Onkologinių ligų gydymo patofiziologiniai principai
5 (100%) 1 vote

Onkologinių ligų gydymo patofiziologiniai principai

ONKOLOGINIŲ LIGŲ GYDYMO PATOFIZIOLOGINIAI PRINCIPAI

Vėžys (liga)

Vėžinės ligos – tai ligų grupė, kurių būdingas požymis – nekontroliuojamas genetiškai pakitusių ląstelių dauginimasis ir šių ląstelių sugebėjimas naikinti aplinkinius audinius bei išplisti į kitas kūno vietas (metastazės). Vėžį sukelia DNR (genetinės medžiagos) pažeidimai, veikiantys ląstelių augimo reguliavimą.

Pažeistos sveikos ląstelės pasmerktos apoptozei (programuotai ląstelių žūčiai), tačiau vėžinės ląstelės išvengia apoptozės

Metastazės blužnyje

Gydymas

Kiekviena vėžio forma gydoma skirtingai.

Dažniausiai taikomi šie vėžio gydymo metodai:

– chirurginis vėžinio audinio pašalinimas (rezekcija);

– chemoterapija;

– švitinimas (radioterapija);

– hormonų terapija;

– imunoterapija;

– kaulų čiulpų transplantacija;

– specifinė vėžio profilaktika.

CHIRURGINIS VĖŽINIO AUDINIO PAŠALINIMAS (REZEKCIJA). Jei auglys lokalizuotas ir prieinamas, operacija yra rekomenduojamas ir labiausiai veiksmingas būdas. Operacijos metu pašalinamas vien tik auglys, arba auglys su visu organu, nes pašalinus vien tik auglį yra didesnė jo atsinaujinimo tikimybė. Taip pat dažnai reikalingos papildomos operacijos vietinių ir sritinių limfmazgių pašalinimui, kurie panaudojami stadijos nustatymui. Chirurginio gydymo būdo pavyzdžiai: prostatektomija, mastektomija.

CHEMOTERAPIJA. Tai vėžio gydymas priešvėžiniais vaistais, kurie vadinami citostatikais. Šie vaistai dažniausiai pažeidžia vėžinių ląstelių sugebėjimą daugintis. Gydymas citostatikais pažeidžia ir sveikus audinius, bet šie, tinkamai skiriant chemoterapijos kursus, vėliau palaipsniui atsistato. Yra virš 50 rūšių skirtingų chemoterapinių vaistų, dažnai vartojami keli vaistai vienu metu (kombinuota chemoterapija). Kai kurioms vėžio rūšims užtenka vien chemoterapijos, kitais atvejais chemoterapija derinama su kitais gydymo būdais – chirurgine operacija, radioterapija (švitinimu), hormonų terapija, imunoterapija ar iškart su keliais būdais.

Didelė chemoterapinio poveikio dalis susijusi su itin sparčia vėžinių ląstelių medžiagų apykaita: vėžinė ląstelė per tą patį laiką įsisavina bent kelis kartus daugiau toksinių medžiagų. Skirtingi vaistai skirtingai veikia vėžines ląsteles. Chemoterapija kruopščiai planuojama kad kiekvieno kurso metu sunaikintų kuo daugiau vėžinių ląstelių, bet nesunaikintų sveikų audinių. Skirtingi chemoterapiniai vaistai skirtingai veikia greitai besidauginančias ląsteles:

• Vaistai, blokuojantys ląstelės receptorius, priimančius signalus, verčiančius ląstelę dalintis;

• Vaistai, veikiantys ląstelės DNR ir neleidžiantys genetinei medžiagai dalintis;

• Vaistai, veikiantys pagalbines ląstelės dalis (pavyzdžiui, branduolį), reikalingas ląstelės dauginimuisi.

ŠVITINIMAS (RADIOTERAPIJA). Tai vėžinių (ir kai kurių kitų susirgimų) gydymas naudojant jonizuojančiųjų spindulių energiją. Švitinimas pažeidžia vėžinių ląstelių genetinę medžiagą ir taip sustabdo jų dauginimąsi ir augimą. Jonizuojantieji spinduliai paveikia ir sveikas ląsteles, tačiau taikant šiuolaikinius radioterapijos metodus, sveikas ląsteles pavyksta išsaugoti, o iš tų sveikų ląstelių, kurios pažeidžiamos, dauguma vėliau atsistato. Radioterapija gali būti naudojama daugumai auglių naikinti, taip pat gydant leukemijas ir limfomas;

