Tarptautinis baudžiamasis teismas
5 (100%) 1 vote

Tarptautinis baudžiamasis teismas

TURINYS

ĮVADAS 3

1. TBT STRUKTŪRA 7

2. BENDRIEJI TBT JURISDIKCIJOS ASPEKTAI 9

3. BYLOS TEISMINIS NAGRINĖJIMAS. BAUSMĖS. SPRENDIMO AR NUOSPRENDŽIO APSKUNDIMAS 21

4. TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS IR TEISMINĖ PAGALBA 22

IŠVADOS 23

LITERATŪROS SĄRAŠAS 25

PRIEDAI 26

ĮVADAS

Tarptautinė bendruomenė, susidurdama su skaudžiomis Tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų pasekmėmis, jau praeito amžiaus pradžioje siekė garantuoti galimybę ginti pažeistas teises. Aiškiai išdėstytus ir visuotinai priimtus teisingumo siekimo bei vykdymo pagrindus galime rasti paprotine teise tapusiuose Niurnbergo karinio tribunolo principuose bei Ženevos konvencijose.

Nuolatinio tribunolo idėja buvo keliama dar 1899m. Hagos konferencijoje, parengusioje Pirmąją Hagos konvenciją dėl tarptautinių ginčų sprendimo. Pirmasis bandymas patraukti baudžiamojon atsakomybės už nusikaltimus taikai buvo 1919m. Versalio Taikos sutarties su Vokietija 227 str. Numatytas Vokietijos Imperatoriaus Vilhelmo II nubaudimas, kuris nebuvo realizuotas dėl Olandijos atsisakymo jį išduoti. 1919m. I Pasaulinio Karo sąjungininkai įsteigė specialią komisiją ištirti atsakomybės už nusikaltimus, įvykdytus karo metu, klausimus. 1920m. Sevro Taikos sutartis numatė, kad Turkija turi perduoti teisti asmenis, apkaltintus nusikaltimais ,,prieš žmoniškumo įstatymus”. Tačiau 1923m. Lozanos Taikos sutartis suteikė šiems asmenims amnestiją.

Didžiausią indėlį, apibrėžiant nusikaltimus taikai, žmoniškumui ir karinius nusikaltimus, padarė Niurnbergo ir Tokijo tarptautiniai kariniai tribunolai. Tai buvo tarptautiniai ad hoc tribunolai. Jų kompetencija apsiribojo tik Vokietijos ir Japonijos vadovų baudžiamuoju persekiojimu. JT Generalinė Asamblėja savo rezoliucijose pripažino, kad Niurnbergo Tarptautinio karinio tribunolo statute ir nuosprendyje įtvirtinti principai yra tarptautinės teisės principai ir pripažinti bendrosios (paprotinės) tarptautinės teisės dalis. Prieš įsteigiant Niurnbergo (1945 m.) ir Tokijo tribunolus, karo įstatymai daugiausiai buvo taikomi eiliniams kareiviams ar vidutinio rango karininkams. Tačiau minėti tribunolai teisė asmenis, buvusius karinės ar civilinės hierarchijos viršūnėje. Vienas iš Niurnbergo principų skelbia, kad „kiekvienas žmogus, atlikęs veiksmą, kuris pagal tarptautinę teisę laikomas nusikaltimu, atsako už tai pats ir gali būti baudžiamas“. Vadovaujantis šių karo tribunolų nuosprendžiais, buvo suformuoti principai, laikomi asmeninės atsakomybės pagal tarptautinę teisę gairėmis. Niurnbergo bei Tokijo tribunolai padėjo labiau išplėtoti principą, kuriuos vadovaujantis pavieniai asmenys gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal tarptautinės teisės nuostatas, net jei jų veiksmai buvo leidžiami pagal pastarųjų šalies įstatymus.

Valstybės, prisiimdamos įsipareigojimus pagal Ženevos konvencijas, kartu įsipareigojo ir „…ieškoti asmenų, kaltinamų įvykdžius arba davus įsakymus įvykdyti sunkius pažeidimus, ir, nepaisydama jų pilietybės, atiduoti tokius asmenis savo šalies teismui.“ (49/50/139/146 str.)

Iš tiesų, gana ilgą laiką nacionaliniai teismai buvo viena iš pagrindinių priemonių siekti teisingumo. Tačiau neretai nacionalinės priemonės nebūdavo efektyvios ir THT pažeidėjai likdavo nenubausti. I-ojo ir II-ojo pasaulinių karų patirtis bei netarptautiniai ginkluoti konfliktai paskatino kurtis alternatyvoms nacionaliniams teismams. Šiuo metu egzistuoja teisminiai ir neteisminiai teisingumo siekimo būdai (nacionaliniai bei tarptautiniai teismai, tiesos komisijos, taikinimo komisijos, visuomeniniai tribunolai). Teisminiai ir neteisminiai būdai skiriasi savo tikslais ir sprendimų privalomumu bei jų užtikrinimu. Tarptautiniai teismai, kaip teisminiai teisingumo siekimo būdai, yra pagrindinės priemonės vykdant baudžiamąjį persekiojimą ir baudžiant asmenis, padariusius Humanitarinės teisės pažeidimus.

Tarptautinių baudžiamųjų tribunolų jurisdikcija yra platesnė nei vien tik THT pažeidimai. Todėl jie yra svarbūs kaip tarptautinės teisminės institucijos, galinčios vykdyti baudžiamąjį persekiojimą tarptautiniu mastu ne tik už tarptautinio ar netarptautinio ginkluoto konflikto metu įvykdytus teisės pažeidimus. Nuolatinės tarptautinės teisminės institucijos, t.y. Tarptautinio baudžiamojo teismo (toliau – TBT), sukūrimas yra tarptautinės baudžiamosios teisės stabilumo garantas. Ad hoc tribunolai, t.y. sukurti tarptautinės bendruomenės tam tikram konkrečiam atvejui, buvo kaip įžanga į TBT. 1993m. ir 1994m. įsteigtas Tarptautinis tribunolas buvusiai Jugoslavijai bei Tarptautinis tribunolas asmenims, atsakingiems už genocidą ir kitus sunkius tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus Ruandos teritorijoje, teisti. Šių tribunolų įsteigimas liudija apie tai, kad skirtingai nei Niurnbergo bei Tokijo tribunolų atvejais, kai buvo baudžiama pirmiausiai už nusikaltimus įvykdytus per tarptautinį ginkluotą konfliktą, čia baudžiama taip pat ir už nusikaltimus, kurie įvykdyti konflikto valstybės viduje metu.

Masiniai smurto ir brutalumo atvejai, Europoje nuo 1945m. precedento neturėję masinių žudynių ir ,,etninio valymo” politikos vykdymo mastai, koncentracijos stovyklos, nuolatiniai kankinimai ir išžaginimai lėmė tai, kad Jungtinių Tautų (toliau – JT) Saugumo Taryba (toliau – ST)
savo 1993 05 25 priimta rezoliucija Nr. 827 įsteigė ad hoc tarptautinį baudžiamąjį tribunolą buvusiai Jugoslavijai. Šis sprendimas buvo grindžiamas JT Įstatų VII skyriumi.

Tarptautiniai baudžiamieji tribunolai buvusiai Jugoslavijai ir Ruandai galėjo būti sukurti Generalinės Asamblėjos paruoštomis daugiašalėmis konvencijomis, pateiktomis valstybių ratifikacijai. Iš esmės, toks būdas maksimaliai aiškiai būtų apibrėžęs tinkamą teisinį pagrindą pagal tarptautinę teisę ir būtų užtikrinęs, kad jų įsteigimas pagrįstas savarankiška valstybių valia. Tačiau sprendimas pasirinkti privalomą rezoliuciją pagal VII skyrių buvo grindžiamas praktiniais motyvais – dėl laiko stokos ir būtinumo spręsti konfliktą . Abu tribunolai buvo įsteigti kaip pagalbiniai ST organai.

Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai būstinė yra Hagoje. Tribunolą sudaro 11 teisėjų. 1994m. tribunolas patvirtino savo procedūros ir įrodymų rinkimo taisykles. Tribunolas turi 2 instancijas. Jo statute įtvirtinta dauguma ,,Niurnbergo teisės” principų. Tačiau yra ir priešingų nuostatų – negalima teisti in absentia (nedalyvaujant), galima apeliacija, negali būti skirta mirties bausmė. Tribunolo kompetencija apima karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Tribunolo jurisdikcija ribota tiek teritorijos, tiek laiko atžvilgiu: tai tik buvusios Jugoslavijos teritorija ir apima laikotarpį nuo 1991 01 01 iki tos datos, kurią nustatys ST. Tribunolas savo jurisdikcija konkuruoja su nacionaliniais teismais, tačiau jo jurisdikcijai buvo suteikta pirmenybė.

Ruandos tribunolas įsteigtas ST 1994 11 mėn. Rezoliucija Nr. 995 dalijasi su Jugoslavijos tribunolu apeliacine kolegija ir prokuratūra. Vis dėlto tarp šių tribunolų egzistuoja jurisdikcijos skirtumų, pavyzdžiui, teritorijos ir laiko atžvilgiu (Ruandos tribunolo jurisdikcijai pagal Ruandos Tarptautinio tribunolo statuto 1 str. priklauso statuto reglamentuoti nusikaltimai padaryti Ruandos teritorijoje ir Ruandos piliečių įvykdyti kaimyninėse valstybėse nuo 1994 01 01 iki 1994 12 31. Kai tuo tarpu pagal Jugoslavijos tarptautinio tribunolo statuto 1 str. jurisdikcija apsiriboja buvusios Jugoslavijos teritorija ir laikotarpiu nuo 1991m.) .

1948m. JT Generalinė Asamblėja pavedė Tarptautinės teisės komisijai ištirti galimybę įsteigti nuolatinį tarptautinį kriminalinį teismą. Prasidėjęs Šaltasis karas sutrukdė pilnai įvykdyti šį nurodymą. 1989m. Generalinė Asamblėja atnaujino savo nurodymą. Tarptautinės teisės komisija 1993m. pateikė tyrimų duomenis, 1998m. buvo priimtas TBT statutas.

V. Morris, M.P.Scarf išskyrė esminius TBT ir tarptautinių ad hoc tribunolų skirtumus :

• Skiriasi įsteigimo metodas, nes TBT įsteigiamas daugiašalės tarptautinės sutarties pagrindu.

• TBT turi daug platesnę jurisdikciją, kuri priešingai nei tarptautinių ad hoc tribunolų bus ,,papildanti” nacionalines teisės sistemas.

• TBT Statutas reglamentuos tokius nusikaltimus, kurie nėra plačiai pripažinti tarptautiniais, egzistavimą (pvz., susiję su narkotikais).

Tarptautinių tribunolų buvusiai Jugoslavijai ir Ruandai įsteigimas buvo rimtas precedentas ir postūmis tam, kad būtų įkurtas nuolatinis TBT, turinti universalią jurisdikciją kariniams nusikaltėliams, o taip pat nusikaltimams taikai ir žmoniškumui bausti.

• TBT įkūrimas padės išspręsti problemas, kylančias dėl laiko ir darbo sąnaudų, kurių reikalauja kiekvienu konkrečiu atveju ad hoc teismo įsteigimas;

• plačią tarptautinę jurisdikciją turintis teismas bus tarptautinė institucija efektyviau reaguojanti į vykdomus nusikaltimus bei jurisdikcijos papildomumo principo dėka skatinanti nacionalinių teismų iniciatyvą persekiojant nusikaltėlius;

Tačiau TBT jurisdikcija ribojama teritorijos, pilietybės ir laiko atžvilgiu. Todėl ad hoc teisminių institucijų steigimo galimybė ir poreikis nėra eliminuojama.

Turto savininko teises ir pareigas turto atžvilgiu bei dėl naudojimosi turtu kylančius teisinius santykius su trečiaisiais asmenimis reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau tekste – CK).

Turto savininkas turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti savo turtu. Tai reiškia, kad jis turi teisę savo turtą perleisti (pvz. parduoti, t.y., perduoti už atlyginimą; dovanoti, t.y., perduoti neatlygintinai) bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui (išskyrus įstatymų numatytus atvejus, pavyzdžiui, kai turtas yra išimtas iš apyvartos). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dovanojimas nors ir yra vienašalis sandoris (CK 6.465 straipsnio 1 dalis), tačiau galimas tik esant apdovanotojo sutikimui (pagal CK 6.468 straipsnio 1 dalį “apdovanotasis turi teisę bet kada iki dovanos perdavimo jam atsisakyti priimti dovaną”).

Turto perleidimo nuosavybėn sandoriai sukuria teisines pasekmes tik ateičiai. Dėl šios priežasties turtą perleidusiam asmeniui už laikotarpį iki turto perdavimo nuosavybėn kitam asmeniui išlieka prievolės, turėtos dėl turto valdymo, naudojimo, disponavimo, pavyzdžiui, pareiga padengti turto išlaikymo išlaidas (ši pareiga nepriklauso nuo turto vertės ir dėl turto išlaikymo ar kitų dėl turto turimų išlaidų santykio).

Dovana pagal šiuo metu galiojančio LR Civilinio Kodekso 6.465 straipsnio 1 dalį laikoma dovanojimo sutartimi dovanotojo (juridinio ar fizinio asmens) kitam asmeniui – apdovanotajam neatlygintinai
perduotas turtas, turtinė teisė ar atleidimas apdovanotojo nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui.

Turto dovanojimas yra plačiausiai paplitęs civiliniuose santykiuose.1. TBT STRUKTŪRA

TBT būstinės vieta – Hagos miestas Nyderlanduose (TBT Statuto 3str.). TBT Statuto 34 str. nustato šiuos teismo organus:

1. Prezidiumas.

2. Parengtinio proceso, teisminis, Apeliacijų skyriai.

3. Prokuroras ir jo kanceliarija.

4. Sekretoriatas.

Asamblėjos posėdyje slaptu balsavimu valstybės narės absoliučia balsų dauguma turi išrinkti 18 teisėjų. Teisėjams numatyti nepriekaištingos reputacijos, bešališkumo, nepriklausomumo, tinkamos kompetencijos (baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės, tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių srityje), profesinės patirties reikalavimai. Teisėjai, vykdydami savo funkcijas yra nepriklausomi ir negali užsiimti jokia veikla, galinčia trukdyti jų teisminių funkcijų vykdymui arba galinčia priversti suabejoti jų nepriklausomumu. Teisėjo kadencijos terminas – 9 metai, be perrinkimo galimybės. Teisėjai skirstomi į skyrius priklausomai nuo kiekvieno skyriaus veiklos pobūdžio, teisėjų kvalifikacijos ir patirties. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Statuto 34 str. nedraudžia Prezidiumui, jei to reikalauja teismo darbo efektyvumas, laikinai perkelti teisėjus iš vieno skyriaus į kitą. Šiuo atveju nustatomas draudimas teisėjui, dalyvavusiam parengtiniame bylos tyrime, dalyvauti tos pačios bylos teisminiame nagrinėjime.

Prezidiumą sudaro Teismo Pirmininkas bei 2 jo pavaduotojai, kurie renkami absoliučia teisėjų balsų dauguma. Prezidiumas atsako už teismo reikalų valdymą, išskyrus Prokuroro kanceliariją, bei vykdo kitas Statuto nustatytas funkcijas.

Parengtinio proceso skyrius sudaromas iš ne daugiau kaip 6 teisėjų. Teismines funkcijas jame vykdo 3 teisėjų kolegija arba 1 teisėjas. Statute griežtai apibrėžtos šio skyriaus funkcijos ir įgaliojimai (pvz., priima sprendimą dėl Prokuroro prašymo pradėti tyrimą; patvirtina kaltinimus, kurių pagrindu bus vykdomas teisminis bylos nagrinėjimas ir kt.)

Teisminis skyrius sudaromas iš ne mažiau kaip 6 teisėjų. Teismines funkcijas jame vykdo 3 teisėjų kolegija. Šis skyrius vykdo teisminį nagrinėjimą, užtikrinant teisingą ir greitą procesą, priima nuosprendį ir kt.

Apeliacijų skyrius sudaromas iš Pirmininko ir 4 teisėjų. Teismines funkcijas vykdo visų teisėjų kolegija. Skyriaus funkcijas ir įgaliojimus reglamentuoja Statutas.

