Organizuotas nusikalstamumas
5 (100%) 1 vote

Organizuotas nusikalstamumas

11213141516171

TURINYS

1. ĮVADAS……………………………………………………………………………………….. 2

2. PAGRINDINĖS SĄVOKOS…………………………………………………………………. 3

3. ORGANIZUOTO NUSIKALSTAMUMO SOCIALINĖ CHARAKTERISTIKA……….. 4

4. LA COSTRA NOSTRA……………………………………………………………………… 11

5. KOLUMBIJOS PREKIAVIMAS NARKOTIKAIS…………………………………….. 13

6. KALIO KARTELIS………………………………………………………………………….. 14

7. MEDELJINO KARTELIS…………………………………………………………………… 15

8. ŠIAURĖS PAJŪRIO KARTELIS……………………………………………………………. 16

9. ITALŲ ORGANIZUOTAS NUSIKALSTAMUMAS JAV…………………………………. 17

10. ITALŲ NUSIKALTĖLIŲ ORGANIZACIJOS…………………………………………… 18

A. SICILIJOS MAFIJA…………………………………………………………………………… 18

B. KAMORA………………………………………………………………………………………. 19

C. NDRANGETA………………………………………………………………………………….. 20

11. AZIJIEČIŲ ORGANIZUOTAS NUSIKALSTAMUMAS…………………………………. 22

12. IŠVADOS………………………………………………………………………………………. 25

13. LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………………………… 26

ĮVADAS

Tarptautiniu mastu, nusikalstamumas yra tarsi indikatorius kuris parodo kokia yra ekominė šalies būklė, kaip valdžia sugeba susitvarkyti savo šalies viduje su ta problema. Neveltui daugelis politikų savo rinkiminėse programose žada šią problemą išspręsti, tai yra šį reiškinį panaikinti ar jį sumažinti.

Manau šis dardas KTU studentams iš dalies padės glaustai susipažinti su pasaulyje egzistuojančiomis nusikalstamomis organizacijomis ir susidomėjusiems šia sritim gal tai bus pirmas laiptelis į Lietuvišką “FTB ” .

Pasauliniu lygiu į tai žiūrint, susidaro vaizdas, kad tai yra gerai organizuota ir aprūpinta “tarptautinė” organizacija, turinti ekonominius ir su tai susijusius politinius kėslus. Pažvelgus giliau pasidaro aišku, kodėl valstybės tariasi tarpusavyje kovai su šiuo reiškiniu ir net kuria tarptautines organizacijas kovai su juo (Interpolas).

Šiame darbe aprašomos žymiausios ir galingiausios pasaulyje nusikalstamos organizacijos, jų sudėtis, veiklos pobūdis, kai kurie FTB veiksmai kovai su juo. Pagrindinis dėmesys akcentuojamas Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančiuose nusikaltėlių organizacijoms ar turinčiomis ryšių su jomis, tačiau esančiomis ne JAV teritorijoje. Kai kur nurodomos jų pajamos ir “verslo” pobūdis, nusikalstamų specifika ir būdai.

Kaip jau minėjau nusikalstamumas nėra vienos valstybės reikalas, jis kaip ir žmogus yra visur. Kiekvienoje valstybėje yra skirtinga jo atsiradimo istorija ir tradicijos. Noriu pabrėžti, kad šiame darbe nerašoma apie pavienius nusikaltimus, o į tai žiūrima kaip į darbo veiklą, kurią vykdo didelės savo apimtimi nusikalstamos “korporacijos” turinčios savo įtakos zoną prilygstančią ekonominėms zonoms ir dėl kurių yra kovojama, kaip ir rinkoje.

Šiam darbui didžiaja dalimi yra panaudoti FTB surinkta medžiaga ir kai kurie Lietuvos Policijos Akademijos (tuometiniu pavadinimu) operatyvinės veiklos studijų medžiaga. Dėl, kurių publikavimo masinės informavimo priemonėse būtinas FTB atstovų sutikimas. Ši informacija surinkta tiek operatyvinių priemonių pagalba, tiek atskirų pariegūnų vykdytu tyrimu, kokios, tai grupuotės atžvilgiu (pastarųjų pavardės neskelbiamos). Visa informacija pateikta naudojantis 1993-1995 metų medžiaga ir duomenimis.

Pagrindinės sąvokos

Organizuotas nusikalstamumas-visuomenės dalis, kuri siekia veikti už visuomenės ir vyriausybių ribų, ją sudaro tūkstančiai jos struktūrose veikiančių nusikaltėlių, o pačios struktūros yra tokios pat kompleksinės kaip ir bet kokios kitos didelės korporacijos, ir jos labiau paklūsta saviems nei įstatyminės valdžios įstatymams [3].

