Nvo vaidmuo teikiant socialines paslaugas
5 (100%) 1 vote

Nvo vaidmuo teikiant socialines paslaugas

11213141516171

ĮVADAS

Nevyriausybinių organizacijų atsiradimas siejamas dar su Viduramžiais susikūrusiais labdaros fondais, teikiančiais labdarą ir paramą benamiams, šelpiančiais vargšus miestelėnus. Pirmoji organizacija (ne pelno siekianti) buvo panaši į šiais laikais egzistuojančius Caritus ir kitas dvasinio pobūdžio paremtas labdaros organizacijas, kurios teikia savo nemokamas paslaugas ir paramą beglobiams, benamiams žmonėms. Tikslių duomenų apie tai, kada Lietuvoje susikūrė pirmoji nevyriausybinė organizacija – nėra, tačiau pirmąja tokia save laiko Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, šalyje įsikūrusi dar IX amžiuje ir veikianti pagal atskirą Lietuvos raudonojo Kryžiaus draugijos įstatymą.

Dalyvaudamas visuomeninėje veikloje bei dirbdamas nevyriausybinių organizacijų informacijos centre savanoriu, turėjau galimybę gana nuodugniai susipažinti su visuomeninių organizacijų (trečiojo sektoriaus) veikla bei įtaka visuomenėje.

Šią kursinio darbo temą pasirinkau neatsitiktinai:įdomu buvo panagrinėti esamą Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų vaidmenį, teikiant socialinės paslaugas.

Savo darbe apsiribojau Vilniuje ir Klaipėdoje veikiančių visuomeninių organizacijų patirtimis, kadangi šies modeliai man yra geriausiai pažįstami.

Darbo problematika – įstaigų teikiančiu socialines paslaugas, finansavimo iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto tvarka neskatina efektyviai naudotis turimus išteklius, taupyti lėšas, nesudaro galimybių aktyviau į šį procesą įsitraukti nevyriausybinėms organizacijoms, užkerta kelią NVO teikti socialinės paslaugas visuomenei.

Šio darbo tikslas – panagrinėti nevyriausybinių organizacijų vaidmenį, teikiant socialines paslaugas Lietuvos Respublikoje.

Kursinio darbo objektas – NVO teikiamos socialinės paslaugos.

Uždaviniai:

• Paaiškinti teikiamų socialinių paslaugų sampratą, bei raidos etapus.

• Aptarti nevyriausybinių organizacijų teisinio reguliavimo problemas.

• Panagrinėti NVO ir valdžios institucijų santykių galimybes, teikiant socialines paslaugas Lietuvoje.

• Pateikti NVO socialinių paslaugų programų finansavimo šaltinius.

Darbo struktūra susideda iš nuodugnaus supažindinimo apie nevyriausybinių organizacijų atsiradimą ir vystymasį Lietuvoje, su teisės normų, reglamentuojančių nevyriausybinių organizacijų veiklą, analizė, nevyriausybinių organizacijų specializacija socialinių paslaugų teikime bei jų ir savivaldybės bendradarbiavimas socialinių paslaugų teikimo srityje.

Darbe pateikiama keletas nevyriausybinų organizacijų apklausos, apie trečiojo sektoriaus institucijos Lietuvoje, bei NVO kaip nepelno siekančios organizacijos vaidmenį. Remiamam ir Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie reglamentuoja visuomeninių organizacijų veiklą teikiant socialines paslaugas, jų veikimo principus ir tikslus. Savo rašomame darbe išsamiai išaiškinsiu: kas tai yra socialinės paslaugos, jų rūšys bei kas kontroliuoja tokiu programų veiklą ir vertinimą.

PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ SĄRAŠAS

Veiklos sritys Profesinės kompetencijos

Teisinis konsultavimas

1. Gebėti pateikti teisinę informaciją.

2. Mokėti dalykiškai bedrauti.

Teisinis auditas 3. Mokėti naudotis teisės norminiai aktais.

4. Žinoti teisės normų realizavimo formas.

Teisės norminių aktų ir lokalinių dokumentų kūrimas bei jų laikymosi priežiūra

5. Žinoti privačių ir viešosios teisės subjektų veiklą reglamentuojančių dokumentų priėmimo tvarka.

Tesės subjektų teisių gynimas ir teisėtų interesų atstovavimas 6. Gebėti atstovauti teisės sujektą visose teisėsaugos ir kitose valstybinės valdžios institucijose, įstaigose ir organizacijose.