Prokuroro kanceliarija veikia kaip savarankiškas teismo organas. Jai vadovauja Prokuroras, kuris gali turėti pavaduotojų. Prokuroras renkamas slaptu balsavimu absoliučia valstybių narių asamblėjos balsų dauguma. Pavaduotojai renkami taip pat, iš Prokuroro pateikto kandidatų sąrašo. Visų kadencija – 9 metai be perrinkimo teisės.

Sekretoriatas atsako už neteisminius teismo reikalų tvarkymo aspektus. Jam vadovauja Sekretorius, renkamas teisėjų balsų dauguma 5 metams.2. BENDRIEJI TBT JURISDIKCIJOS ASPEKTAI

Dauguma jurisdikcijos klausimų reguliuoja Romos statuto 12-16 straipsniai.

Jurisdikcijos pripažinimas glaudžiai susijęs su TBT įkūrimu, jo veikla bei efektyvumu. Jurisdikcijos pripažinimo klausimas sprendžiamas tampant statuto dalyve. Statuto 12 str. numato, kad valstybė, tapusi Statuto šalimi, automatiškai pripažįsta TBT jurisdikciją Statute įvardytiems nusikaltimams. Kaip alternatyva tokiai nuostatai egzistuoja pasiūlymas jurisdikciją pripažinti papildomu aktu, pvz., deklaracija konkrečiai bylai ar nusikaltimo rūšiai, o ne Statuto ratifikavimo aktu (12 str. 3d. ). Siekiant suderinti šias dvi pozicijas, Statuto 124 str. numato galimybę valstybėms, Statuto šalims, septynerius metus po Statuto įsigaliojimo nepripažinti TBT jurisdikcijos karo nusikaltimams, jei šie padaryti jų teritorijoje arba jų piliečių. Šios ,,pereinamojo laikotarpio‘‘ išlygos taikymas negali būti pratęstas, tačiau jos valstybė gali bet kada atsisakyti.

Romos statuto 13 str. reglamentuoja, kad Teismas gali inicijuoti tyrimą ir pradėti vykdyti savo jurisdikciją kiekvieno 5 str. numatyto nusikaltimo atžvilgiu, jei a) situacija, kuriai esant, kaip manoma, buvo padarytas vienas ar keli tokie nusikaltimai, valstybės dalyvės yra perduodama Prokurorui pagal 14 straipsnį; b) situacija, kuriai esant, kaip manoma, buvo padarytas vienas ar keli tokie nusikaltimai, Saugumo Tarybos, veikiančios pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių , yra perduodama Prokurorui; arba c) Prokuroras iniciavo tokio nusikaltimo tyrimą pagal 15 straipsnį.

Statuto 15 str. įtvirtina kompromisinę nuostatą: ,,Prokuroras, nusprendęs, kad yra pakankamai įrodymų tyrimui pradėti, kreipiasi į Parengtinio proceso skyrių su prašymu duoti sankciją tyrimui atlikti drauge su bet kokia šį prašymą patvirtinančia medžiaga‘‘. Proceso skyrius, išanalizavęs medžiagą, sprendžia, ar yra pagrindas tyrimui pradėti ir ar byla yra TBT jurisdikcijoje. Šios nuostatos apsaugo nuo neobjektyvių vieno pareigūno sprendimų. Tačiau dėl JT ST vaidmens Teismo procese kyla nemažai klausimų. Visų pirma todėl, kad ST yra politinė institucija, ir įtakos teisinio mechanizmo funkcionavimui ji neturi daryti. 13 str. b) punkto įtraukimui turėjo įtakos stiprus nuolatinių ST narių spaudimas . Statuto parengiamojo proceso derybose delegacijos, palaikančios ST
iniciatyvos teisę, teigė, kad šis žingsnis padės išvengti ateities ad hoc tribunolų kūrimo .

Jurisdikcijos galiojimas laike apsprendžia jurisdikcijos ribas. TBT neturi jurisdikcijos nusikaltimams, padarytiems iki Statuto įsigaliojimo ir baudimas už tokį nusikaltimą bus neteisėtas.

Būtinos sąlygos TBT jurisdikcijos vykdymui – nusikaltimas padarytas valstybės, Statuto dalyvės, teritorijoje arba asmuo, padaręs nusikaltimą yra valstybės, Statuto dalyvės, pilietis (12 str. 2d. ). Jei nė viena iš šių valstybių nėra Romos statuto dalyvė, TBT neturės jurisdikcijos. Tačiau yra numatytos išimtys, leidžiančios TBT vykdyti jurisdikciją:

1. Jei valstybė, kurios teritorijoje padarytas nusikaltimas arba įtariamojo pilietybės valstybė (nė viena iš jų nesanti Statuto dalyve) pripažįsta TBT jurisdikciją šiam atvejui pagal Statuto 12 str. 3 d.

2. ST, veikdama pagal JT Chartijos VII skyrių, perduoda situaciją, susijusią su valstybe, nedalyve, Teismui.

Abiem atvejais TBT veiks kaip ad hoc tribunolas.

Reikia nepamiršti, kad pirmenybę vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, remiantis jurisdikcijos papildomumo principu, turės pačios valstybės.

TBT statuto 5 str. pateikia baigtinį nusikaltimų, priklausančių TBT jurisdikcijai, sąrašą:

1. Genocidas.

2. Nusikaltimai žmoniškumui.

3. Karo nusikaltimai.

4. Agresijos nusikaltimas.

Statuto 123 str. suteikia galimybę papildyti sąrašą.

Genocidas. Statute įtvirtintas genocido nusikaltimo apibrėžimas yra tapatus 1948m. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį 2 str. pateiktam apibrėžimui: ,,genocidas reiškia bet kurią iš žemiau išvardytų veikų, padaromų turint tikslą iš dalies ar visiškai sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę: a) tokios grupės narių nužudymas; b) sunkių kūno sužalojimų ar protinio sutrikimo tokios grupės nariams sukėlimas; c) išankstinis tyčinis sudarymas kokiai nors grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama ją visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti; d) priemonių, kuriomis siekiama nutraukti vaikų gimstamumą tokioje grupėje. naudojimas; e) prievartinis vaikų perdavimas iš vienos žmonių grupės kitai”. Svarstant genocido apibrėžimo formuluotę, buvo siūloma apibrėžime minimas keturias grupes papildyti ,,politinėmis bei socialinėmis grupėmis” (šios grupės įtrauktos į LR BK 71 str. genocido sudėtį). Tačiau tai buvo atmesta, nes dauguma aktų, nors ir turinčių genocido požymius, padaryti prieš individus, priklausančius politinėms ar socialinėms grupėms, yra nusikaltimai žmoniškumui, jeigu tokie aktai vykdomi sistemingai ar yra labai paplitę.

Nusikaltimai žmoniškumui. Iki 1998m. tarptautinėje teisėje nebuvo vienos visuotinai priimtinos nusikaltimų žmoniškumui sąvokos. Niurnbergo, Tokijo, Jugoslavijos, Ruandos tribunolų statutuose apibrėžimai nesutampa, tačiau baudžiamosios teisės teorija išskiria bendrus kriterijus būdingus šioms veikoms: a) padarytos prieš civilius gyventojus; b) plačiai paplitusios ir (ar) sistemingos. TBT Statuto 7 str. pateiktas kodifikuoto šio nusikaltimo apibrėžimas: ,,nusikaltimai žmoniškumui reiškia bet kurią iš žemiau išvardytų veikų, padaromą plačiu mastu arba sistemingai užpuldinėjant bet kokius civilius asmenis, jeigu tokie užpuolimai vykdomi sąmoningai: a) žmogžudystė; b) sunaikinimas; c) pavergimas; d) gyventojų deportacija ar prievartinis perkėlimas; e) įkalinimas ar kitoks žiaurus fizinės laisvės atėmimas, prieštaraujantis fundamentolioms tarptautinės teisės normoms; f) kankinimas; g) išžaginimas, įtraukimas į seksualinę vergovę, privertimas užsiimti prostitucija, priverstinis nėštumas, priverstinė sterilizacija ar bet kokios kitos panašaus pobūdžio seksualinės prievartos formos; h) bet kurios apibrėžtos grupės ar bendrijos persekiojimai dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kurie pagal tarptautinę teisę yra visuotinai pripažinti neleidžiamais, ryšium su bet kokiomis veikomis arba bet kokiais nusikaltimais, kuriuos apima TBT jurisdikcija; i) prievartinis žmonių dingimas ; j) apartheido nusikaltimas; k) kitos panašaus pobūdžio nežmoniškos veikos, kai tyčia sukeliamos sunkios kančios arba sunkūs kūno sužalojimai ar rimta žala psichinei arba fizinei sveikatai”. Ginčytinas klausimas buvo dėl šių nusikaltimų sąsajos su tarptautinio ar vidinio pobūdžio karinio konfliktu. Tačiau ad hoc tribunolo Jugoslavijai Apeliacinių rūmų sprendime Tadzičiaus byloje teigiama, kad ,,paprotinės teisės normos nereikalauja nusikaltimų [žmoniškumui] ir karinio konflikto sąsajos. Iš tiesų […] paprotinė tarptautinė teisė nereikalauja sąsajos tarp minėto nusikaltimo ir bet kokio konflikto” .

