Organų donorystė ir transplantacija
5 (100%) 1 vote

Organų donorystė ir transplantacija

Organų donorystė ir transplantacija

Moralinė organo atidavimo ir persodinimo vertė

83. Transplantacinės medicinos bei chirurgijos pažanga ir paplitimas šiandien įgalina gydymą ir garantuoja pasveikimą daugelio pacientų, kurie dar neseniai galėjo laukti tik mirties arba geriausiu atveju riboto skausmingo egzistavimo[179]. Tokia „tarnystė gyvybei“[180], kuri apima tiek organų donorystę, tiek jų persodinimą, apibrėžia jų moralinę vertę ir įteisina šią medicininę praktiką. Medicininė praktika turi gerbti tam tikras sąlygas, esmingai susijusias su donoru ir dovanojamais bei persodinamais organais. Bet kurio organo ar audinio persodinimas yra susijęs su eksplantu, kuris kažkiek pakeičia donoro kūno nepažeidžiamumą.

Persodinimas, atliekamas tam pačiam asmeniui

84. Autotransplantaciją, kai implantas paimamas ir persodinamas tam pačiam asmeniui, įteisina visumos principas, kuris leidžia disponuoti viena dalimi viso organizmo gerovei.

Vieno asmens organų persodinimai kitam asmeniui

85. Homotransplantaciją, kai donoras ir gavėjas tos pačios rūšies, įteisina solidarumo principas, kuris vienija žmogiškąsias būtybes, ir gailestingumas, skatinantis padėti kenčiantiems savo broliams[181].

Pastaba apie solidarumo principą

„Atsiradus organų persodinimui, kurio pradžia buvo kraujo perpylimai, žmogus atrado būdą dovanoti dalį savęs paties, savo kraujo, savo kūno, kad kiti galėtų toliau gyventi. Dėl mokslo, medikų ir slaugos personalo profesinio pasirengimo ir jų atsidavimo atsiranda naujų ir neįtikėtinų galimybių – mylėti savo artimus nauju būdu: Evangelijos žodžiais tariant, mylėti „iki galo“ (Jn 13, 1), vien žmogaus prigimties nubrėžtose ribose, kurių nevalia peržengti“[182].

Homotransplantacijos metu galima persodinti ir gyvo, ir mirusio donoro organus.

Gyvo žmogaus organo donorystės teisėtumo kriterijai

86. Pirmuoju atveju organo paėmimas yra teisėtas, jeigu kalba eina apie organus, kurių paėmimas nesukelia sunkių ir nepataisomų pasekmių donorui. „Asmuo gali atiduoti tik tai, be ko jis gali apsieiti nepatirdamas rimto pavojaus savo gyvybei ar asmeniniam identitetui ir remdamasis tinkamais bei pamatuotais motyvais[183].

Mirusių žmonių donorystės teisėtumo kriterijai

87. Antruoju atveju mes susiduriame ne su gyva būtybe, o su lavonu. Su juo visuomet turi būti elgiamasi pagarbiai, kaip ir dera elgtis su žmogaus lavonu, tačiau jam nebūdingas mąstančios būtybės orumas ir aukščiausia gyvo asmens vertė. „Lavonas nėra tikrąja prasme teisių subjektas, kadangi jame nebėra asmenybės, kuri vienintelė gali būti teisių subjektu“. Štai kodėl sprendimas „panaudoti jį morališkai nepriekaištingam ir netgi kilniam tikslui „ne smerktinas, bet vertintinas teigiamai“[184].

Diagnostika – tikrumo pagrindas

Tačiau reikia būti tikriems, jog žmogus miręs, kad nebūtų išprovokuojama mirtis arba paprasčiausiai pasiskubinama paimti organą. Lavono organų paėmimas yra teisėtas tik nustačius garantuotą donoro mirties diagnozę. Todėl reikia „imtis priemonių, kad žmogus nebūtų laikomas mirusiu, kol mirtis nėra tinkamu būdu konstatuota“[185].

