Pagonys ne tik turėjo daug dievų , bet ir aibes papročių , dievams skirtų apeigų . Štai keletas jų .
Laidotuvių papročiai
Mirtį senovės žmonės suprato materialiai . Buvo tikima , kad mirusįjį galima atgaivinti . Susirinkusi giminės bendruominė , jį šildydavo prie židinio , valgydindavo , girdydavo , stengdavosi pažadinti apipildami šaltu vandeniu , garsiai šaukdami . Vėliau imta tikėti , kad žmogus turi vėlę , kuri jam mirus , atsiskirenti nuo kūno , kad mirusysis esąs pavojingas gyviesiesiems , pradėta jo bijoti . Židinys amkščiau turėjęs atgaivinti ir sušildyti mirusyjį , dabar pasidarė apsauga nuo jų .
Seniausias ir pagrindinis laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gasdinimu , palenkti ją vaišėmis , dovanomis , tikinti , kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvženanti kaip ir gyvas žmogus .
Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle , per šermenis ir kurį laiką po jų buvo
vengiama minėti mirusiojo vardą . Šis draudimas pagrįsta tuo , kad nepaprasta galia buvo teikiama ištartam žodžiui ypatingu laiku , šiuo atveju per šernenis . Tai sąlygojo tikėjimas , kad daigtas pavadintas vardu , turįs pasirodyti .
Pagonybės laikais mirusįjį laidojo saulei tekant arba leidžiantis . Mirusįjį nuprausdavo , į karstą dėdavo reikalingų įrankių ; vyrui kirvį , peilį , kardą ir kt ; moteriai – adatą , verpstelį drobės .
Pavasario švenčių apeigos . Artėjant pavasario lygiadieniui , nuo žilos senovės senovės lietuviai atlikdavo žiemos demonų išvarymą . Jos buvo skiriamos pagerbti dievams ir mieusiems perotėviams , pagreitinti žiemos išėjimui ir pavasario atėjimui .
Ypač per Velykas žmonės yvairiems gamtos reiškiniams priskirdavo nepaprastą galią . Ankstų Velykų rytą žmonės lankydavo laukus , kad javai geriau augtų .Apeidavo aplink juos ratą . Šitas magiškas ratas saugodavo derlių .
Velykų stalas buvo apkraunamas prosenoviniais valgiais . Tradicinis Velykų patiekalas
kaip ir dabar buvo margutis .
Žiemos pabaigos šventės bei jų apeigos susiformavo pirmykštės žemdirbystės laikais ir buvo labai įvairios . Kiekvienas šių apeigų alimentas turėjo didelę simbolinę ir maginę reikšmę . Per žiemos pabaigos šventes ruošiamas apeiginis stalas , kurio pagrindiniai patiekalai kilė iš pirmykštės bendruomenės laikų . Svarbiausi patiekalai buvo mėsa ir blynai. .
Skaitydami senuosius , Lietuvą liečiančius raštus , matome , kad juose
Lietuva dažniausiai laikoma tamsiu , barbarišku kraštu . Bet tai nenuostabu ; visi tie raštai ( kronikos) buvo rašomi dažniausiai maldingų vienuolių , kuriems visi nekrikščionys atrodė laukiniai barbarai , Viduramžiuose daug kas nelaikė pagonių net žmonėmis . Todėl ir kronikos lietuvius paprastastai vadina įvairiais žeminamaisiais vardais ; laukiniais , šėtono tarnais ir t . t. Tačiau tie , kurie tuomet apie Lietuvą rašydavo , dažniausiai jos visai nebūdavo matę ; jie tik būdavo girdėlą apie ją iš kitų , kuriems tekdavo būti Lietuvoje karo žygio metu , arba su diplomatine misija arba šnipinėjomo tikslu . Ano meto Lietuva , savo kultūra , žinoma negalėjo žavėti svetimšalių . Tai buvo pelkėtas ir miškuotas kraštas , nusėtas medinėmis pilaitėmis . Eropos riteriai susidurdami su lietuviaias , čia pastebėdavo daug to , kas jiems būdavo nesuprasntama ir nepaprasta ; šventuosius miškus , amžinąsias ugnis, keistus dievų vardus , keistas tikybines apeigas . Visa tai religingam ir prietaringam krikščioniui atrodė tarsi bendravimas su piktosiomis dvasiomis . Tokį įspūdį dar labiau padidindavo nelaimės , kurios ištikdavo riterius , puolančius Lietuvą , – ypač staigūs lietuvių užpuolimai miškų glūdumose . Aišku , kad riteriai , grįžę iš tokio žygio , pripasakodavo vienuoliams kronikininkams apie paslaptingąją Lietuvą visokių pasakų ; jų nuomonė , be abejo , negalėjo būti palanki lietuviams . Be to , vakarų Europoje skleidžiamose kronikose vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius , norėdamas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir tokiu būdu prisivilioti sau į talką daugiau karingų Europos riterių . Kas gi nenorės vykti pamatyti tų ,, laukinių baisenybių‘‘ , o kartu patarnauti ir krikščionybei .
Bet Lietuva , ištikrųjų nebuvo laukinė . Tiesa joje nebuvo galingų akmens pilių , del skurdžios geografinės padėties. Bet tai kultūros lygio žinoma nenuliame . Iš tikro , vienintelis skirtumas , kuris skyrė Lietuvą nuo kaimynų , buvo tik tas , kad ji buvo nekrikš-čioniška.
Senovės lietuviams miela buvo aukuro ugnis , jie buvo kitoki . Savo papročiais , kultūra , tikėjimu , jei labai skyrėsi nuo kitų tautų .
Lietuviai pagonys įsivaizdavo pasaulį sudarytą iš trijų sferų ; vandens ( požemių ) , žemės ir dangaus . Buvo tikima pomirtiniu gyvenimu ir tuo , kad pasaulį ir visą žmogaus gyvenimą valdo antgamtinės jėgos . Šiomis jėgomis buvo įasmeninti dievai . Dievų pagonys turėjo labai daug . Kiekvienas dievas turėjo savo sferą . Būta pagoniškos dievų hierarhijos , buvo ir vyriausias visų dievų dievas .
Lietuvių mitologijoje dieviškąją trjybę sudaro trys aukščiausiojo Dievo sūnūs ; Perkūnas , Patrimpas ir Pekuolis .
Perkūnas