Referatas
[pic]
Varėnos „Ryto“ vid. m-klos
XI c kl. mok.
Egidijaus BukatkosMokslo įrodyta, kad seniausia ir universali kulto forma
pirmiausia reiškėsi gyvūnų, augalų ir kitų gamtos objektų garbinimu –
totemizmu ir kai kurių gamtos objektų įdavaisnimu – animizmu. Pirmykštis
totemizmas ir animizmas buvo glaudžiai susiję su magija. Tų vaizdinių
pagrindu matriarchalinės santvarkos sąlygomis susidarė antgamtiškos
zoomorfinės gyvūnų šeimininkės, kurios buvo prielaida formuotis pirmiausia
zoomorfinio vėliau ir antropomofinio pavidalo moteriškosioms dievybėms,
visatos šeimininkėms ir kitoms deivėms.
Lietuvių, kaip ir kitų tautų, deivės buvo glaudžiai susietos su
moterų darbais, rūpesčiais, su gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Vienos deivės
buvo žmonių gynėjos nuo įvairių blogybių, visokio gėrio davėjos. Jos
pažadindavo prie darbo, miškuose nurodydavo takelius ir kelius, saugodamos
nuo paklydimo, medžiams ir augalams suteikdavo vaisius, padėdavo moterims
dirbti įvairius darbus, globodavo bejėges, sutaikydavo susipykusias ir t.
t. Kita vertus buvo deivių nešančių visokias blogybes, ligas, mirtį,
nelaimes, nesantaika. Taigi vienos deivės buvo kūrėjos, kitos niekintojos.
Taip pat deivės turėjo ryšį su atskiromis gamybos bei žmogaus gyvenimo
sritimis. Kaip akmens amžiaus žmonės gyveno kolektyviai, taip ir deivės
veikė kolektyviai. Jos turėjo savo vyriausiąją ir vyrus dievus, kurie
didesnės reikšmės gyvenime neturėjo.
Blogųjų deivių pykčiui nukreipti žmonės sukūrė daugybę
apotropeinių priemonių , tarp kurių svarbią vieta užėmė triukšmo kėlimas
skambinant varpais, barškinant barškalais, šokant triukšmingus šokius,
garsiai šaukiant, švaistant aštrius daiktus. Blogį nešančios deivės
bijodavusios žeidžiančių dygliuotų augalų, gyvulių ragų, šernų ilčių,
paukščių nagų, peilių, durklų, adatų, ylų, kirvių ir kt., taip pat ugnies,
dūmų, žarijų, nuodėgulių, pelenų. Magiško uždarymo funkcija atlikdavo
diržas, retežis, ratas, žiedas, vainikas, pagalvė ir kt. Todėl maro metu
žmonės aplik kaimą išrausdavo ratą, kad maro deivė neįeitų.
Ankstyviausioji lietuvių religija susidarė pirmykštės visuomenės laikais,
ankstyvojo akmens amžiaus pabaigoje, maisto rankiojimo ir medžioklės ūkio
sąlygomis. Pirmykščio žmogaus technika buvo labai primityvi, žinios apie
gyvų organizmų sandarą ir veiklą, apie įvairių daiktų ir dalykų realias
savybes tokios menkos, kad jam visur ir visuomet vaidenosi gąsdinanti,
pilna netikėtumų ir paslapčių jėga. Visur jis buvo linkęs įžvelgti
nematomo, paslaptingo antgamtinio pasaulio įsikišimą.
Senovės lietuvių religiniai vaizdiniai rutuliojasi savitai,
priklausomai nuo konkrečių gyvenimo sąlygų. Pagrindinis seniausias lietuvių
religijos bruožas buvo gamtos jėgų garbinimas. Be abejo, čia, kaip ir
kitur, gamtos kultas reiškėsi totemizmu, animizmu ir magija. Lietuviai, dar
būdami maisto rinkėjais ir medžiotojais, garbino totemus medžius, gyvulius,
paukščius, ugnį, vandenį ir kt. Ilgainiui pradėta tikėti, kad kiekvienas iš
tų objektų turi savo šeimininką – valdytoją.
Vystantis gamybinėms jėgoms, seniausioje lietuvių religijoje
atsirado prosenių vėlių bei kai kurių dievybių kultas, kurios buvo
apgyvendintos anksčiau garbintuose gamtos objektuose: žemėje, miškuose,
vandenyse ir t.t. Pagrindinis tos religijos bruožas buvo tai, kad senasis
gamtos kultas buvo susijęs su dievybių ir dvasių, taip pat su visuomeninių
jėgų kultu. Lietuviškasis žodis deivė bei dievas yra senos
proindoeuropietiškos kilmės, reiškiantis šviečiantysis, dangiškasis.