Kad asmuo būtų laikomas mirusiu, pakanka tik įsitikinti donoro smegenų mirtimi, kurios esmė – „negrąžinamas visų smegenų funkcijų nutrūkimas“. Kai konstatuojama visiška smegenų mirtis, po įprastinių patikrinimų yra leistina paimti organus ir dirbtinai palaikyti jų veiklą bei gyvybingumą, kad būtų galima juos persodinti[186].

Išimtį sudarantys organai

88. Etiniu požiūriu ne visi organai gali būti donorystės objektas. Į persodinimo sritį neįeina galvos smegenys ir lytinės liaukos, kurios nulemia žmogaus asmeniškumo ir jo prokreacijos identitetą. Kalba eina apie organus, kurie būtent įkūnija nė su niekuo nesulyginamą asmens pobūdį, kurį medicina privalo saugoti.

Skirtingų rūšių būtybių organų persodinimai

89. Egzistuoja ir heterologinės transplantacijos, kai organas paimamas iš subjekto, kuris yra kitos rūšies nei gavėjas. „Negalima sakyti, kad bet kuris audinio persodinimas iš vienos rūšies individo kitos rūšies individui yra smerktinas, bet dar labiau yra tiesa, jog ne visi įmanomi persodinimai yra leistini ar nesmerktini. Turi būti apsvarstomas kiekvienas atskiras atvejis ir atskirai atsižvelgiama į kiekvieną persodintiną audinį ar organą. Gyvūno lytinių liaukų persodinimas žmogui yra atmestinas, nes tai amoralu; tačiau ne iš žmogaus organizmo paimtos ragenos persodinimas žmogui nesukeltų jokių sunkumų, jeigu būtų biologiškai įmanomas ir patartinas“[187].

Kai kurių organų persodinimo amoralumas

Greta heterologinių transplantacijų reikia paminėti ir dirbtinių organų persodinimą, kurio teisėtumą sąlygoja efektyvi nauda žmogui ir pagarba jo orumui.

Atidavimas kaip auka

90. Transpalantacijų medicininė intervencija „yra neatskiriama nuo humaniškojo davimo akto“[188]. Gyvas ar miręs asmuo, kurio organas yra imamas, privalo turėti teisę būti pripažintas davėju – donoru, t.y. tuo, kuris savo noru sutiko netekti organo.

Persodinimo prielaida yra išankstinis, savanoriškas ir sąmoningas donoro arba teisėtai jam atstovaujančio asmens, dažniausiai jo artimiausių giminaičių, apsisprendimas. „Tai ryžtas padovanoti be jokio užmokesčio kurią nors kūno dalį dėl kito žmogaus sveikatos ir gerovės. Ta prasme medicininis veiksmas yra donoro
aukos veiksmas – nuoširdus savęs aukojimas, įkūnijantis esminį pašaukimą meilei ir bendrystei“[189].

Pašaukimas skleisti meilę ir po mirties

Biomedicinos pažangos suteikta galimybė „skleisti savo pašaukimą meilei ir peržengus mirties ribą“ turėtų skatinti dar gyvus žmones „dovanoti savo kūno dalį kaip auką, kuri bus atiduota tik po jų mirties“. Tai „didelės meilės išraiška, meilės, kurios esmė – padovanoti gyvybę kitiems“[190].

Medicininės intervencijos tarpininkaujantis pobūdis

91. Sudarydamas dalį šios meilės aukojimo „ekonomijos“, pats medicininis persodinimo veiksmas ir net paprastas kraujo perpylimas nėra medicininė „intervencija kaip kitos“. Jis yra neatskiriamas nuo donoro aukos veiksmo ir gyvybę dovanojančios meilės“[191].