Mafija-organizuotų nusikalstamų organizacijų visuma, kurios susijusios su korupcija[4].

Nusikalstamumas – įvykdytas nusikaltimų skaičius per laiko tarpą.

Kriminalinė agresija-kovos dėl ekonominės laisvės instrumentas[8].

Kriminalinė korporacija-nusikaltėlių grupuotės, kurias sieja bendri interesai [4].

Nusikalstamas sindikatas-organizuotos nusikaltėkių grupės veikiančios bendrai, išvien [4].

Organizuoto nusikalstamumo socialinė charakteristika

Kaip seniau taip ir dabar nusikalstamumas yra socialinė problema arba patologija, sukelianti ne tik asmeninę, bet ir visuomeninę krizę [7; 78]. Seniai pastebėta, kad, esant stabiliai visuomenei, šalyje nusikalstamumo lygis taip pat stabilus, tuo tarpu socialinių krizių, radikalių permainų laikotarpiu nusikalstamumas paprastai didėja. Tai patvirtina ir pastarųjų metų statistiniai duomenys: 1990m. Lietuvos teisėsaugos institucijos gavo 79 191
pranešimą apie nusikaltimus, o užregistravo (iškėlė baudžiamąją bylą) 37 056, atitinkamai 1991m.-91 289 ir 44 984, 1992m.- 107 733 ir 56 615, 1993m.- 108 141 ir 60378. 1995m.- 103453 ir 53671 [8;83]. 1996 m. buvo užregistruoti 68053 nusikaltimai [6;87,88] .

Tai liudija nuolatinis turtinių nusikaltimų vyravimas nusikalstamumo struktūroje: 1989m. šie nusikaltimai kasmet sudarė daugiau kaip 80 % visų užregistruojamų nusikaltimų. Vidutiniškai 4 iš 5 nusikaltimų yra turtinio arba savanaudiško smurtinio pobūdžio [8;79]. Net tiesioginiai pasikėsinimai prieš asmenį, jo gyvybę, sveikatą, tarnybiniai nusikaltimai dažniausiai tėra tik sudėtinė bendresnė turtinio nusikaltimo dalis, siekiant užvaldyti turtą, užtikrinti sandėrių vykdymą, likviduoti kreditorius, konkurentus, turtinio nusikaltimo liudininkus ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad turtiniai nusikaltimai priklauso labiausiai latentiškų nusikaltimų grupei, galima spręsti apie realų jų mastą. Todėl faktinis jų skaičius žymiai viršija oficialiosios statistikos rodiklius, o tai neatspindi realios padėties. Prie tokių nusikaltimų priskiriami organizuoti bei profesionalūs nusikaltimai, kontrabanda, vengimas mokėti mokesčius, pinigų padirbinėjimas, korupcija, prekyba narkotikais, ekonominiai nusikaltimai susiję su prostitucija ir pan. Tokios primityvios pradinio kapitalo kaupimo formos, aplenkė laisvosios rinkos ekonominius santykius ir susiformavo anksčiau negu rinkos ekonomika.

Su rafinuotais ekonominiais nusikaltimais iki 1993m., kol vyko privatizacija ir formavosi privati nuosavybė, beveik nebuvo kovojama: iš 100 šios rūšies nusikaltimų teisėsaugos organai fiksuodavo vos vieną, dar mažiau buvo nuteisiama asmenų padariusių tuos nusikaltimus [8;87]. Galima daryti išvadą, kad ir šiandien, pasak finansų ministro A.Šemetos: “Lietuvoje apie 30% šalies ekonomikos yra šešėlinė (…)” [16;11]. Organizuotas nusikalstamumas gali būti suprantamas kaip nusikalstamos veiklos būdas šešėlinėje rinkos ekonomikoje ir pagal šešėlinės ekonomikos mastą šalyje galima spręsti apie organizuoto nusikalstamumo paplitimą joje.

Pagrindinis profesionalaus nusikalstamumo bruožas-jo versliškumas. Trumpai tariant tai “ko nori organizuotas nusikalstamumas – tai pinigai ir valdžia”[3;850]. Nusikalstamam verslui yra būdingi visi dėsningumai bei požymiai kaip ir verslui apskritai. Kaip ir kiekvieno verslo, taip ir nusikalstamo verslo pagrindinis tikslas – didinti pelną.