7. Sugebėti teisingai kvalifikuoti teisės pažeidimus.

I. 1. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ ATSIRADIMAS IR VYSTYMASIS

Nevyriausybinių organizacijų atsiradimo prielaidos glaudžiai susijusios su pilietinės visuomenės bei pilietiškumo sampratomis. Neretai literatūroje pateikiami skirtingi ir net prieštaringi pilietinės visuomenės teoriniai modeliai. Pilietinė visuomenė suprantama kaip „savanoriškų nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir jų asociacijų visuma bei normatyvinis tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas.“ T. Parsonas,remdamasis sociologine E. Durkheimo tradicija, pabrėžia integracijos, solidarumo ir bendruomenės reikšmę moderniojoje visuomenėje, kurią sudaro asociacijos bei normos. Visuomeninė bendruomenė – integruojantis visuomenės posistemis, kurio funkcija – diferencijuotos socialinės sistemos integracija, institucionalizuojant socialiai priimtinas bei taikomas kultūrines vertybes bei normas. T. Parsonas išskiria šiuos moderniųjų asociacijų principus: savanoriškumas (t.y. galimybė laisvai įstoti ir išstoti – normatyvinis asociacijos laisvės principas); narių lygybė, apsprendžianti horizontalią o ne hierarchinę asociacijos struktūrą; procedūros, kurios nustato diskusijų bei balsavimo taisykles. Gesellschaft tipo solidarumas, pasiektas konsensuso keliu, – ideali savanoriškos asociacijos forma.

Pagal Parsons’ą visuomeninės bendruomenės atskyrimą nuo kultūrinės, ekonominės bei politinės sistemos ėmė trys moderniosios revoliucijos – industrinė,
demokratinė bei švietimo. Demokratinė revoliucija sukūrė naujus solidarumo bei kolektyviškumo tipus, kur visi nariai turi lygias ne tik pilietines, bet ir politines teises; industrinė revoliucija sukūrė rinkos ekonomiką, kuri paveikė nepriklausomas socialines normas, santykius bei institucijas; švietimo revoliucija įtakojo stratifikacijos paternus, suteikdama daugiau lygių galimybių, o universitetai skatino asociatyvinių socialinės integracijos paternų, kurie skirasi nuo biurokratinių įtakojamų valstybės bei individualistinių įtakojamų rinkos ekonomikos, vystymąsi.

R.Dahrendorf pabrėžia ypatingą pilietinės visuomenės vaidmenį šiuolaikinėse

demokratijose, suprasdamas pilietinę visuomenę kaip individų, turinčių lygias teises, kurios įgyja

socialinių normų pavidalą, darinį. Vystantis moderniajai visuomenei, didėja jos materialinė

gerovė, tačiau, kad sukauptos materialinės gėrybės būtų tolygiai paskirstomos, būtinas pilietinės

visuomenės egzistavimas. Šiuolaikinėse visuomenėje, pilietinė visuomenė yra demokratijos garantas. Pilietinės visuomenės egzistavimas – pagrindinė individo laisvės sąlyga, tačiau

pilietines teises dažnai riboja ekonominis nepajėgumas, todėl prigimtinės teisės – susirinkimų ir

žodžio laisvė yra būtinas pilietinių teisių papildinys.

Nepaisant pilietinės visuomenės teorijų prieštaringumo, galima teigti, kad modernioji pilietinės visuomenės sąvoka plačiąją prasme apima visas nuo valstybės nepriklausomas formalias ir neformalias organizacijas, pagrįstas savanoriškos asociacijos principais.

Seniausiomis nevyriausybinėmis organizacijomis yra laikomos Krikščionių bažnyčios ir jų dvasinės (nuo VI a. benediktinai) bei pasaulietinės (nuo XII a) organizacijos. Lietuvos katalikų bažnyčia, kaip organizacija, oficialiai pradėjo veikti XIV amžiuje. Ji susirašinėjo su vidaus ir užsienio institucijomis, dokumentaliai fiksavo sprendimus, nurodymus nuomones, gaudavo atsakymus. Bažnyčios veikla valstybės viduje apėmė religinę – auklėjamąją (pastoracija), ūkinę, kultūrinę šviečiamąją (mokyklos, spaustuvės, knygų leidyba ir kt.), karitatyvinę (labdara, globos namai), sveikatos (ligoninės, vaistinės) ir kitas sritis. Tai yra tos pačios sritys, kurios tradiciškai priskiriamos ir dabartinėms nevyriausybinėms organizacijoms.

Pirmosios visuomeninės organizacijos, susibūrusios sąlyginai ne religiniais pagrindais

XIV a. Lietuvoje buvo brolijos. Brolija dažnai būdavo amatininkų cecho pirmtakė.

