas (priimtinumo kriterijai). Statuto 17 str. 1d. įtvirtina
pagrindinius kriterijus, kurie turi būti apsvarstyti sprendžiant dėl bylos priimtinumo. Nagrinėjant Statuto 17 str. sąlygas galima sugrupuoti į dvi grupes.

I. Esant bent vienai iš pirmosios grupės sąlygų, byla yra priimtina:

1. Jei valstybė nenori tinkamai tirti aplinkybių ar vykdyti baudžiamąjį persekiojimą.

2. Jei valstybė negali tinkamai tirti aplinkybių ar vykdyti baudžiamąjį persekiojimą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3753 žodžiai iš 7501 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.