Laumės yra vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių.
Vaizdiniai apie Laumes susidarė ankstyvosios medžioklės ir maisto
rankiojimo ūkio sąlygomis. Jų vardas buvo žinomas visoje Lietuvoje ir
kituose baltų kraštuose.
Pirminėje savo stadijoje deivės Laumės greičiausiai buvo
vaizduojamos ornitomorfinėmis bei zoomofinėmis būtybėmis. Pirminis jų
pavidalas, matyt, buvo karvelis, kuris daug kur Lietuvoje buvo vadinamas
„Laumės paukšte“. Kartais Laumės buvo vaizduojamos panašios į vištas ar
gaidžius.
Lietuvių Laumės artimos graikų bulgarų Laumėms, keltų fėjoms,
kurios irgi vaizduojamos ilgais plaukais, kartais panašiais į ožkos ragais,
storomis lūpomis, didelėmis, ilgomis krūtimis ir plačiais užpakaliais.
Laumės gyveno prie vandenų, miškų tankumynuose, apleistose
pirtelėmis, gerdavo vandens garus, bijodavusios lino žiedo metalinių, ypač
geležinių, daiktų.
Daugelyje lietuviškų sakmių Laumės draskydavusios, ėsdavusios
žmones ir vaikus. Netekusios verpalų, jos žada suverpti moterų plaukus,
žarnas, gyslas arba
mirtinai jas užgnaibyti, sumalti į miltus, nusukti
galvą. Radusios lauke paliktą kūdikį, apgraužia jį, ir motina randa tik
kaulelius, o kartais ir tuos apčiulptus. Pagautiems vyrams Laumės liepia
malti žmonių kaulus arba net juos pasmaugia ir suvalgo.
Netekusios kalibastinių atributų, vėlesnių laikų Laumės
vaizduojamos gražiomis moterimis ar merginomis, apsirengusios naujais
drabužiais arba nuogos, patrauklios, seksualios, motiniškos. Be to, jos
buvo laikomos tarpininkėmis tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Žmones
arba apdovanojančios materialinėmis gėrybėmis, arba nešančios pražūties ir
mirties grėsmę. Laumės ypač buvo grėsmingos vyramas.
Laumės globoja vargstančias, bedales, neturtingas moteris,
išprausia jų vaikus, suverpia verpalus, išaudžia audeklus. Laumės stengiasi
išlaikyti lygybę, baudžia už ribų nepaisymą, smerkia ringinius, nes
tinginystė veda žmoniją į pražūtį.
Lietuvoje, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, apsisaugojimui nuo
Laumių buvo vartojamas Laumės kryžius. Tai penkių spindulių žvaigždė,
nupiešta ir išbraižyta nepakeliant rankos nuo daikto, ant kurio raižoma.
Kaip magiška atropeinė priemonė prieš Laumes Lietuvoje naudojama žvaigždės
keturių, šešių arba aštuonių lapelių, įrašytų į apskritimą. Ji simbolizavo
saulės ir dienos šviesą. Ta žvaigždė buvo įraižoma ant namo ar tvarto
sienų, lubų, įvairių darbo įrankių. Kartais ji buvo įaudžiama į juostas ar
audinius. Jei laumė naktį slogindavusi žmogų, jis, eidamas gulti, padėdavo
batus taip, kad kulnai būtų po lova, o galai atsukti į aslą. „Laumių
vakaras“ – ketvirtadienį moterys neverpdavo. Jei kuri tą vakarą verpdavo,
jai užmigus, Laumė jos rateliu verpdavo iki pragysdavo gaidžiai. Suverptus
siūlus Laumės pasiimdavo. Ketvirtadienio vakarais moterys neskalbdavo;
nedirbdavo kitų darbų, tikėdavo, kad tais vakarais Laumės lankydavosi
žmonių namuose.
Vienos iš seniausių buvo miškų deivės, sukurtos dar rankiojimo ir
medžioklės ūkyje.
Senovės medžiotojų ir rankiotojų miškų deivė Mediena pirmiausia buvo miškų
šeimininkė, turinti meškos pavidalą. Lietuvių mituose meška yra šventas