Magdeburginių miestų amatininkai ir pirkliai, sudarę didžiausią gyventojų dalį, gamybiniais

pagrindais telkėsi į profesinius susivienijimus – cechus ir gildijas. Cechai turėjo savo vėliavas,

bažnyčiose altorius. Aukščiausiasis cecho valdymo organas – visuotinis narių susirinkimas. Visi

nariai dalyvavo cecho valdyme, rengdavo bendrus susirinkimus, tvirtindavo įstatus, rinkdavo

pareigūnus: seniūną, iždininką, raktininką, stalininką, altoriaus seniūną. Nevyriausybinių

organizacijų kolegialus valdymas yra išlikęs ir iki šių dienų.

Pirmosios moderniosios NVO, interalia, buvo Didžiojoje Britanijoje užregistruotos dar XVIII a. viduryje: 1760 metais susikūrė Pirmoji Katalikų Asociacija, o 1769 metais – Teisių akto paramos draugija. Nuo XIX a. pradžios nevyriausybinių organizacijų smarkiai daugėjo ir ėmė vaidinti vis didesnį vaidmenį teisinių, humanitarinių, ekonominių bei socialinių reikalų tvarkyme. JAV – grupės prieš vergovę susikūrė 1810 metais ir veikė iki pilietinio karo, blaivybės judėjimas – 1820 -1830 metais, moterų organizacijos pradėjo veikti nuo 1848 metų, o 1886 metais įkurta -Amerikos darbo federacija.

Panašios nevyriausybinių organizacijų istorinės raidos tendencijos pastebimos ir Lietuvoje. Carinės Rusijos okupacijos metais Vilniuje pradėjo plačiai veikti slaptosios organizacijos, labiausiai minėtini masonai. Masonų veikla turėjo savo centralizuotą sistemą, laikėsi griežtos konspiracijos bei narystės, pagrindiniu veiklos tikslu laikė Respublikos atkūrimą, prieš tai paruošiant tautą būsimam sukilimui, be to, netiesiogiai palaikė ir globojo studentiškas organizacijas: šubravcus, filomatus, filaretus ir kt. 1858 metais prasidėjo vyskupo M.Valančiaus įkurtų blaivybės brolijų veikla, kuriai priklausė net 97 procentai visų šalies gyventojų, daugelis seniausių Lietuvos nevyriausybinių organizacijų buvo susijusios su socialine globa ir parama, o 1900 metais Vilniuje veikėjau 26 labdaros ir paramos įstaigos.

Nevyriausybinių organizacijų veiklą iki 1018 metų Lietuvoje ribojo tuo metu galiojantys carinės Rusijos įstatymai. Tarpukario Lietuvoje nevyriausybinės organizacijos išgyveno suklestėjimo periodą. 1937 m. sausio l d. Vidaus reikalų ministerijoje buvo įregistruotos 7774 draugijos, sąjungos ir jų padaliniai, pvz.: „Pieno lašo“ draugija (įkurta -1923 metais), Lietuvos vaiko draugija (1924 metais), Žydų sveikatos draugija „Ozė“ (tai tarptautinė organizacija, kurios centras buvo Paryžiuje, o 1922 metais Kaune buvo įregistruotas jos filialas), Angelo sargo vaikų organizacija (įkurta 1922 metais), Skautų sąjunga (1918 metais) ir kt.

Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų veiklos kryptys ir

tikslai buvo šie:

a) tautinio atgimimo skatinimas;

b) kultūros ir švietimo veikla,

c)
ir ugdymas;

d) socialinė globa ir parama.

Tačiau, minėtų organizacijų veikla buvo varžoma tuo metu galiojančiais Lietuvos įstatymais, todėl kalbėti apie ne pelno organizacijų sistemą sudėtinga, nes ši sistema kūrėsi vangiai. Nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentavo 1919m. priimtas įstatymas apie draugijas ir jį pakeitęs 1936 metų Draugijų įstatymas, kuris vidaus reikalų ministrui suteikė išimtinę teisę suteikti leidimus steigti draugijas. Šis įstatymas nustatė griežtą draugijų kontrolę, privertė jas vesti tam tikros formos sąrašus, draugijų narius suskirstė į tris kategorijas (beteisius, nevisateisius, visateisius). Pagal minėtą įstatymą turėjo būti perregistruotos visos senosios draugijos, kai kurioms grėsė pavojus būti likviduotoms. Šis įstatymas tuo metu buvo labai kritikuojamas, tačiau nemažai nelabai demokratiškų nuostatų „persikėlė“ ir į 1995m. priimtą visuomeninių organizacijų įstatymą ( minimalus narių skaičius, užsieniečių narystės apribojimai, organizacijos sustabdymo bei uždarymo tvarka, perregistravimo reikalavimai).