Dėl organizuotumo kriminalinė agresija tampa sunkiai fiksuojama ir praktiškai neįveikiama. Ji primena vėžines ląsteles, kurios paplinta po visą organizmą, kad būtų nesugaunamos ir “patikimai” kontroliuotų tą organizmą iš vidaus.[8;85]

Nusikaltimai žmogui, jo gyvybei, sveikatai, tam tikras politinis spaudimas yra tik priemonės pagrindiniam tikslui pasiekti. Džovani Falkone, buvęs Italijos “Antimafijos” komisijos vadovas savo knygoje “Tiesa apie mafiją” rašo: Žiaurumas ir prievarta nėra mafijos tikslas. “Garbės žmonės” juos naudoja tuomet, kai papirkimo ir įbauginimo metodai pasirodo neefektyvūs, arba, kai mafijos nuomone, kaltė už padarytą žmogaus klaidą išperkama tiktai mirtimi”[9;173,183].

Siekiant didesnio pelno, atsiranda nusikalstamo darbo pasidalinimas, kuris iš vienos pusės sumažina baudžiamosios atsakomybės grėsmę, o iš kitos – suintensyvina nusikalstamą veiklą, tuo pačiu padidindamas pajamas. Nusikalstamo darbo pasidalinimas sąlygoja atitinkamos sistemos bei struktūros nusikalstamoje gaujoje atsiradimą, o tai jau yra organizacijos elementai. Tokios organizacijos, siekdamos išvengti demaskavimo, suinteresuotos jos narių apibrėžtumu bei pastovumu ir specializuojasi atskirose nusikaltimų srityse. Sėkmingą organizacijos egzistavimą lemia nusikalstamos veiklos vykdymas siekiant pelno. Ilgalaikę ir pastovę nusikalstamą veiklą sąlygoja organizacijos narių funkcijų ir pareigų paskirstymas, griežtas pavaldumas ir t.t..

Tokių organizuotų nusikalstamų grupuočių bei jų padaromų nusikaltimų visuma ir sudaro organizuotą nusikalstamumą. Organizuotas nusikalstamumas neapsiriboja laike, o veikia kaip nusikalstamo verslo išplėstinė reprodukcija, kurio pajamos pastovios, reguliuojamos ir planuojamos. Svarbi organizuoto nusikalstamumo ypatybė yra ta, kad jis investuoja lėšas visur kur tik yra šansai gauti naudą, bet teikiamas preoritetas toms sferoms, kur prekėms ir paslaugoms nustatyti teisiniai-baudžiamieji draudimai. Maksimalaus pelno sąlyga yra monopolija. Teisiniai-baudžiamieji draudimai pašalina legalaus verslo konkurentus. Taip pat kova už monopoliją vykdoma be kokių nors teisinių ar moralinių apribojimų..“Nusikalstamos visuomenės veiksmai nėra impulsyvūs, bet tai yra įmantrios konspiracijos rezultatas. Konspiracijos, kuri tęsiasi daug metų ir kurios tikslas yra visų veiklos sferų kontrolė, siekiant gauti milžinišką pelną”[3;848]. Kiekviena nusikalstama grupuotė – yra visų pirma lanksti bei racionali sistema, gerai prisitaikanti prie įvairių aplinkybių, o esant būtinumui keičianti savo veiklos pobūdį bei mechanizmą.

Nežiūrint požiūrių įvairovės, visų nuomonės sutampa, kad organizuotas nusikalstamumas yra socialinis reiškinys, turintis realų ekonominį pagrindą.Taip pat sutariama ir prognozėse – tai didėjanti nusikalstamų organizacijų įtaka ekonomikos
sferoje. Yra nurodoma, kad organizuotas nusikalstamumas yra visuomenės dalis, kuri siekia veikti už visuomenės ir vyriausybių ribų. Šią visuomenės dalį sudaro tūkstančiai jos struktūrose veikiančių nusikaltėlių, o pačios struktūros yra tokios pat kompleksinės kaip ir bet kokios kitos didelės korporacijos. Šios struktūros labiau paklūsta saviems nei įstatyminės valdžios įstatymams [3;848].

1996m. gegužės 8-10 dienomis Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio Saugumo komiteto ir prie Europos Tarybos registruotos tarptautinės nevyriausybinės organizacijos “Europe 2000” Lietuvoje surengtoje konferencijoje “Organizuoto nusikalstamumo ypatumai Baltijos valstybėse” LR Seimo pirmininko pavaduotojas E. Bičkauskas, kalbėdamas apie baudžiamosios teisės priemones, užkertančias kelią organizuotam nusikalstamumui Baltijos šalyse, tvirtino, jog šio nusikalstamumo pradžia Baltijos valstybėse dažnai siejama su nepriklausomybės atkūrimu.

