Pagonybe Lietuvoje
3 (60%) 2 votes

Pagonybe Lietuvoje

1121

Referatas

[pic]

Varėnos „Ryto“ vid. m-klos

XI c kl. mok.

Egidijaus BukatkosMokslo įrodyta, kad seniausia ir universali kulto forma

pirmiausia reiškėsi gyvūnų, augalų ir kitų gamtos objektų garbinimu –

totemizmu ir kai kurių gamtos objektų įdavaisnimu – animizmu. Pirmykštis

totemizmas ir animizmas buvo glaudžiai susiję su magija. Tų vaizdinių

pagrindu matriarchalinės santvarkos sąlygomis susidarė antgamtiškos

zoomorfinės gyvūnų šeimininkės, kurios buvo prielaida formuotis pirmiausia

zoomorfinio vėliau ir antropomofinio pavidalo moteriškosioms dievybėms,

visatos šeimininkėms ir kitoms deivėms.

Lietuvių, kaip ir kitų tautų, deivės buvo glaudžiai susietos su

moterų darbais, rūpesčiais, su gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Vienos deivės

buvo žmonių gynėjos nuo įvairių blogybių, visokio gėrio davėjos. Jos

pažadindavo prie darbo, miškuose nurodydavo takelius ir kelius, saugodamos

nuo paklydimo, medžiams ir augalams suteikdavo vaisius, padėdavo moterims

dirbti įvairius darbus, globodavo bejėges, sutaikydavo susipykusias ir t.

t. Kita vertus buvo deivių nešančių visokias blogybes, ligas, mirtį,

nelaimes, nesantaika. Taigi vienos deivės buvo kūrėjos, kitos niekintojos.

Taip pat deivės turėjo ryšį su atskiromis gamybos bei žmogaus gyvenimo

sritimis. Kaip akmens amžiaus žmonės gyveno kolektyviai, taip ir deivės

veikė kolektyviai. Jos turėjo savo vyriausiąją ir vyrus dievus, kurie

didesnės reikšmės gyvenime neturėjo.

Blogųjų deivių pykčiui nukreipti žmonės sukūrė daugybę

apotropeinių priemonių , tarp kurių svarbią vieta užėmė triukšmo kėlimas

skambinant varpais, barškinant barškalais, šokant triukšmingus šokius,

garsiai šaukiant, švaistant aštrius daiktus. Blogį nešančios deivės

bijodavusios žeidžiančių dygliuotų augalų, gyvulių ragų, šernų ilčių,

paukščių nagų, peilių, durklų, adatų, ylų, kirvių ir kt., taip pat ugnies,

dūmų, žarijų, nuodėgulių, pelenų. Magiško uždarymo funkcija atlikdavo

diržas, retežis, ratas, žiedas, vainikas, pagalvė ir kt. Todėl maro metu

žmonės aplik kaimą išrausdavo ratą, kad maro deivė neįeitų.

Ankstyviausioji lietuvių religija susidarė pirmykštės visuomenės laikais,

ankstyvojo akmens amžiaus pabaigoje, maisto rankiojimo ir medžioklės ūkio

sąlygomis. Pirmykščio žmogaus technika buvo labai primityvi, žinios apie

gyvų organizmų sandarą ir veiklą, apie įvairių daiktų ir dalykų realias

savybes tokios menkos, kad jam visur ir visuomet vaidenosi gąsdinanti,

pilna netikėtumų ir paslapčių jėga. Visur jis buvo linkęs įžvelgti

nematomo, paslaptingo antgamtinio pasaulio įsikišimą.

Senovės lietuvių religiniai vaizdiniai rutuliojasi savitai,

priklausomai nuo konkrečių gyvenimo sąlygų. Pagrindinis seniausias lietuvių

religijos bruožas buvo gamtos jėgų garbinimas. Be abejo, čia, kaip ir

kitur, gamtos kultas reiškėsi totemizmu, animizmu ir magija. Lietuviai, dar

būdami maisto rinkėjais ir medžiotojais, garbino totemus medžius, gyvulius,

paukščius, ugnį, vandenį ir kt. Ilgainiui pradėta tikėti, kad kiekvienas iš

tų objektų turi savo šeimininką – valdytoją.