Čia sveikatos apsaugos darbuotojas „tampa tarpininku

Gyvybės vertė: kūno ir sielos vienybė

Išskirtinis kiekvienos žmogiškosios būtybės orumas

38. Žmogaus gyvybei visiškai teisėtai priklausanti pagarba, apsauga ir rūpinimasis kyla iš tik jai savito orumo. „Tarp visų kūrinių ji turi unikalią vertę“. Žmogus iš tikro yra „vienintelis kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“[97]. Viskas yra sukurta žmogui. Vien tik žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašus į Dievą (plg. Pr 1, 26-27), nėra ir negali būti skirtas niekam kitam, tik vienam Dievui, kuriam jis egzistuoja. Vien tik žmogus yra asmenybė: jam būdingas „mąstančios būtybės orumas ir tikslai“[98].

Kūniškoji ir dvasiškoji gyvybė

39. Žmogiškoji gyvybė vienu metu neatsiejamai yra ir kūniška, ir dvasiška. „Dėl esminės vienybės su dvasine siela, kūnas negali būti traktuojamas tik kaip audinių, organų ir funkcijų derinys, jis negali būti vertinamas lygia greta su gyvūnų kūnu: jis yra sudedamoji dalis asmens, kuris per jį reiškiasi ir veikia“[99]. „Kiekvienos žmogiškosios asmenybės, josios nepakartojamo savitumo esmę sudaro ne tiktai siela, bet ir kūnas, kadangi tiktai kūne ir per kūną apčiuopiame konkretų, realų asmenį“[100].

Glaudi įvairių žmogiškosios būtybės lygmenų vienybė

40. Bet kuri intervencija į žmogaus kūną „paliečia ne tiktai audinius, organus ir jų funkcijas, bet įvairiais lygmenimis ir patį asmenį“[101]. Gydomoji veikla niekada neturi išleisti iš akiračio „itin glaudžios žmogiškosios būtybės vienovės, tiek akivaizdžios visų kūno funkcijų sąveikos, tiek fizinės, emocinės, intelektinės ir dvasinės plotmių vienybės“. Negalima atskirti „techninio klausimo, iškilusio gydant tam tikrą ligą, nuo dėmesio, kuris turi būti skiriamas ligonio asmeniui visapusiškai. Reikia tai priminti šiuo metu, kada medicinos mokslas krypsta į atskirų disciplinų specializaciją“[102].

Kūnas kaip asmenybės išraiška

41. Kūnas, savo biologine sandara ir dinamika atskleisdamas asmenybę, yra moralinės atskaitos pagrindas ir šaltinis[103]. Tai, kas egzistuoja ir kas vyksta biologiškai, nėra nesvarbu. Atvirkščiai, tai turi etinę reikšmę, tai yra veiklos indikatyvas – imperatyvas[104]. Kūnas yra tipinga asmeninė tikrenybė santykių su kitais žmonėmis, Dievu bei pasauliu ženklas ir vieta.[105] Negalima izoliuotis nuo kūno ir paversti sielą moralės kriterijumi ir šaltiniu: subjektyvūs jausmai ir troškimai negali atstoti ar nepaisyti objektyvių fizinių sąlygų. Tendencija subjektyvius jausmus ir troškimus laikyti svarbesniais už objektyvią kūno tikrovę lemia tai, kad psichologija padaroma viršesnė už etiką bei teisę ir savo ruožtu individualūs troškimai ar techninės galimybės paverčiami elgesio ir intervencijų į gyvybę teisėtumo arbitru.

Dėmesys kūniškajai tikrovei

Sveikatos apsaugos darbuotojas negali nekreipti dėmesio į kūniškąją asmens realybę ir pasiduoti vien tenkinimui poreikių, subjektyviai išreikštų arba surašytų teisiniuose dokumentuose, bet prieštaraujančių objektyviai gyvybės prigimčiai.

Gyvybės nepriklausomumas ir neliečiamumas

Kūnas priklauso Dievui

42. „Asmens neliečiamumas – paties Dievo neliečiamumo atspindys – pirmiausia pasireiškia žmogaus gyvybės neliečiamumu“[106]. „Klausimas „Ką tu padarei?“ (Pr 4, 10), kuriuo Dievas kreipiasi į Kainą, kai tas nužudo savo brolį Abelį, paaiškina kiekvieno žmogaus išgyvenimą: sąžinės gelmės žmogui nuolatos primena apie gyvybės – jo paties ir kitų žmonių gyvybės – neliečiamumą; tai dalykas, kuris jam nepriklauso, nes ji yra Dievo, Kūrėjo ir Tėvo, dovana bei nuosavybė[107].