Tarybinės santvarkos metais iš esmės buvo pakeistas požiūris į nevyriausybines

organizacijas ir jų veiklos principus, žinoma, visuomenė rado būdų, kaip atstovauti ir garantuoti

savo interesus. 1984 metais Lietuvoje veikė 6 kūrybinės sąjungos (architektų, žurnalistų ir t.t.);

72 mokslinės ir mokslinės – techninės draugijos, 5 sporto draugijos, 36 medikų draugijos ir 20 kitų įvairia veikla užsiimančių draugijų. Tačiau, kaip ir visose valstybinio reguliavimo srityse, taip visuomeninėje veiklos srityje, visas vadovaujamasis ir kontroliuojamasis vaidmuo priklausė

valstybei bei vienos partijos ideologijai. Todėl visos šios organizacijos dėl savo tiesioginės

prigimtinės priklausomybės vadintinos kvazinevyriausybinėmis organizacijomis.

Trečiasis sektorius buvo suprantamas kaip valdžios rankų prailginimas. Visuomeninės organizacijos veikė daugiausiai kultūros ir sporto srityse, profsąjungos, kūrybinės bendrijos, vaikų ir jaunimo organizacijos (pionieriai ir komjaunimas), telkusios žmones, organizavusios laisvalaikio užimtumą, siekė pagrindinio tikslo – ugdyti tarybinį pilietį. Šias organizacijas steigė, kontroliavo ir finansavo valdžia.

1992 m. spalio 25d. dieną priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją buvo įtvirtinti nevyriausybinių organizacijų kūrimosi principai teisinės valstybės požiūriu. Konstitucijos 35 straipsnio nuostatos laiduoja piliečiams teisę laisvai vienytis į bendrijas, ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Pagrindiniai nevyriausybinių

organizacijų formavimo principai buvo detalizuoti įstatymuose.

Kaip matyti, nevyriausybinių organizacijų teisinio reglamentavimo vienu įstatymu buvo atsisakyta, todėl šiuo metu Lietuvoje galioja net keletas įstatymų, nustatančių nevyriausybinių organizacijų teisinį statusą – visuomeninių organizacijų, asociacijų, labdaros ir paramos fondų bei viešųjų įstaigų įstatymai. Asociacijos, viešosios įstaigos, labdaros ir paramos fondai bei visuomeninės organizacijos tapo Lietuvos nevyriausybinių organizacijų sistemos pagrindu, Be šių pagrindinių ne pelno organizacijų egzistuoja daugybė specifinių, kurios yra skirtos veiklai vienoje ar kitoje siauresnėje srityje.

Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų sistema formavosi, veikiant tarpukario Lietuvoje įtvirtintais nevyriausybinių organizacijų kūrimosi principais.O dabartinė nevyriausybinių organizacijų sistema priklauso nuo to, kaip ji suprantama ir kokiais principais veikia šiuolaikinėje visuomenėje.

I. 2. TEISĖS NORMOS, REGLAMENTUOJANČIOS NVO SOCIALINĘ VEIKLĄ

Aktyvi ir greita nevyriausybinių organizacijų teikiamų viešųjų paslaugų plėtra reikalauja šios socialiai naudingos žmonių veiklos rūšies atitinkamo teisinio reguliavimo mechanizmo. Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose, kurie reglamentuoja nevyriausybinių organizacijų veiklą Lietuvoje, galima aptikti nemažai trūkumų ir prieštaravimų ne tik juos aiškinant, bet ir taikant. Efektyvių teisinių standartų paieška ir jų nustatymas tapo aktualiu klausimu nevyriausybinėms organizacijoms, vykdančioms socialinės paramos, kultūros, švietimo ir tyrimų, viešosios tvarkos užtikrinimo ir kt. funkcijas, nes siekiama užtikrinti profesionalių ir aukštos kokybės šių paslaugų teikimą. Pasitelkus socialines normas ir teisės aktus galima vadovautis tokia politika, kurioje: pirma, būtų skatinama nevyriausybinių organizacijų veikla, antra, butų apsisaugojama nuo nepageidaujamų tendencijų arba to, kas nepriimtina nevyriausybinių organizacijų vykdomai veiklai.

