Juozo Apučio kūryba
* Nori sušildyti žmogų, išgirsti slapčiausius sielos virpesius, įsiklausyti į širdies plakimą
* Tyrinėja žmogaus vidinį gyvenimą
* Vengia dirbtinių situacijų
* Gina vidinę nepriklausomybę
* Kuriamas pasaulis ir paprastas, ir slėpiningas. Formuojamas potekstės klodas
* Dažnu atveju atsigręžiama ir atsiremiama į laimingą vaikystę, kuri persekioja kiekvieną liūdesio ir ilgesio valandą
* gilus psichologinis išgyvenimas
* žmogus ir laikas – dažniausia Juozo Apučio novelių tema. Prisiminimas (retrospekcija) – svarbiausia meninio laiko forma
* erdvė dažniausiai uždara, kur visi daiktai jaukiai glaudžiasi prie tavęs. Jie apgaubti atsisveikinimo, liūdesio, nes tuos paprastus daiktus jau nurašo techniškoji civilizacija, išardžiusi valstiečio buities uždarą erdvę
Jono Biliūno kūryba
* Jonas Biliūnas tapo pirmu profesionaliu lietuvių rašytoju, kėlusiu sau aukštus reikalavimus
* J.Biliūno žanras – trumpa lyrinė psichologinė novelė
* J.Biliūno novelei būdinga: glaustas, lakoniškas pasakojimas, nepaprastas atsitikimas, o pabaigoje – pasekmes apibendrinantis akcentas
* Svarbus ne pats įvykis, o jo sukrėsta žmogaus psichologija
* Pasakoja pirmuoju asmeniu – atvirai ir nuoširdžiai
* Autorius artimas pasakotojui, jaučiame nemaža autobiografiškumo, jo skaudžių dvasinių išgyvenimų atšvaitų
* J.Biliūno pasakojimui būdingos šnekamosios kalbos intonacijos, kurios suteikia jaukumo, suintymina kalbėjimo situacijoj
Kristijono Donelačio „Metai“
„Metai“ – epinė poema.
„Metus“ sudaro – 4 dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“.
Veikėjai – 50 (34 vyrai, 16 moterų). Skirstomi į ponus ir būrus. Būrai į viežlybuosius ir nenaudėlius.
Tvarkos ilgesys „Metuose“:
* tvarkos idėja „Metų“ pasaulyje – tai tobulai sutvarkytas augalų ir gyvūnų pasaulis
* tvarkos steigėjas – krikščioniškasis Dievas
* žmonių pasaulis pagrįstas sutarties principu: būrai turi eiti baudžiavą, o ponai yra įsipareigoję būrams
* vienas pagrindinių „Metų“ konfliktų kyla dėl tarpusavio sutarties pažeidimų – ponai engia būrus
* paskutiniojo teismo baimė yra pasaulio tvarkos palaikymo garanta
Romualdo Granausko kūryba
Kūrybos bruožai
* Kūryboje atpažįstame „tikro žemaičio“ charakterį. Prisirišimas prie užgyventos vietos, daiktų, būdingas pastovumas
* Veikėjai užsklęstos galvosenos (daug kalba viduje, ginčijasi, kalbasi su savimi), todėl ypatingas kūrinių pasakotojas
* Jaučiama kūrinyje autoriaus pozicija: jis visa, apie ką rašo, yra pats išgyvenęs
* Kūriniuose dominuoja natūralus žmogaus ir gamtos ryšys
* Gamta diktuoja žmogaus gyvenimo ritmą
* Veikėjai mažai individualizuoti. Tai tipai, įkūnijantys kolektyvinį tapatumą
* Vaizdai sodrūs, tikroviški. Vaizduojamos konkrečios situacijos, kasdieniška aplinka, bet tai tik paviršius
* vaizdas metaforiškas, būdingas simboliškumas, poetiškas neregimasis pasaulis
* Kūrinio pasaulis pilnas daiktų, bet reiškiančių, simbolizuojančių, lemtingų. Tai magiškas realizmas
* Metafora yra pasaulio suvokimo ir vaizdavimo būdas, išstūmęs aprašinėjimą ir konstatavimą, būdingą epinei prozai
* Ryšys tarp kartų suvokiamas kaip „paslaptingas kanalas“, kuriuo teka tautos gyvybė, pasiduoda žmonių patyrimas ir išmintis, bet žemdirbių vaikai nebesugeba tos patirties perimti
* Tarsi skausmingai atsisveikinama su senojo lietuviško kaimo gyvenimo būdu ir nerimaujama dėl tautos likimo
Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“
Žanras
Apysaka. Vengiama fabulos išsišakojimo. Nedaug veikėjų. Vaizduojamas nedidelis laiko tarpas.
