Tikslai
Mano darbo tikslas buvo kuo daugiau sužinoti apie organizacijų valdymo
struktūrą. Literatūroje rasti kuo daugiau skirtingų nuomonių šia tema ir
jas palyginti (rasti panašumus ir skirtumus), aptarti, išskirti jų
privalumus ir trūkumus bei suformuluoti savo nuomonę šiuos klausimu ir
padaryti išvadas.
Organizacija – tai…
– grupė žmonių, kuriuos sieja bendras tikslas ir kurių veikla sąmoningai
koordinuojama bendram tikslui ar tikslams siekti (Paliulis N.,
Chlivickas E. Vadybos pagrindai. Vilnius: „Technika“, 1998);
– grupė žmonių, susietų kokio nors pobūdžio ryšiais (Zakarevičius P.
Pokyčiai organizacijose: priežastys, valdymas, pasekmės. Kaunas: VDU,
2003);
– grupė žmonių, kurių veikla sąmoningai koordinuojama bendram tikslui
pasiekti (Damašienė V. Valdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaurės Lietuva,
2002).
Mano nuomone, remiantis šiais apibrėžimais, organizacija – tai grupė
žmonių, kurie siekia vieno, konkretaus, užsibrėžto tikslo kartu (pvz.:
pagaminti prekę, gauti pelną, padėti skurstantiems ir t. t.).
Valdymas – tai…
– poveikis visuomenei, turint tikslą ją tvarkyti, tobulinti (Damašienė
V. Valdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2002);
– žmonių, dirbančių vadybinius darbus, informacinė veikla, kurią
vykdydami jie reguliuoja veiklą kitų žmonių, tiesiogiai dalyvaujančių
socialiniuose, ekonominiuose ir gamybiniuose-technologiniuose
procesuose (Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos.
Kaunas: VDU, 2002);
– organizuojantis darbą procesas siekiant nustatyto tikslo pagal iš
anksto parengtą planą (Paliulis N., Chlivickas E. Vadybos pagrindai.
Vilnius: „Technika“, 1998).
Pirmajame apibrėžime yra pabrėžiamas poveikis visuomenei, nors, mano
nuomone, organizacijos valdomos pagal užsibrėžtą tikslą, o tik reklama
siekiama paveikti visuomenę. P.Zakarevičiaus apibrėžimas yra nelabai
lengvai suprantamas, painus. Man atrodo kad, N.Paliulio ir E.Chlivicko
knygoje pateiktas valdymo apibrėžimas yra aiškiausias ir tiksliausias.
Struktūra – tai…
– ko nors sudėtinių dalių tarpusavio išsidėstymas ir ryšys tarp jų;
sandara, sąranga (Tarptautinių žodžių žodynas. Redagavo Lemchenas Ch.
Vilnius: Mintis, 1969);
Taigi, mano nuomone, organizacijų valdymo struktūra – žmonių grupės,
kuri siekia bendro, konkretaus, užsibrėžto tikslo, darbą organizuojančio
proceso sandara.
Organizacinė valdymo struktūra paprastai formuojasi keičiantis
valdymo darbų sudėčiai bei turiniui, atsirandant naujiems šio pobūdžio
darbams, tai yra vykstant valdymo darbų pasidalijimo procesui.
Povilo Zakarevičiaus knygoje „Vadyba: genezė, dabartis, tendencija“
yra išskiriamos trys pagrindinės organizacijų valdymo struktūros:
1. linijinė;
2. funkcinė;
3. linijinė-funkcinė.
Tačiau N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje „Vadybos pagrindai“ be šių
trijų, kaip ir P.Zakarevičiaus knygoje, tarp pagrindinių organizacijų
valdymo struktūrų yra priskiriama dar viena – linijinė štabinė struktūra. O
Sauliaus Gudo knygoje „Organizacijų veiklos modeliavimas“ yra išskiriamos
net aštuonios organizacijų valdymo struktūros:
1. linijinė;
2. funkcinė;
3. linijinė-funkcinė;
4. linijinė-štabinė;
5. projektinė;
6. matricinė;
7. mišri projekto;
8. tikslinė.
