Nusikaltimo sudėties sąvoka struktūra ir rūšys
5 (100%) 1 vote

Nusikaltimo sudėties sąvoka struktūra ir rūšys

112131415161

TURINYS

1. Įvadas ……………………………………………………………………………………………………….. 2

2.1. Nusikaltimo sudėties sąvoka ir reikšmė……………………………………………………….. 3

2.2. Nusikaltimo sudėties struktūra……………………………………………………………………. 8

2.3. Nusikaltimo sudėčių klasifikavimas…………………………………………………………… 13

3. Išvados……………………………………………………………………………………………………… 16

4. Naudotos literatūros sąrašas………………………………………………………………………… 17

1. ĮVADAS

Rūpestis asmens saugumu yra viena pagrindinių valstybės funkcijų, o nusikalstamumas – bet kurią visuomenę lydintis socialinis reiškinys. Galima teigti, jog socialinių (o taip pat ir baudžiamųjų) normų pažeidimas yra natūralus socialinio gyvenimo bruožas, tačiau ne kiekvieną tokių pažeidimų mastą galima laikyti normaliu. Efektyvios, humaniškos ir Europos standartus atitinkančios baudžiamosios atsakomybės sistemos sukūrimas – vienas opiausių šios dienos Lietuvos problemų. Valstybė visomis išgalėmis turi siekti, kad teisės pažeidimų, ypač nusikaltimų, būtų kuo mažiau. Tam būtina vykdyti protingą socialinę, ekonominę ir teisinę politiką.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis skelbia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad bausmė gali būti taikoma tik remiantis įstatymu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Lietuvos Respublikos ratifikuota 1995 m. balandžio 27 d. ir įsigaliojusi nuo 1995 m. birželio 20 d.) 6 straipsnio 2 dalis skelbia, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Tik teisingai kvalifikavus padarytą veiką, tai yra tiksliai nustačius visus nusikaltimo sudėties požymius, galima įgyvendinti aukščiau paminėtų svarbiausių teisė aktų, užtikrinančių žmogaus teisių apsaugą, reikalavimus.

Nusikaltimo sudėties reikšmė baudžiamojoje teisėje yra labai didelė. Nusikaltimo sudėtis yra vienas iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Kai veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti laikoma nusikaltimu. Visa tai turi įtakos ir baudžiamajam persekiojimui. Jei pradėjus ikiteisminį tyrimą įtariamojo veikoje nenustatoma nusikaltimo sudėtis, tai toks ikiteisminis tyrimas turi būti nutraukiamas. Be to, nusikaltimo sudėties nebuvimas kaltininko veikoje yra vienas iš pagrindų teismui priimti išteisinamąjį nuosprendį arba baudžiamajai bylai nutraukti.

Nusikaltimo sudėtis turi didelę reikšmę teisingai kvalifikuojant padarytas veikas. Nusikaltimų kvalifikavimas – tai tapatumo tarp veikos požymių ir Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytos nusikaltimo sudėties nustatymas ir šio tapatumo įforminimas procesiniuose dokumentuose: pranešime apie įtarimą, kaltinamajame akte, nuosprendyje ir t.t.. Ikiteisminio tyrimo įstaigos tyrėjas, prokuroras arba teismas spręsdamas, ar veika gali būti laikoma nusikaltimu, ar asmuo turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, turi sutapatinti nagrinėjamos konkrečios veikos požymius su abstrakčia Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies norma ir tik tada priimti procesinius sprendimus.

Rašydama šią temą naudojausi Lietuvos Respublikos konstitucija, Tarptautinės teisės dokumentais, Baudžiamuoju ir baudžiamojo proceso kodeksais, jų komentarais, baudžiamosios teisės teorijos vadovėliais bei kita specialiąja literatūra. Savo darbe stengiausi atskleisti pagrindinius nusikaltimo sudėties, kaip baudžiamosios teisės instituto, požymius, išryškinti jos svarbą.