Tematika ir problematika
Žemės atėmimas, darbo prasmės nebesuradimas
Laikas
Viena diena. Pavasaris. Balandis. Retrospektyvus. Prisimenama kaip atsikraustė, kaip ištekėjo… Istorinis laikas – kolektyvizacija, sovietizacija.
Erdvė
Dvi: sava (namų), svetimo pasaulio (už kiemo vartų). Jos sudaro opoziciją kaip ir vaizduojamos žmonių kartos.
Pasakotojas
Susitapatina kartais su Kairiene. Žiūri iš senosios kartos pozicijų.
Vytauto Mačernio kūryba
Poezijai būdinga:
* abejonė tapo svarbiausias poetinis išgyvenimas, nerimas – pastovi eilėraščio įtampa, o mirtis – pagrindinis motyvas
* būdingas atvirumas ir trumpumas
* žmogaus padėtis suvokiama ne istorinio laiko rėmuose, o iškart projektuojama į begalinę būties erdvę
* gimtosios žemės, namų, ryšio su protėviais poetizavimas
* svarbiausia poezijos ypatybė – filosofiškumas, bandymas suvokti egzistencijos prasmę
Egzistencializmui artima Mačernio lyrikoje tai:
* žmogus pasmerktas mirčiai, nebūtis apglėbia kiekvieną egzistenciją
* eilėraščiuose skeptiškas, viskuo nusivylęs žmogus, ieško vidinės jėgos, kuri atlaikytų būties absurdiškumą
* gimtoji žemė ir gimtieji namai – tai atrama žmogui, gyvenančiam dūžtančių formų pasaulyje
* dažnai
eilėraštis baigiamas klausimu, mintimi, prašančia ieškoti, galvoti. Visa Vytauto Mačernio kūryba ne konstatuojanti, aiškinanti, o klausianti.
Maironio kūryba
1886 metais dar besimokant Kauno seminarijoje pasirodo „Aušroje“ pirmasis eilėraštis „Lietuvos vargas“ Zavalionio slapyvardžiu. 1895 metais pasirodo pirmas „Pavasario balsų“ rinkinys (iš viso 4 leidimai). Žanrai: baladės, poemos, draminės trilogijos.
Pagrindinės temos:
Tėvynės gamtos ir istorijos aukštinimas, protestas prieš pavergimą, pasipriešinimo šūkiai. Kūryboje laiko slinktis iš praeities į ateitį.
Kūrybos bruožai:
* poetizuojamas subjektyvus pasaulis, vyrauja lyrinis išsisakymas
* poezijos žmogus turtingos sielos, stiprių jausmų, romantiškų polėkių asmenybė
* dvasinis pasaulis atskleidžiamas monologu, kartais kreipiamasi į menamą pašnekovą
* išsikalbėjimui suteikiama nuosekli struktūra, išbaigta forma, iki tobulybės nugludintas eilėraštis ir jo negriauna emocija
* įtvirtino pakilų, nekasdienišką kalbėjimą, iškilmingą aukštąjį stilių, bet iškilmingas kalbėjimas nepraranda natūralumo. Tai idealizuojantis kalbėjimas – skaidrus, aiškus ir pakilus, vengiantis viso, kas šiukštu, vulgaru. Jausmingumas reiškiamas atitinkamu žodynu, poetinėmis figūromis, sintakse.
* ištobulino silabinę toninę eilėdarą
* poezijos siela padarė metaforą, eilėraščiui suteikė paslaptingumo – jis nebebuvo lėkštas ir atviras.