“Didelių” pinigų įgyjimo srityse “švarių rankų” politika neegzistuoja. Anot E.Bičkausko, kritinės situacijos momentu laikytinas įstatymo “Dėl kooperacijos” priėmimas 1985 metais. Prasidėjo nuolatinis ir nekontroliuojamas kapitalo kaupimas “perpumpuojant” valstybės lėšas į kooperatinį, o iš esmės į privatų sektorių. Visuomenėje egzistavo jėga, kuri galėjo tuo užsiimti, tai yra sąstingio laikais susiformavusi partinė valstybinė biurokratija. Būtent ji įsiveržė į tą vakuumą, kuris formavosi žlungant administracinėms struktūroms, aktyviai jas griaudama ir turtėdama šiame chaose.

Neišvengiamai persiorganizavo ir nusikalstamas “pasaulis”. Iš pradžių stichiškai, po to įgaudamas vis organizuotesnes formas, jis pasireiškė reketu, kitais savanaudiškais nusikaltimais, terorizuodamas naują grupę asmenų, įgijusių stambų kapitalą. Pradžioje nusikaltėliai padėjo “užsakovams” kriminaliniais metodais dalyvauti privatizavimo procese, po to jau patys tiesiogiai į jį įsijungė. Nusikalstamo sindikato dėmesys krypo į teisėtą ekonomiką, o nusikalstamu būdu gauti pinigai buvo investuojami. Pasiremdami korumpuotais valdžios pareigūnais, nusikaltėliai legalizavo savo verslą ir pasinaudojo juo kaip tam tikru etapu tolesnei nusikalstamai veiklai plėtoti.

Jungtinių Tautų Narkotikų Kontrolės Programos regioninės atstovybės Baltijos šalims direktoriaus pavaduotojas S. Mathiesen viename iš savo pranešimų yra pasakęs: jaunos demokratijos šalys, kurios neturėjo realių valdžios struktūrų, yra neatsparios bet kokiai alternatyviai jėgai, pavyzdžiui organizuotam nusikalstamumui.”[11]

Būtent šalies ekonominėje sistemoje slepiasi kriminalinės korporacijos priežastis. Pasak E. Bičkausko, 1992-1993 metais galų gale valstybėje buvo pripažintas organizuoto nusikalstamumo egzistavimas. Pripažinta, jog Lietuvoje egzistuoja beveik 100 nusikalstamų grupuočių. Paskutiniais metais organizuotas nusikalstamumas taip pat pradėjo gyventi pagal rinkos dėsnius, tapo savireguliuojančiu reiškiniu, ribojančiu savo paties augimą. Visos veiklos sritys, galinčios duoti kiek didesnį pelną, mafijos organizacijų jau beveik pasidalintos” [12].

Organizuotos nusikaltėlių grupuotės pagal savo organizuotumo laipsnį, vidinę struktūrą, nusikalstamos veiklos mąstą bei pobūdį yra nevienarūšės, todėl atskiri autoriai apibudina skirtingas nusikalstamas organizacijas izuoliuotai, sugrupuodami pagal bendruosius požymius. Reikia pažymėti, kad bet kurio lygio nusikalstama organizacija yra tampriai susijusi su žemesnio ar aukštesnio lygio nusikalstamomis organizacijomis ir jos veikla nėra savarankiška. Nėra savarankiškos ir nusikalstamos organizacijos ypač kintant jų statusui. Mokslinėje literatūroje pateikiamos tapačios, bet labai įvairios organizuoto nusikalstamumo struktūros. Rementis moksline literatūra ir teisine praktika galima ir Lietuvos organizuotą nusikalstamumą suskirstyti į tam tikrus lygius.

Lygių schema:

Pirmojo lygio grupuotės-tai lokalios organizuotos nusikalstamos gaujos, kurios pagal veiklos ir įtakos sferas pasiskirsčiusios teritoriniu principu. Tokios grupuotės yra kiekviename respublikos rajone ir mieste. Jos užsiima smulkių verslininkų ir prekeivių turto prievartavimu, vagystėmis,plėšimu ir pagal aukštesnio lygio nusikalstamų organizacijų nurodymus atlieka įvairias nusikalstamas akcijas: užpuolimus, sprogdinimus, padegimus, nužudymus ir pan. Šiame lygyje dar pasireiškia sudėtinga hierarchinė struktūra, disponavimas stambiomis piniginėmis lėšomis bei plačiais korupciniais ryšiais. Dalis pajamų pagal pavaldumą perduodama aukštesnio lygio nusikalstamoms organizacijoms ir atsiradus būtinumui iš jų susilaukiama reikiamos pagalbos. Pagal R.Grigo socialinių organizacijų suskirstymą tai atitika racionalios socialinės organizacijos tipui, kuri yra grindžiama griežtomis hierarchizuotomis struktūromis, ryšiais bei santykiais [2;221].