2. NUSIKALTIMO SUDĖTIS, STRUKTŪRA, KLASIFIKAVIMAS.

2.1. NUSIKALTIMO SUDĖTIES SĄVOKA IR REIKŠMĖ.

2003 metų gegužės 1 dieną įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas. Šiame kodekse yra vartojama sąvoka “nusikalstama veika”. Nusikalstamos veikos, atsižvelgiant į jų sankcijų griežtumą, yra skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Tiek nusikaltimas, tiek baudžiamasis nusižengimas turi turėti tam tikrų, jiems abiem bendrų požymių visumą, t.y. jų sudėtį. Taigi, pagal naująjį BK sąvoka “nusikaltimas” tapo siauresne. Platesnė sąvoka, apibūdinanti visas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, yra “nusikalstama veika”. Taigi, manyčiau, kad ir baudžiamosios teisės teorijoje turėtume kalbėti ne apie nusikaltimo, o apie nusikalstamos veikos sudėtį. Atsižvelgiant į tai, kad mano rašomos temos pavadinimas yra “Nusikaltimo sudėtis”, bei į tai, kad Lietuvos baudžiamosios teisės teorijoje kol kas yra nusistovėjusi sąvoka “nusikaltimo sudėtis”, aš šiame darbe vartosiu pastarąją sąvoką.

Pagal kontinentinę baudžiamosios teisė doktriną (būtent ši sistema taikoma Lietuvoje) nustatyti pavojingų visuomenei veikų sąrašą ir atsakomybės už jų padarymą apimtį – išimtinė įstatymų leidėjo kompetencija.
Jokia pavojinga visuomenei veika negali būti laikoma nusikaltimu, jeigu ji nenumatyta baudžiamajame įstatyme. Taigi pagal kontinentinę baudžiamąją teisę nusikaltimu laikoma tik tokia veika, kurią baudžiamasis įstatymas numato kaip pavojingą visuomenei. Kiekvieno konkretaus nusikaltimo apibrėžimas – tai jo tikslių, aiškių ir pakankamų požymių nurodymas. Baudžiamojo įstatymo numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma vadinama nusikaltimo sudėtimi. Taigi nusikaltimo sudėtis yra jo būties forma. Be šios formos nėra nusikaltimo.

Sąvoka “nusikaltimo sudėtis” (lot. corpus delicti) atsirado ne materialinėje, bet procesinėje teisėje. Ši sąvoka ilgą laiką turėjo tik procesinę reikšmę. XVI ir XVII amžiuje corpus delicti buvo suprantama kaip visi tie pėdsakai, kuriuos nusikalstama veika palieka išoriniame pasaulyje (lavonas, kraujo pėdsakai nusikaltimo padarymo įrankiai, priemonės ir pan.), taigi šiuo laikotarpiu nusikaltimo sudėtimi buvo laikoma visuma tokių požymių, kuriems esant galima buvo įsitikinti, kad iš tiesų padarytas nusikaltimas, ir pradėti nusikaltėlio paiešką. Tik XVIII a. pabaigoje ši sąvoka buvo pradėta analizuoti siejant ją su materialine baudžiamąja teise. Pirmieji, kurie nusikaltimo sudėtį pradėjo analizuoti, kaip vieną iš baudžiamosios teisės mokslo institutų, buvo vokiečių baudžiamosios teisės mokslo atstovai. Tačiau ilgą laiką nusikaltimo sudėties apibrėžime dominavo jo procesinė kilmė, dėl to nagrinėjant nusikaltimo sudėtį buvo apsiribota tik objektyviaisiais požymiais eliminuojant subjektyvius požymius.

Baudžiamieji Lietuvos Respublikos įstatymai tikslios nusikaltimo sudėties sąvokos nepateikia. Nusikaltimo sudėties sąvoka, jos turinys baudžiamosios teisės teorijoje dažniausiai buvo siejamas su senojo Baudžiamojo Kodekso 3 straipsniu, reglamentuojančiu baudžiamosios atsakomybės pagrindus, o konkrečiai – su šio straipsnio nuostata, kad ”pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas tik toks fizinis asmuo, kuris kaltas nusikaltimo padarymu, tai yra tyčia ar dėl neatsargumo padarė baudžiamojo įstatymo numatytą veiką”. Naujajame Baudžiamajame kodekse šią nuostatą atitinka 2 straipsnis. Tačiau tiek senojo, tiek naujojo BK nuostatos daugiau yra susijusios su nusikaltimo apibrėžimo formaliąja puse (t.y. priešingumu teisei), o baudžiamosios teisės teorijoje sąvoka “nusikaltimo sudėtis” yra suprantama žymiai plačiau. Be to, senojo Baudžiamojo kodekso 17 straipsnyje bei naujojo Baudžiamojo kodekso 23 straipsnio 2 dalyje, kurios reglamentuoja savanorišką atsisakymą nuo nusikaltimo padarymo (nusikalstamos veikos pabaigimą), yra vartojamos sąvokos “baudžiamojo nusižengimo sudėtis”, “nusikaltimo sudėtis”. Tačiau ir čia įstatymas neapibrėžia šių sąvokų.

Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra minima Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse. Pavyzdžiui, Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau ir šiame įstatyme nusikaltimo sudėties apibrėžimo nėra.

Galima išskirti tokias dvi pagrindines šiuo metu vyraujančias nuomones dėl nusikaltimo sudėties. Vieni autoriai nusikaltimo sudėties sąvoką sieja tik su baudžiamajame įstatyme numatytais požymiais, kitų nuomone, nusikaltimo sudėtis – tai ne tik įstatyminis nusikaltimo modelis, nusikaltimo požymių aprašymas įstatyme, bet ir pačią veiką apibūdinančių požymių visuma. Lietuvos baudžiamosios teisės teorijoje manoma, kad reikėtų pritarti pirmajai autorių grupei, kuri nusikaltimo sudėtį sieja tik su įstatyme numatytais pavojingos veikos požymiais.

Paprasčiausias nusikaltimo sudėties sąvoka pateikiama teisinėje literatūroje yra tokia: “Nusikaltimo sudėtis yra baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių tam tikros pavojingos visuomenei veikos požymių visuma”.

Taigi, nusikaltimo sudėtis yra tam tikrų požymių visuma. Nusikaltimo sudėčiai visų pirma priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie yra būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikaltimu, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kitaip tariant, jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties. Antai būtinas kiekvienos konkrečios nusikaltimo sudėties požymis yra kaltė. Kai kaltės nėra, nėra ir nusikaltimo sudėties, nors kiti nusikaltimo sudėties požymiai gali ir būti: veika, pavojingos veikos pasekmės, priežastinis ryšys, pakaltinamumas ir pan. Antai, nusikaltimo sudėčiai priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie yra pakankami, kad pavojingą veiką būtų galima pripažinti nusikaltimu, o kaltą asmenį – patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kiekviena pavojinga veika gali turėti labai daug įvairių požymių, pavyzdžiui, vagiama naktį pasinaudojant specialiais laužimo prietaisais, nužudoma peiliu dukart smogiant į širdį ir panašiai. Baudžiamajame įstatyme neįmanoma formalizuoti visų šių požymių. Įstatymų leidėjas įstatyme reglamentuodamas baudžiamąją atsakomybę turi atsiriboti nuo visų galimų veikos ir ją darančio asmens požymių, o išskirti tik esminius, pagrindinius jos
pagal kuriuos šią veika būtų galima pripažinti nusikalstama ir atskirti ją nuo kitų nusikaltimų. Kiti požymiai, neįeinantys į nusikaltimo sudėtį, gali turėti reikšmės individualizuojant bausmę ar sprendžiant kitus su padarytu nusikaltimu susijusius klausimus, tačiau nusikaltimų kvalifikavimui jie reikšmės neturi.

Objektyvūs požymiai apibūdina išorinius nusikaltimo požymiu. Kitaip sakant, tai yra požymiai, susiję su pačia veika bei jos sukeltomis pasekmėmis. Subjektyvūs požymiai susiję su nusikaltimo vidine puse. Tai yra požymiai, apibudinantys asmenį, darantį nusikaltimą, jo elgesio motyvaciją, tikslingumą. Visus šiuos požymius baudžiamajame įstatyme aprašo įstatymo leidėjas, konstruodamas konkrečias nusikaltimo sudėtis.

Norint išsamiau suprasti nusikaltimo sudėties sąvoką, jos paskirtį reikia panagrinėti nusikaltimo sudėties santykio su baudžiamosios teisės Specialiosios dalies normos dispozicija bei nusikaltimu klausimus.