Asmenybės orumo pažeidimas

Kūnas, neatskiriamai nuo sielos, yra išskirtinio asmenybės žmogiškosios vertės kilnumo dalis: kūnas-subjektas, o ne kūnas-objektas ir, kaip toks, nedisponuotinas bei neliečiamas[108]. Negalima disponuoti kūnu kaip nuosavybe. Neleistina gaminti jo kopijos, tarsi kokio daikto ar įrankio, kuris grynai tau priklausytų ir kurį galėtum visiškai valdyti.

Kiekviena neteisėta intervencija į kūną yra asmens orumo pažeidimas, – taigi ir Dievo, kuris yra jo absoliutus ir vienintelis Valdovas, įžeidimas: “ Žmogus nėra savo gyvybės šeimininkas, jis tik gauna teisę ja laikinai naudotis; jis nėra jos savininkas, o tik jos prižiūrėtojas, nes tik Dievas yra gyvybės Valdovas“[109].

Gyvybės šventumas

43. Gyvybės priklausomybė Dievui,[110] o ne žmogui, suteikia jai tą šventumo bruožą,[111] keliantį gilios pagarbos jausmą: „gyvybė, būdama dieviškosios kilmės, tampa
neliečiama, tai yra – šventa“[112]. Ji nedisponuotina ir nepažeistina, nes yra šventa: ji yra „šventa iš prigimties ir kiekvienas sveikas protas gali tai pripažinti, netgi nepriklausomai nuo religinio tikėjimo[113].

Medicininė gydomoji veikla pirmiausia yra dėmesingas tarnavimas tam šventumui ir jo saugojimas: profesija, ginanti vertę žmogaus gyvybės, „šio gėrio savyje“, tai yra ne dėl santykio su kuo kitu ar kitais, o tik su Dievu, todėl nelaikytina priemone[114]. „Žmogaus gyvybė kyla iš Dievo; tai Jo dovana, Jo paveikslas ir panašumas, dalijimasis Jo gyvybės alsavimu. Taigi Dievas yra vienatinis šios gyvybės Viešpats, žmogus negali daryti su ja, ką tik nori“[115].

Gyvybės šventumas

44. Šiais biomedicinos technologijų dinamiškos plėtros laikais, kai didėja neteisėtų manipuliacijų žmogaus gyvybe rizika, tai turi būti tvirtai teigiama ir su bendra atsakomybe suvokiama. Kalba eina ne apie metodų esmę, o apie jų tariamą etinį neutralumą. Ne visa, kas techniškai įmanoma, savaime turėtų būti laikoma ir morališkai leistina.

Techninė galimybė ir etinis teisėtumas

Techninės galimybės turi būti matuojamos pagal etinį teisėtumą, nusakantį jų žmogiškąjį atitikimą, tai yra jų efektyvų panaudojimą globojant ir gerbiant žmogiškojo asmens orumą ir pagarbą jam[116].

Mokslas išvien su išmintimi

45. Mokslas ir technika „negali patys savaime nurodyti žmogaus būties ir jo pažangos prasmės. Jie yra skirti tarnauti žmogui, iš kurio kyla bei kurio dėka plėtojasi, o jų tikslus nurodo bei ribas apibrėžia asmuo ir jo moralinės vertybės“[117].

Dėl šios priežasties mokslas turi susivienyti su išmintimi. Mokslas ir technika yra linkę į kraštutinumus, jie diena iš dienos plečia savo erdvę. Protas ir sąžinė užbrėžia jiems neperžengtinas žmogiškumo ribas[118].