Šio lygio grupuotės norėdamos įvykdyti didelį pelną duodantį nusikaltimą turi prašyti leidimo aukštesnio lygio organizuoto nusikalstamumo bosus, kontroliuojančius tą teritoriją. Nesilaikant nustatytos tvarkos bei ją pažeidžiant yra taikomos bausmės, dažniausiai piniginės baudos, o kartais ir fizinis smurtas.

Šio lygio grupuotės kontroliuoja jai paskirtoje teritorijoje visą verslininkų
veiklą, taip pat kontroliuoja ir įtakoja kitų eilinių nusikaltėlių veiklą. Jos duoda leidimą objektui apvogti, leidimas įvykdyti vagystę kainuoja apie 10% nuo pagrobto turto vertės. Tokios grupuotės nėra užsikonspiravusios, o atvirkščiai yra gerai visiems žinomos pagal atitinkamą pavadinimą. Jos atlieka nusikalstamos reklamos funkciją, kad pademonstruotų nebaudžiamumą ir galingumą.

Antro lygio nusikalstamos organizacijos pasižymi gera orientacija su egzistuojančia hierarchija, disponuoja labai didelėmis piniginėmis lėšomis, kurių dalį investuoja į legalų verslą, nekilnojamą turtą, turi plačius korupcinius ryšius. Jos išsidėsčiusios Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestuose ir Lietuvos teritoriją geografiškai pasidalinusios pagal įtakos zonas.

Panaši situacija yra kaimyninėje Latvijoje kur šiuo metu veikia daugiau kaip 80 organizuotų nusikaltėlių grupuočių. Du trečdalius jų sudaro reketininkų brigados. Jos pasidalinusios visą Latviją veiklos zonomis. Šios zonos beveik visiškai sutampa su šalies administraciniu suskirstymu [13;6].

Vilniuje tokio lygio nusikalstamai organizacijai priklauso “Vilniaus brigada”. Ši organizacija sostinės kriminalinėse struktūrose valdžią paėmė 1989 metais, laimėjusi konkurencinę kovą su kitomis gaujomis. 1990 metais ji ryškiai sustiprėjo, atskiros grupuotės apsijungė, susidarė aukščiausias valdymo organas – taryba arba autoritetų susirinkimas. 1991 metais nusikalstama organizacija Vilnių padalino į 6 atskirus rajonus, kurių kiekvieną kuravo paskirtas brigadininkas, kuris vadovavo savo kasininkui ir buhalteriui. Brigadininkas vadovavo žemesnio lygio nusikalstamoms gaujoms per kasininką. Gaujų nariai net nežinojo savo brigadininko, kuris turėjo 2-3 pagalbininkus (torpedas).

Kaune “Daktarų” nusikalstamai organizacijai, vadovavo Henrikas Daktaras pravarde “Henytė”. Organizaciją sudaro keliolika atskirų šeimų.

Tokio lygio nusikalstamos organizacijos užsiima narkobizniu, ginklų prekyba, prostitucijos bei azartinių lošimų organizavimu, falsifikuotų prekių gamyba bei stambių verslininkų turto prievartavimu.

Organizuodamos nusikalstamą veiklą antro lygio organizacijos plačiai panaudoja teritoriškai pavaldžias pirmo lygio nusikalstamas gaujas, kurioms iškilus problemoms suteikiama visapusiška pagalba, net panaudojant turimus korupcinius ryšius.

Šios organizacijos užsikonspiruoja legalaus verslo pagalba. Tokias įmones būtų galima suskirstyti:

-įmonės įkurtos naudojant nusikalstamu būdu įgytą kapitalą ir užsimančios teisėtu verslu, bet panaudojant nesąžiningą konkurenciją.

-įmonės atliekančios priedangos vaidmenį nusikalstamam verslui.

-kitos įmonės skirtos pinigų legalizavimui (išplovimui) – ofšorinės kompanijos ir kt. įvairios firmos.