Pastaruoju metu nevyriausybinių organizacijų veiklą Lietuvoje reglamentuojančius teisės aktus galima sugrupuoti į du blokus:

1 bloką sudaro bendro pobūdžio teisės aktai, kurių normos taikomos subjektams, vykdantiems viešojo administravimo funkcijas valstybėje ir įgyvendinantiems žmogaus teisę burtis į visuomeninius susivienijimus. Šį teisės normų bloką galima suskirstyti į 2 grupes:

a) teisės normos, kuriomis nustatomi pagrindiniai nevyriausybinių organizacijų veiklos organizavimo principai:

– konstitucinės teisės normos (Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė jungtis su kitais asmenimis į visuomeninius susivienijimus apima keletą teisių. Teisę steigti bendrijas, asociacijas, teisę įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje. Konstitucijoje numatytas tik vienas apribojimo pagrindas – šių susivienijimų tikslai ir veikla neturi būti priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Nors Konstitucijoje minimos bendrijos ir asociacijos, A. Normantas , komentuodamas šį straipsnį, pažymi, jog ši formuluotė apima įvairias visuomeninių susivienijimų formas : visuomenines organizacijas, religines bendrijas, asociacijas ir kt);

– tarptautinių sutarčių normos (Europos Konvencija dėl tarptautinių nevyriausybinių organizacijų juridinio asmens statuso pripažinimo nustato bendruosius tarptautinių nevyriausybinių organizacijų veiklos principus; tiek Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, tiek Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įtvirtina pagrindinius žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo principus , iš kurių vienas – teisė burtis į asociacijas ir kitus visuomeninius susivienijimus);

– įstatymų normos: Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, kuriame nevyriausybinės organizacijos priskiriamos prie viešųjų juridinių asmenų ir turi specialųjį teisnumą, t.y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams; Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, kuriame įtvirtintas nevyriausybinių organizacijų, kaip viešojo administravimo subjekto, statusas, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas, priskiriantis nevyriausybines organizacijas prie socialinių paslaugų teikėjų ir pan. ;

b) teisės normos, kurios netiesiogiai susijusios su nevyriausybinių organizacijų veikla, tačiau be kurių praktinio įgyvendinimo negalima išsiversti (tai teisiniai santykiai, susiklostantys finansų, darbo, mokesčių mokėjimo, labdaros ir paramos gavimo srityje ir pan., pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymas, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas).

2 bloką sudaro specialaus pobūdžio teisės aktai, kurių normos tiesiogiai taikomos nevyriausybinėms organizacijoms. Ši bloką taip pat būtų racionalu skirti į dvi grupes:

a) teisės normos, tiesiogiai taikomos atskirų rūšių nevyriausybinėms organizacijoms: visi šios grupės teisės aktai reglamentuoja organizacijų (asociacijų , visuomeninių organizacijų, viešųjų įstaigų ir kt. ) steigimo, įstatų registravimo, veiklos kontrolės, veiklos sustabdymo bei pasibaigimo tvarką ir pan. Todėl, analizuodami šiuos teisės aktus, kreipsime didesnį dėmesį į atskirų statusų nevyriausybinių organizacijų ypatumus, panašumus bei skirtumus.

1) Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatyme įtvirtinamas visuomeninės organizacijos, kaip naryste paremtos organizacijos, statusas. „Visuomeninė organizacija – tai Lietuvos Respublikos piliečių ir užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti ir įgyvendinti“ . Įstatymas reglamentuoja, kad visuomeninės organizacijos nariai gali būti tik fiziniai asmenys , sulaukę 18 m. amžiaus ( išimtys taikomos vaikų ir jaunimo visuomeninėms organizacijoms). Visuomeninės organizacijos veikla turi būti numatyta įstatuose.

2) Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas asociaciją apibrėžia kaip „juridinių bei fizinių asmenų savanorišką susivienijimą, vykdantį asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas“. Įstatyme asociacijos reglamentuojamos labai panašiai kaip ir visuomeninės organizacijos, skiriasi tik asociacijos ir visuomeninės organizacijos narių teisinis statusas (asociacijos nariais gali būti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys) , tai, jog asociacijos veikla yra orientuota į jos narių grupinių interesų tenkinimą, bei nustatomas minimalus narių skaičius ( trys). Nors apibrėždamas asociacijų sąvoką, įstatymas nurodo, kokiose srityse vykdytini asociacijos uždaviniai ir funkcijos (ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje ir t.t.), tačiau tai neatlieka svarbaus vaidmens, nes šios sritys gana plačiai suformuluotos. Todėl, anot R. Simašiaus, „drąsiai galima teigti, kad tikslų, motyvų bei veiklos pobūdžio prasme asociacijos ir visuomeninės organizacijos yra visiškai vienodi dariniai“.

3) Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas nustato pagrindinį viešųjų įstaigų statuso bruožą, išskiriantį ją iš kitų nevyriausybinių organizacijų – tai yra jos organizavimą įnašų į į registruojamą kapitalą pagrindu. „Viešoji įstaiga – tai šio įstatymo nustatyta tvarka iš dalininkų (savininko) turto įsteigta ne pelno organizacija, veikianti, veikianti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, ar kitose panašiose srityse ir viešai teikianti šių sričių paslaugas visuomenės nariams, taip pat savivaldybės tarybos sprendimu iš savivaldybės turto įsteigta ne pelno organizacija, teikianti paslaugas keleivinio transporto, ryšių, elektros, šilumos,
vandentiekio, komunalinio ūkio ar kitose panašiose srityse“ . Viešosioms įstaigoms įstatyme yra numatyta reali galimybė vykdyti veiklą, kurią visi laiko komercine, ir tuo pačiu metu nustatyta pareiga išlaikyti ne pelno organizacijos esmę bei veiklos principus.

4) Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas numato šių nevyriausybinių organizacijų organizavimosi formą, kuomet paskiriant tam tikrą turtą, yra įsteigiamas teisės subjektas, neturintis narių, o šio subjekto struktūra ir valdymas remiasi steigėjais, t.y. steigėjai priima esminius sprendimus fonde. Šiame įstatyme jau pats pavadinimas nurodo, kuo fondas užsiima – labdara ir parama. „Fondas – tai neturinti narių ne pelno organizacija, kurios veiklos tikslai yra labdara arba (ir) parama mokslo, kultūros, švietimo, meno religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitoms labdaros ir paramos įstatymo nustatytoms sritims.“

b) teisės normos, reglamentuojančios nevyriausybines organizacijas pagal jų specifinę veiklos rūšį arba tik vienos konkrečios organizacijos veiklą ( pvz., Lietuvos Respublikos religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymas, Lietuvos Respublikos meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas, Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas ir Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymas).

Galiu teigti, kad šios organizacijos neatitinka nevyriausybinių organizacijų požymių, o esti tik visuomeninių organizacijų porūšiai.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojančių teisės šaltinių yra pakankamai daug ir įvairių, ir jie sukuria išsamią ir palankią teisinę aplinką šioms organizacijoms. Tačiau juos paanalizaves susidurtiau su teisės normų neapibrėžtumo, įstatymų „pertekliaus“, konkretumo ir kompleksiškumo stoka šioje srityje. Specialių, tik tam tikrą veiklą reglamentuojančių, įstatymų atsiradimą sąlygoja : pirma Lietuvoje klostosi tradicija specialiu įstatymu pabrėžti socialinio reiškimo unikalumą, antra, dažnai siekiama spręsti problemas ne taisant bendrus įstatymus, dėl kurių tos problemos ir kyla, bet reikalaujant specifinių išimčių.

Būtinybę įstatymais nuosekliai ir kompleksiškai sureguliuoti nevyriausybinių organizacijų veiklą ir nustatyti aiškią valstybės koncepciją bei finansavimo ir bendradarbiavimo mechanizmą šių organizacijų atžvilgiu pabrėžė Lietuvos mokslininkai (D.Gineitienė, V. Domarkas ir kt.) bei nevyriausybinių organizacijų vadovai. Tos pačios teisinio reguliavimo problemos buvo keliamos 2002 m. gruodžio 20 d. vykusiame „Septintajame Lietuvos nevyriausybinių organizacijų forume“, kuriame ypač daug diskusijų ir pritarimo sulaukė naujuose nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojamuose įstatymų projektuose numatyta galimybė visoms nevyriausybinėms organizacijoms užsiimti ūkine – komercine veikla.

Apibendrinant, galiu teigti, kad nevyriausybinių organizacijų sistema būtų žymiai nuoseklesnė, jei užsiimančios specifine veikla organizacijos nebūtų išskirtos kaip atskiros rūšies organizacijos, o veiktų pagal bendruosius statutinius įstatymus ir specifinę veiklą reglamentuojančius įstatymus.