Karo nusikaltimai. Statuto 8 str. pateiktas sąrašas karo nusikaltimų, kurie yra TBT jurisdikcijoje. Sąraše išskiriami nusikaltimai įstatymams bei papročiams, taikomiems ginkluotuose tarptautinio pobūdžio (34 nusikaltimai) bei vidaus (16 nusikaltimų) konfliktuose. Pateiktas nusikaltimų sąrašas yra baigtinis. Statuto 8 str. nustato, kad ,,Teismas įgalintas taikyti jurisdikciją karo nusikaltimų atžvilgiu, kai jie yra padaryti pagal planą ar politiką arba platų tokių nusikaltimų mastą”. Statute išvardytus karo nusikaltimus sąlyginai galima
į du tipus:

1. Nusikaltimai, pažeidžiantys nustatytas kariavimo taisykles bei papročius (t.y. pažeidžiantys Hagos režimą ).

2. Nusikaltimai, pažeidžiantys nustatytas karo aukų apsaugos taisykles bei papročius (t.y. pažeidžiantys Ženevos režimą) .

Agresijos nusikaltimas. Svarstant šio nusikaltimo apibrėžimą buvo ypač daug nesutarimų. Be to yra ir gana ilga istoriškai nesėkminga patirtis kuriant šio nusikaltimo definiciją. Statuto 5 str. numato, kad agresija yra TBT jurisdikcijoje. Šio str. 2 punkte nurodyta, kas Teismas vykdys savo jurisdikciją tik tada, kai bus patvirtintas nusikaltimo apibrėžimas ir nustatytos sąlygos vykdyti Teismo jurisdikciją šio nusikaltimo atžvilgiu. Agresija buvo pripažinta ,,itin sunkiu nusikaltimu, keliančiu tarptautinės bendrijos susirūpinimą”, tačiau jos universalaus, visuotinai priimtino apibrėžimo suformulavimas nukeltas į ateitį. ,,Agresijos apibrėžimo klausimai, be abejonės, ir toliau išliks Lietuvai prioritetu, tiesiogiai susijusiu su nacionalinio saugumo klausimais” .

Nusikaltimai teisingumui. Be jau išvardytų nusikaltimų sąrašo, Statuto 70 str. numato dar 6 nusikaltimus, kuriems taikoma TBT jurisdikcija, – tai nusikaltimai teisingumo vykdymui (pvz., melagingų parodymų davimas, neteisėtas poveikis liudytojui, poveikis Teismo pareigūnui ir kt.), jeigu jie buvo padaryti tyčia. Statutas reglamentuoja valstybių narių pareigą taikyti baudžiamuosius įstatymus už nusikaltimus teisingumo vykdymui, jeigu juos padarė valstybės narės pilietis arba jie buvo padaryti valstybės narės teritorijoje.

Buvo siūloma į Statutą papildomai įtraukti tokius nusikaltimus: a) nusikaltimai, susiję su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta; b) terorizmas. Parengiamojo komiteto veiklos metu aktyvių diskusijų dėl šių nusikaltimų nevyko. Pagrindinė priežastis – valstybės siekė nustatyti TBT jurisdikciją tik patiems sunkiausiems nusikaltimams. Romos konferencijos metu priimtoje Rezoliucijoje E teroristiniai aktai bei neteisėta narkotinių priemonių apyvarta buvo pripažinti sunkiais nusikaltimais, kuriems būtinas tolesnis tarptautinės bendrijos dėmesys.

Papildomumo principo samprata (Romos statuto reglamentacija)

Valstybės remia nuolatinio TBT įkūrimą tik tuo atveju, jei jos yra užtikrintos, kad jis nevaržys jų nacionalinės baudžiamosios jurisdikcijos. Tai pat žiūrint iš praktinės pusės, būtų netikslinga pakeisti nacionalinę baudžiamąją teisę į tarptautinės teisės sistemą, kuri gali neefektyviai funkcionuoti arba iš viso nefunkcionuoti. Todėl nuolatinis TBT galėtų teikti reikiamą pagalbą, kuri labiau papildytų, negu pakeistų nacionalinę jurisdikciją.

Papildomumo principas apibūdina TBT ir nacionalinių teismų jurisdikcijos santykį. Derybų Romos konferencijoje metu buvo pabrėžta, kad nacionalinės teisminės institucijos turi pagrindinę reikšmę tiriant aplinkybes ir vykdant baudžiamąjį persekiojimą už nusikaltimus, įtvirtintus Romos statute bei esančius TBT jurisdikcijoje. Papildomumas suponuoja tai, kad ,,TBT jurisdikcija yra kaip teritorinės ir pilietybės jurisdikcijos ,,tęsinys‘‘, tačiau ją įgyvendinant tik tais atvejais, kai valstybės negali ar nenori veikti. Statuto nuostatos parodo, kad Teismas nėra valstybių teisminių baudžiamųjų institucijų ,,tęsinys‘‘ .

TBT nepakeičia nacionalinių teismų. Statuto nuostatos taip pat neatleidžia valstybių, Statuto dalyvių, nuo pareigos vykdyti baudžiamąjį persekiojimą – Teismas veikia tik valstybių, Statuto dalyvių, aplaidumo ar negalėjimo veikti atvejais. Tol, kol bylos eiga vyksta sklandžiai – teisingai ir efektyviai – nacionaliniame lygmenyje, nekeliamas klausimas dėl Teismo jurisdikcijos veikimo. Valstybių nesugebėjimas ar nenoras vykdyti baudžiamąjį persekiojimą yra vieni iš bylos priimtinumo kriterijų bei pagrindas jurisdikcijai vykdyti.

Visame Romos statute galima rasti papildomumo sąvoką, išreikštą įvairiomis formuluotėmis. Įvadinės papildomumo nuostatos įtvirtintos Statuto preambulėje: ,, (…) pabrėžiant, kad Tarptautinis baudžiamasis teismas, įkurtas šio Statuto pagrindu, papildo nacionalines baudžiamąsias jurisdikcijas (…)‘‘. Derybų dėl Romos statuto metu buvo nuspręsta, kad būtina šį principą akcentuoti atskira nuostata. Todėl papildomumas buvo įtvirtintas ir 1 straipsnyje, kuris apibrėžia TBT jurisdikciją: ,,Šiuo dokumentu įkuriamas Tarptautinis baudžiamasis teismas (…). Jis yra nuolat veikianti institucija, įgaliota vykdyti jurisdikciją asmenų, atsakingų už pačius rimčiausius tarptautinės bendrijos susirūpinimą keliančius nusikaltimus, nurodytus šiame Statute, atžvilgiu, ir papildo nacionalines baudžiamąsias jurisdikcijas. (…)‘‘. Papildomumas reglamentuojamas per bylos priimtinumo kriterijus bei procedūras, numatytas Statuto 17-20 str., kuriais įtvirtinamos Teismo veikimo teisėtumo bei papildomumo principo realizavimo nuostatos. Jei bylos nagrinėjimą pradeda valstybė, ji privalo tai atlikti sąžiningai bei laikydamasi tarptautinės teisės. Jei vis tik atsitinka taip, kad valstybė netinkamai vykdo baudžiamąjį persekiojimą, Statutas numato TBT galimybę pradėti veikti. Nustatoma keletas sąlygų, kurioms esant TBT gali pradėti nagrinėti bylą, kurią jau sprendė nacionalinis teismas (priimtinumo kriterijai). Statuto 17 str. 1d. įtvirtina
pagrindinius kriterijus, kurie turi būti apsvarstyti sprendžiant dėl bylos priimtinumo. Nagrinėjant Statuto 17 str. sąlygas galima sugrupuoti į dvi grupes.

I. Esant bent vienai iš pirmosios grupės sąlygų, byla yra priimtina:

1. Jei valstybė nenori tinkamai tirti aplinkybių ar vykdyti baudžiamąjį persekiojimą.

2. Jei valstybė negali tinkamai tirti aplinkybių ar vykdyti baudžiamąjį persekiojimą.

3. Jei, atlikus tyrimą, valstybės sprendimas nevykdyti baudžiamojo persekiojimo įtariamo asmens atžvilgiu pagrįstas noru apsaugoti jį nuo teisingumo vykdymo.

4. Jei, atlikus tyrimą, valstybės sprendimas nevykdyti baudžiamojo persekiojimo įtariamo asmens atžvilgiu pagrįstas nesugebėjimu tinkamai vesti teisminį procesą.

II. Tam, kad byla būtų priimtina ir kad Teismas galėtų vykdyti savo jurisdikciją, turi būti išpildytos visos keturios antrosios grupės sąlygos:

1. Nė viena jurisdikciją turinti valstybė nevykdo aplinkybių tyrimo ar baudžiamojo persekiojimo atitinkamo asmens atžvilgiu dėl įvykdytų tų pačių veiksmų, sudarančių tarptautinį nusikaltimą.

2. Nė viena jurisdikciją turinti valstybė nėra nusprendusi nevykdyti baudžiamojo persekiojimo.

3. Atitinkamas asmuo nėra nuteistas už tuos pačius veiksmus, sudarančius tarptautinį nusikaltimą.

4. Įvykdyti pažeidimai yra pakankamai rimti tam, kad Teismas teisėtai imtųsi veiksmų.

,,Nenoro‘‘ ir ,,nesugebėjimo‘‘ sąvokos glaudžiai susiję su valstybės suverenitetu bei teisminėmis įtariamojo teisėmis, todėl būtina apibrėžti tikslius jų kriterijus, taip išvengiant piktnaudžiavimo. Neteisingai traktuojant šias sąvokas gali būti pažeidžiamos valstybės ar individo vertybės bei teisės. Pagal Statuto 17 str. 2 d. valstybės ,,nenorą‘‘ apibūdina aplinkybės, kai:

1. Procesas buvo vykdomas ar vyksta turint tikslą apsaugoti įtariamą asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus, patenkančius į TBT jurisdikciją.

2. Nacionalinis sprendimas priimtas siekiant apsaugoti įtariamą asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus, patenkančius į TBT jurisdikciją.

3. Procesas užtęstas taip ilgai, kad, esant konkrečioms aplinkybėms, tai nesuderinama su ketinimu įvykdyti teisingumą šio asmens atžvilgiu.

4. Procesas nėra ar nebuvo nepriklausomas ar nešališkas ir tuo pačiu nebuvo siekiama įvykdyti teisingumą šio asmens atžvilgiu.

Nustatydamas valstybės ,,nenorą‘‘ Teismas atsižvelgia į tarptautinės teisės suformuluotus tinkamo teismo proceso principus (Statuto 17 str. 2 d.). Šie principai, įtvirtinti tarptautinėse sutartyse, yra tapę paprotinės tarptautinės teisės dalimi.

Tačiau vien tik neatitikimas minėtiems tinkamo teismo proceso principams dar nedaro bylos priimtina. Teismas galės vykdys jurisdikciją tik tada, kai toks neatitikimas sąlygojo ar susidarė dėl 17 str. 2 d. numatytų aplinkybių.

Pagal Statuto 17 str. 3 d. valstybės ,, nesugebėjimą‘‘ apibūdina aplinkybės, kai:

1. Valstybės nacionalinė teisinė sistema iš esmės suirusi ar visiškai sužlugusi.

2. Valstybės nacionalinė teisinė sistema nesuteikia galimybių sulaikyti kaltinamąjį ar disponuoti reikiamais įrodymais, arba kitaip nesugeba vykdyti procesinių veiksmų.

Nustatydamas valstybės ,,nesugebėjimą‘‘, Teismas turi nustatyti, kad: a) nacionalinė teisinė sistema yra suirusi ar jos nėra; b) teisinė sistema suirusi ,,iš esmės‘‘ ar ,, visiškai“; c) nacionalinė teisinė sistema nesuteikia galimybių sulaikyti kaltinamąjį ar disponuoti reikiamais įrodymais, arba kitaip nesugeba vykdyti procesinių veiksmų; ir d) pastarasis nesugebėjimas (c) yra sąlygotas teisinės sistemos suirimo ar nebuvimo.

TBT jurisdikcija ir valstybių suverenitetas

Pagrindinė problema, kurią eskalavo valstybės nuo pat pirmųjų JT Generalinės Asamblėjos įsteigtos Ad hoc komisijos posėdžių, o pastaruoju metu atnaujino JAV , susijusi su nacionalinio suvereniteto išsaugojimu. Valstybės nelinkusios steigti visiškai nepriklausomos tarptautinės teisminės institucijos, kuri galėtų nustatyti atsakomybę už tarptautinių nusikaltimų įvykdymą. Todėl buvo siekiama analizuoti nacionalinės bei tarptautinės jurisdikcijos santykį ir ieškoti priimtinų šio santykio formų.

Savarankiškos galios, įtvirtintos TBT statute nepažeidžia nacionalinio suvereniteto. Pavyzdžiui, Teismo prašymai bendradarbiauti įrodymų rinkimo ar įtariamųjų perdavimo srityse jokiu būdu nėra kišimasis į valstybių suverenitetą. Valstybei numatyta galimybė atsisakyti bendradarbiauti, jei kyla pavojus jos saugumui, ar skųsti Prokuroro bei Parengtinio proceso skyriaus teisėjų kolegijos veiksmus. Todėl preambulėje įtvirtinta pareiga ,,kiekvienai valstybei vykdyti baudžiamąją jurisdikciją asmenų, atsakingų už tarptautinių nusikaltimų įvykdymą, atžvilgiu‘‘ ir TBT teisė prašyti įvykdyti šią pareigą negali pažeisti suvereniteto. Tarptautinių ad hoc tribunolų pirmumas nacionalinių teismų atžvilgiu neturėtų gąsdinti valstybių, nes jų įsteigimo aplinkybės suponavo tokios jurisdikcijos būtinybę, o toks diskretiškas pirmumas yra už TBT jurisdikcijos ribų. Papildomumo principas nustato aiškias įsikišimo į nacionalinę jurisdikciją ribas, o Romos statutas apibrėžia kriterijus, įsikišimo aplinkybes, – kai valstybė nesugeba ar nenori vykdyti baudžiamojo
persekiojimo.

Nepaisant to, kad Romos statutas turi nemažai ,,saugiklių‘‘, užtikrinančių suvereniteto išlaikymą, kai kurios valstybės vis dar kvestionuoja suvereniteto saugumą. 2002 metų gegužę JAV prezidento Dž. Bušo (G. Bush) administracija paskelbė, kad Jungtinės Amerikos Valstijos (toliau – JAV) anuliuoja parašą Romos sutartyje, steigiančioje TBT. 2002 metų liepos mėnesį JAV pareiškė, kad Romos statuto nuostatos stipriai įtakoja nacionalinį JAV suverenitetą, o Amerikos kariams grasina politiškai motyvuotais teismo procesais. J. R. Boltonas (J. R. Bolton) teigė, kad ,,dėl daugelio priežasčių Jungtinės Valstijos nusprendė, kad TBT turi nepageidaujamos įtakos nacionaliniam suverenitetui. Ypač dėl to, kad TBT yra organizacija, kurios principai yra nesuderinami su Amerikos suvereniteto samprata, taip pat jėgų pusiausvyra ir nacionaliniu saugumu. Ši tarptautinė sutartis yra žalinga Jungtinių Valstijų nacionaliniams ir užsienio interesams.‘‘ Čikagos-Kento Teisės kolegijos teisės profesorius, B. S. Braunas (B. S. Brown) pateikia atsakymus į daugelį JAV keliamų abejonių . Jis teigia, kad kiekviena valstybė, Statuto dalyvė ar ne, įgyvendina pirmenybės teisę teisti paprasčiausiai pradėdama baudžiamąjį persekiojimą. JAV neteks teisės teisti savo piliečius tik tuo atveju, jei bus pripažintos nenorinčios ar nesugebančios teisti. Ir tikrai JAV nepateks tarp ,,nesugebančių‘‘, o ,,nenorinčiomis‘‘ jei ir bus pripažintos, tai tik perėjus visas reikiamas šio fakto nustatymo procedūras, kuriose, siekiant apsaugos, taip pat garantuojama ir sprendimo apskundimo teisė. JAV ignoruoja teisinės doktrinos nuomonę, teigiančią, kad Romos statutas įtvirtina pakankamai saugumo nuo politinių piktnaudžiavimų bei nuo kėsinimosi į suverenitetą garantijų. Spaudoje pasirodžiusiame JAV prezidento Dž. Bušo pranešime teigiama, kad bus siekiama ,,su visomis šalimis‘‘ pasirašyti susitarimus dėl imuniteto nuo TBT jurisdikcijos JAV kariams nustatymo . Suvereniteto išsaugojimo problema peraugo į TBT neigimą: ,,Aš visiškai atsisakau TBT. Aš nesiruošiu TBT pritarti. Aš neleisiu, kad mes atsidurtume tokioje padėtyje, kai mūsų kariai ir diplomatai įtraukiami į Teismo procesą‘‘ . Analizuojant įvykius istoriškai, nesunku pastebėti, kad JAV taikos palaikymo būriai dalyvaudavo daugelyje tarptautinių kampanijų, be to ir galimybė bausti už padarytus šių kampanijų metu pažeidimus egzistavo visą šį laiką. Tačiau pagrindo tokiems procesams kol kas nebuvo – nebuvo rimtų tarptautinės teisės pažeidimų. Šie faktai kalba JAV abejonių dėl politiškai motyvuotų procesų nenaudai. Galbūt, JAV turi ne vien tik teisinių argumentų TBT paneigimui.

,,Suvereniteto principas nebėra absoliutaus pobūdžio.(…) Šiuolaikinė suvereniteto samprata neneigia tarptautinės baudžiamosios jurisdikcijos buvimo.‘‘

Lietuvos priemonės vykdant nacionalinę jurisdikciją Romos statuto reglamentuojamų nusikaltimų atžvilgiu

1998 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras pasirašė Tarptautinio baudžiamojo teismo statutą, tačiau jo ratifikavimo procesas užsitęsė. 2003 sausio 19 d. LR Prezidentas pateikė jį LR Seimui ratifikuoti , o 2003 m. balandžio 1 d. Seimas Statutą ratifikavo . Lietuva siekia pasirengti Statuto taikymui nacionalinėje teisėje.

Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva susirūpino karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui, genocido reglamentavimu. 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą ,,Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą‘‘, tapo 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį bei 1968 m. lapkričio 26 d. Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui dalyve. Buvo pripažinti 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo įstatai ir atsižvelgta į tai, kad tie tarptautinės teisės norminiai aktai įpareigoja tarptautinę jurisdikciją pripažįstančias valstybes priimti nacionalinius įstatymus, numatančius atsakomybę už genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, taikai, taip pat karo nusikaltimus. Taigi Lietuva įsipareigojo priimti atitinkamus teisės aktus kovoti su genocidu, bausti asmenis, kaltus dėl šio nusikaltimo padarymo. Reikia paminėti, kad ,,Lietuva viena iš pirmųjų Europos valstybių savo nacionalinėje teisėje nustatė baudžiamąją atsakomybę už genocidą. Beje, klausimas dėl atsakomybės už šį tarptautinį nusikaltimą įtvirtinimo Lietuvos vidaus teisėje buvo keliamas dar iki Nepriklausomybės atkūrimo. Ši idėja buvo suformuluota Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedroje ir paskelbta.‘‘ Keletą metų šis įstatymas veikė kartu su Lietuvos Respublikos Baudžiamuoju kodeksu (toliau LR BK). Egzistavo tam tikra kolizija dėl mirties bausmės, kai ji buvo panaikinta. Tačiau 1998 m. gruodžio 21 d. šis įstatymas buvo panaikintas, inkorporuojant genocido nusikaltimo sudėtį į LR BK su tam tikrais pakeitimais: grupių, kurių atžvilgiu vykdomas genocidas, sąrašas papildytas socialine ir politine grupėmis bei pridėta antroji dalis, griežtinanti atsakomybę už genocido organizavimą bei vadovavimą jam.

1998 m. birželį LR BK papildytas nauju XVIII skyriumi
nusikaltimai‘‘. 2000 m. rugsėjo 26 d. buvo patvirtintas naujas BK, daug plačiau reglamentuojantis karo nusikaltimus ir ,,pirmą kartą nustatantis atsakomybę už nusikaltimą, kuris savo požymiais maždaug atitinka tai, kas tarptautinėje teisėje yra vadinama nusikaltimais žmoniškumui‘‘ (100 str. reglamentuotas nusikaltimas pavadintas ,,Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis‘‘). 2002 m. kovo 14 d. priimtas naujas baudžiamojo proceso kodeksas, kuris buvo būtinas nacionalinės baudžiamosios teisinės sistemos efektyviam veikimui, suderintam su naujuoju BK. Tiek naujas BK, tiek BPK įsigalios netrukus – 2003 m. gegužės 1 d.

Lietuvai būtina atsižvelgti į Romos statuto suderinamumą su LR Konstitucija, sprendžiant suvereniteto klausimus. Būtina atsižvelgti į LR Konstitucijos 1, 2, 3, 136 str. Tapimas Statuto dalyve nereiškia nepriklausomybės netekimo ar apribojimo, o pasireiškia tuo, kad yra perleidžiama valstybinės kompetencijos dalis. ,,[LR Konstitucijos 2 ir 3 straipsniuose įtvirtintos] konstitucinės nuostatos reiškia visiškai ką kitą, negu draudimą perduoti spręsti tam tikrus valstybinės kompetencijos klausimus tarptautinėms struktūroms: jos nurodo suvereniteto šaltinį – tautą – ir draudžia suvereniteto uzurpavimą atskirų asmenų grupių rankose. Šios nuostatos negalėjo būti kliūtimi Lietuvai nei 1992 metais stojant į Jungtines Tautas, kurių vienas organų – Saugumo Taryba – įgaliotas priimti privalomas valstybėms narėms rezoliucijas (JT Chartijos 24 str.), nei 1995 metais ratifikuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kuri numato, kad Europos žmogaus teisių teismo sprendimai yra privalomi valstybėms (Konvencijos 46 str.)“ Atsižvelgiant į Konstitucijos 136 str. reikalavimą, kad Lietuvos dalyvavimas neprieštarautų nepriklausomybei, galima teigti, kad kalba eina tik apie dalies kompetencijos perleidimą, o ne suvereniteto apribojimą. Todėl Romos statutą galima ratifikuoti ir nekeičiant LR Konstitucijos. Galimus prieštaravimus LR Konstitucijai būtų galima spręsti aiškinant Konstituciją, pavyzdžiui draudimą išduoti savo piliečius verčiau interpretuoti pritaikant gramatinį aiškinimą. G. Švedo nuomone, Romos statuto prieštaravimas LR Konstitucijos 20 str., numatančiam, kad ,,sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas“, akivaizdus . Tranzitinėje valstybėje priverstinai nusileidus sulaikytąjį vežančiam lėktuvui, asmuo pagal Statuto 89 str. 3 d. e) p. gali būti sulaikytas 96 valandoms be jokio privalomo institucijos sprendimo. G. Švedas teigia, kad ši problema sprendžiama taikyme: LR pareigūnai, matydami, kad sulaikytasis bus Lietuvoje daugiau nei 48 valandas, turės pasirūpinti, kad būtų gautas teismo sprendimas. ,,Lietuvoje susiklostė tradicija, kad Konstitucinio Teismo pateikiamas Konstitucijos aiškinimas praktiškai privalomas įstatymų leidėjui. Todėl nevertėtų pamiršti, kad, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 ir 106 straipsnius, Seimas arba Respublikos Prezidentas gali prašyti Konstitucinio Teismo pateikti išvadą, ar Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, taigi ir Romos statutas, neprieštarauja Konstitucijai.‘‘

Generalinė prokuratūra yra iškėlusi 89 bylas dėl genocido vykdymo Lietuvos teritorijoje. Tačiau tik keturios bylos pateko į teismą (dvi dėl žydų etninės grupės genocido vykdymo per nacių okupaciją, o kitos dvi dėl lietuvių tautos gyventojų genocido sovietų okupacijos metu), ir tik vienoje iš jų nusikaltėliai buvo nuteisti, paskiriant realią bausmę (vadinamojoje ,,Antazavės stribų‘‘ byla). Kazio Gimžausko byloje buvo priimtas sprendimas pripažinti Gimžauską kaltą, tačiau byla nutraukta dėl kaltinamojo nepagydomos ligos. Petro Raslano (žudynių Rainių miškelyje organizatoriaus) byloje taip pat priimtas nuosprendis pripažinti jį kaltą dėl Lietuvos gyventojų genocido, bet teismas įvyko nedalyvaujant kaltinamajam, nes Rusija atsisakė jį perduoti Lietuvai. Kitos bylos įvairiais BPK nustatytais pagrindais yra sustabdytos arba nutrauktos. Jos nepatenka į TBT jurisdikciją, nes pagal Romos statuto 11 str. 1 d. Teismas turi jurisdikciją tik tiems nusikaltimams, kurie padaryti po Statuto įsigaliojimo, nebent valstybė sutiks su Teismo jurisdikcijos vykdymu tokio nusikaltimo atžvilgiu pagal Statuto 11 str. 2 d. ir 12 str. 3 d.

Pagal R. Valentukevičių, generalinės prokuratūros specialiųjų tyrimų skyriaus vyr. prokurorą, ,,priežastis, lemiančias tokią genocido aukų atžvilgiu nepateisinamą padėtį, galima suskirstyti į objektyvias ir subjektyvias. Savaime suprantama, jos trukdo atlikti genocido baudžiamųjų bylų ir medžiagos tyrimą, teisiškai įvertinti bylose surinktus ir užfiksuotus faktus bei aplinkybes, trukdo įgyvendinti baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principą dar gyviems genocido organizatoriams, vykdytojams ar kitaip prie nusikaltimo prisidėjusiems asmenims. Tos priežastys sukuria ir būdingas problemas, kurių neišsprendus iš tikrųjų neįmanoma ne tik patraukti baudžiamojon atsakomybėn genocidu ar kitu nusikaltimu žmonijai bei karo nusikaltimu kaltinamo asmens, bet ir objektyviai, visapusiškai bei iš esmės įvertinti vieną ar kitą tokių nusikaltimų Lietuvos gyventojams faktą.

Pirmajai, objektyvių
priežasčių grupei priskirtina įrodymų suradimo problema. Subjektyvių priežasčių grupę sudarytų teisiniai dalykai: įrodymų vertinimo ir pakankamumo problema, veikos kvalifikavimo problema, baudžiamojo proceso normų taikymo genocido nusikaltimų parengtinio tyrimo metu problema bei atskirų institucijų, susijusių su genocido ir kitų nusikaltimų žmoniškumui tyrimu, veiklos koordinavimo ir veiksmingumo problema.‘‘

Nevyriausybinės priemonės vykdant nacionalinę jurisdikciją Romos statuto reglamentuojamų nusikaltimų atžvilgiu apima 2000 m. liepos 12 d. įsteigto Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo veiklą. Jo tikslas yra socialiniu, politiniu ir teisiniu aspektu įvertinti komunizmo ir komunistinių režimų įvykdytus nusikalstamus veiksmus. Šio visuomeninio tribunolo vaidmuo gali būti prilygintas tiesos ir faktų nustatymo komisijų vaidmeniui. ,,Vilniaus visuomeninio tribunolo nuosprendis negali būti toks tikslus kaip nacionalinio teismo nuosprendis, nes Tribunolas neturėjo galimybės patikrinti liudijimų ir pateiktos medžiagos.‘‘ (Advokatas V. Zabiela, Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo pirmininkas) Šis tribunolas nurodė nusikaltimų, įvykdytų per sovietų okupaciją, faktus ir į juos atkreipė tarptautinės bendruomenės dėmesį.3. BYLOS TEISMINIS NAGRINĖJIMAS. BAUSMĖS. SPRENDIMO AR NUOSPRENDŽIO APSKUNDIMAS

Statutas reglamentuoja pagrindinius bylos teisminio nagrinėjimo principus, o Procedūrų bei įrodinėjimo taisyklės apsprendžia tai detaliau.

Teisminiame bylos nagrinėjime privalo dalyvauti kaltinamasis. Statute nėra numatyta galimybė teisminiam bylos nagrinėjimui in absentia. Kaltinamasis turi teisę į viešą, bešališką ir teisingą bylos teisminį nagrinėjimą. Statutas reglamentuoja minimalias kaltinamojo procesines garantijas. Teisminį bylos nagrinėjimą atlieka TBT Teisminiai rūmai, kurie užtikrina, kad bylos nagrinėjimas būtų teisingas ir greitas, nepažeidžiant kaltinamojo teisių bei užtikrinant nukentėjusiųjų ir liudytojų saugumą. Visi Teisminių rūmų teisėjai dalyvauja kiekvienoje bylos nagrinėjimo stadijoje ir visuose rūmų pasitarimuose. Teismo prezidiumas gali paskirti atsarginių teisėjų. Teisminis bylos nagrinėjimas yra viešas, tačiau Teisminiai rūmai gali nuspręsti, kad kai kurie rūmų posėdžiai būtų uždari. Teisminių rūmų pirmininkas, prieš tai pasitaręs su šalimis, nustato įrodymų pateikimo tvarką ir gali duoti nurodymus dėl bylos nagrinėjimo tvarkos. TBT Teisminiai rūmai sprendimą priima remdamiesi atliktais įrodymų įvertinimais ir visu bylos nagrinėjimu. Sprendimas įforminamas raštu.

Teisminiai rūmai, nustatę kaltinamojo kaltę, išnagrinėja klausimą dėl bausmės paskyrimo. Skirdamas bausmę, Teismas privalo atsižvelgti į nusikaltimo sunkumą ir nuteistojo asmenybę. Teismas asmeniui, kuris pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, gali paskirti: a) laisvės atėmimą iki 30 metų; b) laisvės atėmimą iki gyvos galvos; c) baudą; ir d) pajamų, turto gauto tiesiogiai ar netiesiogiai iš nusikaltimo padarymo, konfiskavimą. Teismas gali priimti sprendimą dėl žalos nukentėjusiajam atlyginimo, kuris apima restituciją, kompensaciją ir reabilitaciją, arba piniginių lėšų ir kitokio turto perdavimo į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų, patenkančių į TBT jurisdikciją, bei jų šeimos narių paramos tikslinį fondą. Subendrintos bausmės laikas negali būti trumpesnis už paskirtą griežčiausią atskirą bausmę ir negali būti ilgesnis kaip 30 metų laisvės atėmimo arba kaip laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Teismo Teisminių rūmų sprendimą, kuriuo asmuo buvo pripažintas kaltu arba išteisintas, gali apskųsti Prokuroras, pats asmuo arba jo vardu Prokuroras. Nuosprendį, kuriuo paskirta bausmė, gali apskųsti Prokuroras arba nuteistasis asmuo tuo pagrindu, kad paskirta bausmė neatitinka padaryto nusikaltimo sunkumo. Skundus nagrinėja Teismo Apeliacijų rūmai, kurie proceso metu turi visus Teisminių rūmų įgaliojimus. Sprendimas priimamas teisėjų balsų dauguma ir paskelbiamas viešame posėdyje.4. TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS IR TEISMINĖ PAGALBA

Statute įtvirtinta valstybių narių pareiga visapusiškai bendradarbiauti su TBT, kai šis atlieka nusikaltimų, įeinančių į TBT jurisdikciją, tyrimą bei vykdant asmenų baudžiamąjį persekiojimą už šiuos nusikaltimus. Statutas reglamentuoja tokias valstybės narės bendradarbiavimo ir teisminės pagalbos Teismui formas, pvz., atlieka asmens areštavimą ir perdavimą Teismui, identifikuoja asmenis ar daiktus ir nustato jų buvimo vietą, gauna Teismui reikalingus įrodymus, laikinai perduoda Teismui asmenis, atlieka kratas ir uždeda areštą, gina ir saugo nukentėjusiuosius ir liudytojus bei išsaugo įrodymus ir kt.