Savaime aišku, kad įkuriant įmones, plečiant jų veiklą, visuomenės akyse įgyjamas geras vardas ir prestižas. Įžymus nusikalstamo pasaulio atstovas, tris kartus teistas, pagal operatyvinius duomenis dabartiniu metu stipriausios Klaipėdos miestą kontroliuojančios nusiklatėlių organizacijos vadovas S.Gaidjurgis imasi aktyvių priemonių, kad kitų akyse atrodytų kaip padorus verslininkas. Žmonės, gyvenantys kaimelyje, kuriame S.Gaidjurgis turi pasistatęs namą, tvirtina, kad jis labai doras ir geras žmogus, nes kaimelyje išasfaltavo kelius, suteikė žmonėms galimybę užsidirbti [14;5]. Analogiška padėtis ir Kauno raj.Užliedžiuose, kur gyvena H.Daktaras savo pilyje.Tokių pavyzdžių yra ne vienas ir tai tik rodo konspiravimo priemonių efektyvumą.

Šio lygio nusikalstamoms organizacijoms būdinga griežta vidinė struktūra ir hierarchija. Kiekvienas narys turi tam tikrą statusą kitų grupės narių atžvilgiu, kiekvienas difirencijuojasi pagal užimamas pareigas.

Aukščiausioje pakopoje yra elitinė grupė. Tai asmenys, kurie organizuoja ir vadovauja nusikaltėlių grupuotėms. Jie taip pat kontroliuoja grupuočių veiklą, suranda naujas veiklos sferas, numato grupės veikimo taktiką ir strategiją. Tai nusikalstamos organizacijos smegenys. Elitą gali sudaryti ne tik vienas, bet keli ar net keletas konkretčių asmenų. Vadovavimas grupuotės veiklai būna ne vien autorinis, bet ir kolegialus, šį vadovavimo stilių įgyvendina vadovų tarybos. Jos gali būti patariamo ir tiesioginio vadovavimo pobūdžio.

Vidutinė pakopa-tai autoritetų grupė. Kriminologai ją dar vadina aprūpinimo grupėmis. Šios kategorijos asmenys yra tarpinė grandis tarp vadovų ir vykdytojų. Jie betarpiškai vadovauja atskiriems padaliniams, vykdo patarėjų bei saugos funkcijas.

Eiliniai-nariai tai asmenys betarpiškai vykdantys nusikalstamą veiklą. Jie gali apsijungti į atskirus padalinius, kurie, priklausomai nuo nusikalstamos veiklos pobūdžio, turi konkrečias funkcijas.

Periferija-tai nuolatiniai nusikalstamos organizacijos nariai, kuriais pasitikima ir jie panaudojami atskiriems veiksmams ar uždaviniams spręsti. Tai kandidatai į nusikalstamos organizacijos narius, kurie išbandomi įvairiuose nusikaltimuose. Jie dažnai būna panaudojami kaip eilinių pagalbininkai kai reikalingos papildomos pajėgos. Prie periferijos galima būtu priskirti atskirų sričių specialistus atskiroms problemoms spręsti: sprogmenų, radio technikos specialistai, dokumentų padirbinėtojai, autošaltkalviai, ginklų specialistai ir pan.

Nusikalstamos organizacijos struktūra:

Trečiąjį lygį sudaro nedidelės atskirų asmenų grupelės. Pagal LR VRM duomenis tokių asmenų Lietuvoje yra 10-12. Šie asmenys kontroliuoja atskiras ekonomines sferas: prekybą, uostą, naftą, žaliavas, alkoholį ir pan. Jie disponuoja milžiniškomis pinigų sumomis ir turi tarptautinių ryšių. Korumpuoti ryšiai siekia aukščiausias valstybines institucijas. Jie prisidengia aktyvia visuomenine bei politine veikla, nevengia televizijos kamerų ir spaudos atstovų, sudarydami apie save klaidingą visuomenės nuomonę, bet įgaudami imunitetą prieš galimus demaskavimo atvejus. Šie asmenys nėra izuoliuoti nuo žemesnių lygių ir dažnai naudojasi abipusiai naudingu bendradarbiavimu arba veikia išvien.

Įdomi asmenybė, verta dėmesio nagrinėjant šį lygį – “Tauro” banko prezidentas G.Konopliovas. Su juo susiję keletas įdomių atsitikimų, kur vyravo dideli pinigai su kriminalinėm priemaišom. 1993 metais E.Abarius kartu su H.Daktaru (abu nusikalstamo pasaulio autoritetai) buvo sulaikyti Utenoje. Jiems buvo iškelta baudžiamoji byla už tai, kad bankininko G.Konopliovo užsakymu terorizavo Utenos “Vajalio” firmos vadovą B.Jankevičių. Tardymo metu E.Abalrius smulkiai papasakojo apie savo vizitą į “Tauro” banką, kur G.Konopliovas jam davęs nurodymus atlikti šią akciją. Po kelių savaičių įtariamieji buvo paleisti, o baudžiamoji byla nutraukta [15]. 1992 metais “Getos” bankas (vėliau “Tauro”) finansinių machinacijų būdu pasisavino iš valstybinės įmonės “Lietuvos geležinkeliai” 300 milijonų Rusijos rublių. Šis pasisavinimas buvo nežinomu būdu paverstas kreditu bankui. 1995 metais iškilo neaiški istorija su 28 milijonais JAV dolerių pateiktų deklaravimui. 1995 metų skandalas su Europos sąjungos 17 milijonų ECU paskola Lietuvos Respublikai per “Tauro” banką.