I. 3. TEIKIAMŲ SOCIALINIŲ PASLAUGŲ SAMPRATA, BEI RAIDOS ETAPAI

Teikian socialinę paramą socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, buvo ieškoma veiksingesnių, racionalesnių, tikslinesnių paramos organizavimo būdų. XVIII ar XIX a. socialinę paramą piniginėmis išmokomis, daiktais, tiesioginėmis paslaugomis teikė tie patys darbuotojai, organizacijos, o XX a. daugelyje šalių prasidėjo spartus socialinio darbo specializavimas ir socialinės paramos sistemos diferencijavimas. Dėl šių proesų socialinės paramos sistema kaip sistema, susidedanti iš dviejų posisteminių posistemių: piniginės socialinės paramos ir specialistų, parengtų šiam darbui atlikti, ir socialinių paslaugų, kaip nepiniginės paramos formos, ir socialinių darbuotojų šioms paslaugoms teikti. Dar XIX a. pabaigoje labdaros organizacijų susivienijimai, kovojantys, kad nebūtų įvesta valstybinė piniginė parama, teikiama pagal bendrus pajamų dydžio kriterijus, išskyriau dvi paramos formas: „ vargšų rėmimą ir „ globos darbą“, o tai, mano nuomone, iš esmės yra skirtingos pgalbos formos. Pirmu atveju padeda valstybė, teigdama piniginę paramą, tačiau ši parama turi būti teikiama išimtiniais atejais ir tik derinant su globos darbu.Antru atveju dirbdamas individualus socialinis darbas, kurį geriausiai gali atlikti labdaros organizacijos, o ne samdomi valstybės tarnautojai.

Žmogaus socialinė raida – tai procesas, praplečiantis žmogaus pasirinkimo galimybes. Apskritai galima rinktis iš daugybės alternatyvų, kurios laiku bėgant kinta. Tačiau bet kuriame visuomenės gyvenimo lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus – ilgai ir sveikai gyenti, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, reikiamais normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Nesant šių pagridinių dalykų, daugelio kitų pasirinkimo galimybių dažniausiai nebūna.

Valstybės socialinė politika – tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirsymas atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą pakankamai aprūpintiems piliečiams.
Pagrindinis žmonių gyvenimo šaltinis yra darbo pajamos. Tam tikra visuomenės dalis – seni žmonės, invalidai, ligoniai – negali dalyvauti darbo rinkoje. Kitaip juos galiu pavadinti socialinės atskirties grupe. Kad galima būtų užtkrinti tokių žmonių normalų gyvenimą, jais turi pasirūpinti valstybė. Tuo tikslu kuriama socialinės apsaugos sistema, kurios esmė – lėšas perskirstyti tarp darbingų ir nedarbingų asmenų bei gaunančiųjų mažas pajamas .

Terminas „socialinės paslaugos“ labai populiarus, kai kalbama apie šiuolaikinės valstybės pagalbą žmogui, apie vadinamos gerovės valstybės teikiamas socialines garantijas. Socialinių paslaugų termino, jų turinio samprata yra skirtinga, kai kalbama apie socialinę sritį, socialinę infrastruktūrą. Jeigu plačiuoju požiuriu visuomenei teikiamos paslaugos, kaip švietimo, sveikatos priežiūros, socialinės paslaugos, sporto, laisvalaikio, kultūros paslaugos. Socialinių paslaugų samprata: tai paslaugos, kurias teikia šiuolaikinė socialinė apsaugos sistema, apimant aštuonias socialines rizikas. Jos apima sveikatos priežiūros paslaugas; ikimokyklinio ugdymo paslaugas; vadinamąsias asmenines socialines paslaugas, teikiamas įvariuose socialinės globos įstaigose vaikams, seniems žmonėms, neįgaliesiems, rizikos grupių žmonėms; apgyvendinimo paslaugas suteikiant socialinį būstą; įdarbinimo paslaugas; pajamų palaikymo paslaugas.

Socialinėje statistikoje skiriamos dvi socialinės apsaugos formos: piniginės pašalpos ir paslaugos. Pagalba teikiama ne pinigais vadinama, socialinės apsaugos sistemoje ir apskaitoma kaip socialinės paslaugos.

Socialinės paslaugos siauriuoju požiūriu apibrėžiamos socialinė apsaugos sistemos kontekstu, kaip šios sistemos dalis, kuriomis siekiama panaikinti socialinę atkirtį, remti asmenų lygiateisiškumą, įsitraukimą į bendruomenę teikiant paslaugas labiausiai pažeidžiamoms žmonių grupėms – senyvo amžiaus žmonėms, neįgaliems, šeimoms, vaikams, jaunimui, bedarbiams ir benamiams.

