PABAISKO MŪŠIS
Iki mūšio dienos Lietuvą valdė du didieji kunigaikščiai – Švitrigaila ir Žygi-mantas Kęstutaitis, o po mūšio liko tik vienas valdovas. Pabaisko mūšis buvo la-bai reikšmingas tolesniam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vystimuisi.
Pagaliau išaušo lemtingas 1435 metų rugsėjo 1-osios rytas. Dviejouse Žirnąjų ež. kranruose stovėjo dvi priešiškos kariuomenės. Taip prasidėjo finalinis kovos dėl Didžiojo Konigaikščio sosto, kuri jau keletą metų drąskė LDK. Švitrigaila ir Žygi-mantas siekė šiuo susidūrimu pabaigti tą pražūtingą kovą.
Švitrigailos pusėje buvo žmonės iš Smolensko, Vitebsko, Kijevo ir Polocko žemių; taip pat lietuviai, simpatizavę Švitrigailos nepriklausomybės politikai, kaikurie buvę Žygimanto pavaldiniai, buvo ir totorių ir Žygimantas Kaributas su nedideliu hu-sistų būriu. Švitrigailos sąjungininkas buvo Livonijos ordinas, kuriame kovojo vo-kiečiai, estai ir latviai.
Žygimantas, kaip didysis kunigaikštis, valdęs didelę Lietuvos dalį, į šias kau-tynes pasiuntė savo pavaldinių kariuomenę. Bet kadangi ji buvo per maža, kad pasi-priešintų Švitrigailos armijai, Lenkijos karalius atsiuntė jam savo kariumenę, į kurią dauguma bajorų vyko be prievartos dėl didelių algų. Iš viso avyko apie 15000 lenkų, be kurių Žygimantas turėjo dar apie 5000 totorių.
Abi pusės kautynėms ruošėsi labai ilgai ir kruopščiai. Todėl nenuostabu, kad kariuomenės buvo panašių pajėgumų (maždaug po 30000 karių kiekvienai).
Žygimanto kariuomenės lenkų daliai vadovavo lenkų karo vadas Jokūbas Ko-bylinskis. Tai buvo drąsus karys, pasižymėjęs dar ŽALGIRIO mūšyje. Bendrai ka-riuomenei vadovavo Žygimanto sūnus Mykolas.
Tiksliai nežinoma, ar Švitrigailos kariuomenei vadovavo Ž.Kaributas, ar Livo-nijos magistras Frankas Kerskorfas, nes lemiamą valandą jis su Švitrigaila tarėsi – pulti priešą ar ne.
Livonijos kariai su Švitrigaila susijungė ties Breslauja ir nužygiavo link Uk-mergės. Taip buvo tikimasi išvengti susidūrimo su Žygimantu ir labiau terorizuoti ša-lies gyventojus. Kariumenė sustojo netoli Ukmergės ir rugpjūčio 30 d. išžygiavo Tra-kų keliu (Ukmergė – Širvintos – Maišiogala – Vilnius), bet nuo Pašilės pasuko kitu keliu, per Pabaiską ir Žirnajų ežerą. Taip stengėsi išvengti Žygimanto.
Pastarojo kariuomenė su lenkais ir totoriais susijungė Trakuose. Rugpjūčio pa-baigoje kariuomenė patraukė į Ukmergę tuo pačiu Trakų keliu.
Švitrigailos kariuomenė pasiekė Žirnajų ež. ir rytinėje ežero pakrantėje pama-tė priešą. Kunigaikščiui tai buvo netikėta. Priešo sutikti jis neplanavo, o vyko į nakvy-nės vietą. Abi kariuomenės sustojo priešingose ežero pusėse ir pabandė jį apeiti. Tai trukdo padaryti sraunus Žirnajos upelis. Vis dėlto Livonijos šauliams pavyko persi-kelti per upelį, tačiau greitai jie buvo atmušti atgal. Kariuomenės sustojo ant aukštų ir patogių krantų abipus upelio ištakų. Visą laiką lijo. Abi kariuomenės buvo pilnai pasi-rengusios pulti, nuolat šaudė viena į kitą.
Pastebėjęs priešą, Švitrigaila norėjo tuoj pat pulti, bet tam pasipriešino ordino magistras Kerskorfas. Jis siūlė abiejų kunigaikščių reikalą pavesti spręsti popiežiui, imperatoriui ar kokiam kitam katalikų vadovui. Bet šių derybų faktas minimas tik Dlugošo kronikoje.
Švitrigailos kariuomenėje buvo manoma, kad ji stovi netinkamoje vietoje. Li-vonijos magistras sutariė su Švitrigaila, kad savo jėgas reikia atitraukti atgal, į pasku-tinę stovyklą, kuri buvus prie Ukmergės. Rugsėjo 1-ąją, maždaug valandą prieš auš-tant, link Ukmergės pasiunčiama gurguolė. Ji slapta perėjo Žirnajos upelį ir patraukė Pabaisko link, į Vilniaus vieškelį. Jos apsaugai skiriamas Livonijos kariuomenės dali-nys su trimis viršininkais. Priekin nusiunčiamas būrys, vadovaujamas Narvos fogto (viršininko) Jono Koningo ir Polocko seniūno Mykolo, Švitrigailos maršalo. Jie turėjo paruošti stovyklą. Toliau turėjo eiti abu vadai ir likę pulkai.
Priešai tą pastebėjo ir kariuomenių susiskaldymą palaiko įrodymu, kad Švitri-gaila bėga. Lenkai kitoje vietoje perėjo Žirnajos upelį ir giedodami Boga Rodnica puolė į besitraukiančios kariuomenės vidurį. Pastaroji pradėjo gintis. Pirmiausia už-puolamos Livonijos maršalo Wernerio fon Nesselrodės jėgos, vėliau paties magistro. Čia žuvo ir maršalas ir magistras Kerskorfas. Švitrigailai gelbstintis tenko palikti ar-klį. Sunkiai sužeistas buvo Ž.Kaributas.
Avangardas, sužinojęs apie mūšį, grįžo atgal. Lenkai užpuolė gurguolę, bet buvo atstumti. Livonijos kariai, gindami tiltą per upelį, pastebėjo, kad priešai bando juos apsupti. Tada avangardas pradėjo trauktis.
Lietuvių raiteliai pratę kovoti lankais ir kalavijais, susidūrė su taip pat gink-luotais rusais, o preiš ietimis ginkluotus lenkų raitelius traukę Livonijos, Čekijos ir Si-lezijos pulkai buvo sutriuškinti ir išvaikyti. Švitrigailos sąjungininkai pasileido bėgti.
Bėganti kariuomenė pradėta naikinti. Mūšis persikėlė į Pabaisko apylinkes. Švitrigailos kariuomenė buvo vytasi iki pat Šventosios upės. Ir kaip mini kronikos, upėje daug karių nuskendo.
Kautasi buvo šautuvais, tam tikrais metamųjų ginklų įtaisais, kardais, ietimis, lankais. Lenkų kariuomenė dar naudojo kovos kirvius, vėzdus ir
os – Livonijos kariuomenė buvo sumušta. Tai pripažino Švitrigaila, Livonijos maršalas ir Prūsų ordino magistras. Iš viso mūšyje žuvo apie 40 000 karių.