Nepažeidžiant LR Konstitucijos 31 straipsnio reikalavimų, nekaltumo prezumcijos, galima teigti, kad Lietuvos organizuoto nusikalstamumo struktūroje realiai egzistuoja trečiojo lygio atstovai [1;14].

LA COSTRA NOSTRA

(LCN)

LCN yra įtakingiausia organizuotų nusikaltėlių grupė JAV. Ji tapo visuomenei žinoma, kaip nacionalinio, masto reiškinys po to, kai LCN narys Joseph Valachi 1963 metais davė parodymus JAV Senato Nuolatiniam Pakomitečiui Tyrymų Reikalams. LCN yra slapta, organizuota nusikaltėlių grupė, veikianti visose JAV, turinti ryšius su kitomis kriminalinėmis grupuotėmis Jungtinėse Valstijose ir už jų ribų.

Pažodžiui išvertus, “LA COSTRA NOSTRA” reiškia “ŠIS MŪSŲ REIKALAS”. Ši organizuotų nusikaltėlių grupė taip pat žinoma kitais pavadinimais: “Mafija”, ”Kompanija”, ”Gauja” ir kita. LCN yra organizuota į kelias regijonines grupes vadinamas “šeimomis”, “brugads” arba “brugatas”, kurios bazuojasi įvairiose JAV miestuose ir vietovėse. Tarp dominuojančių LCN šeimų JAV yra Čikagos Šeima, besibazuojanti Čikagoje (Ilinojaus valstijoje), ir penkios šeimos, besibazuojančios Niujorko mieste (Niujorko valstijoje). Penkios Niujorke besibazuojančios LCN šeimos yra Bonano Šeima, Colombo Šeima, Gambino Šeima, Genovese Šeima ir Luchese Šeima. JAV veikia dar 19 ir kitų LCN šeimų.

JAV LCN yra tolygi atskirai kultūros atšakai, turinčiai savitą vertybių sistemą, moralę, ritualus ir socialines taisykles. Visos LCN šeimos stengiasi veikti slapta, vadovaudomasios tylėjimo taisykle pavadinta “omerta”. Ši taisyklė draudžia LCN nariams kalbėti apie LCN veiklą su nenariais. Bausmė už taisyklės sulaužymą yra mirtis. LCN nariams paaiškinama apie “omerta” taisyklę ir kitus organizacinius nuostatus ceremonijas, kuria jie priimami į LCN gretas, metu.

LCN šeimų organizacinė struktūra yra herarhinė. Kiekviena LCN šeima turi vadą, kuris vadinamas “Bosu” ir kuris turi maksimalią galią organizuoto nusikalstamumo šeimoje. Bosas nustato ir vykdo taisykles, kuriomis vadovaujasi šeimos veikloje. LCN Bosas turi du artimiausius pavaldinius, kurie jam padeda, valdant organizuoto nusikalstamumo šeimą. Šie asmenys yra “Jaunesnysis Bosas” ir “Consigliere” arba “Patarėjas”. Jaunesnysis Bosas padeda Bosui kaip dešnioji ranka, tvarkanyt LCN šeimos reikalus. Consigliere paprastai sprendžia su LCN nariais susijusius ginčus, padeda tarpininkaujant ginčuose su kitomis LCN šeimomis ir teikia Bosui patarimus LCN šeimos reikalais.

Pavaldūs galios prasme Bosui, Jauniasnejam Bosui ir Consigliere yra LCN šeimos pirmojo rango įvairiai vadinami viršininkai: “Capos”, “Kapitonai”, “Caporegimes”, “Capodecina”, “Škiperiai” arba “Gatvės Bosai” ir kiti. Paprastai Capo vadovauja tam tikram LCN narių ir bendrininkų skaičiui, kurie suorganizuoti į grupę, pavadintą “brigada”. LCN narių, paskirtų į kurią nors brigadą skaičius svyruoja, priklausomai nuo organizuotos nusikalstamos šeimos dydžio, paties Capo lyginamosios galios ir įtakos bei brigados kriminalinės veiklos pobūdžio.