Kiekviena konkreti nusikaltimo sudėtis yra betarpiškai susijusi su baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies konkrečios normos dispozicija. Normos dispozicija – tai nusikaltimo sudėties išraiškos baudžiamajame įstatyme forma. Būtent nusikaltimo sudėties požymiai yra aprašomi baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normos dispozicijoje. Apie vienos ar kitos nusikaltimo sudėties požymius mes sprendžiame iš šios normos dispozicijos. Įstatymo leidėjas, formalizuodamas pavojingos veikos požymius, kurie vėliau laikomi nusikaltimo sudėtimi, juos aprašo baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies normos dispozicijoje. Tačiau nusikaltimo sudėtis ir Specialiosios dalies normos dispozicija nėra tapačios sąvokos. Paprastai baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normos dispozicijoje nebūna aprašyti visi konkretūs nusikaltimo sudėties požymiai. Dažniausiai subjektyvūs nusikaltimo sudėties požymiai, apibūdinantys kaltę, pakaltinamumą, subjekto amžių ir t.t., būna reglamentuoti baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normose (žr. senojo Baudžiamojo kodekso 9 – 12 straipsniai, naujojo Baudžiamojo kodekso 13 – 20 straipsniai). Todėl aiškinantis konkrečius nusikaltimo sudėties požymius reikia remtis ne tik Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies, bet ir Bendrosios dalies normomis. Kiekviena baudžiamosios teisės norma, kiekviena nusikaltimo sudėtis egzistuoja visos baudžiamosios teisės sistemoje kaip jos sudėtinė dalis.

Taip pat negalima tapatinti nusikaltimo sudėties ir nusikaltimo sąvokų. Nusikaltimas – tai realus gyvenimo reiškinys, konkretaus asmens veika. Nusikaltimas visada pasireiškia pavojinga veika, kuria kėsinamasi į tam tikrus valstybės gėrius. Tačiau, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikaltimu, būtina, kad šios rūšies veika būtu uždrausta, baudžiamojo įstatymo. Aišku, įstatymas negali uždrausti kiekvienos konkrečios veikos. Jis draudžia tam tikro pavojingo veikimo ar neveikimo rūšį atsiribodamas nuo daugelio individualių konkrečios veikos požymių. Taigi, palyginti su nusikaltimu, kaip atitinkamu asmens elgesio pasireiškimu realiame gyvenime, nusikaltimo sudėtis yra tik abstraktus šio elgesio aprašymas įstatyme, išskiriant būdingiausius jo požymius. Tik esant tokiam įstatyminiam aprašymui, konkreti elgesio rūšis gali būti laikoma nusikaltimu.

Kadangi nusikaltimo sudėtis yra įstatymo abstrakcija, nusikaltimo įstatyminis modelis, tai neišvengiamai kyla klausimas, ar nusikaltimo sudėčiai būdingi tokie nusikaltimo požymiai kaip pavojingumas ir priešingumas teisei. Pavojingumas yra materiali nusikaltimo savybė. Pavojingas yra nusikaltimas, o ne jo aprašymas baudžiamajame įstatyme, t.y. ne nusikaltimo sudėtis. Nusikaltimo sudėtis tik atspindi nusikaltimo pavojingumą, bet pati šios savybės neturi.

Priešingumas teisei yra teisinė nusikaltimo pavojingumo išraiška numatyta baudžiamajame įstatyme. Pavojinga veika pripažįstama nusikaltimu todėl, kad jos požymiai atitinka baudžiamajame įstatyme aprašytus nusikaltimo sudėties požymius. Tik nustačius šį atitikimą teigiama, kad tokia veika yra uždrausta baudžiamajame įstatyme, tai yra konstatuojamas nusikaltimo priešingumas teisei.

“Nusikaltimo sudėties” terminas nėra išskirtinis Lietuvos baudžiamosios teisės teorijos reiškinys. “Nusikaltimo sudėties” terminas imtas vartoti dar XVII a. Kaip procesinis pagrindas baudžiamajam persekiojimui pradėti. Šis principas buvo pagrįstas ir išplėtotas Čezario Bekarijos. Lotyniškai jis skamba „non crimen sine lege“.

Dabartiniu metu daugumos Europos valstybių baudžiamosios teisės vadovėliuose ar net įstatymuose vartojamas “nusikaltimo sudėties” terminas. Kaip ir Lietuvoje, nusikaltimo sudėtis laikoma baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Tačiau įvairių Vakarų Europos valstybių teisėje nusikaltimo sudėtis suprantama nevienodai. Pvz., Anglijos baudžiamojoje teisėje ji apima tik objektyviąją (actus reus) ir subjektyviąją (mens rea) nusikaltimo pusę. Subjekto amžiaus bei nusikaltimo objekto požymių “nusikaltimo sudėties” terminas neapima.