Vystantis gamybinėms jėgoms, seniausioje lietuvių religijoje

atsirado prosenių vėlių bei kai kurių dievybių kultas, kurios buvo

apgyvendintos anksčiau garbintuose gamtos objektuose: žemėje, miškuose,

vandenyse ir t.t. Pagrindinis tos religijos bruožas buvo tai, kad senasis

gamtos kultas buvo susijęs su dievybių ir dvasių, taip pat su visuomeninių

jėgų kultu. Lietuviškasis žodis deivė bei dievas yra senos

proindoeuropietiškos kilmės, reiškiantis šviečiantysis, dangiškasis.

Laumės yra vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių.

Vaizdiniai apie Laumes susidarė ankstyvosios medžioklės ir maisto

rankiojimo ūkio sąlygomis. Jų vardas buvo žinomas visoje Lietuvoje ir

kituose baltų kraštuose.

Pirminėje savo stadijoje deivės Laumės greičiausiai buvo

vaizduojamos ornitomorfinėmis bei zoomofinėmis būtybėmis. Pirminis jų

pavidalas, matyt, buvo karvelis, kuris daug kur Lietuvoje buvo vadinamas

„Laumės paukšte“. Kartais Laumės buvo vaizduojamos panašios į vištas ar

gaidžius.

Lietuvių Laumės artimos graikų bulgarų Laumėms, keltų fėjoms,

kurios irgi vaizduojamos ilgais plaukais, kartais panašiais į ožkos ragais,

storomis lūpomis, didelėmis, ilgomis krūtimis ir plačiais užpakaliais.

Laumės gyveno prie vandenų, miškų tankumynuose, apleistose

pirtelėmis, gerdavo vandens garus, bijodavusios lino žiedo metalinių, ypač

geležinių, daiktų.

Daugelyje lietuviškų sakmių Laumės draskydavusios, ėsdavusios

žmones ir vaikus. Netekusios verpalų, jos žada suverpti moterų plaukus,

žarnas, gyslas arba
mirtinai jas užgnaibyti, sumalti į miltus, nusukti

galvą. Radusios lauke paliktą kūdikį, apgraužia jį, ir motina randa tik

kaulelius, o kartais ir tuos apčiulptus. Pagautiems vyrams Laumės liepia

malti žmonių kaulus arba net juos pasmaugia ir suvalgo.

Netekusios kalibastinių atributų, vėlesnių laikų Laumės

vaizduojamos gražiomis moterimis ar merginomis, apsirengusios naujais

drabužiais arba nuogos, patrauklios, seksualios, motiniškos. Be to, jos

buvo laikomos tarpininkėmis tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Žmones

arba apdovanojančios materialinėmis gėrybėmis, arba nešančios pražūties ir

mirties grėsmę. Laumės ypač buvo grėsmingos vyramas.

Laumės globoja vargstančias, bedales, neturtingas moteris,

išprausia jų vaikus, suverpia verpalus, išaudžia audeklus. Laumės stengiasi

išlaikyti lygybę, baudžia už ribų nepaisymą, smerkia ringinius, nes

tinginystė veda žmoniją į pražūtį.

Lietuvoje, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, apsisaugojimui nuo

Laumių buvo vartojamas Laumės kryžius. Tai penkių spindulių žvaigždė,

nupiešta ir išbraižyta nepakeliant rankos nuo daikto, ant kurio raižoma.

Kaip magiška atropeinė priemonė prieš Laumes Lietuvoje naudojama žvaigždės

keturių, šešių arba aštuonių lapelių, įrašytų į apskritimą. Ji simbolizavo

saulės ir dienos šviesą. Ta žvaigždė buvo įraižoma ant namo ar tvarto

sienų, lubų, įvairių darbo įrankių. Kartais ji buvo įaudžiama į juostas ar

audinius. Jei laumė naktį slogindavusi žmogų, jis, eidamas gulti, padėdavo

batus taip, kad kulnai būtų po lova, o galai atsukti į aslą. „Laumių

vakaras“ – ketvirtadienį moterys neverpdavo. Jei kuri tą vakarą verpdavo,

jai užmigus, Laumė jos rateliu verpdavo iki pragysdavo gaidžiai. Suverptus

siūlus Laumės pasiimdavo. Ketvirtadienio vakarais moterys neskalbdavo;

nedirbdavo kitų darbų, tikėdavo, kad tais vakarais Laumės lankydavosi

žmonių namuose.

Vienos iš seniausių buvo miškų deivės, sukurtos dar rankiojimo ir

medžioklės ūkyje.

Senovės medžiotojų ir rankiotojų miškų deivė Mediena pirmiausia buvo miškų

šeimininkė, turinti meškos pavidalą. Lietuvių mituose meška yra šventas

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1064 žodžiai iš 2111 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.