Žemiausio rango priimtas arba įstojas į LCN narys yra žinomas įvairiais pavadinimais: “kareivis”, “soldato” arba “saga” ir kiti. LCN kareivis prisiekia savo LCN šeimai slaptoje priėmimo ceremonijoje. Nariais LCN šeimoje gali būti tik italų kilmės vyrai, kurių bent tėvas privalo būti italų kilmės,
laiduoja LCN narys. Asmuo įstojąs į LCN dažnai vadinamas “tapusiu nariu”. LCN tapęs narys turi būti LCN nariu iki mirties.

LCN šeimos dažnai pasikliauna ir kitais asmenimis, kurie nėra oficialiai priimti į LCN šeimą, bet įvairiais būdais talkina kriminalinėje veikloje. FTB ir kitos įstatymo vykdymo žinybos tokius asmenis vadina “bendrininkais”.

Per ilgus metus LCN nariai ir bendrininkai yra išvystę plačią kriminalinę veiklą. Ji apima sąmoningas žmogžudystes, šantažą, padegimus, komercinę apgavystę, sukčiavimą paskolomis, mokesčių slėpimą, bankų apgavystę, valdžios korupciją, profsąjungų reketavimą ir kt.

FTB sudarytoje žvalgybinėje informacijos bazėje nustatyta 1300 LCN narių visos šalies mastu. Apskaičiuojama, kad LCN priklauso maždaug 2000 narių. Be tikrūjų LCN narių, gali būti 10 ar daugiau bendrininkų prie kiekvieno nario, kurie bendradarbiauja su LCN.

Nuo 1981 m. iki šiandien FTB pavyko išgauti dvidešimtiems LCN narių hierarhijų nariams. Nuteisti 23 Bosai, 14 Jaunesniųjų Bosų, 5 Concigliere ir 67 Capos. FTB patirtis rodo, kad tokie nuteisimai, nors ir paveikė LCN šeimų operacijas ir efektyvumą, patys savaime nelikviduoja šeimų kaip subjektų. Be to, jeigu kai kuriose srityse LCN veikla smarkiai sumažinta, tai kai kuriuose miestuose ir srityse ir toliau lieka stipri bei reikšmingai daro įtaką nusikalstamai veiklai. LCN itin stipri Niujorke, Čikagoje, Las Vegase, Naujosios Anglijos srityje, pietinėje Floridos valstijos dalyje ir Atlantik Sityje.

LCN ŠEIMA

KOLUMBIJOS PREKIAVIMAS NARKOTIKAIS

Kolumbija yra varginga ir neišsivyščiusi šalis. Be narkotikų problemos Kolumbijoje yra ir kitų esminių problemų, tarp jų blogėjanti ekonomika, aukštas infliacijos rodiklis ir kelios maištaujančios partizanų grupės, kurios dažnai bando propoguoti savo politinę pasaulėžiūrą teroro priemonėmis. Tokioje aplinkoje klesti Kolumbijoje narkotikais prekiaujančios organizacijos. Jų dispozicijoje esančios neįtikėtinos pinigų sumos suteikia joms galimybę nupirkti didelę politinę įtaką. Jos skiria daug laiko ir pinigų gerai apgalvotiems papirkinėjimams ir kyšiams Kolumbijos, Pietų Amerikos ir Karibų Jūros šalių politiniams, kariniams, policijos ir valdžios pareigūnams.

Narkotikų prekiautojų turtas taip pat sudaro jiems sąlygas daryti įtaką tam tikruose Kolumbijos visuomenės sluoksniuose. Kai kurie, didelių prekiautojų organizacijų vadai, yra laikraščių ar radijo stočių savininkai ir sugeba per žiniasklaidos priemones įtakoti viešąją nuomonę. Daug Kolumbijos žmonių yra įtikinti, kad narkotikai yra JAV, o ne Kolumbijos problema. Prekiautojai taip pat sėkmingai manipuliuoja demokratiniais procesais Kolumbijoje, per piliečių paramos grupes, spausdami Kolumbijos vyriausybę, stengdamiesi riboti valdžios dalyvavimą, sprendžiant šią pasalinę problemą. Narkotikų prekiautojų organizacijos taip pat stengiasi pakeisti savo kriminalinį įvaizdį, vietiniams gyventojams dalindamos žemę, butus, ligonines, parūpindamos transporto priemones pirmajai pagalbai teikti ir pan. Mainas už tai juos palaiko visuomenė.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3871 žodžiai iš 7524 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.