Justino Marcinkevičiaus kūryba
Kūrybos bruožai:
* poezijos centre – tėvynė, žemė, motina, tauta, kalba. Tai nebuvo nauja, bet tai vėl reikėjo grąžinti į viešumą
* atskleidė egzistencinį pokario kartos netikrumą
* poeto misija – šildyti ir sergėti tautos gyvybę
* siekė, kad poetinis žodis ne tik gražiai skambėtų, bet ir auklėtų žmogų, turtintų jo dvasią. Eilėraščiuose išpažįstamos žmogaus silpnybės ir pasiryžimas tobulėti, bet nemoralizuojama
* kasdienybėje, darbuose matomas apeigiškumas
* siekia apimti žmogaus visumą (žmogus istorijoje ir dabartyje, jis klystantis, pasiaukojantis, atgailaujantis, kantriai kuriantis save
* žmogus gyvena namų – pasaulio erdvėje. Ypatingas požiūris ir į laiką: žmogaus akimirka matuojama amžinybe – laikas triukšmingas, o amžinybė – tyli ir susikaupusi
* poetas jaučia lietuviškumo atramas: įsigyvena į gamtą, turi dramatiškos istorijos pojūtį
* būdinga žanro įvairovė
Vinco Mykolaičio – Putino kūryba
Ypač svarbi kūrėjo asmenybė:
* gilus, atidus kitam žmogui;
* ieško esmės įvairiuose dalykuose;
* jautrus;
* suvokiantis gamtos grožį;
* jaučiantis muziką;
* mėgo vienatvę;
* linkęs į rezignaciją (pasiduoti likimui);
* tylus, drovus, nepasitikintis savimi.
Kūrybos etapai:
* 1922 – 1937 metai („Tarp dviejų aušrų“, „Keliai ir kryžkeliai“, „Altorių šešėly“);
* 1938 – 1967 metai („Vakarėj žaroj“, „Būties valanda“, „Langai“, „Sukilėliai“).
Lyrika
* Skamba žmogaus būties motyvas, poetiniame eilėraščių cikle „Mano mėnesiai“ metų laikų kaitą poetas supranta kaip savo gyvenimo paralelę.
* Lyrinis subjektas eina per tragiškus lemties išbandymus, prisiliesdamas prie aštriausių būties briaunų, per kovą laimėdamas laimę ir džiaugsmą
* Priartėja prie egzistencializmo
* Paskutiniuose eilėraščiuose daug kur atsiranda „nekviestoji viešnia“- mirtis, tai realus faktas, kurį menininkas priėmė atvira širdimi ir skaidria sąmone. Ant nebūties slenksčio dramatiškai grumiasi dvasinė energija su fizine negalia, sąmonės šviesa su pasąmonės šešėliais
* Grįžo prie pamėgtų, nors naujai motyvuotų simbolių (juoda nežinia, nykus šešėlis, spinduliuojantys takai). Įsigali natūrali, kasdieniška pasakotojo intonacija, girdimos autoironijos ir sakralumo spalvos
Vėlyvoji lyrika
* Įveikiami vidiniai barjerai, iškylama virš „niekingo padlaižūno“ ir radikalaus maištininko padėties, atsitiesiama, pačiais kūriniais paneigiamos sovietinės ideologijos dogmos.
* Didžiausias vėlyvosios Putino poezijos kūrinys yra lyrinis ciklas „Parafrazės“.
* Vėlyvoji Putino kūryba giliai paveikta pasaulį sukrėtusių katastrofų, priartėjo prie egzistencializmo filosofijai būdingų būties apmąstymų.
* Patyrusio ir išmintingo žmogaus žvilgsniu žvelgiama į būties ir nebūties gelmes, suvokiamas iliuzijų sąlygiškumas, stiprėja tragizmo motyvai.
„Altorių šešėly“
Parašymo laikas: 1932 – 1933 m.
Parašymo tikslas: apmąstyti poeto pašaukimo kelią, pateikti kunigų gyvenimą, norėjo iškelti ekskunigo problemą, norėjo parašyti menišką kūrinį, su įvairiomis detalėmis.
Svarbiausios problemos:
* kunigo ir poeto santykis;
* ekskunigo problema;
* dvasinės laisvės problema.
Kontekstai:
* Rašytojo biografija (pats atsisakė kunigystės). Romanas buvo sutiktas kaip pasikėsinimas prieš bažnyčią, ryškus autobiografiškumas ypač pirmojoje dalyje, nes daugelis veikiančių asmenų buvo iššifruoti kaip prototipai.
*
Pagrindiniam veikėjui autorius suteikia kai kuriuos savo charakterio bei pažiūrų bruožus.
* Pats Vincas Mykolaitis – Putinas nuolat pabrėždavo jog tai ne atsiminimai ir ne autobiografija.
Erdvė: platėja. Tai skatina Liudo Vasario išsivadavimo viltį: