Nusikaltimo subjekto ir asmenybės santykis baudžiamojoje teisėje
5 (100%) 1 vote

Nusikaltimo subjekto ir asmenybės santykis baudžiamojoje teisėje

11213141

TURINYS

ĮVADAS Į PROBLEMĄ 1

1. NUSIKALTIMO SUBJEKTO IR ASMENYBĖS SANTYKIS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE 2

1.1. Nusikaltėlio asmenybės, kaip vieno iš kriminologinių požymių, problema 3

1.2. Nusikaltimo subjekto ir nusikaltėlio asmenybės santykis 6

2. NUSIKALTĖLIO ASMENYBĖ, – NUSIKALTIMO SUDĖTIES SUBJEKTYVIŲJŲ POŽYMIŲ AIŠKINIMO SĄLYGA 8

2.1. Nusikaltėlio asmenybės įtaka baudžiamajai atsakomybei 10

IŠVADOS 14

LITERATŪROS SĄRAŠAS 15

ĮVADAS Į PROBLEMĄ

Baudžiamųjų teisinių santykių jurisdikcijos ypatumus ir požymius dažniausiai apsprendžia legalistinis požiūris. Anaiptol tai nėra akcentuotinas trūkumas. Dažnai definicijų ir reiškinių ypatumus, jų turinį reikia suprasti gana plačiai, įvertinti išorinius ir vidinius faktorius. Tik esant šiems faktoriams, galimas racionalus požiūris į vyraujančias tendencijas, reiškinių vertinimą, kvalifikavimą.

Baudžiamojoje teisėje yra svarbu suvokti išorinę ir vidinę reiškinio pusę, kadangi kartais būna atvejų, kuomet išoriškai tam tikri veiksmai prilygsta baudžiamajame įstatyme numatytiems veikos požymiams. Tai yra svarbi detalė, kadangi turime įvertinti reiškinio ir subjektyviuosius požymius. Pritariu prof. V.Piesliako nuomonei, jog nusikaltimo subjektas yra priskiriamas prie objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių. Tuo pagrindu, siekiant atskleisti šio subjekto ypatumus, jo požymius, vertinti jo padarytą veiką (-as), turime būtinai prisiminti ir tą vidinę jo pusę, kuri kalba apie subjekto asmenybę, žmogiškąsias savybes bei įsitikinimus, asmens savybes socialinėje aplinkoje, jo santykius su išoriškai objektyviu pasauliu. Šio darbo temos esmė yra ta, jog svarbu tinkamai suprasti ir atskleisti nusikaltimo subjekto bei nusikaltėlio asmenybės sąveiką, priežastinius ryšius. Daugelis baudžiamosios teisės teorijų kūrėjų bei analizės puoselėtojų suteikia didelę prasmę tam, jog būtų kuo dažniau taikomi psichologiniai tyrimai bei analizės metodai siekiant nustatyti atitinkamus nusikaltimo padarymo momentus bei priežastis. Štai žinome, jog baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal baudžiamosios teisės teoriją tyra – nusikaltimo sudėtis. Tačiau čia mes matome vieną pusę. Iš kitos pusės – baudžiamoji atsakomybė, – tai yra tik tada savo vardo vertas institutas, kuomet ja yra pagrindžiamas bausmės tikslų realizavimas. Štai bausmės tinkamas realizavimas yra sąlygojamas atitinkamų reikalavimų. Tam, kad įgyvendinti pagrindinį bausmės tikslą, – tai yra pataisyti nusikaltimą padariusį asmenį, būtina, pirmiausia, tinkamai bei objektyviai, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, individualizuoti pačią bausmę. Čia gali padėti tik nusikaltėlio asmenybė, kurios reikšmė bus matoma šiame darbe.

Šiame darbe bus siekiama kuo nuosekliau, remiantis ne tik baudžiamosios teisės teorija, tačiau ir psichologijos mokslo dalykais išaiškinti šios temos aktualumą. Šios temos aktualumo klausimo atsakymas yra šis, jog tai yra svarbu žmogaus, koks jis bebūtų likimui po nusikaltimo padarymo. Juk esame humaniško pasaulio atstovai bei žmogaus teisių ir laisvių puoselėtojai, tad pritarkime tam, jog aiškinantis konkretaus nusikaltimo sudėtį neužtenka tik aiškintis nusikaltimo subjekto problemą, o būtina paliesti ir nusikaltėlio asmenybę.

1. NUSIKALTIMO SUBJEKTO IR ASMENYBĖS SANTYKIS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE

Nusikaltimo subjekto bei asmenybės santykis baudžiamojoje teisėje paprastai laikomas vienu iš sudėtingiausių, kadangi, tai reikalauja ne tik bendrojo suvokimo kas yra nusikaltimas bei nusikaltimo subjektas, tačiau ir šių dalykų suderinamumo bei tinkamo jų reikšmės koordinavimo tiriant baudžiamąsias bylas. Pripažindami, jog nusikaltimo sudėtis, – tai yra objektyvių bei subjektyvių požymių visuma galime daug ką pasakyti apie patį nusikaltimo subjektą, tačiau jeigu nagrinėsime nusikaltėlio asmenybės bruožus, matysime, jog ši sąvoka turi ypatingai didelę reikšmę individualizuojant bausmę. Todėl, mano nuomone, yra svarbu ne tik išsiaiškinti kas tai yra nusikaltimas bei nusikaltimo sudėtis, kaip loginė konstrukcija, tačiau ir asmenybės subtilybes. Tokiu būdu reikia bent trumpai apžvelgti šių derinio elementų sąvokas.

Tad vertindamas nusikaltimo sudėtį, prof. V. Piesliakas sutinka, jog vertinant žmogaus elgesį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą, baudžiamojoje teisėje naudojamas nusikaltimo sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, išvadai dėl nusikalstamo ar nenusikalstamo veikos pobūdžio padaryti būtina nustatyti nusikaltimo sudėties buvimą kaltininko veikoje, t.y. faktą, jog asmens poelgyje yra visi įstatyme numatytos ir uždraustos veikos požymiai. Taigi iš čia matome, jog nusikaltimo sudėties modelis ypatingai sąveikauja su nusikaltėliu, t.y. asmeniu. Iš čia galime daryti prielaidą, jog visuomet ir visur, kur tik dalyvauja žmogus, turime omenyje jo asmenybę, pasireiškiančią subjektyviais kriterijais bei psichologiniais momentais, darančiais įtaką konkrečių veiksmų pobūdžiui, jų charakteristikai. Nusikaltimo sudėties nustatymas suteikia teisę pavadinti veiką nusikaltimu, o veiką padariusį asmenį vadinti nusikaltėliu. Antai baudžiamosios teisės teorijoje dažnai yra iškeliamas klausimas dėl teisingo nusikaltimo subjekto interpretavimo ne tik, kaip pakaltinamo
ir sulaukusio baudžiamumo amžiaus, numatyto įstatyme. Čia vis gi reikia akcentuoti subjekto, kaip atskiro individo savybes, jo aplinką, nesvarbu ką jis bebūtų padaręs ar ruošiasi daryti.

Žinodami tai, jog nusikaltimo subjektas patenka į objektyviųjų požymių visumą, nusikaltimo subjektu Lietuvos baudžiamojoje teisėje gali būti fizinis asmuo, sulaukęs įstatymo nustatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus. Taigi prieš pradedant nuosekliau suvokti nusikaltimo subjekto klausimą ir nusikaltėlio asmenybės vertinimą bei šių elementų ryšį, turime pirmiausia paklausti, – kas gi yra nusikaltėlio asmenybė?

1.1. Nusikaltėlio asmenybės, kaip vieno iš kriminologinių požymių, problema

Nusikaltėlio asmenybė visada buvo didelė problema visoms kriminalinio profilio šakoms, o labiausiai baudžiamajai teisei bei kriminologijai.

Nusikaltimas yra baudžiamosios teisės teorijos dalis. Nebūtų aišku kas yra nusikaltimas, jeigu nebūtų žmogaus, kuris tą nusikaltimą padaro. Pats nusikaltimas yra veika, o asmuo, kuris tą veiką atlieką – nusikaltėlis. Žodį nusikaltimas ir nusikaltėlis sudaro tas pats žodžio kamienas, dėl to aiškinantis nusikaltimą būtinai reikia išsiaiškinti ir nusikaltėlį, jo asmenybę. Bet koks žmogaus elgesys yra kažkuo motyvuojamas ir padaromas sąmoningai. Elgesys priklauso nuo socialinės aplinkos, o ji asmenybei daro labai didelį poveikį. Prieš nusikaltimą žmogaus elgesys gali būti paaiškinamas ne tik socialine aplinka, bet ir vidinėm nuostatom. Valstybė ir joje esantys piliečiai sudaro tą socialinę aplinką, tačiau žmogui visada yra palikta teisė rinktis ir to pasirinkimo negali niekas uždrausti. Žmogus nuo gimimo yra laisvas. Tai numato ir Lietuvos Respublikos Konstitucija: “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės” . Niekas negali uždrausti veiksmų, kurie neprieštarauja įstatymams. Dažnai individo veiksmai priklauso ne nuo socialinės aplinkos, bet ir nuo gyvenimo patirties, susiklosčiusios per jo gyvenimą. Jeigu teigtume, kad visi veiksmai priklauso nuo išorės, tai bet koks asmuo pakliuvęs į kriminogeninę situaciją padarytų nusikaltimą, tačiau taip nėra. Pvz.: gatvėse stovi labai daug mašinų, kurias kiekvienas galėtų vogti, tačiau jas vagia tik tam tikri žmonės, kuriems tai yra verslas, pragyvenimo šaltinis. “Žmogus negimsta nusikaltėliu, bet jis gali juo tapti” . Kiekvienu atveju asmenybė turi turėti galimybę rinktis iš leidžiamų ir draudžiamų poelgių. Jeigu galimybės rinktis nėra, tai poelgis negali būti laikomas nusikaltimu, o asmuo nusikaltėliu. Šis faktas pastebimas būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo atvejais. Labai svarbu išsiaiškinti, kaip kriminogeniniai veiksniai veikia visuomenę, o tuo pačiu ir atskirą žmogų.

Daugumai nuomonę apie nusikaltėlius sudaro ne patirtis, o kitų žmonių nuomonė apie pasaulį, žmones ir kitus dalykus. Labai svarbu, nagrinėjant asmenybę, paneigti žmonių išankstines nuomones apie nusikaltėlius ir nurodyti tikrus, realius, visų pripažintus būdus apie nusikaltėlio asmenybės susiformavimą.

Atskiras individas turi atskirus, pastovius sau, būdo bruožus. Aiškinantis nusikaltėlio asmenybę, pastoviųjų bruožų nustatymas – būtinas pirmas žingsnis, o po to – šių bruožų atsiradimo priežasčių išsiaiškinimas. Skirtingiems asmenims vienodi būdo bruožai gali atsirasti dėl visiškai skirtingų aplinkybių ir priežasčių.

“Ypatinga žmogaus bruožų grupė yra vadinamieji formalieji asmenybės bruožai. Tai tokie bruožai, kurie parodo individo priklausomybę tam tikrai žmonių grupei pagal gyvenimo sąlygas, socialinį statusą, šeimyninę padėtį, profesiją, darbo veiklą, sveikatą, jo atžvilgiu atliktus socialinius aktus” . Norint suprasti nusikaltimo padarymo motyvus ir prognozuoti tolimesnį jo elgesį, reikia nustatyti šiuos bruožus, o tą padaryti nėra sunku. Išsiaiškinus įvairiausius būdo bruožus ir atskirų asmenų poelgį pagal juos, ateityje bus galima užkardyti tolimesnius veiksmus asmenų, turinčių panašius bruožus. Tuo pačiu atlikti prevenciją, apsaugoti niekuo nekaltus žmones nuo galimų nusikaltimų.

Psichinį žmogaus gyvenimą sudaro daug įvairiausių psichinių reiškinių (mintys, jausmai, pojūčiai). Pastoviai žmogus ką nors mąsto, atsimena, pamato, išgirsta ir visa tai užsifiksuoja atmintyje. Šie reiškiniai pagal jų pastovumą skirstomi į keletą grupių: a) trumpalaikiai (atskiras jausmas, pojūtis, mintis); b) psichinės būsenos (nuotaikos, nuovargis, atbukimas); c) asmens savybės (protas, energija, valia, išsiblaškymas). Šie reiškiniai gali būti kaip stimulas padaryti nusikaltimą ar atvirkščiai – susilaikyti nuo jo. Tačiau dažniausiai yra kalbama apie trečiosios grupės (pastoviųjų bruožų) visumą. Pastoviuosius bruožus dažnai veikia įvairūs gyvenimo prieštaravimai, konfliktai su visuomenės nariais ir kitos aplinkybės. Jeigu žmogus yra agresyvus, šie reiškiniai dar labiau padidins jo agresiją.

Taigi, pastovieji asmenybės bruožai sieja įvairius veiksmus, kurie sąlygoja nusikalstamumą. Jie sujungia praeities, dabarties įvairių faktorių poveikį, o taip pat prisideda prie būsimų nusikaltimo poveikio veiksnių. Išnagrinėjus pagrindinius asmenybės bruožus, jų poveikį nusikalstamumui, socialinių faktorių poveikį asmenybei, galima išsiaiškinti ir
pačios nusikaltėlio asmenybės sampratą.

Sąvokos “nusikaltėlio asmenybė” ir “nusikaltimo subjektas” yra iš dalies panašūs. Nusikaltėlio asmenybė apima daugiau požymių nei nusikaltimo subjektas, tai psichologinės ypatybės, socialinis vaidmuo ir ryšiai, vertybinės orientacijos ir kita. “Nusikaltimo subjektas – tai fizinis, sulaukęs baudžiamojo įstatymo numatyto amžiaus ir pakaltinamas asmuo” . Be to, pagal Lietuvos Respublikos BK 3 str. 2 d. “pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas tik toks fizinis asmuo, kuris kaltas nusikaltimo padarymu” . Mokymas apie nusikaltėlio asmenybę turi formuotis, kada yra tvirta teisinė bazė, tai yra turi būti mokoma apie tų asmenybę, kurie pagal įstatymą pripažįstami nusikaltimo subjektu. Tai galima tik tada, kai asmuo padaro nusikaltimą, būna nuteistas ir atlieka bausmę. Po bausmės atlikimo asmeniui dingsta teistumas ir jis negali būti nusikaltimo subjektu. Subjekto požymiai ir asmenybės būdo bruožai sudaro nusikaltėlio asmenybės sampratą. “Nusikaltėlis – tai asmenybė su žymiai aukštesniu pavojingumu ir nepasitikėjimo savimi lygiu, impulsyvumo ir agresyvumo, nutolimu nuo visuomeninių vertybių ir vertingo bendravimo” . Tokie žmonės yra jausmingesni ir daug dažniau įvairiuose konfliktuose naudoja prievartą.

Galima ir tokia asmenybės sąvoka: “nusikaltėlio asmenybė – kaip atskiras žmogaus kuris padarė nusikaltimą dėl jam būdingų antivisuomeninių požiūrių, neigiamu poelgiu visuomeniniams interesams ir pasirinkimo pavojingo kelio, kad būtų galima realizuoti savo kėslus arba nepasireiškimu būtinu aktyvumu, išvengiant neigiamo rezultato “ .

Yra labai sunku nustatyti bendrą nusikaltėlio asmenybės sampratą, kadangi įvairiose situacijose ši samprata gali visiškai skirtis. Nusikaltėlio asmenybė skiriasi nuo kitų žmonių požiūriu ir orientacija, poreikių ratu ir lygių savo nukreiptumu į įvairius objektus. Didesnė visuma nusikaltėlių ir skiriasi nurodytomis savybėmis.

Kad būtų galima geriau išsiaiškinti nusikaltėlio asmenybės sampratą, reikia išspręsti dalį klausimų, detalių: ar visus asmenis nagrinėti, kurie padarė nusikaltimą, ar tiktai dalį iš jų; kokius ypatumus ir asmenybės puses būtinai reikia išsiaiškinti. Praktikoje dažniausiai reikia aiškintis visus asmenis, kurie padarė nusikaltimų. Jeigu nusikalstamumas apima savyje įvairiausius nusikaltimus, tai asmenybės samprata apjungia asmenis, padariusius įvairiausius nusikaltimus. Kadangi nusikaltimus padaro įvairūs žmonės, negalima jų suvienodinti, ir elgtis su jais kaip su vienu. Jie yra susidarę nuomonę, kad nei vienas, kuris padarė nusikaltimą visiškai skiriasi nuo žmonių, kurie laikosi įstatymų. Su šiais žmonėmis elgiamasi žiauriai, šiurkščiai ir grubiai, nepaisant humanizmo principų ir kitų moralės normų. Baudžiamasis įstatymas sako visai ką kita: “skirdamas bausmę, teismas vadovaudamasis teisine sąmone, atsižvelgia į padarytojo nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę ir į bylos aplinkybes, lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę” . Visų pirma – reikia atsižvelgti į žmogaus elgesį prieš nusikaltimą. Jei jis ir anksčiau buvo žiaurus, šiurkštus, įžūlus, būtų galima teigti, kad tai neigiamo asmenybės vystymosi rezultatas. Antra – reikia atsižvelgti į asmenines savybes ir elgesį prieš nusikaltimo padarymą. Asmuo savo veiksmais pats gali leisti atsirasti kriminogeninei situacijai. Pvz.: visada žmogui trūksta pinigų, vien dėl to, kad jis geria ir lošia azartiškus žaidimus. Iš to galima spręsti, kad nusikalstamo elgesio ištakos yra jo paties asmenybės savybės. Tik išnagrinėjus šiuos faktus būtų galima skirti bausmes kiekvienam atskirai pagal jo nusikalstamą pobūdį.