Socialinės paslaugos išskiriamos iš socialinės apsaugos sistemos remiantis keturiais kriterijais: tai pagalba nepinigine forma, tikslo – kai siekiama padėti socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, užtikrinti jų į visuomenės gyvenymą, finansavimo būdas – teisė į paslaugas dažniausiai neparemta kliento įnašų mokėjimu; bei išlaidų kompensavimo būdo-tai valstybės subsidijuojamos paslaugos, klientai už jas moka ne rinkos kainomis arba apskritai už jas nemoka. Terminas „socialinės paslaugos“ neapima sveikatos priežiūros, švetimo, kultūros, sporto paslaugų, paslaugų, kurios remiamos per socialinio draudimo sistemą ar yra tik paprasta pinigų perdavimo akcija. Tokiomis socialinių paslaugų samprata ir remiuosi šiame darbe. Socialinės paslaugos šiame darbe analizuojamos kaip pagrindinė socialinio darbo, socialinės pagalbos organizavimo forma šiuolaikinėje valstybėje. Socialinės paslaugos – įstorinės socialinio darbo organizavimo raidos elementas. Šiandiena jos reiškia visuomenės teisinius įsipareigojimus teikti pagalbą, ją organizuoti laikantis įšlaidų atsipirkimo, įstaigų veiklos efektyvumo ir racionalumo principų. Socialnių paslaugų esmę, pagrindą sudaro profesionalų arba savanorių, viešųjų, ne pelno ar pelno teikėjų pagalbos veikla, atliekamas socialinis darbas. Pagal turinio, organizavimo požiuriu socialinio darbo ir socialinių paslaugų sąvokų tapatinti negalima. Socialinės paslaugos turinio požiūriu apima platesnį veiklos lauką negu socialinis darbas, socialinio darbo paslaugų teikimas. Šiandienėje valstybėje socialinis darbas dažniausiai atliekamas kaip socialinės paslaugos teikimas. Pagal pagalbos tikslą tiek socialinis darbas, tiek socialinės paslaugos yra tapatūs dalykai. Tikslas – atkurti, padėti palaikyti asmens santykius su visuomene, kai jis pats nepajėgia to padaryti. Pagalbos objektas ir socialinis darbas, ir socialinės paslaugos yra tapatūs dalykai. Pagalbos objektas – individas, šeima, bendruomenė. Pagalbos turinio, organizavimo požiūriu socialinio darbo ir socialinių paslaugų sąvokų tapatinti negalima. Socialinės paslaugos turinio požiūriu apima platesnį veiklos lauką negu socialinis darbas, socialinio darbo paslaugų teikimas. Šiandienėje valstybėje socialinis darbas dažniausiai atliekamas kaip socialinės paslaugos teikimas.

I. 4. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ SPECIALIZACIJA SOCIALINIŲ PASLAUGŲ TEIKIME

Pastaruoju dešimtmečiu NVO reikšmė socialinių paslaugų srityje ypač padidėjo ir didėja. Kuriantis ir plintant naujiems socialiniams judėjimams, žlugus socialistiniams režimams Rytų Europoje, gerovės valstybės patiriant krizę, buvo iš naujo atrastas sektorius tarp valstybės ir rinkos, platus nevyriausybinių organizacijų spektras ir jo reikšmė teikiant socialines paslaugas idėja. Visi sutaria, kad siekiant įveikti valstybės garantijų ir rinkos nepakankamumą socialinių paslaugų srityje, būtina labiau remtis nevyriausybinių organizacijų teikiamomis paslaugomis. NVO sektoriui priskiriamas naujas vaidmuo sprendžiant kylančias socialinės paramos teikimo srityje problemas.

Socialinės apsaugos srityje nevyriausybinės organizacijos atstovauja ir teikia paramą įvairioms socialiai pažeidžiamoms
atsidūrusioms nepalankioje padėtyje žmonių grupėms. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas numato, kad socialines paslaugas šalia valstybinių viešojo administravimo subjektų teikia ir nevyriausybinės organizacijos. Savivaldybių institucijoms yra įstatymiškai įtvirtinta pareiga, organizuojant socialinių paslaugų teikimą, bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis. Deja, įstatymas išsamiau nepaaiškina bendradarbiavimo mechanizmo. Apie tai, mane informuoja ir mano pačio pateiktos nevyriausybinėms organizacijoms sudarytos anketos (preidas Nr. 2). Juose didžioji daguma pildančių organizacijų atsakė, jog didžioji priežastis trukdanti NVO socialinių paslaugų teikimo veiklai ir plėtrai Lietuvoje vystytis yra netobula teisinė bazė. Socialinėje srityje veikia labai įvairios nevyriausybinės organizacijos – teikiančios socialinę pagalbą jaunimui, moterims, pagyvenusiems žmonėms, invalidams ir kt.(pvz., Lietuvos invalidų draugija, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir kitos).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4283 žodžiai iš 8487 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.