Su prašymais dėl bendradarbiavimo ir teisminės pagalbos į valstybes nares kreipiasi Teismas. Tokie prašymai persiunčiami diplomatiniais kanalais ar kitais kanalais. Teismas gali pasiūlyti bet kuriai valstybei, kuri nėra Statuto narė, suteikti pagalbą pagal specialų susitarimą ar sutartį au tokia valstybe arba daugiašalę sutartį. Prašymas dėl asmens arešto ir perdavimo Teismui siunčiamas raštu. Toks prašymas teikiamas dėl tokio asmens, kurio atžvilgiu Teismo Parengtinio proceso rūmai išdavė arešto orderį arba dėl asmens arešto ir perdavimo Teismui yra teikiamas dėl tokio asmens,
jau pripažintas kaltu. Asmens, kuris yra perduotas Teimui pagal Statutą, atžvilgiu negali būti taikomi procesiniai veiksmai, bausmė arba įkalinimas už bet kokį elgesį, kurį jis padarė iki perdavimo, išskyrus tą elgesį ar veiksmus, kurie sudaro nusikaltimų, už kuriuos šis asmuo yra perduodamas Teismui, pagrindą. Valstybė gali visiškai arba iš dalies atsisakyti suteikti teisminę pagalbą tik tuo atveju, jeigu prašymas yra susijęs su kokių nors dokumentų pateikimu ar faktų atskleidimu, kurie turi ryšį su nacionaliniu valstybės saugumu. Apie atsisakymo priežastis valstybė informuoja Teismą arba Prokurorą.

Statutas numato dar vieną valstybių narių bendradarbiavimo su TBT sritį – TBT paskirtų bausmių vykdymas. Laisvės atėmimo bausmė atliekama valstybėje, kurią Teismas parenka iš valstybių, pranešusių apie savo pasirengimą priimti nuteistuosius, sąrašo. Jei Teismas nepaskiria nė vienos valstybės, tai bausmė atliekama TBT būstinės valstybėje – Nyderlandų Karalystėje. Statutas reglamentuoja, kad valstybės narės privalo užtikrinti Teismo paskirtų baudų bei turto, pajamų ar aktyvų konfiskavimo vykdymą ir nustatyti tokio vykdymo procedūras nacionaliniuose įstatymuose. Turtinės bausmės vykdomos TBT naudai.



IŠVADOS

TBT buvo vadinamas trūkstama tarptautinės teisės sistemos grandimi. Bandant atsakyti į kilusį klausimą, kam rekalingas tarptautinei bendruomenei TBT, būtų galima išskirti tokius, mano nuomone, svarbius argumentus:

1. Įvykdyti teisingumą už tarptautinio pobūdžio nusikaltimus.

2. Padėti spręsti konfliktus, nes ,,nėra taikos be teisingumo” (B.B. Ferencz, buvęs Niurnbergo kaltintojas).

3. Atitaisyti ad hoc tribunolų klaidas.

4. Imtis iniciatyvos, kai nacionalinės baudžiamosios institucijos nenori arba nesugeba teisti ar įvykdyti baudžiamojo persekiojimo už nusikaltimus, esančius TBT jurisdikcijoje.

5. Vykdyti prevencines funkcijas ateities nusikaltimams.

TBT jau pradėti procesai:

• 2003 gruodį Ugandos prezidentas perdavė TBT Prokurorui tirti sukilėlių (Lord’s Resistance Army) grupuotės padarytus nusikaltimus. 2004 01 30 Prokuroras patvirtino, kad yra pakankamas pagrindas pradėti tyrimą.

• Šiuo metu vyksta preliminarus tyrimas dėl situacijos, susidariusios Iturio provincijoje (Demokratinė Kongo Respublika).

• JT ST priimdama rezoliuciją Nr. 1593 perdavė Darfur, Sudan situaciją TBT jurisdikcijai.

• Prokuroras pagal Statutą turės informuoti visas valstybės nares apie pradėtą parengtinį tyrimą.

Teisingumo siekimo tendencijos šiuolaikiniame pasaulyje:

• Individuali atsakomybė. Pastangos persekioti ir bausti asmenis, bet ne siekti valstybių ar kolektyvinės atsakomybės.

• Vis dažniau siekiama netaikyti valstybių vadovų imunitetų.

• Nacionaliniai teismai remiasi tarptautinių baudžiamųjų teismų suformuluotomis sąvokomis (JAV atvejai).

• Asmenims suteikiama galimybė tiesiogiai dalyvauti tarptautiniuose procesuose.

Galimi ateities procesai:

• 2002 m. įsteigtas tribunolas Siera Lionėje įvykdytiems nusikaltimams.

• Keliamos idėjos kurti tribunolą persekioti ir teisti asmenis, kaltus už nusikaltimus, padarytus Irake Sadamo Huseino valdymo laikotarpiu.LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statutas, priimtas 1998 m. Liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, skirtoje tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimui– Žin., 2003, Nr.49-2165

2. http://www.un.org/iccPRIEDAI

1 Lentelė. Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT)

Ištakos 1998 m. liepos 17 d. 120 valstybių priėmė Romos statutą, kuriuo buvo įsteigtas Tarptautinis baudžiamasis teismas.

Statutas įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.

Buveinė Haga (Nyderlandai).

Taikoma teisė TBT statutas;

TBT proceso ir įrodinėjimo taisyklės;

Nusikaltimų požymiai.

Valstybės narės TBT statuto šalys yra valstybės, kurios Statutą ratifikavo, jį priėmė, jam pritarė ar prie jo prisijungė.

2004 m. rugpjūčio 1 d. TBT statuto šalimis buvo 94 valstybės ir 139 valstybės jį pasirašė.

Kompetencija Dalykinė jurisdikcija: Teismo jurisdikcijai priklauso labai sunkūs nusikaltimai:

– genocido nusikaltimas;

– nusikaltimai žmoniškumui;

– karo nusikaltimai;

taip pat agresijos nusikaltimas, kai jis bus apibrėžtas.

Jurisdikcija ratione temporis:

Teismo jurisdikcijai priklauso nusikaltimai, padaryti po šio Statuto įsigaliojimo, t. y. po 2002 m. liepos 1 d.

Jurisdikcija asmenų atžvilgiu: TBT turi jurisdikciją, jeigu asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, yra valstybės, Statuto Šalies, pilietis arba jeigu nusikaltimas yra padarytas valstybės, Statuto Šalies, teritorijoje. Tačiau šios sąlygos netaikomos, jeigu dėl nusikaltimo į prokurorą kreipiasi JTO Saugumo Taryba.

Piliečių galimybė kreiptis Statutas nustato svarbias nuostatas, susijusias su nukentėjusiųjų teisėmis bei interesais. Pirmą kartą tarptautinių baudžiamųjų teismų istorijoje nukentėjusieji gali įstoti į bylą ir reikalauti jų patirtos moralinės ar materialinės žalos atlyginimo.

Sudėtis Iš viso 18 teisėjų (šis skaičius gali būti padidintas), valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos narių išrinktų devynerių metų kadencijai.

TBT teisėjai yra paskirti į 3 skyrius:

– Ikiteisminio tyrimo skyrių;

– Teisminio nagrinėjimo skyrių;

– Apeliacinį skyrių.

Kas treji metai yra keičiamas vienas trečdalis teisėjų.

Kalbos Anglų ir prancūzų.

Ypatumai Skiriasi nuo kitų dviejų tarptautinių baudžiamųjų teismų (Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai ir Tarptautinio tribunolo Ruandai):

– Teismas veikia nuolat,

– valstybės a priori pripažįsta jo jurisdikciją;

– TBT yra nepriklausomas,

– jo jurisdikcija neapribota nusikaltimais, įvykdytais apibrėžtoje teritorijoje,

– įsteigtas steigiamąja sutartimi, tuo tarpu kiti du teismai buvo įkurti JT Saugumo Tarybos rezoliucijomis.

Adresai Tarptautinis baudžiamasis teismas

Maauweg, 174

NL-2516 AB Den Haag

Tel.: (+31-70) 515 85 15

Interneto tinklalapis: http://www.un.org/icc