Panašiai nusikaltimo sudėtis suprantama ir JAV baudžiamojoje teisėje. Labiausiai mokslas apie “nusikaltimo sudėtį” plėtotas Vokietijos baudžiamojoje teisėje. Tiesa, Vokietijos baudžiamojoje teisėje nusikaltimo sudėtis suprantama kiek kitaip negu mūsų baudžiamojoje
teisėje. Nusikaltimo sudėtis apima nusikaltimo objektą, objektyviąją pusę, subjektą, subjektyviąją pusę. Subjektyviajai pusei be kaltės bei motyvų, dar priklauso pakaltinamumo požymis. Be to, kaltė tik iš dalies įeina į nusikaltimo sudėtį. Be kaltės, kuri suprantama kaip tyčia ir neatsargumas, dar išskiriamas kaltumas, kuris ir yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas greta nusikaltimo sudėties. Nusikaltimo sudėtis vokiečių baudžiamojoje teisėje sąlygoja tik veikos priešingumą teisei. Veika gali būti priešinga baudžiamajai teisei, bet nekalta, taigi neužtrauks baudžiamosios atsakomybės.

Rusijos ir buvusių TSRS bei kaip kurių Rytų Europos valstybių teisėje nusikaltimo sudėtis suprantama taip pat, kaip nusikaltimo sudėtis Lietuvos baudžiamojoje teisėje.

Nusikaltimo sudėties nustatymo klaida – tai asmens neteisingas padarytos veikos ar jos pasekmių teisinis arba faktinis įvertinimas. Klaidos pobūdžio nustatymas leidžia teisingai įvertinti subjektyviosios nusikaltimo pusės turinį ir kvalifikuoti visą nusikaltimą. Klaida yra glaudžiai susijusi su subjektyviu atsakomybės principu, nes asmeniui negali būti inkriminuojamos tos aplinkybės, kurių asmuo nesuvokė ir negalėjo suvokti. Baudžiamosios teisės teorija išskiria teisinę ir faktinę klaidą. Ir teisinė, ir faktinė klaida apibūdina žmogaus sąmonės veiklą, todėl klaida galima tik tyčiniuose nusikaltimuose.

Teisinė klaida bus tada, kai asmuo neteisingai vertina veikos draudžiamumą, veikos kvalifikavimą bei bausmės rūšį ir dydį. Neteisingas veikos draudžiamumo įvertinimas gali pasireikšti dvejopai: pirma, asmuo gali manyti, kad jo veika yra draudžiama, nors įstatymas tokios veikos nepriskiria prie nusikalstamų (tariamas nusikaltimas). Šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė neiškyla ir , antra, asmuo gali manyti, kad jo veika nėra draudžiama, nors įstatymas tokią veiką priskiria prie nusikaltimų. Šiuo atveju klaida nepašalina baudžiamosios atsakomybės, nes veikos draudžiamumo suvokimas nėra tyčios turinio elementas. Neteisingas veikos kvalifikavimo bei bausmės rūšies ir dydžio vertinimas neturi jokios reikšmės baudžiamajai atsakomybei ir kaltės formai, nes į tyčios turinį įtrauktas tik veikos pavojingumo suvokimas, o ne teisingo veikos kvalifikavimo ar galimos bausmės suvokimas.

Faktinė klaida bus tada, kai asmuo neteisingai vertina faktines aplinkybes, kurios sudaro objektyviuosius nusikaltimo požymius. Prie faktinės klaidos priskiriamos: klaida dėl nusikaltimo objekto ir dalyko.

Dėl nusikaltimo objekto bus tuomet, kai asmuo neteisingai suvokia tuos visuomeninius santykius, į kuriuos kėsinasi. Ši klaida gali pasireikšti keliais būdais:

kaltininkas norėjo pasikėsinti į mažesnį objektą, o pasikėsino į didesnį (svarbesnį), kaltininkas norėjo pasikėsinti į didesnį (svarbesnį) objektą, o pasikėsino į mažesnį, kaltininkas norėjo pasikėsinti į vieną objektą, o pasikėsino į kelis, kaltininkas norėjo pasikėsinti į kelis objektus, o pasikėsino į vieną.

Klaida dėl nusikaltimo dalyko bus tuomet, kai asmuo neteisingai suvokia visuomeninių santykių, į kuriuos kėsinasi, materialinę išraišką. Ši klaida gali pasireikšti keliais būdais. Pirma, kaltininkas norėjo pasikėsinti į vieną dalyką, o pasikėsino į kitą. Antra, kaltininkas norėjo pasikėsinti į didesnį dalyką, o pasikėsino į mažesnį. Trečia, kaltininkas norėjo pasikėsinti į mažesnį dalyką, o pasikėsino į didesnį – atsakomybė iškils už baigtą nusikaltimą remiantis faktinėmis pasekmėmis.

Be to, dar gali būti klaidos dėl veikos pobūdžio, klaidos dėl priemonių, klaidos dėl priežastinio ryšio, klaidos dėl vietos, laiko ar kvalifikuotų nusikaltimo sudėties požymių.

Nusikaltimo sudėtis turi didelę reikšmę teisingai kvalifikuojant nusikaltimus.Tinkamas nusikaltimo sudėties supratimas, mokėjimas teisingai ir juridiškai pagrįstai išanalizuoti ją kiekvienu konkrečiu atveju įgalina reikiamai kvalifikuoti padarytąją veiką. Tik teisingai kvalifikavus padarytų veiką asmuo gali būti teisingai nubaustas.

2.2. NUSIKALTIMO SUDĖTIES STRUKTŪRA

Kiekvienas nusikaltimas yra dialektinė objektyvių ir subjektyvių veikos momentų vienybė. Gilesniam ir detalesniam nusikaltimo pažinimui baudžiamosios teisės teorija šios vienybė rėmuose skiria sudėtinius nusikaltimo elementus: objektą, subjektą, objektyvinę ir subjektyvinę puses. Kiekviena tam tikro nusikaltimo sudėtis atspindi objektyviai egsiztuojančius nusikaltimo elementus ir todėl galima kalbėti apie nusikaltimo sudėties elementus, kurie apibūdina atitinkamo nusikaltimo objektą, objektyvinę pusė, subjektą ir subjektyvinę pusę.

Kaip jau minėjau, nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių požymių visuma ir subjektyvių požymių visuma. Kiekvieno nusikaltimo sudėtį sudaro atitinkamų požymių visuma. Taigi, “nusikaltimo sudėtis susideda iš atitinkamų struktūrinių vienetų, kuriuos būtina išsiaiškinti nagrinėjant pačią nusikaltimo sudėtį”. Nagrinėdami nusikaltimo sudėtį mes jau paminėjome vieną struktūrinį vienetą, kuris įeina į nusikaltimo sudėties struktūrą, tai yra požymį. Tačiau nepakanka nusikaltimo sudėties struktūrai apibudinti vien tik požymio kaip jos struktūrinio
išskyrimo. Kiekvienas nusikaltimas yra objektyvaus ir subjektyvaus, tai yra veikos ir veiką darančio asmens vienybė. Nusikaltimo sudėtis kaip tik ir apibūdina išorinę ir vidinę nusikaltimo pusę. Taigi, tarp nusikaltimo sudėties požymių galima išskirti atskiras požymių grupes, apibūdinančias ir vidinę, ir išorinę nusikaltimo padarymo puses. Šias požymių grupes būtų galima pavadinti nusikaltimo sudėties elementais.

Nusikaltimo sudėties elementai – tai būtinos, sudedamosios jo vieningos struktūros dalys, apibūdinamos tam tikrais požymiais. Nusikaltimo sudėties požymiai – tai atitinkamos savybės, apibūdinančios, individualizuojančios sudėties elementus. Nusikaltimo sudėties požymiai padeda išskirti nusikaltimo sudėčių specifines savybes, atskirti vienas nusikaltimo sudėtis nuo kitų nusikaltimo sudėčių. Galima būtų išskirti tokius nusikaltimo sudėties elementus: objektą, objektyviąją pusę, subjektą ir subjektyviąją pusę. Kiekvienas iš šių elementų apima ir išorinę, ir vidinę nusikaltimo padarymo puses. Nusikaltimo sudėties elementai turi būti matomi ir pačioje nusikaltimo veikoje. Kai bent vieno iš nusikaltimo sudėties elementų nėra, veika negali būti pripažįstama nusikaltimu. Kiekvieną iš šių nusikaltimo sudėties elementų apibūdina tam tikri požymiai. Trumpai apibūdinsime nusikaltimo sudėties elementus ir juos apibūdinančius požymius.