IMUNOTERAPIJA. Tai vėžio gydymo metodas, kurio metu stengiamasi panaudoti/suaktyvinti imuninės sistemos veikimo mechanizmus ir taip naikinti piktybines ląsteles, sukėlusias ligą. Imuninė sistema reaguoja į aplinkos veiksnius atskirdama savas ir svetimas ląsteles, tačiau dažniausiai navikinės ląstelės yra daugiau ar mažiau toleruojamos, nes tai paprastai yra savos ląstelės, pakitusios taip, kad nevaldomai dauginasi ir plinta. Visgi dauguma piktybinių ląstelių turi savitų antigenų paviršiaus receptorių, išskiriančių jas iš aplinkinių (sveikų) ląstelių. Vienintelis imunoterapijos metodas, kurio veiksmingums yra neginčijamai įrodytas – alogeninė ar kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija. Šios transplantacijos pradėtos atlikti, siekiant suteikti išgyvenimo galimybę ligoniams, kurie serga kraujo navikinėmis ligomis ir yra gydomi intensyvia chemoterapija. Tokia chemoterapija sunaikina ne tik vėžines ląsteles, bet ir normalias kraujo ląsteles, kurios yra būtinos gyvybei. Sėkmingai persodinus sveiko donoro kamienines kraujodaros ląsteles pacientui po chemoterapijos, atstatoma kraujo ląstelių nuolatinė gamyba organizme.

Už didelius nuopelnus kamieninių kraujodaros ląstelių persodinimo srityje šio gydymo būdo pradininkas E. D. Thomas buvo apdovanotas Nobelio premija, Vis plačiau taikant šį metodą ir atliekant intensyvius mokslinius tyrimus, buvo pastebėtas ir kitas, jau imunologinis tokios transplantacijos poveikis – donoro (kito organizmo) kamieninių kraujodaros ląstelių, prigijusių šeimininko (host) organizme, gaminami T limfocitai, be įprastinių savo funkcijų, specifiškai naikina beatsinaujinančias navikines ląsteles šeimininko organizme. Šis reiškinys pirmiausia buvo pastebėtas tiriant pacientus, sergančius leukemija, todėl jis buvo pavadintas „transplantatas prieš leukemiją“, Pastarųju metu tyrimai vis
patikimiau įrodo esant „transplantanto prieš naviką“ efektą. Tai reiškia, jog specifinis T limfocitų poveikis yra nustatytas ne tik prieš leukemijos navikines ląsteles, bet ir prieš kitų rūšių vėžio, tokio kaip inkstų ląstelių karcinoma ląsteles. Deja, šis teigiamas transplantacijos poveikis kol kas neatsiejamas nuo vienos iš sunkiausių komplikacijų – ligos „transplantantas prieš šeimininką“ , kuri yra viena dažniausių mirtingumo priežasčių po alogeninės transplantacijos. Vykdomi intensyvūs moksliniai tyrimai, siekiant sustiprinti teigiamą poveikį ir prislopinti komplikacijas.

Kita grupė imunoterapijos metodų pasitelkia antikūnus , atpažįstančius piktybines ląsteles per jau minėtus piktybinėms ląstelėms būdingus antigenus ir stimuliuojančius imuninės sistemos reakciją į jas. Pavyzdžiui, herceptinas yra antikūnas, nukreiptas prieš paviršinį receptorių ErbB2 , dažnai randamą krūties vėžio ląstelėse.

Dar kita grupe metodų stengiamasi aktyvuoti organizmo T-limfocitus (citotoksinius T limfocitus bei T limfocitus „helperius“) ir paskatinti juos naikinti navikines ląsteles. Tai realizuojama imunizuojant pacientus įvairiais būdais pateikiamais vėžiniais antigenais.

Kai kuriais atvejais imunoterapija remiasi ne specifiniu poveikiu (antikūnai bei specifinės T-ląstelių reakcijos), o aktyvuoja nespecifines imunines reakcijas, kurios paskatina uždegimą (nespecifinį procesą) naviko apimtame audinyje. Tai gali būti taikoma, kai navikas slopina specifinę organizmo imuninę reakciją į antigenus, esančius navikinių ląstelių paviršiuje.

KAULŲ ČIULPŲ TRANSPLANTACIJA.

Transplantacijos istorija. Prieš šimtą metų visi bandymai gydyti ligų (anemija, leukemija) pažeistus kaulų čiulpus buvo nesėkmingi. Tuo pat metu laboratorijose vykdomi eksperimentai su pelėmis, kurioms pažeisti kaulų čiulpai, parodė, kad galima sėkmingai gydyti taikant kaulų čiulpų paimtų iš sveikų pelių infuzijas. Tai leido iškelti hipotezę, kad galima sėkmingai transplantuoti vieno žmogaus kaulų čiulpus kitam (alogeninė transplantacija).

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1024 žodžiai iš 1983 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.