Pagrindinės industrinio žemės ūkio sąlygojamos aplinkos problemos
5 (100%) 1 vote

Pagrindinės industrinio žemės ūkio sąlygojamos aplinkos problemos

14

I

ĮVADAS

Prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos šiuo metu tapo itin raiškūs ir kuo tolyn, tuo jie didėja. Oro, dirvos, vandens teršimo neracionalaus gamtos išteklių naudojimo neigiamos pasekmės juntamos ne tik konfliktinių židinių aplinkoje, bet visoje planetoje, pradeda grėsti Žemės civilizacijai. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais ypač populiari tapo mus supančios aplinkos apsauga.

Ankstyviausi žmogaus ir gamtos santykiai buvo pasyvūs – ką gamta siūlė, tą žmogus ėmė:miške rinko uogas, vaisius, valgomas šaknis, susigaudavo laukinį žvėrį, upėje žuvį. Medžioklės verslas vertė keisti gyvenamąsias vietas, klajokliškas gyvenimo būdas nepalikdavo žymesnių pėdsakų.Stabilesnės buvo žvejų gyvenvietės, įsikūrusios upių ir ežerų pakrantėse. Tačiau poveikis gamtai pastebimas tik labai apibrėžtoje teritorijoje – pačios gyvenvietės ribose.

Laukinių gyvūnų prijaukinimas ir dėl to atsiradęs gyvulininkystės verslas buvo naujas visuomenės ūkio raidos etapas, davęs pradžią aktyviam gamtos turtų naudojimui. Žemdirbių kultūrai plečiantis, atsirado pirmi konfliktai tarp žmogaus ir gamtos. Dirbamus laukus teko atkovoti iš miško. Prasidėjusioje kovoje tarp miško ir lauko nugalėdavo visuomet laukas, nes jis duodavo greičiau ir daugiau apčiuopiamos naudos negu miškas. Miško ir lauko kiekybinių santykių kaita vyko visais istorijos periodais (Šešelgis, 1991, 15-16).

Žmogaus galia augo, ūkinės veiklos mastai didėjo.Žmonės kirto ir degino miškus,tiesė kelius, kasė kanalus, tvenkė upes, įrenginėjo sudėtingas irigacines sistemas. Tai be abejonės, žymiai sustiprino poveikį gamtai, sukėlė neigiamų ekologinių padarinių. Nemaža ganyklų buvo nuganytos, jos virto dykumomis.

Kuo daugiau žmonės naudojo įvairias gamtos medžiagas bei jėgas savo augantiems poreikiams tenkinti, tuo plačiau ir giliau jie veikė gamtą, pažeisdami jos harmoniją. Tai ypač išryškėjo tada, kai iš žemės ūkio civilizacijos, paremtos daugiausia subalansuotu santykiu su gamta, buvo pereita į mašininę civilizaciją. Įvykus pirmajai ir antrajai pramoninei revoliucijai, industrija, stambioji mašininė gamyba tapo svarbiausia civilizacijos plėtros kryptimi (Kalenda, 1992, 8-9).

Pramonės pasiekimai nepaliko nuošaly ir žemės ukio. Praktiškai kartu su pačios pramonės vystymusi vyko ir žemės ūkio industrializacija. Žemės dirbimui pradėjus naudoti traktorius ir kitus mechanizmus, susidarė galimybė žymiai geriau įdirbti žemę, o pradėjus sausinti perteklingo drėgnumo žemes, ne tik padidėjo jų derlingumas, bet buvo įsisavinti ir nauji, anksčiau žemdirbystei netinkami plotai. Pradėjus naudoti mineralines trąšas , pasėlių derlingumas dar labiau išaugo, o mechanizavus sunkiausius žemės ūkio darbus ir padidinus darbo našumą, susidarė galimybė išlaisvinti nemažą dalį darbo jėgos, kuri plūstelėjo į miestus ir savo ruožtu paskatino pačios pramonės ir miestų augimą.padidėjęs maisto produktų ir pramonės gaminių kiekis bei medicinos pažanga sąlygojo nežymiai greitesnį žmonių skaičiaus augimą, kuriems reikėjo vis daugiau išteklių produktų bei gaminių.

Tokiu būdu užsuktas progreso variklis vis didėjančiu greičiu darbavosi gamtos sąskaita (Juknys, 2002, 20).

Antropogeninis gamtinės aplinkos užteršimas – tai biologinis, cheminis, fizinis aplinkos kokybės būklės pasikeitimas,sąlygojamas ūkinės veiklos bei viršijantis nustatytas kenksmingo poveikio normas.

Nustatyta, kad intensyviausiai gamtą teršia šešios gamybos šakos: energetika, statybinių medžiagų pramonės ir juodosios metalurgijos įmonės labiausiai teršia atmosferą, o žemės ūkis, maisto ir chemijos pramonės įmonės – vandenį.

Respublikoje iš minėtų šešių labiausiai teršiančių aplinką gamybos šakų yra penkios. Iš jų žemės ūkis – vienas iš labiausiai teršiančių tiek gamtos išteklius,tiek aplinką (Gajauskaitė ir kt.,1988, 27-28).

Šiame darbe norėčiau konkrečiau apžvelgti industrinio žemės ūkio padaryta žalą gamtai.

II

PAGRINDINĖS INDUSTRINIO ŽEMĖS ŪKIO SĄLYGOJAMOS APLINKOS PROBLEMOS

Galingas gamtinės aplinkos pertvarkymo veiksnys – šiuolaikinis žemės ūkis. Panaudodami mokslo bei technikos laimėjimais, žemdirbiai išmoko realizuoti potencialų augalų produktyvumą, išauginti gausius derlius. Mechanizacija, melioracija, chemizacija – štai tie banginiai, ant kurių laikosi šiuolaikinė žemdirbystė. Tačiau šie veiksniai sukelia daugybę negatyvių ekologinių problemų.