Kriminologinės nusikaltėlio asmenybės aiškinimasis turi labai didelę reikšmę baudžiamajai teisei, baudžiamajam procesui, kriminalistikai, psichologijai, teisminei psichiatrijai ir t.t.

Apibrėžiant asmenybę, galima teigti, kad ji yra viena iš nusikalstamos veiklos priežasčių, tokios veiklos galutinis rezultatas.

1.2. Nusikaltimo subjekto ir nusikaltėlio asmenybės santykis

Taigi nusikaltimo subjektas yra nusikaltimo sudėties elementas. Nusikaltimo sudėties subjektą apibūdinantys požymiai – tai požymiai, kuriais remiamasi įrodinėjant veiką. Jų paskirtis – padėti nustatyti nusikaltimo sudėtį kaltininko padarytoje veikoje norint patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn. Tad nusikaltimo subjekto požymiai lemia veikos nusikalstamumą. Nusikaltėlio asmenybės, kaip termino turinys bei reikšmė kiek skiriasi. Čia pradedamas matyti šių derinio elementų skirtumas, tokiu būdu nusikaltėlio asmenybė – tai nusikaltusio asmens asmenybė. Ši kategorija nėra koks nors ypatingas asmenybės tipas. Esminė nusikaltėlio asmenybės savybė yra jo pavojingumas visuomenei. Šis pavojingumas pasižymi pavojaus sąvoka, jog asmuo ateityje dar gali padaryti naujų nusikaltimų. Esant šiai tikimybei, sekama išvada, jog tokiu būdu jis yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam skiriama kriminalinė bausmė. Siekiant koreguoti bei pataisyti asmenį ši bausmė turi atitinkamus socialinius tikslus. Tačiau kriterijus, kuriuo teisėsaugos institucijos tirdamos nusikaltėlio pavojingumą yra jau jo padaryta pavojinga, įstatymams
veika, t.y. nusikaltimas.

Darydamas nusikaltimą asmuo paprastai realizuoja save, todėl padarytame nusikaltime pasireiškia nusikaltėlio asmenybė. Padaryto nusikaltimo pobūdis rodo vertybinę kaltininko orientaciją, polinkius bei interesus. Tai yra ne kita kas, kaip asmens psichologinės savybės. Antai vieni nusikaltėliai daugiau yra linkę daryti smurtinius nusikaltimus, o kiti štai daro turtinius ar galų gale idėjinius bei simbolinius, nusikaltimus, t.y. siekdami realizuoti save kitų asmenų akivaizdoje, įrodydamas savąjį ego. Žvelgdami į nusikaltimo objektyviosios pusės požymius, o būtent į nusikaltimo padarymo būdą, pasekmių sunkumas rodo asmens antisocialinių nuostatų stiprumą.

Štai subjektyvieji požymiai, kaip nusikaltimo padarymo tikslas bei motyvai turi tą pačią reikšmę. Kaip jau buvo minėta, nusikaltėlio asmenybę, jos pavojingumą visuomenei rodo dar ir požymiai, apibūdinantys kaltininką iki nusikaltimo padarymo bei po jo.

Taigi, labai trumpai apibūdinus nusikaltėlio asmenybę ir ją apibūdinančius duomenis, galima konstatuoti, jog nusikaltėlio asmenybę apibūdina gerokai daugiau požymių negu nusikaltimo subjektą. Taigi “nusikaltėlio asmenybės” sąvoka savo turiniu, apimtimi yra platesnė, talpesnė už “nusikaltimo subjekto” sąvoką.

Nusikaltėlio asmenybė, skirtingai, negu nusikaltimo subjektas, neturi jokios reikšmės kvalifikuojant veiką bei nustatant nusikaltimo sudėties buvimą.

Štai labai teisingai pastebėjo rusų mokslininkai L.A. Prochorovas ir M.L. Prochorova, jog kas labiausiai skiria nusikaltimo subjektą nuo nusikaltėlio asmenybės. Jie sako, jog šie skiriasi ne tik nusikaltimo darymo eigos procese, kaip vaidmenis turintys elementai, tačiau ir amžiaus atžvilgiu. Juk nusikaltimo subjekto amžius, – tai amžius, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, o kiekvieno konkretaus asmens, padariusio nusikaltimą amžius, – tai sudėtinė kaltos asmenybės charakteristikos dalis.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2647 žodžiai iš 5213 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.