Pagonybė Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Pagonybė Lietuvoje

 

Pagonys ne tik turėjo daug dievų , bet ir aibes papročių , dievams skirtų apeigų . Štai keletas jų .

Laidotuvių papročiai

Mirtį senovės žmonės suprato materialiai . Buvo tikima , kad mirusįjį galima atgaivinti . Susirinkusi giminės bendruominė , jį šildydavo prie židinio , valgydindavo , girdydavo , stengdavosi pažadinti apipildami šaltu vandeniu , garsiai šaukdami . Vėliau imta tikėti , kad žmogus turi vėlę , kuri jam mirus , atsiskirenti nuo kūno , kad mirusysis esąs pavojingas gyviesiesiems , pradėta jo bijoti . Židinys amkščiau turėjęs atgaivinti ir sušildyti mirusyjį , dabar pasidarė apsauga nuo jų .

Seniausias ir pagrindinis laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gasdinimu , palenkti ją vaišėmis , dovanomis , tikinti , kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvženanti kaip ir gyvas žmogus .

Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle , per šermenis ir kurį laiką po jų buvo

vengiama minėti mirusiojo vardą . Šis draudimas pagrįsta tuo , kad nepaprasta galia buvo teikiama ištartam žodžiui ypatingu laiku , šiuo atveju per šernenis . Tai sąlygojo tikėjimas , kad daigtas pavadintas vardu , turįs pasirodyti .

Pagonybės laikais mirusįjį laidojo saulei tekant arba leidžiantis . Mirusįjį nuprausdavo , į karstą dėdavo reikalingų įrankių ; vyrui kirvį , peilį , kardą ir kt ; moteriai – adatą , verpstelį drobės .

Pavasario švenčių apeigos . Artėjant pavasario lygiadieniui , nuo žilos senovės senovės lietuviai atlikdavo žiemos demonų išvarymą . Jos buvo skiriamos pagerbti dievams ir mieusiems perotėviams , pagreitinti žiemos išėjimui ir pavasario atėjimui .

Ypač per Velykas žmonės yvairiems gamtos reiškiniams priskirdavo nepaprastą galią . Ankstų Velykų rytą žmonės lankydavo laukus , kad javai geriau augtų .Apeidavo aplink juos ratą . Šitas magiškas ratas saugodavo derlių .

Velykų stalas buvo apkraunamas prosenoviniais valgiais . Tradicinis Velykų patiekalas

kaip ir dabar buvo margutis .

Žiemos pabaigos šventės bei jų apeigos susiformavo pirmykštės žemdirbystės laikais ir buvo labai įvairios . Kiekvienas šių apeigų alimentas turėjo didelę simbolinę ir maginę reikšmę . Per žiemos pabaigos šventes ruošiamas apeiginis stalas , kurio pagrindiniai patiekalai kilė iš pirmykštės bendruomenės laikų . Svarbiausi patiekalai buvo mėsa ir blynai. .

Skaitydami senuosius , Lietuvą liečiančius raštus , matome , kad juose

Lietuva dažniausiai laikoma tamsiu , barbarišku kraštu . Bet tai nenuostabu ; visi tie raštai ( kronikos) buvo rašomi dažniausiai maldingų vienuolių , kuriems visi nekrikščionys atrodė laukiniai barbarai , Viduramžiuose daug kas nelaikė pagonių net žmonėmis . Todėl ir kronikos lietuvius paprastastai vadina įvairiais žeminamaisiais vardais ; laukiniais , šėtono tarnais ir t . t. Tačiau tie , kurie tuomet apie Lietuvą rašydavo , dažniausiai jos visai nebūdavo matę ; jie tik būdavo girdėlą apie ją iš kitų , kuriems tekdavo būti Lietuvoje karo žygio metu , arba su diplomatine misija arba šnipinėjomo tikslu . Ano meto Lietuva , savo kultūra , žinoma negalėjo žavėti svetimšalių . Tai buvo pelkėtas ir miškuotas kraštas , nusėtas medinėmis pilaitėmis . Eropos riteriai susidurdami su lietuviaias , čia pastebėdavo daug to , kas jiems būdavo nesuprasntama ir nepaprasta ; šventuosius miškus , amžinąsias ugnis, keistus dievų vardus , keistas tikybines apeigas . Visa tai religingam ir prietaringam krikščioniui atrodė tarsi bendravimas su piktosiomis dvasiomis . Tokį įspūdį dar labiau padidindavo nelaimės , kurios ištikdavo riterius , puolančius Lietuvą , – ypač staigūs lietuvių užpuolimai miškų glūdumose . Aišku , kad riteriai , grįžę iš tokio žygio , pripasakodavo vienuoliams kronikininkams apie paslaptingąją Lietuvą visokių pasakų ; jų nuomonė , be abejo , negalėjo būti palanki lietuviams . Be to , vakarų Europoje skleidžiamose kronikose vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius , norėdamas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir tokiu būdu prisivilioti sau į talką daugiau karingų Europos riterių . Kas gi nenorės vykti pamatyti tų ,, laukinių baisenybių‘‘ , o kartu patarnauti ir krikščionybei .

Bet Lietuva , ištikrųjų nebuvo laukinė . Tiesa joje nebuvo galingų akmens pilių , del skurdžios geografinės padėties. Bet tai kultūros lygio žinoma nenuliame . Iš tikro , vienintelis skirtumas , kuris skyrė Lietuvą nuo kaimynų , buvo tik tas , kad ji buvo nekrikš-čioniška.

Senovės lietuviams miela buvo aukuro ugnis , jie buvo kitoki . Savo papročiais , kultūra , tikėjimu , jei labai skyrėsi nuo kitų tautų .

Lietuviai pagonys įsivaizdavo pasaulį sudarytą iš trijų sferų ; vandens ( požemių ) , žemės ir dangaus . Buvo tikima pomirtiniu gyvenimu ir tuo , kad pasaulį ir visą žmogaus gyvenimą valdo antgamtinės jėgos . Šiomis jėgomis buvo įasmeninti dievai . Dievų pagonys turėjo labai daug . Kiekvienas dievas turėjo savo sferą . Būta pagoniškos dievų hierarhijos , buvo ir vyriausias visų dievų dievas .

Lietuvių mitologijoje dieviškąją trjybę sudaro trys aukščiausiojo Dievo sūnūs ; Perkūnas , Patrimpas ir Pekuolis .
Perkūnas

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 793 žodžiai iš 1577 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.