Dirvožemio degradacija

Nuo seno žemdirbių tautose žemei maitintojai buvo skiriama ypatinga pagarba ir dėmesys. Iš kartos į kartą buvo perduodamos žemės dirbimo, pasėlių priežiūros, derliaus nuėmimo ir dorojimo tradicijos bei paslaptys.

Dirva – labai sudėtinga gyva sistema. Ji susidarė per ilgą laiką, formuojama atmosferos, hidrosferos ir biosferos. Maždaug 20 centimetrų storio derlingam sluoksniui susidaryti reikia 1500-7400 metų, nes per 100 metų susidaro vos 0,5 -2 milimetrų sluoksnis. Šio proceso intensyvumui įtakos turi geografinė platuma, kritulių kiekis, augalijos ir gyvūnijos įvairovė. Mūsų klimato sąlygomis toks ariamos žemės sluoksnis „subręsta“ per 4-6 tūkstančius metų. Sunaikinti tokį
sluoksnį erozija gali per 10-25 metus. To neturi pamiršti žemdirbiai (Janušis,1990, 61).

Šiuo metu dirvožemis naudojamas intensyviai su vieninteliu tikslu – gauti kuo didesnį derlių. Ekonominiu gamybiniu požiūriu tai yra teisinga kryptis, tačiau priemonės, kaip rodo paskutinių dešimtmečių patyrimas, ne visuomet tinkamai parenkamos ir naudojamos. Ilgą laiką naudojamas dirvožemis degraduojasi. Prie dirvožemio degradacijos žmogus prisidėjo ir prisideda žymiai labiau ir įvairiapusiškiau nei prie jo gerinimo. Antropogeninė (pagreitintoji) dirvožemio erozija yra vienas iš rimčiausių dirvožemio degradacijos formų. Erozija – tai vandens, mechaninių ir cheminių veiksnių poveikis viršutiniam dirvos sluoksniui, jo ardymas. Pagrindinė antropogeninė dirvožemio erozijos suaktyvėjimo priežastis yra daugiametės sumedėjusios ir žolinės augalijos sunaikinimas beatodairiškai plečiant ariamų ir melioruojamų žemių plotus, tai yra per intensyvus gamtos išteklių, šiuo atveju dirvožemio, naudojimas.

Mechaninė erozija. Mechaninė dirvožemio erozija prasideda kartu su dirvožemio įdirbimu. Didžiausią žalą ji padaro regionuose su stipriau išreiktu reljefu, kai ariant žemę ji perstumiama šlaitu žemyn. Taikant tinkamas agrotechnines priemones (arimas be verstuvų ir pan.), mechaninę eroziją galima žymiai susilpninti arba net jos visai išvengti.

Vandens erozija. Vandens erozija, tai paviršinio derlingojo dirvožemio sluoksnio nuplovimas. Ji taipogi intensyviausiai pasireiškia stipriau išreikšto reljefo sąlygomis. Prie vandens erozijos pagreitinimo žmogus labiausiai prisideda sunaikindamas miškus ir daugiametę žolinę augmeniją. Vandens erozija Lietuvoje yra labiausiai paplitusi dirvožemio erozijos forma. Daugiau nei 15% žemės ūkio naudmenų yra vienokiu ar kitokiu laipsniu paveikti vandens erozijos. Labiausiai eroduoti yra kalvotų Lietuvos rajonų dirvožemiai. Daugiausiai dėl vandens erozijos degraduotų dirvožemių yra Zarasų (64%), Molėtų (62%), Trakų (58%) ir Utenos (45%) rajonuose. Prie dirvožemių erozijos procesų pagreitinimo nemažai prisidėjo sausinamoji melioracija.

Laimei, Lietuvos mokslininkų pastangomis 1988 metais buvo patvirtinta speciali kalvotų žemių metodika, kuri įteisino labai griežtus ekologinius kalvotų žemių melioravimo metodiką, kuri įteisino labai griežtus ekologinius kalvotų žemių melioravimo apribojimus ir apsaugojo šias žemes nuo vandens erozijos pagreitinimo (Juknys, 2002, 99;216).

Vėjo erozija – defliacija Tai sauso paviršinio dirbamos žemės sluoksnio išpustymas. Šiai erozijos formai didelę įtaką vėl padarė melioracija. Melioracija – tai žemės pagerinimas, įgalinantis išauginti svaresnį derlių esant mažesniam dirbančiųjų skaičiui. Tačiau mūsų krašte ji buvo vykdoma neatsakingai, todėl padarė neigiamą įtaką gamtai; agrolandšaftas neteko stabilumo, sumažėjo augalijos bei gyvūnijos įvairovė, sustiprėjo dirvos erozija, nuskurdo kraštovaizdis. Kaip pastebėjo profesorius Česlovas Kudaba, mes gamtovaizdį derinom prie mechanizmų: laukus didinom, upelius tiesinom, reljefą išlyginom. Melioracija nušlavė nuo žemės paviršiaus daugybę vienkiemių, miškelių; laukuose labai sumažėjo vyturių, pempių, smulkiųjų žvėrelių. Protėvių per ilgus amžius puoselėtas natūrinis bei kultūrinis kraštovaizdis buvo gerokai apgriautas, pablogėjo daugelio jo komponentų (dirvožemio, vidaus vandenų) kokybė (Kalenda, 1992, 10-11).

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1275 žodžiai iš 3816 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.