Nusikaltimo objektas – tai teisiniai gėriai, į kuriuos kėsinamasi nusikaltimu ir kurie saugomi baudžiamojo įstatymo. Nusikaltimo objektas – tai “visuomeniniai santykiai, kuriuos nuo nusikalstamų kėsinimųsi saugo baudžiamasis įstatymas”. Šie gėriai gali priklausyti žmogui (nuosavybė, gyvybė) ar visai visuomeniniai (valstybės suverenitetas, teritorijos neliečiamybė). Kiekvieno nusikaltimo pavojingumas ir pasireiškia tuo,kad valstybė teisės normomis nustato tuos gėrius, kurie yra vertingi siekiant užtikrinti normalų asmenų bei pačios valstybės egzistavimą.Tokių teisinių gėrių pažeidimas daro žalą visuomenės nariams,jų grupei ar visai valstybei. Teisės normų yra saugomi tik tie gėriai,kurie turi visuomeninę reikšmę.Būtent tokie gėriai, kurie yra saugomi teisės normų,ir yra laikomi teisiniais gėriais. Kiekvienoje valstybėje pagrindinis teisinis aktas, kuriame reglamentuota atitinkamų gėrių apsauga, yra Konstitucija. Teisiniam gėriui, atsižvelgiant į jo pobūdį,gali būti padaroma fizinė turtinė, moralinė, politinė ir kitokia .žala.Tam tikrais atvejais reali žala teisiniam gėriui gali ir neatsirasti. Gali būti tik sukeliama tokios žalos grėsmė. Baudžiamo jo įstatymo saugomi teisiniai gėriai gali turėti realų pobūdį, tai gyvybė, sveikata, nuosavybė arba idealų pobūdį -garbė, orumas, religiniai jausmai ir pan. Paprastai nusikaltimo objektu gali būti laikomi teisiniai gėriai, esantys valstybės teritorijoje. Kitose valstybėse esantys teisiniai gėriai pas mus gali būti laikomi nusikaltimo objektu, jeigu jie ir mūsų valstybėje yra pripažįstami teisiniais gėriais bei saugomi baudžiamojo įstatymo.Baudžiamojo įstatymo gali būti saugomas arba teisinis gėris, ginamas nuo sunaikinimo ar pakeitimo, arba asmens santykis su tokiu gėriu,t.y.gali būti saugoma galimybė ir laisvė tokį gėrį valdyti, disponuoti ir naudotis juo.

Nusikaltimo objektas yra būdingas kiekvienai nusikalstamai veikai. Nusikaltimo objektu negali būti laikomi žmonės, įrankiai, gamybos priemonės ir kiti materialaus pasaulio daiktai. Nusikaltimo objektu negalima pripažinti ir teisinės normos.Tik baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai ir realus nusikaltimo objektas.Kėsinimasis į realiai neegzistuojantį teisinį gėrį bus tariamas nusikaltimas, o kėsinimasis į teisinius gėrius, kurie nėra saugomi baudžiamojo įstatymo,nebus laikomas nusikalstama veika.

Objektyvioji nusikaltimo pusė – tai išorinė pavojingo kėsinimosi, kuriuo pažeidžiami baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, pasireiškimo pusė. Baudžiamajame įstatyme konstruojant konkrečias nusikaltimų sudėtis reikia atsižvelgti į atitinkamos nusikaltimo rūšies esminius, būdingiausius objektyviosios pusės požymius. Požymiai, apibūdinantys objektyviąją pusę yra pavojinga veika, pasireiškianti veikimu ar neveikimu; nusikalstamos pasekmės; priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusių pasekmių; nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės bei kitos objektyvios aplinkybės. Būtinasis požymis yra tik veika. Kiti yra papildomi gali ir nebūti numatytos konkrečiose nusikaltimų sudėtyse. Vieta, laikas, būdas, pasekmės yra būdingi kiekvienam nusikaltimui, tačiau konstruodamas konkrečias nusikaltimo sudėtis įstatymo leidėjas į vienas iš jų įtraukia aukščiau paminėtas aplinkybes, o į kitas – neįtraukia. Kiekvieno nusikaltimo objektyvioji pusė gali būti labai įvairi, kadangi tas pats nusikalstamas tikslas gali būti pasiekiamas labai įvairiomis pagal savo išorinę pasireiškimo formą veikomis. Apibūdindamas įstatyme objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę įstatymo leidėjas vienais atvejais nusikalstamą veiką susieja su pasekmėmis, kitais – reglamentuoja atsakomybę tik už pačią veiką.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3837 žodžiai iš 7451 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.