Teisė gyventi

Dievo valdžia gyvybei ir žmogaus teisė gyventi

46. Aukščiausioji Dievo valdžia gyvybei pagrindžia ir užtikrina žmogaus teisę gyventi, kuri tačiau nereiškia šio valdžios gyvybei[119]. Tai veikiau – teisė gyventi pagal žmogiškąjį orumą[120], turėti garantuotą ir apsaugotą tą pagrindinį, pirminį ir neliečiamą gėrį, kuris yra visų kitų asmenų gėrių ir teisių šaltinis ir sąlyga[121]. „Šios teisės subjektas yra žmogiškoji būtybė bet kuriuo savo vystymosi metu – nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties; taip pat kiekvienoje būklėje: sveika ar serganti, stipruolis ar invalidas, turtuolis ar skurdžius“[122].

Paciento teisių ir galių ribos

47. Teisė į gyvybę ragina sveikatos apsaugos darbuotoją susimąstyti ties dviem dalykais. Pirma, kalbant apie gyvybę, kuria jis turi rūpintis, jis sau nepriskiria valdymo teisės, kurios neturi nei jis pats, nei pacientas, ir kurios šis negali jam suteikti[123]. Paciento teisė nėra nei nuosavybės teisė, nei absoliuti teisė, ji yra susijusi su tikslais, sąlygotais prigimties, ir yra tų tikslų apribota[124]. „Niekas negali savavališkai pasirinkti gyventi ar numirti; absoliutus tokio sprendimo šeimininkas tėra vienas Kūrėjas, kuriame „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28)“[125].

Čia, kalbant apie pačios subjekto teisės disponuoti savo gyvybe ribas, „iškyla moralinė gydytojo, kuris veikia gavęs paciento sutikimą, veiklos riba“[126].

Privalėjimas globoti gyvybę

48. Antra, sveikatos apsaugos darbuotojas aktyviai imasi įtvirtinti tą teisę – jo profesijos „pagrindinį tikslą“, kuris yra „teigti žmogaus teisę į savo gyvybę ir orumą“[127]. Jis darbuojasi, atitinkamai įsipareigojęs rūpintis sveikatos profilaktine ir terapine pasauga[128] ir žmonių gyvenimo bei jų gyvenamosios aplinkos kokybės gerinimu, savo srityje vartodamas jam priklausančias priemones[129]. „Savo kelionėje vadovaujamės ir stiprinamės meilės įstatymu: meilės, kurios šaltinis ir pavyzdys – žmogumi tapęs Dievo Sūnus, „mirtimi suteikęs pasauliui gyvenimą'“[130].

Profsąjunginių teisių antraeiliškumas

49. Pagrindinė ir pirminė kiekvieno žmogaus teisė į gyvybę ir iš jos išplaukianti teisė į sveikatos apsaugą yra viršesnė už sveikatos apsaugos darbuotojų profsąjungines teises.

Iš to galima padaryti prielaidą, kad kiekvienas teisėtas sveikatos apsaugos darbuotojo reikalavimas turi būti taip išreiškiamas, kad būtų išsaugotos ligonio teisės gauti būtiną jo būklę atitinkantį gydymą. Taigi streiko atveju esminės ir būtinos medicininės paslaugos, reikalingos sveikatai išsaugoti, turi būti garantuotos netgi ypatingomis įstatymų priemonėmis.

[179] Plg. Jonas Paulius II, Kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams (1991 06 20), 1 // Insegnamenti XIV/1 (1991), 1710.

[180] Ibid. „Organų persodinimas doriniu požiūriu nepriimtinas, jei donoras ar už jį atsakingi asmenys nėra davę aiškaus sutikimo. Bet persodinimas atitinka dorinį įstatymą ir net gali būti girtinas, jei donoro patiriami pavojai ir fizinė bei psichinė rizika yra proporcingi naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Doriniu požiūriu neleistina tiesiogiai suluošinti ar net numarinti žmogų, idant būtų atitolinta kitų žmonių mirtis“ (KBK, 2296).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2401 žodžiai iš 7929 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.