Kadangi visuose trijuose mano perskaitytose knygose yra minimos trys
(linijinė, funkcinė, linijinė-funkcinė) organizacijų valdymo struktūros,
jas ir panagrinėsiu plačiau ir giliau, bei aprašysiu jų privalumus bei
trūkumus.
Linijinė valdymo struktūra
Tai viena seniausių valdymo struktūrų. Visose trijuose mano skaitytose
knygose yra pabrėžiama, kad šiai valdymo struktūrai būdinga tai, jog
aukštesnio lygio vadovui yra pavaldūs keli žemesnio lygio vadovai.
N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje nurodoma, kad jai būdingas vienvaldiškumo
principas: pavaldinys gauna nurodymus iš vieno vadovo ir jam atsiskaito, o
vadovo nurodymai pavaldiniui yra privalomi. Tą patį teigia ir
P.Zakarevičius bei S.Gudas savo knygose. Linijinės valdymo struktūros
schemų pavyzdžiai pateikti 1, 2 ir 3 paveikslėliuose.
P.Zakarevičius rašydamas apie linijinę organizacijų valdymo struktūrą
išskiria du pagrindinius jos privalumus: 1) pavaldiniai visuomet gauna
vienareikšmius nurodymus; 2) užtikrinamas vadovavimo vieningumas per visus
hierarchinius lygius. S.Gudo knygoje radau dar vieną privalumą, nepaminėtą
P.Zakarevičiaus knygoje: ryšio kanalai organizacijos komunikacinėje
sistemoje yra santykinai trumpi, todėl vadovui yra nesunku gauti
reikalingus duomenis. O N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje be šių privalumų
yra paminėta ir tai, kad vadovas yra asmeniškai atsakingas už jam pavaldaus
padalinio darbą.
Taigi, pagrindinai linijinės valdymo struktūros privalumai yra:
1. pavaldiniai gauna vienareikšmius nurodymus;
2. griežtas vienvaldiškumo
principų taikymas;
3. vadovas nesunkiai gauna reikalingą informaciją;
4. vadovas asmeniškai atsakingas už jam pavaldaus padalinio darbą.
Be to aš prie šių privalumų pridėčiau dar vieną – vadovas lengvai gali
kontroliuoti savo pavaldinius, nes kiekvienas darbuotojas pavaldus tik
vienam vadovui ir yra susijęs su valdymo sistema tik per savo tiesioginį
viršininką.
Tačiau be privalumų, kaip bebūtų, ši valdymo struktūra turi ir
trūkumų. P.Zakarevičius pateikia tik vieną trūkumą: vadovas turi būti
kompetentingas visais veiklos klausimais, o tai sudėtingose, didelėse
organizacijose praktiškai neįmanoma. Tačiau ir S.Gudas, ir N.Paliulis bei
E.Chlivickas trūkumų įžvelgia daug daugiau. S.Gudas nurodo, kad:
1. atsakomybė už strateginius ir operatyvius sprendimus tenka vien
tik aukštesniojo lygio vadovui;
2. ši struktūra nepritaikyta kompleksinių problemų sprendimui (nėra
štabo grandies, kuri koordinuotų įvairiems vadovams priklausančius
padalinius);
3. kadangi informacija yra perduodama tik dviem kryptimis: iš
viršaus žemyn bei iš apačios į viršų, padaliniams susisiekti yra
sudėtinga, nes jų horizontalūs ryšiai yra neįteisinti.
N.Paliulis ir E.Chlivickas išvardina net penkis trūkumus, kurių vienas
yra toks pat kaip ir pateiktas P.Zakarevičiaus knygoje. Taip pat jie
teigia, kad mažai reikšmingų klausimų sprendimai yra perkeliami į aukštesnį
valdymo lygį, nes žemesnio lygio vadovai dažnai yra praradę savarankiškumą
ir iniciatyvą; yra didelis vadovo informacinis perkrovimas bei nėra griežto
vadovų ir pavaldinių darbo reglamento.
Aš labiausiai pritarčiau N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje „Vadybos
pagrindai“ bei S.Gudo knygoje „Organizacijų veiklos modeliavimas“
išvardintiems trūkumams, nes P.Zakarevičius įvardino tik vieną trūkumą,
nors jų tikrai yra daugiau.
Mano nuomone, ši valdymo struktūra nėra optimaliausias variantas